Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

nedalyvaujant pareiškėjui T. Ž. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Į teismo posėdį neatvyko pareiškėjas ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, atstovas, apie posėdį jiems pranešta, byla nagrinėtina jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl turtinės bei neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Marijampolės pataisos namai arba pataisos namų pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, todėl nagrinėjamu atveju yra aktualus Konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz.,EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje Kudla prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra „žeminantis orumą“, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir, ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio21 d. sprendimą byloje Peers prieš Graikiją).

Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog pataisos namuose, jam bausmę atliekant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22, buvo pažeista jo teisė į minimalią ploto normą.

Pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kuri, jo nuomone, buvo padaryta neteisėtais Marijampolės pataisos namų veiksmais jam būnant baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 atskirais laikotarpiais t.y. nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d. kameroje Nr. 22 gyveno šešiese, nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. kameroje Nr. 22 gyveno šešiese, nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d. kameroje Nr. 22 gyveno penkiese, nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. kameroje Nr. 22 gyveno penkiese, pareiškėjo manymu visais laikotarpiais jam nebuvo užtikrinta teisė į minimalią vienam asmeniui kameroje tenkančią ploto normą, pareiškėjas tai iliustravo savo pieštuose kameros Nr. 22 planuose.

Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 buvo laikomas atskirais periodais nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d., nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., minėtos kameros plotas 20,39 kv.m., dėl to kameroje gali gyventi penki asmenys, kiek miegamų vietų ginčo kameroje yra įrengta.

Skunde pareiškėjas teigia, kad kamerų plotas buvo užstatytas baldais, dalį kameros gyvenamojo ploto užėmė sanitarinis magas, todėl jo manymu minėtoje kameroje galėtų gyventi 3 nuteistieji, o ne penki ar šeši.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti nemažesnis kaip 3,1 kv.m. vienam žmogui, 11¹.2. punktas – kamerų tipo patalpose 3,6 kv.m. vienam žmogui. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014).

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį t.y. nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d., nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d. gyveno baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22, kurios gyvenamasis plotas yra 20,39 kv.m., joje įrengta 5 gyvenamosios vietos (b.l. 13), pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. šioje patalpoje buvo laikomi šeši nuteistieji, ko neneigė ir atsakovas tiek atsiliepime, nurodydamas, jog minėtoje kameroje būdavo pristatoma šešta lova (b.l. 14), tiek Marijampolės pataisos namų pažymoje dėl pareiškėjo bausmės atlikimo (b.l. 17), todėl įvertinus pareiškėjo nurodytas aplinkybes ir atsakovo pateiktus duomenis, atlikus aritmetinius skaičiavimus ( 20,39/6=3,4 kv.m.), matyti, kad vienam asmeniui minėtoje kameroje teko 3,4 kv.m. gyvenamojo ploto, t.y. pareiškėjo teisė į minimalią ploto normą buvo pažeista. Laikotarpiais nuo 2015 m. lapkričio 5 d. iki 2015 m. lapkričio 14 d., nuo 2015 m. lapkričio 14 d. iki 2015 m. lapkričio 24 d., pareiškėjas skunde nurodė jog gyveno kameroje penkiese, tad atlikus aritmetinius skaičiavimus ( 20,39/5=4,08 kv.m.), matyti, kad vienam asmeniui minėtoje kameroje teko 4,08 kv.m. ploto, t.y. pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista jo teisė į minimalią ploto normą. Pareiškėjas nurodė, jog kameroje plotas buvo apstatytas baldais, be to buvo įrengtas sanitarinis mazgas, todėl minėta kamera, pareiškėjo manymu yra pritaikyta trims asmenims. Teismas pareiškėjui išaiškina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi praktikos, kad tik nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013 ir kt.). Pastebėtina, kad ši pozicija atspindi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 34393/03; 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 12008/03; 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 18364/06 ir kt.). Taigi, teismas įvertinęs byloje esančią medžiagą, tai, kad baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d., t.y. viso 20 parų, buvo pažeista pareiškėjui tenkanti minimali kameros ploto norma, taip pat tai, kad kameros plotas, be kita ko, buvo užstatytas suimtųjų lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis, teismas sprendžia, jog iš tiesų atskirais laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 15 d. iki 2015 m. spalio 30 d., nuo 2015 spalio 30 d. iki 2015 m. lapkričio 4 d. pareiškėjui tenkantis plotas buvo mažesnis, nei numatyta įstatymuose, todėl vertintina, jog pareiškėjui 20 parų nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalią kamerose nuteistajam tenkančia ploto normą.

Šie duomenys kitais objektyviais duomenimis nepaneigti, todėl teismas jais vadovaujasi, spręsdamas pareiškėjo reikalavimų pagrįstumą.

Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, daro išvadą, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės pataisos namų Baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 22 metu 20 parų nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 11¹. 2.punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Dėl pareiškėjo sveikatos būklės ginčo laikotarpiu.

Pareiškėjas skunde nurodė, jog jam dėl ploto normos pažeidimo sutriko miegas, buvo bloga nuotaika, sumažėjo bendravimo galimybės, atsirado energijos ir jėgų stoka, atsirado galvos skausmai, nuovargis ir jėgų netekimas. Atsakovas į bylą pateikė Marijampolės pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos pažymą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas atlikdamas bausmę Marijampolės pataisos namuose ginčo laikotarpiu į sveikatos priežiūros tarnybos gydytojus dėl nusiskundimų sveikata nesikreipė (b.l. 40). Byloje taip pat nenustatyta, kad pataisos namų pareigūnai būtų sąmoningai siekę pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsižvelgiant į tai, teismas neturi pagrindo išvadai, jog dėl pareiškėjo nurodytų pažeidimų galėjo pasireikšti pareiškėjo nurodytos netinkamo kalinimo sąlygų pasekmės, taip pat negali konstatuoti, jog yra neginčijamas priežastinis ryšys tarp atsakovo neteisėtos veikos ir pasekmių.

Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes, t.y. į tai, kad pareiškėjo buvimas baudos izoliatoriaus kameroje buvo sąlygotas jo paties pasirinkto netinkamo elgesio, pažeidus bausmės atlikimo režimo reikalavimus, į tai, kad vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kameroje užtikrinant jam teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią gyvenamojo ploto normą, atsižvelgiant į nustatytų pažeidimų trukmę ir pobūdį, taip pat nesant įrodymų apie tai, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, darytina išvada, byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini pasiekusiais minimalų žiaurumo lygį ir suteikiančiais pagrindą pripažinti ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

Įvertinęs byloje esančių įrodymų visetą, teismas daro išvadą, jog atsakovas atitinkamais periodais pareiškėją laikydamas kamerose, kuriose vienam asmeniui tekdavo mažiau nei 3,6 kv. m. ploto, neužtikrino teisės aktuose nustatytos normos, todėl pažeidė teisės aktų nuostatas, dėl ko pareiškėjas patyrė neigiamų fizinių išgyvenimų, nepatogumų, papildomą diskomfortą. Teismui nekyla abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų, tenkant per mažai ploto, ir patirtų išgyvenimų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Tačiau teismas vertindamas pareiškėjui padarytos žalos dydį, atsižvelgia į tai, jog pareiškėjui minimali ploto norma buvo pažeista viso 20 parų, ir ji buvo pažeista nežymiai t.y. 0,20 kv.m. Aplinkybė, kad pataisos namų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje minėtus teisės aktų reikalavimus, nėra pakankamas teisinis pagrindas atleisti atsakovą nuo viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A438-121/2009). Dėl to, kad nagrinėjamu atveju, Marijampolės pataisos namų administracija ir darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, pareiškėjas turi teisę į žalos atlyginimą.

Teismui pripažinus, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista, atsižvelgus į pažeidimo pobūdį ir trukmę, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus, spręstina, kad nagrinėjamu atveju, pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Kita vertus, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo visiškai tenkinti pareiškėjo skundą bei priteisti jam 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Šiame kontekste pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pažeidimas nebuvo ilgos trukmės, pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma buvo pažeista nežymiai - 0,20 kv.m. Įvertinus byloje esančius duomenis, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu nesikreipė į sveikatos priežiūros tarnybą dėl sutrikusios sveikatos (b.l. 40), nenustatyta, kad kalinimas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė. Todėl, įvertinus Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, bei tai, kad pareiškėjo patalpinimą į bausmės atlikimo įstaigą iš dalies sąlygojo sąmoningi paties pareiškėjo veiksmai – jis padarė nusikaltimą, ir jam turėjo būti akivaizdu, kokios to pasėkoje kils pasekmės, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 100 Eur suma.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos Vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz. Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525 -194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti T. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje pareiškėjo skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.