Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2010-11-29 · Administracinė byla Nr. I-294-171/2009

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-11-29
Bylos Nr.
I-294-171/2009
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Roma Sabina Alimienė (pirm.), Antanas Ablingis, Irmantas Jarukaitis (pran.)
Trečiasis asmuo
M. N., J. D., Lietuvos Respublikos
Pareiškėjas
Vilniaus apygardos vyriausiojo
Atsakovas
Vilniaus
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P858-223/2010Procesinio sprendimo kategorija 80.11. (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASN UTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. lapkričio 29 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkas) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiųjų suinteresuotų asmenų M. N. ir J. D. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A525-265/2009 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) (tretieji suinteresuoti asmenys J. D., M. N. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl sprendimo dalių panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, pareiškimu (t. I, b. l. 2–6) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 2.4-01-4636 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. D.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra 0,44 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemę, patenkančią į 1,1820 ha žemės sklypą žemės ūkio paskirčiai (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini); panaikinti Vilniaus AVA 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 2.5-41-24093 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. N.“ dalį dėl nuosavybės teisių atkūrimo, grąžinant natūra 0,78 ha valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į 1,7500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Vilniaus AVA) 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4636 J. D. buvo nuspręsta grąžinti natūra bendrą 3,55 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą. Vilniaus AVA 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2.5-41-24093 M. N. buvo nuspręsta grąžinti natūra bendrą 3,7136 ha žemės ūkio paskirties žemės plotą, įskaitant 1,75 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Valstybinės miškotvarkos tarnybos (toliau – ir Valstybinė miškotvarkos tarnyba) 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 3 d. fragmentą Nr. P0809-0013 ir 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 186 žemės sklype, kuris priklauso J. D., yra 0,44 ha valstybinės reikšmės miško žemės (miestų miškai), o pagal Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro Valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 3 d. fragmentą Nr. P0809-0014 ir 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktą Nr. 186 žemės sklype, kuris priklauso M. N., yra 0,78 ha valstybinės reikšmės miško žemės (miestų miškai). Vilniaus AVA ginčijamais sprendimais, atkurdama J. D. nuosavybės teises į 1,1820 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą Vilniaus mieste ir atkurdama M. N. nuosavybės teises į 1,7500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje, kuriuose yra valstybinės reikšmės miško, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį ir Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 6 ir 13 straipsnių nuostatas. Remdamasis Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsniu, Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimu „Dėl problemų, susijusių su nuosavybės teisių į žemę, mišką ir vandens telkinius atkūrimu, sprendimo“, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2005 m. gegužės 13 d. ir 2006 m. kovo 14 d. nutarimais, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsniu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A146-335-2008, A17-742/2007, A8-660/2007, A7-585/2005), nurodė, kad duomenys iš VĮ Registrų centro buvo gauti 2008 m. spalio 27 d. bei iš Vilniaus AVA – 2008 m. lapkričio 5 d. Vieno mėnesio terminas pareiškimui paduoti skaičiuotinas nuo 2008 m. lapkričio 5 d., todėl toks terminas nagrinėjamu atveju nepraleistas.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus AVA atsiliepimu į pareiškimą (t. II, b. l. 5–8) prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo teritoriją buvo vykdomas pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalį, todėl nuosavybės teisių į (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje turėtą žemę atkūrimas pretendentams, remiantis minėta įstatymo nuostata, buvo vykdomas kaip kaimo vietovėje, t. y. pagal parengtą ir patvirtintą Vilniaus rajono (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės bei Vilniaus miestui po 1995 m. birželio 1 d. priskirtos teritorijos žemės reformos žemėtvarkos projektą (duomenys neskelbtini) kaimo teritorijoje. Ginčo žemės sklypai buvo suformuoti Vilniaus apskrities viršininko 2004 m. birželio 10 d. įsakymu Nr. 2.3-4437-41.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, pateikdamas teisinius argumentus dėl sprendimų neteisėtumo, nepateikė įrodymų, jog ginčijami sprendimai priimti, remiantis neteisėtais administraciniais aktais. Vilniaus apskrities viršininkas 2002 m. birželio 17 d. įsakymu Nr. 2349-41 įsakė nuo 2002 m. birželio 10 d. pradėti rengti Vilniaus rajono, Zujūnų seniūnijos, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės, žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymą, į kurį įėjo ir (duomenys neskelbtini) kaimo teritorija, projektavimo darbai buvo atlikti laikantis teisės aktų reikalavimų. Žemės sklypų projektas buvo suderintas be pastabų su Vilniaus miesto miškų urėdijos urėdo pavaduotoju. Pareiškėjas, teikdamas argumentus dėl ginčo objekto, nurodė Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymas Nr. TA0809-16561 ir Nr. P0809-0014, kuriose nurodoma, kad žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,44 ha miško, o žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,78 ha miško. Taigi pareiškėjas konstatavo, kad iš ginčijamo piliečių vardu grąžinto žemės ploto tik dalis yra miško. Ginčo žemės sklypams yra atlikti tikslieji geodeziniai matavimai, o pareiškėjas ginčydamas dalis žemės sklypo turi nurodyti konkrečią buvimo vietą, priešingu atveju, sprendimo įvykdyti nebus galimybės. Pareiškėjas, ginčydamas privačiam asmeniui priklausančio žemės sklypo nuosavybę, turi konkrečiai suformuluoti reikalavimus ir nurodyti tikslias ginčo objekto ribas (pateikti tiksliuosius matavimus), kitaip nepagrįstai bus pažeidžiamos imperatyvios teisės normos, ginančios nuosavybės teises. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnyje nustatyta sprendimų dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo, priimtų pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, panaikinimo ar patikslinimo galimybė administracine tvarka. Pareiškėjas, siekdamas operatyviau išspręsti problemas ir išnaudoti visas galimybes, nepagrįstai nesinaudojo įstatyme nurodyta galimybe išspęsti ginčą administracine tvarka.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į pareiškimą (t. II, b. l. 20–22) prašė pareiškimą tenkinti. Aplinkos ministerija pažymėjo, kad Miškų valstybės kadastre yra įregistruoti Vilniaus miškų urėdijos 483 kvartalo taksaciniai miško sklypai Nr. 23, Nr. 24, Nr. 26, Nr. 27 ir Nr. 28, kurie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ dalinio pakeitimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 2013) yra priskirti valstybinės reikšmės miškams ir dalis jų patenka į ginčo sklypus. Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 2 d. pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos 2008 m. rugsėjo 3 d. fragmentai Nr. P0809-0013 ir Nr. P0809-0014 bei Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. gegužės 28 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenų patikrinimo aktas Nr. 186 patvirtina, kad į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,44 ha valstybinės reikšmės miško, o į žemės sklypą, kurio kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), patenka 0,78 ha valstybinės reikšmės miško. Ginčo žemės sklypų nuosavybės atkūrimas buvo įteisintas apskrities viršininko administracijos 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimais po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo, kuriuo minėtos teritorijos buvo priskirtos valstybinės reikšmės miškų plotams. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2003 m. vasario 18 d. raštu Nr. 12-2-1037 Vilniaus AVA pateikė minėtu nutarimu patvirtintus valstybinės reikšmės miškų sąrašus ir schemas. Vilniaus apskrities viršininkui buvo žinoma, kad yra rengiamas Nutarimo Nr. 2013 projektas, taip pat jam buvo žinoma, kokie patikslinti miškų plotai patenka į valstybinės reikšmės miškų plotus pagal schemą, nes jis suderino šio nutarimo projektą.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. D. ir M. N. atsiliepimu į pareiškimą (t. II, b. l. 37–40) prašė pareiškimą atmesti. Atsiliepimas iš dalies buvo grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsakovo atsiliepimas į pareiškimą. Ginčo miškas buvo priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotui 2002 m. gruodžio 20 d. Nutarimu Nr. 2013, todėl rengiant žemėtvarkos projektą ir jį tvirtinant, t. y. 2000 metais, nebuvo pagrindo svarstyti šį klausimą. Prokuroras neginčija Vilniaus apskrities viršininko įsakymo, kuriuo patvirtintas žemėtvarkos projektas, nors sprendimas dėl teisių atkūrimo priimtas būtent remiantis patvirtintu žemėtvarkos projektu. Prokuroras kreipėsi į teismą po 2 metų nuo spendimo priėmimo dienos. Spręstinas klausimas, ar viešasis interesas iš tikrųjų yra pažeistas. Schemos fragmentas nėra tikslus dokumentas, geodeziniai matavimai nepadaryti, todėl teigti, kad konkretus plotas patenka į ginčo sklypą, nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. vasario 23 d. sprendimu (t II, b. l. 72–78) pareiškimą patenkino – panaikino Vilniaus AVA 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 2.4-01-4636 „Dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo Vilniaus mieste pilietei J. D.“ dalį dėl 0,44 ha ploto valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į 1,1820 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); panaikino Vilniaus AVA 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. 2.5-41-24093 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę (mišką) kaimo vietovėje pilietei M. N.“ dalį dėl 0,78 ha valstybinės reikšmės miško žemės, patenkančios į 1,7500 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, Vilniaus miesto savivaldybėje (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (byla Nr. A146-335/2008), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. bei 2006 m. kovo 14 d. nutarimais, padarė išvadą, kad pareiškėjas šioje byloje gina viešąjį interesą. Įvertinęs ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (bylos Nr. A7-585/2005, AS10-67/2005, AS10-27/2005, A8-660/2007, A17-742/2007, A146-335/2008), remdamasis aplinkybėmis, jog pareiškėjas pateikė paklausimus Nekilnojamojo turto registrui, Vilniaus AVA, iš kurių atsakymus gavo atitinkamai 2008 m. spalio 27 d. ir 2008 m. lapkričio 5 d., padarė išvadą, jog Vilniaus apygardos prokuratūra visus reikalingus duomenis gavo tik 2008 m. lapkričio 5 d., todėl termino paduoti pareiškimą pradžia laikytina būtent ši data. Pareiškimą teismui pareiškėjas pateikė 2008 m. lapkričio 24 d., todėl terminas paduoti pareiškimą nebuvo praleistas. Nustatė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimu Nr. 2.5-41-24093 M. N. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,9490 ha žemės. Šio sprendimo pagrindu nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos nuosavybės teisės. J. D. Vilniaus apskrities viršininkas 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 2.4-01-4636 atkūrė nuosavybės teises į 4,20 ha žemės. Šio sprendimo pagrindu Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotos nuosavybės teisės. Byloje neginčijama aplinkybė, jog Nutarimu Nr. 2013 patvirtinti miškų plotai patenka į sklypus, kurių kadastriniai Nr. (duomenys neskelbtini). Tokia faktinė aplinkybė paminėta Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2008 m. spalio 7 d. rašte Nr. (3-4)-D8-8661. Pabrėžė, jog dar iki ginčijamų sprendimų priėmimo, formuojant grąžintiną sklypą ir derinant šio sklypo formavimą su atitinkamomis institucijomis, buvo aišku, kad žemė grąžinama miesto ribose ir kad į formuojamą sklypą patenka dalis miško. Tokią aplinkybę patvirtina žemės sklypo planai, kurie buvo derinami iki priimant ginčijamus sprendimus. Planuose yra žemės naudmenų eksplikacijos aprašymas, jame nurodyta, kad žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,77 ha žemės ūkio naudmenų, 0,90 ha miško, o žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), yra 0,9820 ha žemės ūkio naudmenų ir 0,20 ha miško. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnį, Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimą, Atkūrimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, 13 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, padarė išvadą, kad Vilniaus AVA, priimdama ginčijamus administracinius aktus, pažeidė Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalį, Žemės įstatymo 6 straipsnį bei Atkūrimo įstatymo 6 ir 13 straipsnius. Atmetė atsakovo argumentus dėl būtinybės nagrinėti iškilusį ginčą ikiteismine tvarka, t. y. dėl būtinybės prokuratūrai, nustačius pažeidimus, kreiptis į Vilniaus AVA, kad apskrities viršininkas galėtų inicijuoti priimtų sprendimų panaikinimą administracine tvarka. Pabrėžė, kad galiojančios teisės normos, reglamentuojančios Vilniaus AVA sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo apskundimo tvarką, ginčo atveju nenustato prokuratūrai pareigos pasinaudoti ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, todėl prokuratūra, apskųsdama Vilniaus AVA sprendimą tiesiogiai teismui, tinkamai vadovavosi teisės normose nustatyta minėtų sprendimų apskundimo tvarka. Nustačius, kad nuosavybės teisė į žemę atkurta sprendimu ir pažeidžiant nurodytas Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų nuostatas, toks sprendimas besąlygiškai iš dalies turi būti naikinamas. Tik po to gali kilti su teismo sprendimo vykdymu susiję klausimai, kuriuos privalės tinkamai spręsti atsakovas.

III.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. D. ir M. N. pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 85–89), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę vyko pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimas buvo vykdomas, vadovaujantis galiojančiu žemėtvarkos projektu, o pareiškėjas nenurodė jokių teisės aktų pažeidimų, susijusių su tokiu projektu. Pabrėžia, jog nuosavybės teisių atkūrimo procesas susideda iš kelių tarpusavyje susijusių etapų.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymėjo, kad atsižvelgia į žemėtvarkos projekto rengimo metu galiojusios Miškų įstatymo redakcijos (įsigaliojo 2007 m,. liepos 1 d.) 4 straipsnio 4 dalies 3 punktą ir nurodo, jog pagal tuo metu galiojusias teisės aktų nuostatas miško plotas turėjo būti priskirtas valstybinės reikšmės miškui, bet nebuvo tokiu laikomas visais atvejais. Pažymi, jog žemėtvarkos projekto rengimo ir patvirtinimo metu nebuvo pagrindo svarstyti klausimo, ar ginčo miškas yra priskirtas valstybinės reikšmės miškų plotams nei pagal Miškų įstatymo, nei pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimą Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“. Po Nutarimo Nr. 2013 priėmimo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos veiksmai patvirtino, kad miškai buvo laikomi valstybinės reikšmės tik po to, kai jie buvo įtraukiami į atitinkamas schemas. Be to, su tuo susijęs teisinis reglamentavimas nebuvo nuoseklus. Todėl nepakankamai nuoseklus teisinis reglamentavimas bei nepakankamai suderinti valstybės institucijų veiksmai negali sudaryti pagrindo nuosavybės teisių atkūrimo procesą pripažinti neteisėtu bei naikinti skundžiamus individualius aktus. Ginčijamų sprendimų priėmimo metu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas negaliojo, todėl pirmosios instancijos teismas negalėjo juo remtis.

Tretieji suinteresuoti asmenys nurodė, kad nesutinka su teismo išvada, jog pareiškėjas neprivalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 dalies nuostata yra tam tikra garantija asmenims, kuriems atkurtos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, kad atkurtų nuosavybės teisių ginčijimas būtų pirmiausia derinamas su tais asmenimis.

Atsakovas Vilniaus AVA pateikė apeliacinį skundą (t. II, b. l. 93–96), kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai nesivadovavo Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatomis. Rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą, darbai buvo atlikti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad ginčijami sprendimai yra nepagrįsti ir nėra teisinio pagrindo juos naikinti. Teismas pažeidė Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 3 straipsnio 4 dalies ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nes Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktose pažymose pateikti duomenys neatitinka nekilnojamojo turto registre pateiktų duomenų.

Atsiliepimas

Pareiškėjas atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 99–102) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teismui. Atsiliepime nurodoma, kad Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostata reiškia tik tai, jog į joje nurodytų miestų savivaldybių teritorijoms po 1995 m. birželio 1 d. priskirtą žemę nuosavybės teisės turi būti atkuriamos laikantis tų pačių procedūrų kaip ir kaimiškose vietovėse (pavyzdžiui, rengiant žemės reformos žemėtvarkos projektą), tačiau tai negali būti vertinama kaip leidimas pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose įtvirtintą draudimą perleisti valstybinės reikšmės miškus privačion nuosavybėn. Pareiškėjas atsižvelgė į Miškų įstatymo 2 straipsnio 5 dalį ir 4 straipsnio 4 dalies 2 punktą bei teigė, jog visi miestų miškai valstybinės reikšmės miškais laikomi nepriklausomai nuo to, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybė juos yra papildomai tokiems priskyrusi. Pareiškėjas nesutiko su apeliacinio skundo teiginiais dėl negalėjimo remtis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimu, kadangi teismo sprendimas grindžiamas ne minėtu nutarimu, o imperatyvių teisės aktų nuostatų pažeidimu. Pareiškėjas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A8-406/2003, A10-571/2004, A2-408/2007), nesutiko su teiginiu, kad turėjo pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka, nes ikiteismine tvarka nagrinėjami tik ginčai, atsiradę iki sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo.

Pareiškėjas atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 103–106) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir pareiškimas pirmosios instancijos teismui bei atsiliepimas į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą.

Papildomai pareiškėjas nurodė, kad apeliacinio skundo argumentas, jog teismas, pasiremdamas Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymų duomenimis apie ginčo sklypuose esantį miškų plotą, nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tokie duomenys neatitinka Nekilnojamojo turto registro duomenų, nepaneigia ginčijamų sprendimų neteisėtumo. Be to, būtent tokie, kaip nurodyti Valstybinės miškotvarkos tarnybos pažymose, miškų plotai (0,44 ha ir 0,78 ha) yra įregistruoti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastre, kuriame kaupiami, sisteminami ir saugomi duomenys apie miškų masyvų ir į juos patenkančių taksacinių sklypų adresus, plotus, ribas.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į trečiųjų suinteresuotų asmenų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 108–110) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme.

Tretysis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (t. II, b. l. 114–115) prašė Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į pareiškimą pirmosios instancijos teisme.

IV.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 8 d. nutartimi (t. II, b. l. 133–142) atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir trečiųjų suinteresuotų asmenų J. D. ir M. N. apeliacinius skundus atmetė; Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. vasario 23 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. A146-976/2009, P6-184/2007, A3-438/2004), priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių poįstatyminių teisės aktų nuostatomis. Be to, nustačius, kad tam tikras individualus administracinis aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams, jis laikytinas neteisėtu, nepaisant to, kad jis galimai neprieštarauja žemesnio lygmens teisės aktams. Tuo atveju, jeigu teismas nustato, kad ginčijami individualūs administraciniai aktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir (arba) įstatymams, jie gali būti panaikinti kaip neteisėti, toks aiškinimas atitinka ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) doktriną (pavyzdžiui, 2009 m. birželio 22 d. nutarimas). Atsakovo nurodyti administraciniai aktai, inter alia žemės reformos žemėtvarkos projektas (schema), yra tik vienas iš nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procedūros elementų, kuris pats savaime nesukuria asmenims nuosavybės teisės į konkretų turtą. Todėl argumentai, kad pareiškėjas, gindamas viešąjį interesą, neginčija žemės reformos žemėtvarkos projekto ar kitų nuosavybės teisių atkūrimo procese priimtų administracinių aktų, sprendžiant nagrinėjamą ginčą nėra reikšmingi, nes byloje nustatytas skundžiamų administracinių aktų prieštaravimas įstatymams. Konstatavus, kad žemės reformos žemėtvarkos projektas pats savaime jokių teisių ir pareigų tretiesiems asmenims nesukūrė, o pareiškėjas, ginčydamas sprendimų dalis, neprivalo atskirai ginčyti tokio projekto, nevertintini argumentai, jog toks žemės reformos žemėtvarkos projektas buvo nustatyta tvarka suderintas su įgaliotomis institucijomis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, 5 straipsnio 6 dalies, 12 bei 13 straipsnių nuostatas, yra išaiškinęs (byla Nr. A525-19/2010), jog tuo atveju, jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius. Tokią išvadą, kad Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio nuostatos laikytinos specialiosiomis ir taikytinos visais atvejais, kai nuosavybės teisės atkuriamos į turtą, kuris sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo metu yra miškas Miškų įstatymo prasme, iš esmės pagrindžia ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos bei Miškų įstatymo nuostatų analizė.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad byloje pateiktos Valstybinės miškotvarkos tarnybos 2008 m. rugsėjo 3 d. pažymos patvirtina, jog žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilnius, yra 0,44 ha valstybinės reikšmės miško, o žemės sklype, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), Vilnius, atitinkamai – 0,78 ha valstybinės reikšmės miško, tai iš esmės patvirtina ir Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateikti 2008 m. rugsėjo 3 d. Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro valstybinės reikšmės miškų plotų schemos fragmentai. Taip pat neginčytinai nustatyta, jog tokie sklypai valstybiniams miškams priskirti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo“ pakeitimo“, tokios aplinkybės neginčijo ir bylos šalys. Kitaip tariant, ginčo žemės sklypai valstybinės reikšmės miškams priskirti dar iki ginčijamų 2006 m. gruodžio 20 d. ir 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimų priėmimo. Nuo 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusios Miškų įstatymo redakcijos 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Šioje nuostatoje taip pat nustatyta, jog valstybinės reikšmės miškai – tai, be kita ko, miestų miškai (2 punktas) bei kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti valstybinės reikšmės miškams. Analogiškos nuostatos galiojo tiek ginčo sprendimo priėmimo metu, tiek šiuo metu. Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miškus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikšmės miškams, ar ne, miestų miškai pagal Miškų įstatymą yra valstybinės reikšmės miškai (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos į valstybinės reikšmės mišką Miškų įstatymo prasme. Konstitucinis Teismas savo sprendimuose ne kartą yra konstatavęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje nurodyti objektai, inter alia valstybinės reikšmės miškai, nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis. Valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn, išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia. Įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami. Ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl viešojo intereso gynimo Lietuvos Respublikos valstybės miškų kadastro duomenis, jog atitinkami miško sklypai šiame kadastre įregistruoti kaip valstybiniai (miesto) miškai, ne kartą yra pripažinęs tinkamais įrodymais, nustatant Nekilnojamojo turto registre bei kadastre įregistruotuose žemės sklypuos esančios miško žemės plotą bei miško žemės atitinkamuose sklypuose, kurie atkuriant nuosavybės teises į žemę buvo grąžinti natūra, buvimo faktą (bylos Nr. A7-1733/2005, A8-762/2006, A4-782/2006). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs atitinkamas Miškų įstatymo ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 9 d. nutarimu Nr. 1255 patvirtintų Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro nuostatų normas, yra konstatavęs (byla Nr. A146-1189/2009), jog tvarkant Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastro ir Nekilnojamojo turto registro duomenys yra naudojami, tačiau, atsižvelgiant į šių kadastrų paskirtį, objektus, duomenų įregistravimo ir išregistravimo pagrindus, šių kadastrų duomenys gali nesutapti ir tai savaime nereiškia, kad Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo duomenys yra neteisingi. Kiekvienu konkrečiu atveju nagrinėjant bylą turi būti atsižvelgiama į faktinių aplinkybių visumą. Aptarti Lietuvos Respublikos miškų valstybės kadastro tvarkytojo pateikti įrodymai yra pakankami išvadai, jog, atsakovui priimant 2006 m. gruodžio 20 d. sprendimą Nr. 2.5-41-24093 pagal Nutarimą Nr. 2013 į natūra grąžintą M. N. žemės sklypą pateko 0,78 ha valstybinės reikšmės miško plotas, o 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 2.4-01-4636 į natūrą grąžintą J. D. žemės sklypą – 0,44 ha valstybinės reikšmės miško plotas. Todėl nepagrįstais pripažintini atsakovo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas negalėjo vadovautis Valstybinės miškotvarkos tarnybos pateiktais Lietuvos Respublikos valstybės miškų kadastro duomenimis.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, įstatymų numatytais atvejais gali kreiptis į teismą tik nustatęs, jog šis interesas yra pažeistas, t. y. turėdamas pakankamai duomenų, leidžiančių padaryti tokią išvadą. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalis numato priemones, kurių prokuroras gali imtis esant pagrindui manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai (prašyti iš asmenų dokumentų ir informacijos, pavesti valstybės institucijų, įstaigų vadovams ir pareigūnams atlikti patikrinimus ir revizijas, kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus ir kt.), tokiu būdu rinkdamas papildomą informaciją, kad būtų nustatyta, ar yra pažeistas viešasis interesas, ir ar yra pagrindas, ginant šį interesą, kreiptis į teismą. Prokurorui kreipiantis į administracinį teismą dėl viešojo intereso gynimo, ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas skundo (prašymo) padavimo terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai prokuroras surenka pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą; jeigu prokuroras reikiamus duomenis surenka per nepagrįstai ilgą laiko tarpą, tuomet minėtas terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai šie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti (byla Nr.A146-335/2008, biuletenis „Administracinė jurisprudencija“ Nr.5(15), 2008, psl. 184–229). Nagrinėjamu atveju prašymo padavimo terminas pareiškėjui turi būti pradedamas skaičiuoti nuo tada, kai buvo surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių viešojo intereso pažeidimą. Laikytina, jog pakankamai duomenų dėl viešojo intereso pažeidimo pareiškėjas surinko tada, kai gavo iš Vilniau AVA Žemės tvarkymo departamento Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriaus 2008 m. lapkričio 4 d. raštą Nr. S18-1185, kuriuo pateikti pareiškėjo prašyti duomenys. Būtent nuo šio rašto gavimo datos, t. y. nuo 2008 m. lapkričio 5 d. šioje byloje turi būti skaičiuojamas ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje numatytas vieno mėnesio skundo (prašymo) padavimo teismui terminas. Pareiškėjas į teismą kreipėsi 2008 m. lapkričio 24 d. ir tokiu būdu šio termino nepraleido, todėl nepagrįstais pripažinti argumentai, jog pareiškėjas praleido skundo padavimo teismui terminą.

Pagal Atkūrimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalį šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytų institucijų sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (bylos Nr. AS556-684/2009, AS11-296/2007), ginčams dėl administracinių aktų, susijusiems su nuosavybės teisių į mišką, žemę ir vandens telkinius atkūrimu, kilusiems iki apskrities viršininko sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo priėmimo, taikoma privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne per teismą tvarka (numatyta Žemės reformos įstatymo 18 str. 3 d.). Kadangi nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl apskrities viršininko priimtų sprendimų dėl nuosavybės teisių atkūrimo dalies, darytina išvada, jog tokiam ginčui nenustatyta privaloma išankstinė ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka. Todėl nepagrįstais pripažintini atsakovo argumentai, jog pareiškėjas šiuo atveju, prieš kreipdamasis į teismą, privalėjo pasinaudoti ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka.

Žemesnės instancijos teismas

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog ginčijamais sprendimais, nesant jokio konstitucinio pagrindo, nuosavybės teisės natūra buvo atkurtos į miškus, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalimi, buvo ir yra išimtinė valstybės nuosavybė. Darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs faktines bylos aplinkybes, taikytinų teisės aktų nuostatas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmestini.

V.

Tretieji suinteresuoti asmenys J. D. ir M. N. pateikė prašymą atnaujinti procesą (t. II, b. l. 149–153) administracinėje byloje Nr. A525-265/2009. Tretieji suinteresuoti asmenys savo prašymą grindžia ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 2, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais.

Tretieji suinteresuoti asmenys pažymi, kad įstatymų leidėjas, Miškų įstatyme nurodydamas, jog miestų miškai yra valstybinės reikšmės miškai, turėjo omeny miesto, kaip gyvenamosios vietovės, teritorijoje esantį mišką. Tai pagrindžia ne tik logiškumo principai, kad miestų miškai atlieka rekreacinę funkciją, beje apie tai kalbama Miškų įstatymo 3 straipsnyje. Sunku įsivaizduoti, kokią rekreacinę funkciją atlieka miškas (duomenys neskelbtini) kaime, kuris nėra urbanizuota teritorija, priešingai, sklypas ribojasi su ūkio paskirties žemės sklypais, kaime gyvena žmonės, dirbantys ūkyje. Prokuroras nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio, kad viešasis interesas yra iš tikrųjų pažeistas, kad ginčo miškas iš tikrųjų atlieka rekreacines funkcijas, tai yra turi ypatingą reikšmę valstybei. Dėl kokios priežasties sąvoka „miestų miškai“ pareiškėjo, Aplinkos ministerijos ir teismų buvo aiškinama plečiamai, tai yra, apimant savivaldybės ribas, nėra aišku. Įstatymų leidėjas nenumatė Miškų įstatyme sąvokos „Miesto savivaldybės miškų“, o kalba apie „Miestų miškus“. Teigtina, kad teismai atliko neteisingą įstatymų sąvokų aiškinimą, neteisingai taikė įstatymą, dėl ko priėmė akivaizdžiai neteisingus, pažeidžiančius visą eilę kitų viešų interesų, tokių kaip civilinių santykių stabilumo, įstatymų vienodo aiškinimo ir t.t.

Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat nurodo, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas pažeidė įstatymo normą. Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje (2006 m. lapkričio 21 d. redakcija) numatyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka, ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Įstatymų leidėjas numatė galimybę grąžinti mišką pretendentams, kurie buvo prijungti prie Vilniaus miesto savivaldybės. Nes Atkūrimo įstatymo 4 straipsnis reglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką į kaimo vietovėje esančią žemę. Įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatyme skiria kaimo vietovę ir miesto vietovę bei teritorijas, priskirtas miesto savivaldybėms. Įstatymų leidėjas Miškų įstatyme, Atkūrimo įstatyme pasisako dėl miesto teritorijos, dėl kaimo vietovės, tačiau teismų praktikoje ši aplinkybė nebuvo nustatyta. Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 ta apimtimi, kuria priskyrė mišką esantį teritorijose, prijungtose prie Vilniaus miesto savivaldybės 1996 m., prie valstybinės reikšmės miškų, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui (nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai ir nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama), Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai (žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje), 5 straipsnio 6 daliai.

Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo” ta apimtimi, kuria žemės sklypuose kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime esantis miškas, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsniui, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir 5 straipsnio 6 daliai.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konst atuoja:

VI.

Procesą atsisakytina atnaujinti.

Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu (sprendimu, nutarimu, nutartimi). Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Proceso atnaujinimo paskirtis ir išimtinis pobūdis lemia, kad taikant proceso atnaujinimo institutą peržiūrimos bylos, kuriose teismai instancine tvarka iš esmės išsprendė pareiškėjo skunde (prašyme) pateiktus materialinius teisinius reikalavimus ir dėl šalių ginčo priėmė atitinkamą baigiamąjį aktą, kuris yra įsiteisėjęs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146-169/2010).

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje (t. y. ABTĮ IV skyriaus 23 skirsnyje) nustatytais pagrindais ir tvarka. Proceso atnaujinimo pagrindai išvardyti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 1–12 punktuose. Iš minėtoje įstatymo normoje išvardytų proceso atnaujinimo pagrindų visumos matyti, kad jie yra susiję su administracinės bylos išsprendimu iš esmės. Minėtoje įstatymo normoje nurodytų pagrindų sąrašas yra baigtinis. Proceso atnaujinimo instituto tikslai reikalauja, kad šį institutą reglamentuojančios įstatymo normos būtų taikomos ne formaliai, o griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų ir atsižvelgiant į įstatymų leidėjo nustatytą šio instituto paskirtį. Proceso atnaujinimas nėra pakartotinė bylos peržiūra kasacine tvarka, tai, kaip minėta, išimtinė procedūra, kurios vienas iš tikslų yra kiek įmanoma didesnio objektyvumo, nagrinėjant bylas, pasiekimas per atitinkamų kriterijų, kurie objektyviai gali sudaryti pagrindą manyti, jog byla galėjo būti išspręsta neteisingai, nustatymą. Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas numato, jog prašymas dėl proceso atnaujinimo turi būti motyvuotas. Taigi, nustatyti pagrindai bei tokio prašymo turiniui keliami reikalavimai įpareigoja asmenį, paduodantį prašymą dėl proceso atnaujinimo, jį pagrįsti ir pateikti konkrečius argumentus (įrodymus), patvirtinančius minėtų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus argumentais (įrodymais), patvirtinančiais kurio nors iš įstatyme numatytų pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sukeltų pagrįstų abejonių dėl byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-187/2010).

Nagrinėjamoje byloje tretieji suinteresuoti asmenys prašo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 2, 10 ir 12 punktuose numatytais pagrindais. Teisėjų kolegija,vispusiškai įvertinusi pateiktą prašymą ir jame pateiktus argumentus, konstatuoja, kad tretieji suinteresuoti asmenys prašymą grindžia argumentais, susijusiais su netinkamu materialinės teisės normų aiškinimu. Tretieji suinteresuoti asmenys nenurodė jokio galimo ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų pagrindo, t. y. nenurodė, kokia yra naujai paaiškėjusi aplinkybė byloje (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas), taip pat nenurodė, koks yra administracinių teismų praktikos išsiskyrimas, dėl kurio būtina užtikrinti praktikos vienodumą (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 12 punkte numatytas pagrindas). Todėl šios bylos nagrinėjimo dalykas yra Atkūrimo įstatymo ir Miškų įstatymo normų, susijusių su žemės sklypų priskyrimu valstybinės reikšmės miškams, aiškinimas (ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatytas pagrindas).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bylai aktualus Atkūrimo įstatyme esantis teisės normų aiškinimas ir šių teisės normų atitiktis faktinei situacijai. Atkūrimo 5 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad nuosavybės teisės į Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos ir Birštono miestų savivaldybių teritorijose esančią žemę, šių miestų savivaldybių teritorijoms priskirtą po 1995 m. birželio 1 d., atkuriamos šio įstatymo 4 straipsnio nustatyta tvarka ją grąžinant natūra, o jei ši žemė pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirta valstybės išperkamai žemei, už ją valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, ginčo žemės sklypai priskirti valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jei sprendimo atkurti nuosavybės teises priėmimo metu tam tikra teritorija yra miškas (kaip jis suprantamas pagal Miškų įstatymą) ir tenkinama bent viena iš Atkūrimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų, šis straipsnis privalo būti taikomas ir miškas išperkamas, nepriklausomai nuo to, ar nuosavybė atkuriama pagal Atkūrimo įstatymo 4, 5 ar 6 straipsnius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-19/2010). Byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, pagrįstai konstatuota, kad ginčo žemės sklypai yra priskirti valstybinės reikšmės miškams, todėl ginčo sklypai priskirtini valstybės išperkamiems žemės sklypams. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija; nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams. Be to, valstybė, turėdama konstitucinę priedermę veikti taip, kad būtų garantuota natūralios gamtinės aplinkos, atskirų jos objektų apsauga, gamtos išteklių racionalus naudojimas, atkūrimas bei jų gausinimas, gali įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuriuo būtų ribojamas atskirų gamtinės aplinkos objektų (gamtos išteklių) naudojimas (Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas).

Nagrinėjamoje byloje tretieji suinteresuoti asmenys kelia klausimą dėl ginčo žemės sklypų priskyrimo valstybinės reikšmės miškams Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo”. Teisėjų kolegija pažymi, kad Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikšmės miškai. Miškų įstatymo 4 dalies 2 ir 6 punktuose nurodyta, kad valstybinės reikšmės miškai – tai miestų miškai ir kiti miškai, Vyriausybės sprendimu priskirti va;stybinės reikšmės miškams. Nagrinėjamoje byloje Vyriausybė 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimu Nr. 2013 ginčo žemės sklypus priskyrė valstybinės reikšmės miškams, t. y. įgyvendino savo diskreciją, numatytą Miškų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje. Iš trečiųjų suinteresuotų asmenų pateiktų argumentų ir įrodymų negalima spręsti, kad Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 yra nepagrįstas, jog juo Vyriausybė viršijo savo kompetenciją ir neteisėtai priskyrė ginčo žemės sklypus valstybinės reikšmės miškams. Teisėjų kolegija pažymi, jog tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė pagrįstų argumentų, kad apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialinės teisės normų pažeidimą, jų argumentai iš esmės yra susiję su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu, t. y. tuo, kad faktiškai ginčo žemės sklypai negali būti valstybinės reikšmės miškais. Argumentų, kad Vyriausybė veikė ultra vires byloje tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė. Todėl procesas šioje byloje negali būti atnaujinamas, nesant ABTĮ 153 straipsnio 1 dalies 10 punkte numatyto pagrindo.

Tretieji suinteresuoti asmenys taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2002 m. gruodžio 20 d. nutarimas Nr. 2013 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. spalio 23 d. nutarimo Nr. 1154 „Dėl valstybinės reikšmės miškų plotų patvirtinimo” pakeitimo” ta apimtimi, kuria žemės sklypuose kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) kaime esantis miškas, pagal Aplinkos ministerijos parengtas schemas buvo priskirtas prie valstybinės reikšmės miškų plotų, neprieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 daliai ir 5 straipsnio 6 daliai. Teisėjų kolegija pažymi, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepagrindė, kuo nurodytas Vyriausybės nutarimas, valstybinės reikšmės miškams priskirdamas ginčo žemės sklypus, kurie ir taip yra miesto gyvenamojoje teritorijoje (tai patvirtina ir pačių trečiųjų suinteresuotų asmenų pateikti duomenys (t. II, b. l. 154–155), prieštarauja nurodytiems Konstitucijos ir Atkūrimo įstatymo straipsniams. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą. ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Nagrinėjamu atveju tokio pagrindo nėra nustatyta, o tretieji suinteresuoti asmenys jo nepagrindė aiškiais ir neginčijamais įrodymais.

Atsižvelgdama į tai, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų prašymas atnaujinti procesą nėra pagrįstas, todėl jis yra atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Trečiųjų suinteresuotų asmenų M. N. ir J. D. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje Nr. A525-265/2009 pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) (tretieji suinteresuoti asmenys J. D., M. N. ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija) dėl sprendimo dalių panaikinimo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Antanas Ablingis Roma Sabina Alimienė Irmantas Jarukaitis