Kauno apygardos teismo sprendimas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurga Vasiliauskienė

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą pagal administracinėn atsakomybėn patraukto A. Š. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. nutarimo A. Š. administracinio nusižengimo byloje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

5. A. Š. apeliacinis skundas netenkinamas.

6. Apeliaciniame skunde A. Š. tvirtina, kad pagal ANK 346 straipsnio 18 dalį jis nubaustas nepagrįstai, kadangi jokių įrodymų, kad šuo buvo laikomas netinkamomis sąlygomis ir dėl jo jam grėsė suluošinimas ar mirtis, byloje nėra. Pasak apelianto, jis šiuo atveju nubaustas remiantis vien tik veterinarijos tarnybos pareigūnų parodymais, kurių jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Skundo autoriaus nuomone, jei ir buvo padarytas administracinis nusižengimas, tai jis turi būti kvalifikuotas pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį. Skunde taip pat nesutinkama ir su paskirta administracine nuobauda teigiant, kad ji yra per griežta. Aukštesnysis teismas, atsižvelgdamas į apeliaciniame skunde keliamus klausimus, ANK 652 straipsnio nuostatas, Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą patikrina skundo ribose.

Dėl kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo.

7. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutarimu A. Š. pripažintas kaltu ir nubaustas dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 346 straipsnio 18 dalyje, padarymo. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl jo kaltės padarius minėtą nusižengimą padarė remdamasis išimtinai tik Veterinarijos tarnybos pareigūnų paaiškinimais, kurių jokie kiti įrodymai nepatvirtina. Pasak A. Š. nutarimas paremtas deklaratyviais teiginiais, neįrodančiais, kad šuo buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, dėl to jam gėrė suluošinimas ar mirtis. Šie skundo argumentai atmetami, kaip nepagrįsti.

8. Bendrosios įrodymų vertinimo nuostatos įtvirtintos ANK 569 straipsnyje, kurio 2 dalyje nustatyta, kad teismas ir administracinių nusižengimų bylas ne teismo tvarka nagrinėjanti institucija (pareigūnas) įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Pažymima ir tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar nutraukiant administracinio nusižengimo teiseną. Todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu savaime nereiškia, jog įrodymų vertinimą reglamentuojančios ANK normos buvo pažeistos ir tai lėmė nepagrįsto ar neteisėto nutarimo priėmimą.

9. Skundžiamo nutarimo turinys patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. Š. administracinės atsakomybės pagal ANK 346 straipsnio 18 dalį klausimą, priešingai, negu tvirtina apeliantas, rėmėsi ne tik Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos inspektorių R. M. ir R. Ž. paaiškinimais apie tai, kad šuo buvo netinkamai laikomas (pririštas ant trumpos virvės) netinkamai šeriamas ir girdomas, buvo išliesėjęs, sirgo, tačiau tinkama veterinarinė pagalba jam nebuvo suteikta (matėsi auglys, kuris buvo perrištas virve), bet ir kitais įrodymais, esančiais byloje. Šuns fiziologinių poreikių neatitinkančios laikymo sąlygos, jo sveikatai ir gyvybei pavojų kelianti fizinė būklė užfiksuoti 2018 m. spalio 26 d. Žemės ūkio veiklą vykdančio subjekto patikrinimo akte ir prie jo pridėtose nuotraukose (b. l. 7–11), tą pačią dieną surašytame administracinio nusižengimo protokole (b. l. 3). Šie duomenys, taip pat informacija, užfiksuota UAB „(duomenys neskelbtini)“ išraše iš ligos istorijos, patvirtina pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes, kad A. Š. šuo buvo laikomas netinkamomis sąlygomis, sulysęs, dehidratuotas dėl reto maitinimo mažais kiekiais, jam nebuvo suteikta būtina veterinarinė pagalba dėl pilvo srityje esančio auglio, auglys buvo perrištas virve nenaudojant skausmą malšinančių vaistų.

10. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos ir objektyviais įrodymais pagrįstos aplinkybės paneigia A. Š. skundo teiginius, kad jo žiaurus elgesys su gyvūnu, jo kankinimas nėra nustatyti, o tuo pačiu patvirtina teisingą A. Š. padaryto nusižengimo kvalifikavimą pagal ANK 346 straipsnio 18 dalį. Pagal minėtą ANK straipsnį administracinę atsakomybę užtraukia žiaurus elgesys su gyvūnu, gyvūno kankinimas, kai dėl to gyvūnams gresia žūtis ar suluošinimas. Žiauraus elgesio su gyvūnu, gyvūno kankinimo sąvokos ANK nėra pateiktos, tačiau jos apibrėžtos Lietu­vos Respub­li­kos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatyme (toliau – Įstatymas). Įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodyti veiksmai, kurie laikomi žiauriu elgesiu su gyvūnais, jų kankinimu. Tokiais veiksmais pripažįstamas veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai gyvūnui tokia pagalba būtina (4 straipsnio 2 dalies 2 punktas), taip pat nepakankamas gyvūnų šėrimas ar girdymas (4 straipsnio 2 dalies 17 punktas). Skundžiamame nutarime išsamiai aprašyta, kokiais A. Š. veiksmais pasireiškė minėtų Įstatymo nuostatų pažeidimas, nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentacija skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo.

11. Aplinkybė, kad šuo nebuvo pakankamai šeriamas ir girdomas, nustatyta ne tik inspektorių paaiškinimais ir patikrinimo metu akte užfiksuotais duomenimis, bet ir išraše iš ligos istorijos objektyviai fiksuota šuns būkle jo paėmimo metu – dehidratuotas ir sulysęs. Nekyla abejonių, kad tokia fizinė būklė atsirado dėl maisto ir vandens stokos. A. Š. argumentas, kad šuns fizinei būklei įtakos turi amžius, atmetami, kaip nepagrįsti, kadangi byloje esančių įrodymų visumą neabejotinai įrodo, kad tokia būklė atsirado dėl paties A. Š. veiksmų. Paėmus šunį iš A. Š. ir užtikrinus pakankamą maisto ir vandens kiekį, per trumpą laiką (nuo 2018 m. spalio 26 d. iki 2018 m. lapkričio 2 d.) šuns svoris nuosekliai augo (b. l. 14). Be to, jokių kitų objektyviai pagrįstų duomenų, kad per mažą šuns svorį, jo sulysimą būtų sąlygojęs šuns amžius ar kitos aplinkybės, byloje nėra. Jų nenurodė ir apeliantas. Taip pat skundą nagrinėjančiam teismui nekyla abejonių dėl to, kad A. Š. neužtikrino, kad šuniui būtų suteikta veterinarinė pagalba, kai tokia jam buvo reikalinga. Apeliantas pripažino, kad pastebėjęs pilvo srityje auglį, jį perrišo virve tikėdamasis, kad šis nukris. Tačiau tokie A. Š. veiksmai negali būti pripažįstami tinkamu veterinarinės pagalbos suteikimu. Visų pirma atkreipiamas dėmesys, kad pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatas operuoti, gydyti gyvūnus ar atlikti kitas veterinarines procedūras gyvūnams turi teisę tik veterinarijos gydytojai. Be to, operacijos ir visos skausmą sukeliančios veterinarinės procedūros gyvūnui atliekamos tik jį nuskausminus (Įstatymo 9 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju nustatyta, kad A. Š., pastebėjęs auglį, į veterinarą nesikreipė, auglį perrišo virve. Išraše iš ligos istorijos užfiksuoti duomenys patvirtina, kad dėl auglio perrišimo sutriko audinių aprūpinimas krauju, prasidėjo jų irimas. Nekyla abejonių, kad tiek dėl auglio perrišimo virve (audinių užspaudimo), tiek dėl šio perrišimo sąlygotų vėlesnių procesų (tinimo, audinių irimo, uždegiminių procesų) šuo jautė nuolatinį fizinį skausmą. Vaistai, mažinantys skausmą, šuniui nebuvo duodami. Tai patvirtino pats A. Š..

12. Įvertinęs paminėtų aplinkybių visumą aukštesnysis teismas konstatuoja, kad A. Š. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti kaip žiaurus elgesys su gyvūnu, dėl kurio jam gresia žūtis ar suluošinimas. Nors A. Š. su tokiu jo veiksmų kvalifikavimu nesutinka, jo nesutikimas iš esmės yra grindžiamas tik subjektyviu situacijos suvokimu ir įsitikinimu, kad gyvūnu jis rūpinosi ir jį prižiūrėjo tinkamai. Pirmosios instancijos teismo ištirtų ir pagal ANK 569 straipsnio nuostatas įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad A. Š. veiksmai (nepakankamas šuns šėrimas ir girdymas, veterinarinės pagalbos nesuteikimas, kai ji būtina) atitinka Įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 2, 17 punktuose apibrėžtą žiauraus elgesio su gyvūnų sampratą, o už žiaurų elgesį su gyvūnu administracinė atsakomybė numatyta būtent ANK 346 straipsnio 18 dalyje. Skunde teigiama, kad byloje nenustatyta, jog šuniui būtų grėsusi žūtis ar suluošinimas, tačiau tokie skundo teiginiai iš esmės prieštarauja byloje esančiais įrodymais nustatytų aplinkybių visumai, iš kurių akivaizdu, kad jei šuo ir toliau būtų nepakankamai maitinamas ir girdomas, jam nebūtų suteikta kvalifikuotas veterinarinis gydymas, jis dėl bendro organizmo išsekimo, sąlygoto ne tik maisto stokos, bet ir A. Š. taikyto tariamo gydymo, būtų žuvęs. A. Š., kaip pats akcentuoja, būdamas įgijęs veterinaro kvalifikaciją, galėjo ir turėjo suprasti, kokias pasekmes gali sukelti jo veiksmai, kaip ir tai, kad veterinarinį gydymą gali taikyti tik licenciją turintys veterinarijos gydytojai. Skunde minima aplinkybė dėl sunkios turtinės padėties jokios reikšmės A. Š. veiksmų kvalifikavimui pagal ANK 346 straipsnio 18 dalį neturi, jo atsakomybės dėl žiauraus elgesio su gyvūnu nešalina.

13. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir pagrįstai pripažino A. Š. kaltu dėl ANK 346 straipsnio 18 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymo. Neabejotinai nustačius, kad A. Š. elgesys su gyvūnu atitinka Įstatyme apibrėžtą žiauraus elgesio su gyvūnu sampratą, jo veiksmus kvalifikuoti pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį, kaip to prašoma skunde, nėra pagrindo.

Dėl nuobaudos.

14. Skunde A. Š. nesutinka ir su jam paskirta bauda bei administracinio poveikio priemone – gyvūno konfiskavimu, teigia, kad yra nubaustas per griežtai. Aukštesnysis teismas, patikrinęs skundžiamo nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą administracinės nuobaudos skyrimo aspektu sprendžia, kad A. Š. argumentai dėl per griežto nubaudimo yra nepagrįsti, todėl atmetami.

15. Bendrieji administracinių nuobaudų ir administracinio poveikio priemonių skyrimo pagrindai įtvirtinti ANK 32 straipsnyje. Šio straipsnio 1, 2 dalyse nurodyta, kad administracinė nuobauda ir administracinio poveikio priemonė skiriamos pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnį, laikantis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų, vadovaujantis teisės viršenybės, teisingumo, operatyvumo, protingumo ir proporcingumo principais. Administracinės nuobaudos ir administracinio poveikio priemonės rūšies parinkimo, baudos dydžio nustatymo taisyklės apibrėžtos ANK 34 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas A. Š. skirtinos baudos dydžio bei administracinio poveikio priemonės taikymo klausimą paminėtų ANK nuostatų nepažeidė.

16. Už ANK 346 straipsnio 18 dalyje numatyto administracinio nusižengimo padarymą skiriama bauda nuo trijų šimtų iki vieno tūkstančio septynių šimtų penkiasdešimt eurų. Be to, remiantis ANK 346 straipsnio 20 dalies nuostatomis už žiaurų elgesį su gyvūnu gali būti skiriama administracinio poveikio priemonė – gyvūno konfiskavimas. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad A. Š. padarė tyčinį administracinį nusižengimą, savo kaltės nepripažino, bandė pateisinti savo elgesį, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsižvelgęs į tai, kad A. Š. tokios pačios rūšies administracinį nusižengimą padarė pakartotinai ir tai laikytina jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe, skyrė didesnę, negu ANK 346 straipsnio 18 dalies sankcijoje numatytas vidurkis, baudą, t. y. baudos dydį nustatė laikydamasis ANK 34 straipsnio 2 dalies reikalavimų.

17. Skunde teigiama, kad teismas nepagrįstai atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai kol nepasibaigęs ANK 40 straipsnyje numatytas terminas, nes A. Š. baustas už kitą nusižengimą, kvalifikuotą pagal ANK 346 straipsnio 1 dalį. Tačiau šis skundo argumentas atmetamas, kaip nepagrįstas. ANK 40 straipsnyje nustatyta, kad jeigu administracinį nusižengimą padaręs asmuo per metus nuo administracinio nurodymo įvykdymo dienos arba nuo dienos, kurią administracinė nuobauda ar administracinio poveikio priemonė baigta vykdyti, padarė tame pačiame šio kodekso straipsnyje numatytą administracinį nusižengimą, laikoma, kad šis administracinis nusižengimas padarytas pakartotinai. Iš paminėtos normos turinio seka, kad pakartotinumu laikomas tame pačiame šio kodekso straipsnyje (ne straipsnio dalyje, kaip teigia apeliantas) numatyto administracinio nusižengimo padarymas. A. Š. 2018 m. birželio 25 d. nubaustas įspėjimu dėl administracinio nusižengimo, kvalifikuoto pagal tą patį ANK 346 straipsnį (1 dalį), todėl apylinkės teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino A. Š. atsakomybę sunkinančia (ANK 36 straipsnio 1 dalies 12 punktas) ir ją individualizuodamas nuobaudą įvertino.

18. Taip pat pagrįstai teismas taikė administracinio poveikio priemonę – gyvūno konfiskavimą, nurodė išsamius šios poveikio priemonės taikymo motyvus (b. l. 40). Nors gyvūno konfiskavimas padarius ANK 346 straipsnio 18 dalyje numatytą administracinį nusižengimą nėra privaloma, o galima skirti administracinio poveikio priemonė, šiuo atveju pritariama pirmosios instancijos teismo išvadai, kad be gyvūno konfiskavimo administracinės nuobaudos tikslai A. Š. atžvilgiu nebus pasiekti. A. Š., kaip minėta, jau yra baustas už tokio pobūdžio administracinį nusižengimą, tačiau jokių išvadų nepadarė, savo kaltės nepripažįsta ir savo elgesio neigiamai nevertina bandydamas save pateisinti. Šuns būklė jo paėmimo metu leidžia pagrįstai manyti, kad jis nebuvo tinkamai prižiūrimas, veterinarinė pagalba jam neteikiama pakankamai ilgą laiką. Tokią išvadą patvirtina ir inspektorių paaiškinimai, kad ne kartą buvo žodžiu įspėję A. Š. dėl netinkamo šuns laikymo, tačiau šis jokių priemonių nesiėmė. Esant šių aplinkybių visumai administracinio poveikio priemonės netaikymas neatitiktų administracinei nuobaudai keliamų tikslų ir paskirties – ne tik nubausti nusižengimą padariusį asmenį, bet ir apriboti ar atimti galimybę daryti naujus administracinius nusižengimus (ANK 22 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktai).

19. Įvertinus aptartų duomenų ir nustatytų aplinkybių visumą daroma išvada, kad Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutarimu A. Š. paskirta nuobauda nėra aiškiai per griežta, yra proporcinga padaryto administracinio nusižengimo pavojingumui. Baudos dydis nustatytas tinkamai įvertinus tiek administracinio nusižengimo pobūdį ir pavojingumą, tiek A. Š. asmenybę charakterizuojančius duomenis, administracinio poveikio priemonės taikymo tikslingumas išsamiai argumentuotas ir pagrįstas šioje konkrečioje byloje nustatytomis aplinkybėmis.

20. Konstatuojama, kad sprendžiant A. Š. kaltės, jam skirtinos administracinės nuobaudos klausimus, pažeidimų nepadaryta. Alytaus apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 11 d. nutarimas laikomas pagrįstu ir teisėtu, todėl jį keisti ar naikinti remiantis A. Š. apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 654 straipsniu,

nutaria:

palikti Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rūmų 2018 m. gruodžio 11 d. nutarimą administracinio nusižengimo byloje nepakeistą ir A. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.