Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1053-624/2022

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-12
Bylos Nr.: eA-1053-624/2022
Teisminio proceso Nr.: 3-62-3-00650-2021-0
Bylos rūšis: administracinė byla
Instancija: Apeliacinė instancija
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Dirvonas (pirm.), Milda Vainienė
Pareiškėjas: D. S.
Atsakovas: Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-1053-624/2022Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00650-2021-0Procesinio sprendimo kategorijos: 7.9; 20.2.3.1; 20.2.3.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. S. patikslintą skundą atsakovams Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentui, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, kuri atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, palūkanų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjas D. S. kreipėsi su skundu į teismą, kurį patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ (toliau – ir Sprendimas) dalį, kuria neskirta darbo paieškos išmoka pareiškėjui; 2) įpareigoti atsakovą Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentą pareiškėjo 2021 m. sausio 1 d. prašymą ,,Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo“ išnagrinėti iš naujo (šią sprendimo dalį nukreipti skubiai vykdyti); 3) priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, pareiškėjui 1 271,16 Eur (6 mėn. x 211,86 Eur už kiekvieną mėnesį) turtinės žalos ir nuostolių (šią sprendimo dalį nukreipti skubiai vykdyti); 4) priteisti pareiškėjui solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento, 100 000 Eur neturtinės žalos bei 6 procentų metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos. Pareiškėjas teismo taip pat prašė kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) ir Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau – ir Užimtumo įstatymas) 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 5 straipsnio 1–3 dalims, 6 straipsnio 1–2 dalims, 18 straipsniui, 21 straipsnio 2 daliai, 22 straipsnio 4 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsnio 1–2 dalims, 30 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, 102 straipsnio 1–2 dalims, 105 straipsnio 1 daliai, 106 straipsnio 4 daliai, 107 straipsnio 2–3 dalims, 109 straipsnio 1–4 dalims, 110 straipsnio 1–2 dalims, 111 straipsnio 1–2, 4 dalims, 138 straipsnio 3 daliai, 150 straipsniui, konstituciniams valdžių padalijimo, teisinės valstybės, teisingumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principams, konstituciniam principui pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), konstitucinio papročio principui, atsakingo valdymo konstituciniam principui, pagal priėmimo tvarką – Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2–3 dalims, 69 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams, pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos viršenybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 1 straipsnio nuostatai, kad Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, bei Lietuvos Respublikos Seimo statuto 164 straipsnio 1 daliai tiek, kiek pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą įstatymų ir kitų Seimo aktų projektai gali būti svarstomi ypatingos skubos tvarka ne tik išskirtiniais konstituciškai pagrįstais atvejais, kai būtina nedelsiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus kilus tokiai grėsmei valstybės ar visuomenės saugumui, kuriai pašalinti būtini itin skubūs įstatymų leidėjo sprendimai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2–3 dalims, konstituciniams teisinės valstybės, atsakingo valdymo principams.

2. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad yra registruotas bedarbiu Užimtumo tarnybos Kauno miesto skyriuje. Nuo 2020 m. birželio 30 d. iki 2020 m. gruodžio 29 d. Užimtumo tarnyba jam mokėjo 200,31 Eur darbo paieškos išmoką. Baigiantis šių išmokų mokėjimo laikui, pareiškėjas 2020 m. gruodžio 9 d. Užimtumo tarnybai pateikė prašymą pratęsti 200,31 Eur kas mėnesį mokamos išmokos mokėjimą, kai 2020 m. gruodžio mėn. baigsis 200,31 Eur mokėjimas pagal 2020 m. birželio mėn. paskyrimą. Vėliau, nurodžius konsultantei, pateikė Užimtumo tarnybai prašymą nuo 2021 m. sausio 1 d. skirti jam darbo paieškos išmoką. 2021 m. sausio 21 d. elektroniniu paštu pareiškėjas gavo 2021 m. sausio 18 d. Užimtumo tarnybos sprendimą Nr. SSD(19.2)-162, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti darbo paieškos išmoką nuo 2021 m. sausio 1 d. dienos Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytu pagrindu (asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino).

3. Pareiškėjo teigimu, skundžiamas sprendimas privalo būti panaikintas, nes Užimtumo įstatymo pakeitimai priimti 2020 m. gruodžio 23 d. ir įsigaliojo nuo 2021 m. sausio 1 d. pažeidė teisėtų lūkesčių principą. Pasak pareiškėjo, Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), ypatingos skubos tvarka priimdamas ir atgaline data nustatydamas sąlygą, kad asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai būtų pasibaigę ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino, pažeidė atsakingo valdymo konstitucinį principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, teisingumo principą, teisėtų lūkesčių principą, proporcingumo principą, konstitucinio papročio principą, o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principą, Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucijos 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika. Todėl pareiškėjas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą.

4. Pareiškėjas dėl atsakovų atsakomybės ir žalos atlyginimo nurodė, kad jo prasta finansinė situacija susidarė ne dėl jo kaltės ir nuo jo priklausančių aplinkybių. Pažymėjo, kad valstybės institucijos neįvertino reikšmingos aplinkybės, kad oficialūs gyventojų registro duomenys neginčijamai patvirtina, kad pareiškėjas visą laiką, nuo pat gimimo, yra Lietuvos Respublikos pilietis, gyveno ir gyvena Lietuvos Respublikos teritorijoje, todėl pareiškėjas turi visas teises ir galimybes naudotis savo pažeistų teisių gynyba ne tik vadovaujantis nacionaline, bet ir Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teise. Pareiškėjo teigimu, Seimas, kaip aukščiausia įstatymų leidžiamoji ir tarptautinius dokumentus ratifikuojanti institucija, priėmė skunde nurodytus konkrečius teisės aktus, akivaizdžiai prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tarptautiniams teisės aktams bei grubiai pažeidžiančius prigimtines žmogaus teises (teisę į mokslą bei socialinę apsaugą).

5. Pareiškėjas nurodė, kad vienas bendrųjų teisės principų yra, kad įstatymo leidėjo priimti ir paskelbti įstatymai galioja į ateitį ir neturi grįžtamosios galios. Įstatymo negaliojimo atgaline tvarka principo praktinė reikšmė yra ta, kad įstatymai taikomi tiems faktams ir pasekmėms, kurie atsirado po šių įstatymų įsigaliojimo. Pareiškėjas kelia abejones, ar šis teisinis reguliavimas atitinka ir teisėtų lūkesčių principą, kadangi šis principas taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius įstatymus ar kitus teisės aktus, neprieštaraujančius Konstitucijai, įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos, todėl pareiškėjas teismo prašė kreiptis tiek į ESTT, tiek ir Konstitucinį Teismą.

6. Pareiškėjas pažymėjo, kad jeigu teismas nuspręstų nepriteisti iš Užimtumo tarnybos išmokėti pareiškėjui darbo paieškos išmoką nuo 2021 m. sausio 1 d. ir laikytųsi pozicijos, kad pagal Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktą, Užimtumo tarnyba neturėjo pareigos paskirti ir / ar mokėti pareiškėjui darbo paieškos išmoką nuo 2021 m. sausio 1 d., šias pareiškėjo negautas lėšas prašė priteisti iš atsakovo Seimo. Lėšų suma kiekvieną mėnesį būtų skaičiuojama pagal formulę: 0,33 x 642 Eur (1 MMA) = 211,86 Eur už kiekvieną mėnesį. Paaiškino, jog Užimtumo įstatyme nustatytas 0,33 koeficientas, iš kurio yra dauginamas minimalios mėnesinės algos dydis ir taip apskaičiuojama bedarbiui turima išmokėti mėnesio suma už kiekvieną kalendorinį mėnesį. Pareiškėjas taip pat laikėsi pozicijos, jog jam dėl sukelto streso, išgyvenimų ir pažeminimo, turi būti atlyginta neturtinė žala, kurią pareiškėjas įvertino 100 000 Eur, o taip pat priteistos ir 6 proc. metinės palūkanos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos.

Atsiliepimas

7. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Užimtumo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentas (toliau – ir Departamentas) atsiliepime nesutiko su pareiškėjo patikslintu skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8. Departamentas pirmiausiai nurodė, kad skundas pareikštas atsakovu nurodant Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentą, tačiau Kauno klientų aptarnavimo departamentas nėra atskiras juridinis asmuo, todėl atsakovu turėtų būti laikoma Užimtumo tarnyba, kurios administracijos padalinys yra Kauno klientų aptarnavimo departamentas su jam priklausiančiais skyriais.

9. Departamentas paaiškino, jog pareiškėjas skundžia Sprendimą, kuriuo pareiškėjui atsisakyta skirti darbo paieškos išmoką (toliau – ir DPI) nuo 2021 m. sausio 1 d. Pagal Įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalį, DPI mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Todėl asmenims, kuriems nors ir nesuėjo 6 mėnesių DPI mokėjimo terminas, ji bet kokiu atveju yra nutraukiama 2020 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjui DPI neskirta, kadangi jis neatitiko Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatuose įtvirtinto reikalavimo, todėl Užimtumo tarnyba priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą pareiškėjui neskirti DPI. DPI yra pagalbos priemonė nuo karantino nukentėjusiems asmenims, kuriems darbo santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki karantino paskelbimo, t. y. asmenims, kuriems Lietuvos Respublikos pandeminė situacija įtakojo nedarbą, ir kitų išmokų asmenys neturi teisės gauti, dėl per mažo darbo stažo (nedarbo socialinio draudimo išmokos), ar dėl to, kad nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse. Tuo tarpu pareiškėjas iki karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje nedirbo jau keletą metų, todėl pareiškėjas nuo jo (karantino) nenukentėjo, o darbo santykiai jo nesiejo dėl kitų, su karantino paskelbimu, nesusijusių aplinkybių.

10. Dėl kitų pareiškėjo argumentų ir prašymų Užimtumo tarnyba nepasisakė, kadangi nėra šiuo atveju tikslinga ginčyti Įstatymo ir nuostatų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi priimtas Užimtumo įstatymas yra teisėtas ir nukreiptas į tikslingas asmenų grupes.

Atsiliepimas

11. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos Vyriausybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Ministerija) atsiliepime į patikslintą skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovo atstovas nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, palaiko Užimtumo tarnybos atsiliepime išdėstytą poziciją dėl darbo paieškos išmokos pareiškėjui neskyrimo nuo 2021 m. sausio 1 d. Dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą nurodė, kad nesutinka su skundo teiginiais, jog Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta sąlyga gauti darbo paieškos išmoką, kai asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė arba jo savarankiška veikla išregistruota ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino, pažeidžia atsakingo valdymo konstitucinį principą, konstitucinį teisinės valstybės principą, konstitucinį teisingumo principą, konstitucinį teisėtų lūkesčių principą, konstitucinį proporcingumo principą, konstitucinio papročio principą, o pagal reguliavimo apimtį – teisinės valstybės principą, Konstitucijos viršenybės principą, Konstitucijos 1 dalies nuostatą, kad Lietuvos valstybė – demokratinė respublika. Paaiškino, jog darbo paieškos išmoka skirta apsaugoti asmenis nuo staigaus pajamų sumažėjimo ar netekimo susidūrus su nedarbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino metu. Atsižvelgiant į valstybės finansines galimybes bei darbo paieškos išmokos tikslą, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas konkretus darbo paieškos išmokos mokėjimo laikotarpis, t. y. nustatyta, kad darbo paieškos išmoka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad nauju darbo paieškos išmokos reglamentavimu, įsigaliojusiu nuo 2021 m. sausio 1 d., galėjo būti pažeisti jo teisėti lūkesčiai išmoką gauti ir po 2020 m. gruodžio 31 d. turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas.

13. Ministerija pažymėjo, kad Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio pakeitimas buvo svarstytas Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitete ir pakeitimui buvo pritarta. Todėl, įstatymo leidėjas sąmoningai nustatė taisykles, pagal kurias yra skiriama darbo paieškos išmoka. Vadovaudamasi Užimtumo tarnybos atsiliepime pateiktais duomenimis, Ministerija nustatė, kad pareiškėjas iki ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino paskelbimo Lietuvos Respublikoje, darbo santykių neturėjo jau keletą metų, taigi pareiškėjo dabartinė nedarbo situacija nėra tiesiogiai susijusi su ekstremaliosios situacijos ar karantino paskelbimu.

14. Ministerijos nuomone, Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja pareiškėjo skunde nurodytiems Konstitucijos straipsniams bei Konstitucijoje įtvirtintiems principams, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Dėl civilinės atsakomybės taikymo nurodė, kad iš pareiškėjo skundo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gegužės 26 d. nutarties, kurioje nurodyta, kad įvertinus nurodytą teisinį reglamentavimą, teismų praktiką, pareiškėjo nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi prašydamas atlyginti dėl Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, įsigaliojusių 2021 m. sausio 1 d., priėmimo atsiradusią turtinę ir neturtinę žalą, t. y. Seimo veiksmų, kuriais galėjo būti pažeistos pareiškėjo teisės ar laisvės, rezultato ar jo padarinio, daro prielaidą, kad pareiškėjas neteisėtus veiksmus kildina iš Užimtumo tarnybos sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta darbo paieškos išmoka bei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmų, nustatant galimai Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujantį teisinį reguliavimą. Kol Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas Konstitucinio Teismo nepripažintas kaip prieštaraujantis Konstitucijai, nustatytas teisinis reguliavimas yra teisėtas. Taigi, teigti, kad atlikti neteisėti veiksmai, Ministerijos nuomone, nėra jokio pagrindo. Nors, dėl aukščiau nurodytų motyvų, laikoma, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo atžvilgiu buvo atlikti neteisėti veiksmai, todėl civilinė atsakomybė neturi būti taikoma, tačiau Ministerija pasisakė ir dėl kitų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų. Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą grindžia sukeltu stresu, išgyvenimais ir pažeminimu, tačiau grįsdamas neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas apsiribojo tik abstrakčiais teiginiais, jų nepagrįsdamas jokiais įrodymais. Ministerijos nuomone, pareiškėjas neįrodė, kad patyrė jo prašomą atlyginti žalą bei, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Atsižvelgusi į tai, kad nėra visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, Ministerija laikėsi pozicijos, jog civilinė atsakomybė šiuo atveju negali būti taikoma.

II.

15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimu pareiškėjo D. S. patikslintą skundą atmetė kaip nepagrįstą.

16. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. gruodžio 10 d. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentui pateikė prašymą pratęsti 200 Eur kas mėnesį mokamos nedarbo išmokos mokėjimą. Vėliau, pareiškėjas pateikė 2021 m. sausio 1 d. prašymą skirti jam darbo paieškos išmoką. Departamentas 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalimi neskyrė darbo paieškos išmokos pareiškėjui tuo pagrindu, kad asmens darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją ar karantiną (Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas).

17. Teismas išaiškino, kad pagal Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalį, teisę gauti darbo paieškos išmoką turi visas šias sąlygas atitinkantis Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo: 1) asmeniui suteiktas bedarbio statusas; 2) bedarbis kreipimosi dėl darbo paieškos išmokos į Užimtumo tarnybą ir sprendimo dėl šios išmokos skyrimo priėmimo metu nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; 3) asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino; 4) asmuo neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybą metu yra pasibaigęs. Įstatymo 48¹ straipsnio 3 dalyje numatyta, jog darbo paieškos išmoka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d.

18. Pirmosios instancijos teismas iš atsakovo byloje pateiktų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenų nustatė, kad paskutiniai darbo santykiai pareiškėją siejo iki 2017 m. gegužės 31 d. Nors skundžiamame sprendime nėra nurodyta ši faktinė aplinkybė, tačiau teismas to nelaikė esminiu pažeidimu, dėl to, kad pareiškėjas neginčijo, jog sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimų ir nenurodė, kad nesupranta, kodėl buvo priimtas būtent toks sprendimas. Teismas vertino, jog iš skundžiamo sprendimo turinio yra aišku, kodėl pareiškėjas neturi teisės pasinaudoti Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje suteikta teise prašyti darbo paieškos išmokos, nes pareiškėjo darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją ar karantiną. Teismas, įvertinęs skundžiamo sprendimo atitiktį VAĮ įtvirtintiems reikalavimams, sprendė, kad nustatytas turinio trūkumas nėra esminis, sukliudęs šio individualaus administracinio akto adresatui (pareiškėjui) suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jo teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galbūt) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Teismas konstatavo, kad skundžiamo sprendimo dalis atitinka jai keliamus reikalavimus, todėl atsakovo skundžiamo sprendimo dalies nėra pagrindo naikinti, nes atsakovas pagrįstai ir teisėtai vadovavosi Įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktu.

19. Teismas išaiškino, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Teismas nurodė, kad šiuo atveju teisėjų kolegijai, išnagrinėjusiai bylą, nekilo abejonių dėl Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punkto teisėtumo, pareiškėjas taip pat nepateikė pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti nustatytu teisiniu reglamentavimu. Todėl teismas pareiškėjo prašymo dėl kreipimosi į Konstitucinį teismą netenkino.

Žemesnės instancijos teismas

20. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo bei palūkanų priteisimo, pažymėjo, kad pareiškėjo patikslintas skundas dėl žalos atlyginimo galėtų būti patenkintas tik tuo atveju, jeigu būtų nustatyti neteisėti Seimo ir/ar Departamento veiksmai. Teismas, nenustatęs, visų civilinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnyje numatytų sąlygų, pareiškėjo reikalavimo priteisti turtinę ir neturtinę žalą netenkino. Netenkinęs šių reikalavimų, teismas taip pat atmetė reikalavimą dėl 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo skundo teismui padavimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisimo.

21. Teismas, įvertinęs, jog nagrinėjamu atveju tarp šalių kilęs ginčas sprendžiamas vadovaujantis nacionalinės teisės normomis, byloje nėra keliamas ES teisės aktų aiškinimo klausimas, sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo patenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT.

III.

22. Pareiškėjas D. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka bei priteisti jo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės analogiško pobūdžio argumentais, išdėstytais pareiškėjo patikslintame skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai pažymi, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas skubotai, yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl turėtų būti panaikintas. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą ir ESTT dėl bylai reikšmingų aplinkybių nustatymo, todėl prašo į nurodytus teismus kreiptis apeliacinės instancijos teismo.

Atsiliepimas

24. Atsakovas ir atsakovo atstovas Užimtumo tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Užimtumo tarnyba, sutikdama su pirmosios instancijos teismo priimtu sprendimu, laikosi pozicijos, kad teismas išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, rėmėsi teisės aktais, kuriuos sistemiškai taikydamas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Užimtumo tarnybos teigimu, nėra tikslinga šiuo atveju ginčyti Užimtumo įstatymo ir nuostatų teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi jis yra teisėtas ir nukreiptas į tikslingas asmenų grupes.

25. Atsakovo atstovas Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo skundą atmesti.

26. Ministerija nurodo, kad Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas neprieštarauja pareiškėjo skunde nurodytiems Konstitucijos straipsniams bei Konstitucijoje įtvirtintiems principams, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas. Ministerijos teigimu, pareiškėjas grįsdamas neturtinę žalą apsiribojo tik abstrakčiais argumentais, jų nepagrįsdamas jokiais įrodymais. Pasak Ministerijos, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus ir jų galimą konkrečią išraišką. Šiuo atveju pareiškėjas neįrodė, kad patyrė neturtinę žalą bei, kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir kilusios žalos. Nesant visų būtinų civilinei atsakomybei kilti sąlygų, civilinė atsakomybė šiuo atveju negali būti taikoma.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

27. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamento Kauno miesto 1-ojo skyriaus vedėjo 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalies, kuria neskirta darbo paieškos išmoka pareiškėjui, teisėtumo ir pagrįstumo, bei reikalavimų įpareigoti Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentą pareiškėjo 2021 m. sausio 1 d. prašymą ,,Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo“ išnagrinėti iš naujo, atlyginti pareiškėjui turtinę ir neturtinę žalą, priteisti procesines palūkanas pagrįstumo.

28. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kuris buvo išspręstas 2022 m. rugsėjo 20 d. nutartimi dėl bylos skyrimo nagrinėti teismo posėdyje, pažymi, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Vien tik pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyta aplinkybė, kad jis pageidauja, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, pareiškėjo prašymas netenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

29. Pirmosios instancijos teismas, netenkinęs pareiškėjo prašymų kreiptis Konstitucinį Teismą ir Teisingumo Teismą, kadangi teismui nekilo pagrįstų abejonių dėl ginčui išspęsti taikytinos teisės normų prieštaravimo Konstitucijai, taip pat nekilo joks Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, konstatavo, kad ginčijamas Sprendimas, įvertinus visas atsakovo nurodytas faktines aplinkybes, kurių pareiškėjas neginčija, yra teisėtas ir pagrįstas, dėl ko nėra pagrindo tenkinti tiek skundo dalies dėl jo (sprendimo panaikinimo) panaikinimo, tiek kitų reikalavimų – dėl įpareigojimo atsakovą pareiškėjo 2021 m. sausio 1 d. prašymą nagrinėti iš naujo, žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo, kurių tenkinimas siejamas su tariamu Sprendimo neteisėtumu.

30. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame reiškiamą reikalavimą – panaikinti teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti – grindžia teismo išvadų, kurioms atsisakyta tenkinti jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Teisingumo Teismą, nepagrįstumu.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Tuo pačiu atkreiptinas dėmesys, jog teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo arba jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas.

32. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, kurios sudarytą pagrindą suabejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo: atsakovo pateiktas duomenimis pareiškėjas D. S. 2020 m. gruodžio 10 d. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentui pateikė prašymą pratęsti 200 Eur darbo paieškos išmokos, kuri jam buvo mokama, mokėjimą, o 2021 m. sausio 1 d. – prašymą skirti jam darbo paieškos išmoką. Užimtumo tarnybos Kauno klientų aptarnavimo departamentas 2021 m. sausio 18 d. sprendimo Nr. SSD(19.2)-162 „Dėl darbo paieškos išmokos skyrimo, neskyrimo, mokėjimo nutraukimo“ dalimi neskyrė darbo paieškos išmokos pareiškėjui, motyvuodamas tuo, kad jo darbo sutarties ar darbo santykiams prilyginami teisiniai santykiai pasibaigė anksčiau nei 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė ekstremalią situaciją ar karantiną (Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalies 3 punktas).

33. Nuo 2020 m. birželio 12 d iki 2020 m. gruodžio 31 d. galiojusios redakcijos Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnis, reglamentuojantis darbo paieškos išmoką, be kita ko, nustatė, kad: teisę gauti darbo paieškos išmoką turi visas šias sąlygas atitinkantis Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo: 1) asmeniui suteiktas bedarbio statusas; 2) bedarbis kreipimosi dėl darbo paieškos išmokos į Užimtumo tarnybą ir sprendimo dėl šios išmokos skyrimo metu nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse (Užimtumo įstatymo 48¹ str. 1 d.); Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims skiriamos ir mokamos darbo paieškos išmokos dydžiai: 1) 33 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios tą mėnesį, už kurį darbo paieškos išmoka mokama, dydžio darbo paieškos išmoka skiriama ir mokama asmenims, neturintiems teisės gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybą metu yra pasibaigęs; 2) 7 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios tą mėnesį, už kurį darbo paieškos išmoka mokama, dydžio darbo paieškos išmoka skiriama ir mokama asmenims, turintiems teisę gauti nedarbo socialinio draudimo išmoką (Užimtumo įstatymo 48¹ str. 2 d.); darbo paieškos išmoka mokama iki 6 mėnesių, bet ne ilgiau kaip iki 2020 m. gruodžio 31 d. Darbo paieškos išmokos mokėjimo terminas trumpinamas tokiam laikotarpiui, kokiam darbo paieškos išmokos mokėjimas buvo sustabdytas šio straipsnio 5 dalyje nustatytu atveju (Užimtumo įstatymo 48¹ str. 3 d.).

34. Nuo 2021 m. sausio 1 d iki 2021 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnis, reglamentuojantis darbo paieškos išmoką, be kita ko, nustatė, kad: teisę gauti darbo paieškos išmoką turi visas šias sąlygas atitinkantis Užimtumo tarnyboje įsiregistravęs asmuo: 1) asmeniui suteiktas bedarbio statusas; 2) bedarbis kreipimosi dėl darbo paieškos išmokos į Užimtumo tarnybą ir sprendimo dėl šios išmokos skyrimo priėmimo metu nedalyvauja aktyvios darbo rinkos politikos priemonėse; 3) asmens darbo sutartis ar darbo santykiams prilyginti teisiniai santykiai pasibaigė ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ar karantino; 4) asmuo neturi teisės gauti nedarbo socialinio draudimo išmokos ar jos mokėjimo laikotarpis asmens kreipimosi į Užimtumo tarnybą metu yra pasibaigęs (Užimtumo įstatymo 48¹ str. 1 d.); (Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas atitinkantiems asmenims skiriama ir mokama 33 procentų Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos, galiojusios tą mėnesį, už kurį mokama darbo paieškos išmoka, dydžio darbo paieškos išmoka (Užimtumo įstatymo 48¹ str. 2 d.)); darbo paieškos išmoka mokama kas mėnesį už praėjusį kalendorinį mėnesį, bet ne ilgiau kaip iki 2021 m. rugpjūčio 31 d. Jeigu darbo paieškos išmokos mokėjimo terminas trumpesnis negu kalendorinis mėnuo, už tą mėnesį mokamos darbo paieškos išmokos dydis proporcingai mažinamas (Užimtumo įstatymo 48¹ str. 3 d.).

35. Taigi, įvertinęs, kad karantinas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbtas nuo 2020 m. kovo 16 d. (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. kovo 14 d. nutarimo Nr. 207 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ 2 ir 6 p.), pareiškėjo darbo santykiai pasibaigė 2017 m. gegužės 31 d., pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo tiek faktinį, tiek teisinį pagrindą priimti ginčijamą Sprendimo dalį dėl darbo paieškos išmokos neskyrimo pareiškėjui.

36. Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ginčui spręsti taikomo teisinio reguliavimo neteisingumu / prieštaravimu Konstitucijai, su kuo yra susijęs jo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą ir Teisingumo Teismą su atitinkamais prašymais, pažymėtina, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo ar kito teisės akto skyrimu, pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas ar kitas teisės aktas. Vien formalus įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų taikymas gali nulemti teisėtą sprendimą, kuris ne visada gali būti teisingas, todėl turi būti pripažįstamas ne bet koks teisėtumas, o tik teisingumo teisėtumas. Tokiu atveju, kai pagal faktines bylos aplinkybes, visuotinai pripažintus teisės principus, akivaizdu, jog sprendimas konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu bus formalus, bet neteisingas, būtina pirmumą teikti bendrajai teisės sampratai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-798-502/2021).

37. Konstitucinio Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog Konstitucijoje įtvirtintas teisingumo principas, taip pat nuostata, kad teisingumą vykdo teismai, reiškia, jog konstitucinė vertybė yra ne pats sprendimo priėmimas teisme, bet būtent teismo teisingo sprendimo priėmimas; konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, ne išorinę teismo vykdomo teisingumo regimybę, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus (kitus baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi; vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija (inter alia (be kita ko)) 2007 m. spalio 24 d., 2012 m. rugsėjo 25 d., 2017 m. gruodžio 1 d. nutarimai). Teismas, priimdamas sprendimą byloje, visuomet turi vadovautis įstatymais ir teise, inter alia iš Konstitucijos kylančiais teisingumo, protingumo, proporcingumo, sąžiningumo principais (2008 m. kovo 15 d., 2017 m. gruodžio 1 d., 2019 m. balandžio 18 d. nutarimai).

38. Tačiau nagrinėjamo ginčo atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl pagrįstų abejonių dėl byloje taikytinos redakcijos Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio nuostatų atitikties Konstitucijai nebuvimo: konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų, priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai jis taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nėra laikytinas diskriminaciniu (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. lapkričio 11 d., 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. gegužės 31 d., 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. balandžio 29 d. nutarimai). Pareiškėjas procesiniuose dokumentuose teisiškai pagrįstų argumentų šiuo aspektu, t. y. dėl pasak jo, diferencijuoto teisinio reguliavimo neatitikimo konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principui, iš esmės nenurodė. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis, jos preambulėje įtvirtintas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis, konstituciniai valstybės socialinės orientacijos, socialinio solidarumo principai suponuoja tai, kad socialinės paramos santykių teisinio reguliavimo turinį gali lemti įvairūs veiksniai, inter alia (be kita ko) valstybės ir visuomenės ištekliai, materialinės ir finansinės galimybės, poreikis užtikrinti valstybės finansinį stabilumą, ūkio tvarumą ir plėtrą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. vasario 7 d. nutarimas). Dėl šių veiksnių įstatymų leidėjo diskrecija pasirinkti ir įstatymu įtvirtinti socialinės paramos rūšis yra itin plati.

39. Kiti pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai, susiję su nuo 2021 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnio, kaip teigiama, prieštaravimu Konstitucijai pagal priėmimo tvarką ir k. t., taip pat teiginiai dėl Europos Sąjungos teisės taikymo šiam ginčui spręsti yra deklaratyvūs, grindžiami vien bendro pobūdžio teiginiais, kad ginčui spręsti taikytinas Užimtumo įstatymo 48¹ straipsnis (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, taip pat kad Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais naikinti skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2021 m. gruodžio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasArūnas DirvonasMilda Vainienė