Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Rūtos Miliuvienės, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Vygantui Barkauskui, trečiojo suinteresuoto asmens atstovei advokato padėjėjai Ingai Kostogriz,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Šiaulių naujienos“ skundą atsakovei Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai (toliau – Komisija) dėl sprendimo panaikinimo (tretieji suinteresuoti asmenys A. K., VšĮ „Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas“).

Aprašomoji dalis

nustatė

Nors Visuomenės informavimo įstatymo (toliau- VIĮ) 46 str. 1 d. nustatyta, kad atsakovas yra kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija, įvertinant tai, kad atsakovo sprendimai pagal įstatymą skundžiami ne bendrosios kompetencijos teismui, o būtent Vilniaus apygardos administraciniam teismui, reiškia, kad atsakovo veikla ginčui aktualia apimtimi, nagrinėjant suinteresuotų asmenų skundus dėl visuomenės informavimo priemonių veiklos ir pan., yra viešojo administravimo pobūdžio veikla Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 2 str. 1 d. prasme, o atsakovas yra „kitas viešojo administravimo subjektas“ ABTĮ 2 str. 10 d. prasme. ABTĮ 15 str. 1 d. 11 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl viešųjų įstaigų, įmonių ir nevyriausybinių organizacijų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimų, priimtų sprendimų ir veiksmų viešojo administravimo srityje teisėtumo, o ABTĮ 15 str. 2 d. nustatyta, kad įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitos bylos.

Kadangi atsakovo veikla, pareiškėjos manymu, ginčui aktualia apimtimi yra viešojo administravimo pobūdžio veikla, šiai veiklai inter alia taikytini Viešojo administravimo įstatyme (toliau - VAĮ) nustatyti viešojo administravimo veiklos principai. Pagal VAĮ 8 str. nuostatas viešojo administravimo veiklą atliekančio subjekto sprendimas turi būti motyvuotas (pagrįstas konkrečiomis teisės normomis bei konkrečiu faktų vertinimu). Šiuo atveju skundžiamas sprendimas, pareiškėjos manymu, nepagrįstas teisės normomis, iš jo neaišku, kokias faktines aplinkybes nustatė atsakovas ir kaip jas juridiškai kvalifikavo, nenurodyta sprendimo apskundimo tvarka ir terminai.

Neaišku, koks yra tikrasis sprendimo turinys. Pareiškėja gavo atsakovės pirmininkės 2009-10-02 raštą Nr. 171, kuriame informuojama apie 2009-09-28 sprendimą, protokolo Nr. 17, tačiau pats sprendimas nepateikiamas. Pareiškėja 2009-10-08 kreipėsi į atsakovę, prašydama pateikti sprendimą, tačiau nei atsakymo, nei sprendimo negavo.

Taigi atsakovės 2009-10-02 raštas Nr. 171 yra žymiai didesnės apimties, nei internete skelbiamas sprendimas. Dėl to, pareiškėjos manymu, kyla klausimas, kuris sprendimas yra tikras: ar atsakovės 2009-10-02 rašte Nr. 171 aprašomas ar interneto svetainėje www.lzlek.lt esantis 2009-09-28 sprendimas.

Atsakovė, pripažindama, kad pareiškėja pažeidė Kodekso 4 ir 36 straipsnius, pažeidė pareiškėjo teisę į saviraiškos laisvę. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau -EŽTK), kuri yra Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis, 10 str. 1 d. nustatyta, kad kiekvienas turi teisę į saviraiškos laisvę. Ši teisė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Pareiškėja sąžiningai pasinaudojo šia teise, todėl atsakovės sprendimas nėra pagrįstas.

Šių nuostatų nuosekliai laikomasi ir nacionalinėje teisėje bei teismų praktikoje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atribodamas žinią (faktą ir duomenis) nuo nuomonės, teismas vadovaujasi šiomis sampratomis: žinia - tai informacija apie faktus ir duomenis, t. y. reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis, nuomonė - tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas, požiūris, perduodamos mintys, idėjos bei pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė yra subjektyvi.

Pareiškėjos manymu, atsakovė neatsižvelgė ir į tai, kad publikacija „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ yra ne reportažas ar konkrečių įvykių aprašymas, tačiau feljetonas. Žodis feljetonas reiškia – grožinės literatūros ir publicistikos žanras; trumpas humoristinis arba satyrinis kūrinys aktualiomis politinėmis, moralinėmis ar kultūrinėmis temomis; gyvai ir sąmojingai parašytas aktualus straipsnis, išjuokiantis trūkumus. Šio žanro kūriniuose gali būti atvaizduojami konkretūs asmenys, įvykiai, faktai, tačiau gali ir nebūti faktų apibūdinimo, o tik feljetonisto išmonė. Tai reiškia, kad feljetonui netaikomi tokie patys reikalavimai bei žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijai, kaip konkrečių įvykių aprašymui ar kitokiam realistinio pobūdžio straipsniui.

Nors CK 2.22 str. 1 d. nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka, portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat tas asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu, tačiau CK 2.22 str. 2 d. nustatyta, kad asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi <...> arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje.

Be to, pareiškėjos manymu, reikšminga tai, kad tretysis suinteresuotas asmuo A. K. neabejotinai yra viešas asmuo, nors atsakovės 2009-10-02 rašte Nr. 171 be jokių motyvų nurodoma, esą jis nėra viešas asmuo.

A. K. yra žinomas Šiaulių verslininkas, bendrovės „Splius“ ir/ar UAB „Telerena“ direktorius ir vienas iš pagrindinių akcininkų. Trečiojo suinteresuoto asmens A. K. žinomumą didina tai, kad UAB „Splius“ yra viešosios informacijos priemonės - Šiauliuose transliuojančios televizijos stoties „Splius“ - valdytojas, taip pat viešosios įstaigos „Splius“, kuri yra viešosios informacijos priemonės - savaitraščio „Šiauliai plius“ valdytojas. Šios viešosios informacijos priemonės permanentiškai rašo apie tretįjį suinteresuotą asmenį A. K., taip pat transliuoja laidas apie jį, jo įmones ir pan., taip didindami jo atpažįstamumą ir žinomumą. A. K. nuotraukos buvo ne kartą spausdintos kitose žiniasklaidos priemonėse. 2006 m. A. K. nuotrauka buvo spausdinama „Šiaulių krašte“, aprašomas laikraštyje „Šiauliai plius“, aprašomas net 8 straipsniuose „Verslo žiniose“.

Pareiškėja pastebėjo, kad ir pats tretysis suinteresuotas asmuo A. K. savo skunde atsakovui pabrėžė, kad: „...aš esu vienos iš didžiausių Šiauliuose veikiančių bendrovių direktoriumi“. Taigi tretysis suinteresuotas asmuo A. K. Šiauliuose neabejotinai yra žinomas, t. y. viešas asmuo. Šiuo atveju trečiojo suinteresuoto asmens žinomumas šalyje ar pasaulyje nėra svarbus, kadangi laikraštis „Šiaulių naujienos“ yra vietinis laikraštis, leidžiamas ir platinamas Šiauliuose, todėl ir asmens žinomumas vertintinas tuo pačiu, t. y. Šiaulių miesto, mastu.

VIĮ 2 str. 60 d. pateiktas tik ex offitio viešųjų asmenų pavyzdinis sąrašas, kuris nėra išsamus, o juo labiau nėra baigtinis. Visuomeniniame gyvenime ir teismų praktikoje viešaisiais asmenimis vieningai pripažįstami ir žinomi menininkai, sportininkai, žurnalistai, verslininkai, visuomenės veikėjai ir kt.

Apie tai, kad tretysis suinteresuotas asmuo A. K. yra plačiai žinomas asmuo, pareiškėjos nuomone, spręstina ir iš to, kad atsakovo 2009 m. rugsėjo 28 d. posėdyje dalyvavo laikraščio „Šiauliai plius“ vyriausioji redaktorė J. S., nors nei ji, nei laikraštis „Šiauliai plius“ nebuvo nei pareiškėjais, nei viešosios informacijos priemonės, kuria skundžiamasi, leidėja ir (arba) žurnaliste. Tuo tarpu pagal atsakovės reglamentą apie Komisijos posėdį pranešama visuomenės informavimo priemonės, kuria skundžiamasi, leidėjui ir (arba) žurnalistui. Tai reiškia, kad trečiojo suinteresuoto asmens A. K. skundo nagrinėjimas sukėlė didelį vietinės Šiaulių miesto žiniasklaidos susidomėjimą. Tokį susidomėjimą gali sukelti tik plačiai žinomo, t. y. viešo asmens skundo nagrinėjimas.

Komisija 2009-09-28 posėdyje svarstė dviejų Šiaulių laikraščių - „Šiaulių naujienos“ ir „Šiauliai plius“ - tarpusavio santykius ir abiejų pusių skundus. Atkreipė dėmesį, kad tretysis asmuo yra susijęs su leidiniu „Šiauliai plius“, ir jo teigimu, tik dėl šios priežasties sulaukia neigiamo laikraščio „Šiaulių naujienos“ dėmesio. Komisijos nariai bandė įtikinti abiejų laikraščių atstovus, kad jų tarpusavio santykių aiškinimasis laikraščiuose nedaro jiems garbės ir tuo pačiu gali atbaidyti jų skaitytojus.

Dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų Komisija nusprendė svarstyti tik dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikaciją „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“. Publikacijoje yra atvirai tyčiojamasi iš trečiojo asmens A. K., primenama jo buvusi darbovietė „Nuklonas“ („Pone A., paaiškinkite man paprastam, biednam, aukso „Nuklone“ nevogusiam (buvau per jaunas), antenų nevogusiam (...)“) ir metamas įtarimų šešėlis, kad žmogus lyg ir vykdė nusikalstamą veiką. Užgauliai užsimenama apie trečiojo asmens emocinę būklę („Jau seniai pastebėjau, kad tamsta A., pilnaties metu ar pilnėjant mėnuliui suaktyvėdavote“) bei lytinę orientaciją.

Nurodo, kad Komisijai nepavyko nustatyti kurią informaciją publikacijoje galima laikyti žinia, o kurią - nuomone.

Komisija, priimdama sprendimus, vadovaujasi Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu, patvirtintu 2005-04-15 žurnalistų ir leidėjų organizacijų atstovų susirinkime. Komisija sprendimus priima dalyvaujančių narių balsų dauguma. Visi Komisijos nariai yra kompetentingų institucijų atstovai ir balsuoja, vadovaudamiesi savo sąžine ir etikos suvokimu. Sprendimas „Šiaulių naujienų“ atžvilgiu irgi yra priimtas Komisijos posėdyje dalyvavusių narių balsų dauguma. (balsavime nedalyvavo tik Komisijos narys Z. K.).

Daugumos Komisijos narių nuomone, šioje publikacijoje „Šiaulių naujienos“ peržengė žodžio laisvės ribas dar ir todėl, kad tretysis asmuo yra privatus asmuo pagal VIĮ 2 straipsnyje įtvirtintą viešojo asmens sąvoką. EŽTT daugelyje sprendimų pabrėžia visuomenės teisę žinoti viešojo asmens privataus gyvenimo detales, susijusias su viešaisiais reikalais, tačiau visais atvejais saugo privataus asmens privatų gyvenimą.

Komisijos sprendimas, kuriuo konstatuotas profesinės etikos pažeidimas yra konstatavimas, jog žiniasklaidos priemonė pažeidė profesinę etiką, be to, tai yra signalas žiniasklaidos priemonės skaitytojams apie profesinės etikos pažeidimą, kitaip sakant tai yra moralinio poveikio priemonė.

Motyvuojamoji dalis

Atsakovės nuomone, jeigu pareiškėjas neįvykdys Visuomenės informavimo įstatymo nustatytos ikiteisminės procedūros, t.y. nepaskelbs Komisijos sprendimo, UAB „Šiaulių naujienos“ skundas turėtų būti paliktas nenagrinėtu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. su pareiškėjos skundu taip pat nesutiko. Atsiliepime (b. l. 44—47) paaiškino, kad skunde pateikiami pareiškėjo argumentai dėl Komisijos kaip viešo administravimo subjekto yra nepagrįsti ir neatitinka aktualios teismų praktikos.

Pažymėjo, jog vadovaujantis VIĮ 46 str. 1 d. Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija yra viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija. Nurodo, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 str. 1 d.). Viešasis administravimas yra siejamas ne su savireguliacinio pobūdžio aktų, o su įstatymų ir kitų norminių teisės aktų įgyvendinimu, kurį vykdo viešojo administravimo subjektai. Savitvarkos, savikontrolės institucijų veikla neturėtų būti laikoma viešuoju administravimu, nes per jas, kaip taisyklė, valstybės valdžia, valstybės valdžios subjektų priimti teisės aktai nėra įgyvendinami. Šių institucijų pirminė paskirtis ne vykdyti (įgyvendinti) valstybės valdžią ir valstybės valdžios subjektų priimtus teisės aktus, o tam tikra apimtimi užtikrinti savarankišką tvarkymąsi ir kontrolę tokioje visuomenės gyvenimo srityje, kurioje valstybė pripažįsta tam tikrą autonomiją, savireguliaciją, laisvę veikti pagal visuotinai toje srityje pripažįstamus principus.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, kilusio ginčo negalima laikyti ginču dėl teisės viešojo administravimo srityje, nes Komisija priimdama sprendimą iš esmės vykdė ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas.

Trečiojo suinteresuoto asmens manymu, Komisijos sprendimas nėra laikomas individualiu administraciniu teisės aktu, kaip tai nurodo pareiškėjas skunde, ir jam nėra taikomi administraciniam teisės aktui keliami reikalavimai. Pažymėjo, kad Komisijos sprendimu buvo konstatuota, jog pareiškėjas pažeidė atitinkamas Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatas, todėl nustatant, ar Komisijos sprendimas yra individualiu administraciniu aktu, būtina išsiaiškinti,ar Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas laikomas norminiu teisės aktu. Nurodė, kad Lietuvos vyriausias administracinis teismas pripažino, jog Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neatitinka norminio administracinio akto požymių, todėl nėra juo laikomas. Nors šiame kodekse įtvirtintų etikos normų privalo laikytis visi viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, tačiau Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas neturi teisės aktui būdingo visuotinio privalomumo požymio, kylančio iš viešojo administravimo subjektų įgaliojimų savo aktais išreikšti valstybės valią ir nustatyti privalomas elgesio taisykles, taikytinas visiems atitinkamo visuomeninio santykio dalyviams.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. K. 2010-02-23 vykusiame teismo posėdyje pateikė papildomus paaiškinimus (b. l. 74 - 79), kuriuose nurodė, kad pareiškėja nepagrįstai suabsoliutina savo teisę į saviraiškos laisvę, kadangi žurnalistai privalo veikti sąžiningai, pateikti tikslią ir patikimą informaciją, laikydamiesi žurnalistinės etikos reikalavimų.

Paaiškino, kad straipsniu buvo siekiama ne pateikti pagrįstą ir teisingą kritiką jo atžvilgiu, susijusią su vykdoma veikla, tačiau akivaizdžiai norėta įžeisti ir pažeminti. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone straipsnis „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ nesuteikia ir objektyviai negali suteikti jokios tikslios ar teisingos informacijos apie jį. Nurodė, kad nors pareiškėja teigia, jog straipsnis yra ne reportažas, o feljetonas, tai nepaneigia fakto, jog žurnalisto nuomonė apie jį buvo reiškiama užgauliai, žeminančiai ir įžeidžiančiai.

Pastebėjo, jog straipsniu nebuvo siekiama informuoti visuomenės apie aktualų politinį įvykį, jame taip pat nėra atskleista jokia kita aktuali visuomenei tema (kultūrinė, moralinė).

Paaiškino, kad jis yra privačios bendrovės direktorius ir dėl savo einamų pareigų bei darbo pobūdžio nedalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, visuomenė neturi ir negali turėti jokio pagrįsto susidomėjimo juo, todėl tokios informacijos skelbimas, negali būti pateisinamas ir viešuoju interesu ar saviraiškos laisve.

Nurodo, kad pritarimas pareiškėjos argumentams, jog viešoje vietoje nufotografuoto asmens nuotrauka gali būti skelbiama bet kokiomis aplinkybėmis, šalia bet kokio straipsnio ir bet kur, iš esmės reikštų asmens teisės į atvaizdą panaikinimą, nes viešosios informacijos leidėjai, rengėjai bei žurnalistai, galėtų skelbti bet kurio asmens nuotrauką bet kur ir šalia jį žeminančio straipsnio, kuris su aplinkybėmis, kuriomis buvo daryta skelbiama nuotrauka, visiškai nėra susijęs.

Trečiojo suinteresuoto asmens atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime nurodytus argumentus (b.l. 115-116).

Skundas atmestinas.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad laikraštis „Šiaulių naujienos“ 2009 m. birželio 20 d. išspausdino straipsnį „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“, kuriame rašoma apie UAB „Telerena“ generalinį direktorių A. K. (b. l. 80).

A. K. 2009-07-16 pateikė Komisijai skundą, kuriame prašė pripažinti, kad straipsnyje žinios ir nuomonė buvo paskelbtos pažeidžiant Kodekso 3, 4, 8, 22 nuostatas, o šalia straipsnio išspausdinus jo nuotrauką, pažeistos Kodekso 36 str. nuostatos (b. l. 56 - 60).

A. K. skundas Komisijos posėdyje apsvarstytas 2009-09-28 ir priimtas sprendimas, kad 2009 m. birželio 20 d. dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ buvo pažeisti Kodekso 4 ir 36 straipsniai.

Ginčas kilo dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2009 m. rugsėjo 28 d. posėdžio protokolinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl bylos teismingumo

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenyje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 3 (13), 2007 rugsėjis-gruodis, psl. 388-390) buvo paskelbta specialiosios teisėjų kolegijos nutarčių dėl teismingumo apžvalga, kur buvo pasakyta, kad, atsižvelgiant į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos veiklos teisinį pobūdį (2.2 skyrius), ginčai dėl savitvarkos ir savikontrolės institucijų sprendimų nagrinėtini bendros kompetencijos teisme (2007 10 24 nutartis). Nuo 2008 07 31 galioja nauja Visuomenės informavimo įstatymo 46 straipsnio 8 dalies redakcija, kurioje nurodyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir skleidėjai, nesutinkantys su Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos sprendimais, gali kreiptis dėl jų į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (šio straipsnio 1 dalyje yra nurodyta kokios bylos yra priskirtinos administracinių teismų kompetencijai) nustatyta, kad įstatymu administracinių teismų kompetencijai gali būti priskiriamos ir kitokios bylos. Taigi, ginčo teismingumo klausimas sureguliuotas įstatymu, todėl byla turi būti nagrinėjama Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

VIĮ 43 straipsnyje nustatyta, kad profesinės etikos normas, kurių privalo laikytis viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai, nustato Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucija „Dėl žurnalistų etikos“, taip pat Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, reglamentuojančios viešosios informacijos rengimą bei platinimą, ir šis įstatymas. Pagal VIĮ 46 straipsnį būtent Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai pavesta nagrinėti profesinės etikos pažeidimus, kuriuos padarė žurnalistai, viešosios informacijos rengėjai ar jų dalyvių paskirti atsakingi asmenys informuodami visuomenę. VIĮ 46 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad Komisija dirba pagal pačios patvirtintą reglamentą. Iš šių įstatymo nuostatų seka, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai, kaip viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucijai, pavesta priimti sprendimus dėl profesinės etikos pažeidimų, Komisija savo veikloje vadovaujasi Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksu (VIĮ 46 straipsnio 6 dalis). Be to, Komisijos sprendimai šiuo klausimu privalomai skelbiami toje visuomenės informavimo priemonėje, kurios veikloje nustatytas pažeidimas.

Taigi Komisija teisėtai ir pagrįstai nagrinėjo trečiojo suinteresuoto asmens skundą (VIĮ 46 straipsnio 5 dalis), teisėtai taikė Kodekso normas ir pagal patvirtintą Reglamentą priėmė sprendimą.

Dėl Komisijos sprendimo paskelbimo

VIĮ 46 str. 7 d. numatyta, kad Komisijos sprendimai dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų turi būti skelbiami nedelsiant tose pačiose visuomenės informavimo priemonėse, kuriose Komisija nustatė šiuos pažeidimus, ir tokia pat kaip ir šio įstatymo 44 straipsnyje nustatyta paneigimo paskelbimo tvarka. Jei viešosios informacijos rengėjas ir (ar) skleidėjas per dvi savaites nepaskelbia Komisijos sprendimo dėl profesinės etikos ar kitų pažeidimų savo visuomenės informavimo priemonėje, Komisijos sprendimas paskelbiamas per Lietuvos nacionalinio radijo pirmąją programą. Šis sprendimas taip pat paskelbiamas Komisijos tinklalapyje.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja įvykdė VIĮ nustatytą pareigą paskelbti apie jos atžvilgiu priimtą sprendimą- apie jį paskelbė 2010-03-26 dienraštyje „Šiaulių naujienos“ (b. l. 112).

Dėl sprendimo turinio

Ginčas kilo dėl Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos 2009-09-28 posėdyje ( protokolo Nr. 17) ( b. l. 88 - 92) priimto sprendimo, ir informacijos dėl priimto sprendimo, kuri išdėstyta Komisijos 2009-10-02 rašte Nr. 171 UAB „Šiaulių naujienos“ direktoriui A. L. ir laikraščio vyriausiajam redaktoriui L. G. (b. l. 27, 55). Iš rašto matyti, kad sprendimas priimtas 2009-09-28 posėdyje, todėl teismas daro išvadą, kad būtent 2009-09-28 Komisijos protokole Nr. 17 esantis sprendimas, kuris taip pat buvo paskelbtas Komisijos internetiniame puslapyje, yra ginčo dalykas. Be to, pareiškėjas skunde kelia reikalavimą panaikinti būtent 2009-09-28 Komisijos sprendimą, Protokolo Nr. 17, o informacinio rašto neginčija, taigi akivaizdu, jog jis supranta, kad šis sprendimas gali sukelti teisines pasekmes. Beje, šį sprendimą pareiškėjas paskelbė ir laikraštyje (b.l. 112).

Dėl sprendimo motyvų

VIĮ 46 str. 1 d. numato, kad Žurnalistų ir leidėjų etikos komisija– kolegiali viešosios informacijos rengėjų ir skleidėjų savitvarkos institucija.

Specialiosios teisėjų kolegijos nutarčių dėl teismingumo apžvalgoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis, Nr. 3 (13), 2007 rugsėjis-gruodis, psl. 388-390) paaiškinama, kad Komisija, priimdama sprendimus, iš esmės vykdo ne valstybės valdžios, jos subjektų priimtų teisės aktų įgyvendinimo, o savitvarkos ir savikontrolės, grindžiamos savireguliacinio pobūdžio aktu, funkcijas.

Pagal VAĮ 2 str. 8 d. administracinis aktas – tai viešojo administravimo subjekto išleistas nustatytos formos teisės aktas, o pagal to paties straipsnio 9 d. - individualus administracinis aktas – vienkartis teisės taikymo aktas, skirtas konkrečiam asmeniui ar nurodytai asmenų grupei. VAĮ 8 str. įtvirtinti individualaus administracinio akto bendrieji reikalavimai, numatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos, individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka, jis turi būti pasirašytas jį priėmusio pareigūno ar valstybės tarnautojo arba viešojo administravimo subjekto vadovo, jo pavaduotojo ar įgalioto asmens ir patvirtintas antspaudu.

Vadovaudamasis nustatytu teisiniu reguliavimu ir Specialiosios teisėjų kolegijos išaiškinimais, teismas daro išvadą, kad Komisija nelaikytina viešojo administravimo subjektu, o jos priimami sprendimai negali būti laikomi administraciniais aktais, todėl skundžiamam protokoliniam Komisijos sprendimui nėra taikomi VAĮ 8 str. numatyti reikalavimai.

Teismas atmeta pareiškėjos argumentą, kad skundžiamas sprendimas yra nemotyvuotas ir iš jo neaišku, kokį pažeidimą padarė pareiškėja - ar neskyrė žinių ir nuomonės, ar neužtikrino, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, neiškraipant faktų ir duomenų. Iš Komisijos 2009-09-28 protokolo matyti (b. l. 90), kad diskusijoje pasisakę Komisijos nariai nurodė, jog publikacija neetiška ir įžeidžianti, neaišku, kur baigiasi informacija ir prasideda autoriaus nuomonė. Iš Komisijos narių pasisakymų akivaizdu, kad publikacijoje nebuvo aiškiai išskirtos žinios ir nuomonė, bet iš žmogaus buvo pasityčiota. Be to buvo apspręsta, kad A. K. nėra viešas asmuo.

Reglamente numatyta, kad Komisija priima sprendimus, o tai reiškia, kad juos priima kolegialus organas. Reglamente taip pat numatyta, kad Komisijos posėdžio protokole nurodoma: posėdžio pirmininkas; posėdyje dalyvaujantys Komisijos nariai; ginčo šalys; darbotvarkė; diskusijos santrauka ir balsavimo rezultatai; priimtas sprendimas. Taigi priimtas sprendimas atitinka Reglamento nuostatas.

Protokole yra diskusijos santrauka, nurodyti Komisijos narių argumentai, kurie teigia, kad pažeidimai yra, ir yra argumentai, kad pažeidimų nebuvo. Komisijos nariai balsavo ir balsų dauguma nusprendė, kuriuos Etikos kodekso straipsnius iš šešių siūlytų laikraštis pažeidė. Iš protokolinio sprendimo akivaizdu, kad Komisija pritarė argumentams, kad buvo padaryti pažeidimai, numatyti Etikos kodekso 4 str. ir 36 str. Šie argumentai ir yra sprendimo motyvai.

Dėl pareiškėjos teisės į saviraiškos laisvę

Saviraiškos laisvė apima laisvę turėti savo nuomonę, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas valdžios institucijų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 str.

Pareiškėjas teigia, kad publikacija apie A. K. yra feljetonas, o tai yra humoristinis satyrinis kūrinys. Tokiam kūriniui netaikomi reikalavimai atskirti žinią nuo nuomonės, kurie būtini, kai straipsnis yra realistinio pobūdžio.

Šis žanras, bei lingvistinės priemonės neapima teisės skleisti savo nuomonę, kuri yra įžeidi bei nepagarbi žmogui. Saviraiškos laisvė nėra absoliuti, tarptautiniuose ir nacionaliniuose teisės aktuose yra numatyti jos ribojimo pagrindai. Vertinant, ar teisė į saviraiškos laisvę gali būti apribota, būtina atsižvelgti į proporcingumo principą. Teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje, saviraiškos laisvė negali būti laikoma svarbesne už asmens privatų gyvenimą, jo orumą, todėl sutinka su atsakovės argumentu, kad publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ buvo peržengtos žodžio laisvės ribos, teisė skleisti informaciją ir tinkamai pasiremta EŽTT sprendimu, kuriame yra konstatuotas ne tik žodžio laisvės svarba ir galimybė pateikti šokiruojančią informaciją, bet ir pagarba žmogui: „teisė skleisti informaciją visuomenės informavimo srityje apima ir teisę naudoti tam tikras lingvistines bei literatūrines išraiškos priemones, kuriomis pateikiama informacija abstrahuojama ar koncentruotai reziumuojama, tačiau šios lingvistinės ir literatūrinės priemonės neapima teisės skleisti ribas pažeidžiančią informaciją t.y. jeigu jomis naudojamasi nesąžiningai, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, apie kurį rašoma“ (de Haes & Gijsels v. Belgium).

Dėl Kodekso 4 str. pažeidimo

Kodekso 4 straipsnis nustato, kad žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų.

VIĮ 2 str. 33 dalis numato, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų.

Pagal VIĮ 2 str. 69 dalį žinia laikomas visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas ar tikri (teisingi) duomenys.

Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuomonė yra subjektyvi ir jai nėra taikomas tiesos kriterijus. Tačiau nuomonės autorius privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ir duomenų (Lietuvos aukščiausiojo teismo 2000-11-22 nutartis civ.b. Nr.3K-3-1251/2000).

Europos Žmogaus Teisių Teismas aiškindamas teisės skleisti informaciją turinį (Konvencijos 10 str.) yra nurodęs, kad teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Taigi, Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, t.y. neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Taip pat teismas yra pažymėjęs, jog žurnalistų teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą). Tačiau teismas pabrėžė, kad spauda negali peržengti jai nustatytų ribojimų, kurių reikia kitų asmenų garbei ir orumui garantuoti (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai: Handyside v. United Kongdom, 1976; Obsertver & Guardian v. United Kingdom, 1991; De Haes & Gijsels v. Begium, 1997; Lingens v. Austria, 1986 bylose).

Europos Žmogaus Teisių Teismas orientuoja į tai, kad sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės skleisti informaciją ir teisės į garbės ir orumo gynimą būtina vadovautis šių teisių pusiausvyros ir tarpusavio derinimo principais.

Lietuvos aukščiausiojo teismo praktikoje taip pat pažymėta, kad asmens garbės ir orumo, gero vardo suabsoliutinimas ir teisių gynimas, esant menkiausiam netikslumui, reikštų visuomenės teisės žinoti pažeidimą, nes teisė skleisti informaciją apima ir visuomenės teisę žinoti kas vyksta šalyje ir pasaulyje, išskyrus atvejus, kai tai liečia informaciją, kurią skelbti draudžia įstatymas (2000-11-29 nutartis civ.b. Nr.3K-3-1286/2000).

Taigi, kiekvienu atveju, sprendžiant ginčus dėl VIĮ nuostatų taikymo, būtina įvertinti ar nepažeistas visuomenės intereso gauti informaciją bei asmens teisės į gyvenimo privatumą balansas.

2009 m. birželio 20 d. dienraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijoje „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ ( b. l. 80), Komisija neatskyrė, kurie jame parašyti teiginiai yra žinios, o kurie autoriaus nuomonė.

Etikos kodekso 4 str, nurodyta, kad žinios ir nuomonės turi būti aiškiai skiriamos. Žurnalistai ir viešosios informacijos rengėjai privalo užtikrinti, kad nuomonė būtų reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai neiškreipiant faktų ar duomenų. Komisija protokole teigia, kad publikacijoje negalima atriboti žinios nuo nuomonės. Atsižvelgiant į šį argumentą, galima teigti, kad viename sakinyje yra išdėstyta dalis nuomonės ir dalis faktų. Kad jų nereikia išskirti teigia ir pareiškėjas, motyvuodamas, kad publikacija yra feljetonas. Taigi, straipsnio tekste yra ir faktų ir nuomonių. Teismas daro išvadą, kad tai, jog sumaišyti faktai su nuomone, jie neatskirti, nereiškia, kad tie teiginiai, kurie priskirtini nuomonei, gali būti reiškiami neetiškai. Teismas vertina visos publikacijos teksto turinį ir daro išvadą, kad pažeidimas buvo konstatuotas pagrįstai, nes buvo pasijuokta, ko ir neginčijo pati pareiškėja, iš asmeninės A. K. charakterio savybės-jautrumo, pažeidžiant geros moralės normas, kai buvo paprašyta tik paneigimo, o atsakyta straipsniu įvairiais aspektais analizuojant A. K. asmenines savybes neigiamame kontekste.

Dėl Kodekso 36 str. pažeidimo

Kodekso 36 str. įtvirtinta, kad žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas be žmogaus sutikimo negali skelbti žinių apie privatų to žmogaus gyvenimą, nebent tos žinios yra susijusios su viešuoju asmeniu ir svarbios visuomenei arba yra fiksuojama nusikalstama veika.

Teismas nesutinka su pareiškėjo argumentais, kad publikacijoje aprašytas asmuo yra viešas asmuo, todėl jis negali pretenduoti į tokį pat privataus gyvenimo gynimą, kaip privatus asmuo. Teismas pažymi, kad publikacijoje skelbiama informacija neturi jokio ryšio su aprašyto asmens visuomenine veikla. Žmogaus privataus gyvenimo neliečiamybė įtvirtinta Konstitucijos 22 straipsnyje. Teisė į privataus gyvenimo pagarbą yra numatyta ir 1950 m. EŽTK, kuri ratifikuota Lietuvoje 1995 04 27. Teisė į privataus gyvenimo gerbimą yra įtvirtinta 2005 12 08 Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 straipsnyje.

Šiuo atveju, negalima teigti, kad paskleista informacija esant teisėtam visuomenės interesui, nes publikacijoje pateikiama informacija neturi jokio ryšio su to asmens visuomenine veikla. Kodekso 36 straipsnyje kalbama apie viešąjį asmenį, o viešojo asmens sąvoka paaiškinama VIĮ 2 str. 60 dalyje, kurioje nurodyta, kad viešasis asmuo yra, kai jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams. Pareiškėjų argumentas, kad A. K. yra žinomas Šiaulių verslininkas, bendrovės „Splius“ ir/ar UAB „Telerena“ direktorius ir vienas iš pagrindinių akcininkų, UAB Splius“ yra viešosios informacijos priemonės - Šiauliuose transliuojančios televizijos stoties „Splius“ - valdytojas, taip pat viešosios įstaigos „Splius“, kuri yra viešosios informacijos priemonės - savaitraščio „Šiauliai plius“ valdytojas, šios viešosios informacijos priemonės permanentiškai rašo apie tretįjį suinteresuotą asmenį A. K., taip pat transliuoja laidas apie jį, jo įmones ir pan., A. K. nuotraukos buvo ne kartą spausdintos kitose žiniasklaidos priemonėse, todėl A. K. laikytinas viešu asmeniu, atmestinas, kadangi nurodyta veikla nelaikytina visuomenine veikla. Tai, kad šis asmuo Šiauliuose yra žinomas dėl to, kad yra uždarųjų akcinių bendrovių (t. y. privačių juridinių asmenų) direktoriumi ir akcininku, pagal minėtą sąvokos aiškinimą nepriskirtinas viešųjų asmenų kategorijai.

Dėl nuotraukos

VIĮ 2 str. 40 d. sakoma, kad asmens privatus gyvenimas - asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, asmens sveikatos informacija, privatus susirašinėjimas ar kitoks susižinojimas, asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

2008 m. rugsėjo mėn. 21 d. apžvalgoje „Saviraiškos laisvės apribojimai ginant asmens privatų gyvenimą civilinėse bylose (II)“ Nr. 29 LAT nurodė, jog asmens „privataus gyvenimo“ sąvokos turinį sudaro įvairūs aspektai, įskaitant asmens teisę į atvaizdą (CK 2.22 straipsnis). Savo ruožtu saviraiškos laisvė apima ir nuotraukų skelbimą - sritį, kurioje kitų asmenų teisių ir reputacijos apsauga įgyja ypatingą reikšmę ir kurioje valstybė gali būti įpareigota imtis pozityvių pareigų, siekiant užtikrinti veiksmingą privataus gyvenimo gerbimą. Kiekvienas asmuo, net jei jis žinomas plačiajai visuomenei, turi turėti galimybę naudotis teise į teisėtą lūkestį dėl savo privataus gyvenimo apsaugos ir gerbimo. EŽTT yra pabrėžęs esminę privataus gyvenimo svarbą kiekvieno žmogaus asmenybės raidos požiūriu ir tai, kad teisė į saviraišką negali būti interpretuojama vienpusiškai, teigiant, jog visuomenė turi žinoti viską apie viešuosius asmenis.

Taigi, asmens fotonuotraukos ir atvaizdas yra artimai susiję su pačiu asmeniu ir laikytini jo privataus gyvenimo dalimi.

VIĮ 14 str. 2 d. nurodoma, kad informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 d. nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka. Minėto straipsnio 3 d. nustatyta, kad informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tais atvejais, kai ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas, taip pat kai informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą. Be to, informacija apie viešojo asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama be jo sutikimo, jeigu ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

Byloje esantys įrodymai bei skunde teismui nurodyti motyvai ir argumentai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju A. K. nuotrauka šalia „Šiaulių naujienos“ (2009-06-20, Nr.141) išspausdinto straipsnio „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ buvo paskelbta nesant VIĮ 14 str. 3d. nurodytų pagrindų bei negavus paties asmens sutikimo.

Be to, kaip jau minėta, A. K. nėra viešas asmuo, taigi įvertinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad Komisija pagrįstai konstatavo Kodekso 36 str. pažeidimą.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro įvadą, kad dėl laikraščio „Šiaulių naujienos“ publikacijos „Ak tie gėjai niekadėjai, arba Atviras laiškas nuo ištikimo gerbėjo“ ( b. l. 80) Komisija pagrįstai pasisakė, kad tokia publikacija pažeisti Kodekso 4, ir 36 straipsniai, todėl atmeta pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis LR administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str.,

nusprendžia

pareiškėjos UAB „Šiaulių naujienos“ skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.