Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

dalyvaujant pareiškėjui R. M., trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atstovui R. V.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Alytaus pataisos namams, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl įpareigojimo išduoti uniformą, jos dalis ir simboliką bei išmokėti kompensaciją.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Skundas netenkinamas.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo, kaip statutinio pataisos pareigūno, neaprūpinimo tarnybine uniforma, jos dalimis laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 25 d.

Nustatyta, kad pareiškėjas nuo 1999 m. eina Alytaus pataisos namų Įskaitos skyriaus viršininko pareigas, yra statutinis valstybės tarnautojas (b. l. 9–17).

Laikotarpiu nuo 1999 m. sausio 1 d. iki 2015 m. vasario 26 d. pareiškėjui uniforma buvo išduodama, tačiau nuo 2015 m. vasario 26 d. jam buvo atsisakyta išduoti tarnybinę uniformą, jos dalis ( b. l. 9). Toks atsisakymas grindžiamas pasikeitusiu teisiniu reglamentavimu – Statuto 24 straipsnio pakeitimais bei Teisingumo ministro priimtais įsakymais ( 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48, 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1R-301), pagal kuriuos pareiškėjo pareigybė nepriskirtina pataisos pareigūnų pareigybėms, kurias einantys pareigūnai nemokamai aprūpinami tarnybine uniforma. Byloje ginčo, kad laikotarpiu nuo 2015 m. vasario 26 d. iki 2018 m. vasario 25 d. pareiškėjui tarnybinė uniforma, jos dalys nebuvo išduotos, nėra.

Statuto (akto redakcija, galiojusi iki 2015 m. kovo 1 d.) 18 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad pareigūnai dėvi Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintą nustatyto pavyzdžio tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika. Pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai (2 d.); Tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras (3 d.).

Pagal Statuto 24 straipsnio 1 dalį (2014 m. gruodžio 16 d. redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 1 d.) Teisingumo ministras tvirtina pataisos pareigūnų, dėvinčių Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintas nustatyto pavyzdžio tarnybines uniformas su tarnybinių rangų ženklais ir simbolika, pareigybių sąrašą. Pataisos pareigūnams tarnybinė uniforma išduodama nemokamai (2 d.). Tarnybinės uniformos išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką nustato teisingumo ministras (3 d.).

Teisingumo ministro 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48 1.1 punktu patvirtintas Pataisos pareigūnų, dėvinčių tarnybinę uniformą su rangų ženklais simbolika, pareigybių sąrašas (toliau – Teisingumo ministro 2015 m. sąrašas), į kurį pareiškėjo pareigybė nebuvo įtraukta.

Statuto 24 straipsnio 1 dalyje (2017 m. spalio 19 d. redakcija, galiojanti nuo 2017 m. gruodžio 1 d.) nurodoma, kad kursantai ir pataisos pareigūnai valstybės lėšomis aprūpinami tarnybine uniforma, išskyrus pataisos pareigūnus, kurie paskirti į pataisos pareigūnų, kuriems tarnybinė uniforma neišduodama, pareigas. Tarnybinės uniformos pavyzdžius, išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką, taip pat pataisos pareigūnų, kuriems tarnybinė uniforma neišduodama, pareigybes nustato teisingumo ministras (2 d.).

Teisingumo ministras 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. 1R-301 pakeitė 2015 m. vasario 26 d. įsakymą Nr.1R-48 ir šio įsakymo 1 punktu patvirtino Pataisos pareigūnų, kuriems tarnybinė uniforma neišduodama, pareigybių sąrašą (toliau – ir Teisingumo ministro 2017 m. sąrašas), kurio 1.11 papunktyje nurodyta pareiškėjo pareigybė (įskaitos skyrius).

Iš aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo matyti, kad pagal Statuto 24 straipsnio nuostatas (akto 2014 m. gruodžio 16 d. ir 2017 m. spalio 19 d. redakcijos) Teisingumo ministrui suteikta diskrecijos teisė nustatyti ir patvirtinti pareigybių, į kurias paskirtiems pataisos pareigūnams išduodamos/neišduodamos tarnybinės uniformos, sąrašą. Aplinkybės, kad Teisingumo ministras, rengdamas ir patvirtindamas nurodytus 2015 m. ir 2017 metų sąrašus, viršijo Statuto 24 straipsnio 2 dalyje jam suteiktą kompetenciją, byloje nenustatytos.

Kaip jau buvo nurodyta, pareiškėjas nuo 1999 m. eina Alytaus pataisos namų Įskaitos skyriaus viršininko pareigas, ši pareigybė pagal Teisingumo ministro 2015 m. ir 2017 m. sąrašus nebuvo priskirta pataisos pareigūnų pareigybėms, kurias einantys pareigūnai aprūpinami tarnybine uniforma, todėl pagal aukščiau nurodytą teisinį reglamentavimą atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išduoti pareiškėjui tarnybinę uniformą, jos dalis, simboliką byloje vertinamu laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundas dėl įpareigojimo išduoti tarnybinę uniformą, jos dalis ir simboliką bei išmokėti 590,37 Eur piniginę kompensaciją atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas abejoja teisinio reglamentavimo, pagal kurį valstybės lėšomis tarnybinėmis uniformomis aprūpinami ne visi pataisos pareigūnai, atitiktimi Konstitucijai, nurodydamas, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas visiems pareigūnams vienodas teises ir pareigas, priėmimo į tarnybą reikalavimus ir apribojimus, pataisos pareigūnų išsilavinimo, atrankos į pataisos pareigūnus, skyrimo į pareigas, tarnybinių rangų suteikimo reikalavimus, pareigūnų taikomas tokias pačias prievartos naudojimo sąlygas, draudimus ir tarnybinę atsakomybę, o uniformos dėvėjimo atžvilgiu pagal einamas pareigas išskirdamas pareigūnus į dvi grupes – t. y. pataisos pareigūnų, kuriems tarnybinė uniforma neišduodama ir pataisos pareigūnus, kuriems tarnybinė uniforma išduodama, vienai pareigūnų grupei (kurie aprūpinami uniformomis) suteikė daugiau teisių, taip pažeisdamas Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą. Prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Statuto 24 straipsnio 2 dalies (2017 m. spalio 19 d. redakcijos), kurioje numatyta, kad tarnybinės uniformos pavyzdžius, išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką, taip pat pataisos pareigūnų, kuriems tarnybinė uniforma neišduodama, pareigybes nustato teisingumo ministras, atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.

Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012; 2016 m. gegužės 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-29-602/2016 ir kt.).

Motyvuojamoji dalis

Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad ši nuostata reikalauja, kad šalies teisėje būtų įtvirtintos pagrindinės teisės ir pareigos kiekvienam asmeniui lygiai su kitais, be jokių išimčių; šioje nuostatoje skelbiama formali visų asmenų lygybė (Konstitucinio Teismo 1996-03-15 ir kiti nutarimai). Konstitucinis Teismas taip pat yra pabrėžęs, kad konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu (Konstitucinio Teismo 1996-02-28, 1997-11-13 ir kiti nutarimai).

Diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, tai yra esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, įstatymu atskiroms subjektų grupėms galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones pagal jų statusą (Konstitucinio Teismo 1997-05-06 nutarimas).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, teismui nekyla abejonių dėl Statuto 24 straipsnio 2 dalies (2017 m. spalio 19 d. redakcijos), numatančios teisę Teisingumo ministrui nustatyti tarnybinės uniformos pavyzdžius, išdavimo normas ir dėvėjimo tvarką, taip pat pataisos pareigūnų, kuriems tarnybinė uniforma neišduodama, pareigybes (t. y. nustatyti tam tikrus teisinės padėties ypatumus (neaprūpinimą uniforma) tam tikrai pareigūnų grupei), atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms, todėl pareiškėjo prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Dėl pareiškėjo prašymo pradėti Teisingumo ministro 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48 1.1 punkto, kuriuo patvirtintas Pataisos pareigūnų, dėvinčių tarnybinę uniformą su rangų ženklais ir simbolika, pareigybių sąrašas, ir 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1R-301 1 punkto, kuriuo patvirtintas Pataisos pareigūnų, kuriems tarnybinė uniforma neišduodama, pareigybių sąrašas, 1.11 papunkčio tyrimą dėl atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, pažymėtina, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., ABTĮ 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (lot. įskaitant) pareiškimą ištirti norminio administracinio ar kito bendro pobūdžio teisės akto teisėtumą pateikti laikantis teisės aktuose įtvirtintų sąlygų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-340/2010, 2012 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-209/2012, 2013 m. liepos 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-533/2013).

Nagrinėjamu atveju nėra abejonių, kad pareiškėjas yra tinkamas subjektas, turintis teisę prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą (ABTĮ 113 str. 1 d.).

Tačiau, sprendžiant dėl tokio prašymo pagrįstumo, būtina nustatyti, ar neegzistuoja Administracinių bylų teisenos įstatymo 113 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti pagrindai, kuriems esant teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo. ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodyta, kad teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu prašymas grindžiamas ne teisiniais motyvais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad kreipimosi į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo pagrindas yra teisiniai argumentai, kuriais pareiškėjas grindžia savo abejonę dėl ginčijamo norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-171/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-905-492/2015).

Pareiškėjo pozicija dėl norminio administracinio akto (jo dalies) atitikties įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, pareiškime turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. Pareiškėjas, formuluodamas teisinius argumentus, keliančius abejonių norminio administracinio akto teisėtumu, turi išnagrinėti tiek atitinkamo norminio administracinio akto (jo dalies) turinį, tiek aukštesnės galios teisės akto (įstatymo ar Vyriausybės norminio akto) turinį ir pateikti savo konkrečią nuomonę dėl prieštaravimų tarp šių aktų. Pareiškėjas negali apsiriboti vien bendro pobūdžio teiginiais, taip pat vien tik tvirtinimu, kad norminis administracinis aktas, jo manymu, prieštarauja įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1503/2012, 2015 m. kovo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-221-502/2015).

Nagrinėjamoje byloje abejonę Teisingumo ministro 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48 1.1 punkto ir 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1R-301 1.11 papunkčio teisėtumu pareiškėjas grindžia aplinkybe, kad pagal Statutą visiems pataisos pareigūnams nustatytos bendros teisės, pareigos, draudimai, todėl ir tarnybine uniforma turi būti aprūpinami visi pataisos pareigūnai, neatsižvelgiant į jų užimamas pareigas. Jo nuomone, toks teisinis reglamentavimas, kuriuo vienai pataisos pareigūnų grupei, atsižvelgiant į jų užimamas pareigas, suteikiama daugiau teisių negu kitai (vieni aprūpinami tarnybine uniforma, o kiti – ne) negali būti pripažįstama konstituciškai pagrįstu.

Nagrinėjamu atveju, spręstina, kad pareiškėjas iš esmės tik nurodė Teisingumo ministro įsakymų punktus, kurie, jo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui, išdėstė bendro pobūdžio aplinkybes dėl galimos minėtų teisės normų neatitikties Konstitucijai, tačiau aiškių teisinių argumentų dėl Teisingumo ministro 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48 1.1 punkto ir 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1R-301 1 punkto 1.1 papunkčio neatitikties Konstitucijos 29 straipsnio nuostatoms, nesuformulavo.

Pažymėtina ir tai, kad inicijuojant kreipimąsi į administracinį teismą, yra būtina atidžiai įvertinti ir išanalizuoti visų su kreipimusi susijusių teisės aktų turinį. Teisinis reguliavimas turi būti vertinamas sistemiškai.

Teismo nuomone, pareiškėjas nenurodė konkrečių teisės normų, kuriomis grindžiamas pataisos pareigūnų teisinės padėties, jų teisių, pareigų, taikomų draudimų ir kt. vienodumas, nepateikė pataisos pareigūnų pareigybių, priskirtų skirtingoms pataisos pareigūnų grupėms uniformų aprūpinimo atžvilgiu, analizės bei teisinio vertinimo, todėl pareiškėjo prašymo pagrindu sistemiškas teisinio reguliavimo vertinimas nagrinėjamoje byloje negalimas.

Aukščiau nurodytų argumentų pagrindu darytina išvada, kad pareiškėjas nenurodė išsamios, aiškios, vienareikšmiškos, nuoseklios, teisiškai argumentuotos pozicijos dėl Teisingumo ministro 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48 1.1 punkto ir 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1R-301 1 punkto 1.11 papunkčio tariamo prieštaravimo Konstitucijos 29 straipsniui, o teismui nekyla abejonių dėl Teisingumo ministro 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48 1.1 punkto ir 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1R-301 1 punkto 1.11 papunkčio atitikties Konstitucijai, todėl vadovaujantis ABTĮ 113 str. 2 d. 4 ir 5 punktais, pareiškėjo prašymas pradėti tyrimą dėl Teisingumo ministro 2015 m. vasario 26 d. įsakymo Nr. 1R-48 1.1 punkto ir 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymo Nr. 1R-301 1 punkto 1.11 papunkčio atitikties Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintam asmenų lygiateisiškumo principui atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo R. M. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.