Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2012-06-06 · Baudžiamoji byla Nr. 1S-187/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-06-06
Bylos Nr.
1S-187/2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjas
Linas Žukauskas
Kaltinamasis
A. K.
Advokatai
Linas Belevičius, Edmundas Jonušas
Kategorijos
Byla Nr. 1S–187/2012
Procesinio sprendimo kategorija: 2.1.16.1.2.1.1.
LIETUVOS Apeliacinis teismasNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. birželio 6 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Linas Žukauskas, sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,

dalyvaujant prokurorui Tomui Čepelioniui,gynėjui advokatui Edmundui Jonušui,

teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo A. K. gynėjo advokato Lino Belevičiaus skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutarties, kuria kaltinamajam A. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2012 m. gegužės 25 d.

Teisėjas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs kaltinamojo gynėjo skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. kaltinamas tuo, kad jis, veikdamas bendrininkų grupe, pasikėsino nužudyti M. R. bei L. A. ir nužudė M. R. kitiems žmonėms pavojingu būdu, o būtent: jis, 2011 m. liepos 30 d. apie 7 val., sukurstytas savo brolio V. K. atkeršyti už pastarojo sužalojimą prieš tai įvykusio konflikto metu, veikdamas su V. K. bendrininkų grupe, paėmęs su savimi nelegaliai laikomą šaunamąjį ginklą - nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą, savo automobiliu „Land Rover Freelander", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kartu su V. K. atvyko į (duomenys neskelbtini), kur pakviestam ir priėjusiam M. R. stovėjęs priešpriešai V. K. tyčia sudavė vieną smūgį ranka į galvą, o jis, stovėdamas M. R. už nugaros, sukeldamas pavojų poilsiavusiems ir nieko neįtariantiems aplink įvykio vietą įsikūrusiems kitiems sąskrydžio dalyviams, tuo pačiu metu, iš specialiai paimto nelegaliai laikomo pistoleto tyčia du kartus iššovė į nuo V. K. smūgio patyrusį fizinį skausmą ir praradusį pusiausvyrą M. R., tuo padarydamas nukentėjusiajam šautinę įėjimo žaizdą krūtinės ląstos nugariniame paviršiuje su stuburo VII-to krūtininio dešinės pusės slankstelio atskėlimu ir dešinio plaučio apatinės skilties sužalojimais bei kairio peties šautinę įėjimo žaizdą su krūtinės ląstos minkštųjų audinių, III-čio tarpšonkaulinio raumens, kairio plaučio apatinės skilties, širdiplėvės, širdies dešinio skilvelio, diafragmos ir kepenų sužalojimais, po ko, nugriuvusiam sužalotam M. R., tyčia, kartu su V. K. sudavė mažiausiai po vieną smūgį koja į viršutinę priekinę kūno dalį, taip sukeldamas nukentėjusiam fizinį skausmą. Tuo pačiu metu, tęsiant bendrą nusikalstamą sumanymą, jis kartu su V. K. priėjo prie atėjusio į įvykio vietą L. A. ir įrėmęs pastarajam į kaktą to paties šaunamojo ginklo - nelegaliai laikomo pistoleto vamzdžio laibgalį, tyčia į jį iššovė, o šūviui neįvykus, V. K. turimu rankoje alaus buteliu tyčia sudavė L. A. į galvą, padarydamas jam muštinę žaizdą dešinio antakio srityje. Nuo patirto sunkaus sveikatos sutrikdymo M. R. mirė iki buvo atvežtas į ligoninę, o L. A. buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Tokiu būdu, A. K., būdamas sukurstytas savo brolio V. K. ir veikdamas su juo bendrininkų grupe, bendrais veiksmais nužudė M. R. bei pasikėsino nužudyti L. A., tačiau nusikaltimo nebaigė dėl nepriklausančių nuo jo valios priežasčių, nes jam nuspaudus pistoleto nuleistuką, šūvis į L. A. neįvyko, be to, į įvykio vietą subėgo daug kitų pašalinių asmenų.

Šiais savo veiksmais A. K. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 129 straipsnio 2 dalies 7 punkte ir 22 straipsnio 1 dalies, 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

Be to, A. K. kaltinamas tuo, kad neteisėtai disponavo šaunamuoju ginklu ir šaudmenimis, o būtent: jis, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, vietoje ir būdu, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, neturėdamas leidimo įgijo šaunamąjį ginklą - nenustatyto modelio 6,35 mm kalibro pistoletą ir mažiausiai penkis fabrikinės gamybos 6,35 mm kalibro „Brauningo" šovinius, kuriuos neturėdamas leidimo, neteisėtai nešiojo su savimi ir laikė, tame tarpe automobilyje „Land Rover Freelander", valst. Nr. (duomenys neskelbtini) iki 2011 m. liepos 30 d., kuomet neteisėtai nešiodamas šį šaunamąjį ginklą, jį panaudojo, du šovinius iššaudamas į M. R. ir vieną pasikėsinimo nužudyti L. A. metu, ir po šio nusikaltimo padarymo šaunamojo ginklo atsikratė.

Šiais savo veiksmais A. K. kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje.

Trakų rajono apylinkės prokuratūros 2011 m. liepos 31 d. nutarimu A. K. buvo pripažintas įtariamuoju, paskelbta jo paieška. Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi A. K. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas. 2011 m. rugpjūčio 9 d. A. K. atvyko į Elektrėnu PK ir buvo sulaikytas. Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 10 d. nutartimi A. K. nustatytas suėmimo terminas dviems mėnesiams, skaičiuojant nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d. Vėliau suėmimo terminas A. K. buvo tęsiamas. Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartimi kaltinamajam A. K. kardomosios priemonės – suėmimo terminas pratęstas trims mėnesiams, skaičiuojant nuo 2012 m. gegužės 25 d.

Sprendimą pratęsti kardomosios priemonės – suėmimo – terminą teismas motyvavo tuo, kad kaltinamasis A. K. būdamas laisvėje bėgs (slėpsis) nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.), nes kaltinamas padaręs labai sunkų nusikaltimą, už kurį įstatymas numato griežtą laisvės atėmimo bausmę, po nusikaltimo padarymo A. K. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, buvo paskelbta jo paieška, į ikiteisminio tyrimo įstaigą atvyko tik po savaitės.

Šalies argumentai

Kaltinamojo A. K. gynėjas advokatas Linas Belevičius skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gegužės 24 d. nutartį. Nurodo, kad teismo argumentacija yra nepakankama suėmimo termino pratęsimui pagrįsti, nutartyje nėra motyvų, kurie pagrįstų suėmimo pagrindų realumą. Remdamasis Europos žmogaus teisių teismo (toliau – EŽTT) praktika, gynėjas pažymi, kad ilgą laiką laikant asmenį suimtą net ir pagrįsto įtarimo ar kaltinimo, kaip kardomosios priemonės termino pratęsimo pagrindo, paties savaime nebeužtenka, kad pratęsti paskirtos kardomosios priemonės terminą. Vilniaus apygardos teismas nesivadovavo EŽTT praktika ir neatsižvelgė į tai, kad kuo ilgiau asmuo yra laikomas suėmime, tuo atidžiau turi būti tikrinami konkretūs faktai, įrodantys būtinybę tokį asmenį laikyti suimtą. Nepagrįsti formalūs teiginiai, kad asmuo gali pasislėpti nuo teismo, nesudaro pagrindo nuolat tęsti suėmimo terminą.

Pratęsdamas suėmimo terminą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu teismas privalo nustatyti ir nurodyti objektyvius faktus, kurie leistų pagrįstai prognozuoti, kad kaltinamasis bėgs (slėpsis) nuo teismo. Vilniaus apygardos teismo argumentas, kad gresiančios bausmės griežtumas savaime yra pakankamas pagrindas konstatuoti suėmimo skyrimo pagrindus, yra nepagrįstas, kadangi formalizuoja pačios griežčiausios kardomosios priemonės taikymo procesą.

Kaltinamojo gynėjas teigia, kad teismas visiškai nevertino aplinkybių, paneigiančių tikimybę, jog A. K. gali bėgti (slėptis) nuo teismo. Nurodo, kad A. K. yra susituokęs, turi tris vaikus, iš kurių vienos nepilnametės dukters priežiūra ir išlaikymas teismo sprendimu nustatyti jam, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinę darbo vietą, taip pat ilgą laiką vykdo individualią veiklą, t. y. turi nuolatines teisėtas pajamas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ A. K. charakterizuojamas teigiamai, jo vykdytos funkcijos buvo itin svarbios sėkmingam bendrovės darbui, dėl jo suėmimo bendrovė patiria esminių sunkumų. A. K. vardu yra registruotas vertingas kilnojamasis ir nekilnojamasis turtas, be to, jis nuolat vykdė labdaringą veiklą ir piniginėmis lėšomis padėdavo Elektrėnų vaikų globos namams. Visi šie objektyviais duomenimis pagrįsti faktai įrodo, jog A. K. socialiniai ryšiai yra itin stiprūs, jie paneigia tikimybę, kad jis slėpsis vengdamas proceso. Tikimybę, kad A. K. slėpsis mažina ir tai, kad jo turtui yra taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, slapstydamasis jis neturėtų pajamų šaltinio, be to, jis savo noru atvyko į ikiteisminio tyrimo įstaigą. Jeigu A. K. ketintų slapstytis, jis savo noru nebūtų atvykęs į policijos komisariatą. Gynėjas nurodo, kad kaltinamasis iš dalies pripažįsta savo kaltę, davė išsamius parodymus apie jam inkriminuojamų nusikaltimų padarymo aplinkybes, pripažino, jog M. R. žuvo nuo jo paleistų šūvių, A. K. kaltės pripažinimas taip pat rodo, kad jis neketina vengti vykstančio proceso ir nesiekia išvengti baudžiamosios atsakomybės neteisėtais veiksmais. Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai suėmimo termino pratęsimą grindė vieninteliu motyvu – gresiančios bausmės griežtumu. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 8 punktu, gynėjas nurodo, kad sankcijoje numatytos bausmės griežtumas yra tik viena iš aplinkybių, į kurias būtina atsižvelgti skiriant kardomąją priemonę, tačiau nei viena iš aplinkybių negali būti vertinama kaip prioritetinė kitų aplinkybių atžvilgiu, nei vienai aplinkybei negali būti suteikiama dominuojanti reikšmė. Visos aplinkybės, į kurias būtina atsižvelgti skiriant kardomąją priemonę (pratęsiant jos terminą), turi būti vertinamos kaip visuma ir vien gręsiančios bausmės griežtumas negali paneigti kaltinamojo šeiminių, darbo bei kitų socialinių ryšių stiprumo, teigiamo asmenybės vertinimo, padėjimo procesui, visuomenei naudingos labdaringos veiklos vykdymo ir kitų aplinkybių.

Gynėjas taip pat teigia, kad teismas pratęsė kaltinamajam suėmimo terminą nesvarstęs švelnesnės kardomosios priemonės skyrimo galimybės. Nagrinėjamu atveju BPK 119 straipsnyje nurodyti tikslai būtų pasiekti paskyrus A. K. vieną ar kelias švelnesnes kardomąsias priemones. Be to, gynėjas nurodo, kad taikant kardomąją priemonę – suėmimą yra būtina nuolat tikrinti ar proceso eigoje neišnyko suėmimo taikymo pagrindai ir sąlygos. Šiuo metu jokie objektyvūs duomenys nepagrindžia nei vieno būtinojo suėmimo taikymo pagrindo, o griežčiausios kardomosios priemonės ilgalaikis taikymas yra netikslingas ir sukelia kaltinamajam bei jo šeimai neproporcingas siekiamiems tikslams pasekmes. Nagrinėjamu atveju suėmimo taikymas yra žalingas ir nukentėjusiesiems. Kaltinamasis nori atlyginti dalį pareikštų civilinių ieškinių sumos, tačiau būdamas suimtas negali to padaryti. Būdamas laisvėje A. K. galėtų dirbti ir gauti pajamas, galėtų realizuoti savo turtą. Ilgą laiką tęsiant suėmimo terminą yra pažeidžiami nukentėjusiųjų interesai, kadangi jie praranda galimybę į civilinių ieškinių patenkinimą.

Teismo posėdyje kaltinamojo A. K. gynėjas prašė skundą tenkinti, prokuroras prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo A. K. gynėjo skundas atmetamas.

Suėmimo, kaip ir kitų kardomųjų priemonių, privaloma sąlyga yra duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti nusikalstamas veikas, pakankamumas (BPK 121 straipsnio 2 dalis). Teismui pateiktoje baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad kaltinamasis A. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys yra nurodyti kaltinamajame akte ir jų buvimas sudarė pagrindą surašyti kaltinamąjį aktą bei perduoti bylą nagrinėti į teismą. Pažymėtina, kad duomenų pakankamumo kriterijus yra vertinamasis, todėl skiriant ar pratęsiant kardomąją priemonę nebūtina turėti tiek duomenų, kiek jų reikia priimant apkaltinamąjį nuosprendį.

Suėmimas, kaip griežčiausia kardomoji priemonė, gali būti skiriamas ir jo terminas pratęsiamas, tik tuo atveju, jei yra suėmimo skyrimo sąlygos, numatytos BPK 122 straipsnio 7 ir 8 dalyse, ir bent vienas iš BPK 122 straipsnio 1 dalyje ar 5 dalyje numatytų pagrindų.

Apie tikimybę, kad įtariamasis (kaltinamasis) bėgs (slėpsis), sprendžiama vertinant BPK 122 str. 2 d. nurodytas aplinkybes – įtariamojo šeiminę padėtį, nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimą ar neturėjimą, darbo vietos, kaip legalaus pragyvenimo šaltinio turėjimą ar neturėjimą, sveikatos būklę, ankstesnį teistumą, ryšius užsienyje ir kitas aplinkybes. Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 50 „Dėl teismų praktikos skiriant suėmimą ir namų areštą arba pratęsiant suėmimo terminą“ 8 p. išaiškinta, jog „nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė priskiriama BPK 122 str. 2 d. vartojamai „kitų aplinkybių“ sąvokai. Jei remiantis minėta aplinkybe galima padaryti išvadą, kad asmuo bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo, tai tada jos gali pakakti tam asmeniui skirti arba pratęsti suėmimą BPK 122 str. 1 d. 1 p. numatytu pagrindu“.

Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. yra vedęs, turi tris nepilnamečius vaikus, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, iki sulaikymo dirbo UAB „(duomenys neskelbtini) “, darbe charakterizuojamas teigiamai, vykdė labdaringą veiklą, jis kaltinamas labai sunkių nusikaltimų, už kuriuos numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė, padarymu (BK 129 str. 2 d. 7 p. ir 22 str. 1 d., 129 str. 2 d. 5 p.) Nors nusikaltimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė nėra absoliuti sąlyga taikyti griežčiausią kardomąją priemonę, tačiau ši aplinkybė padidina tikimybę, kad įtariamasis (kaltinamasis) gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo. Kuo sunkesnio nusikaltimo padarymu įtariamasis (kaltinamasis) yra įtariamas (kaltinamas), tuo labiau tikėtina, kad jis gali bėgti (slėptis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo ir tokiu būdu siekti išvengti bausmės atlikimo. Kaltinimo sunkumas ir įstatymo sankcijoje numatyta griežta laisvės atėmimo bausmė gali būti pakankamu pagrindu skirti suėmimą asmeniui, kuris pagrįstai įtariamas (kaltinamas) nusikaltimo padarymu, bei tęsti jo terminą tam tikrą laiką. Jei suėmimas tęsiamas ilgesnį laiką, teismas privalo patikrinti, ar byloje prieš asmenį surinkti tikrai svarūs jo kaltės įrodymai, lyginant su pirminiais duomenimis. Kaip jau minėta, byloje yra faktinių duomenų duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad A. K. galėjo padaryti jam inkriminuojamus labai sunkius nusikaltimus. Šių duomenų buvimas ir sudarė pagrindą surašyti kaltinamąjį aktą bei perduoti bylą nagrinėti į teismą, tačiau jų vertinimas ir A. K. kaltės klausimai yra pirmosios instancijos teismo kompetencijoje. Suėmimo taikymo pagrindą papildomai pagrindžia ir ta aplinkybė, kad po nusikaltimo padarymo A. K. slapstėsi nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir buvo paskelbta jo paieška. Nurodytos aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad būdamas laisvėje ir siekdamas išvengti gresiančios baudžiamosios atsakomybės, kaltinamasis gali bėgti (slėptis) nuo teismo ( BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 2 dalis ).

Kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, kad A. K. yra susituokęs, turi tris vaikus, iš kurių vienos nepilnametės dukters priežiūra ir išlaikymas teismo sprendimu nustatyti jam, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nuolatinę darbo vietą, ilgą laiką vykdė individualią veiklą, t. y. turi nuolatines teisėtas pajamas, vykdė labdaringą veiklą. Tačiau, siekiant užtikrinti viešojo intereso apsaugą byloje, skunde nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip išimtinai prioritetinės ir sąlygojančios kaltinamajam paskirtos kardomosios priemonės naikinimą šiuo pagrindu. Tai, kad būdamas laisvėje A. K. galėtų dirbti ir gauti pajamas, galėtų realizuoti savo turtą, ir tokiu būdu atlyginti dalį pareikštų civilinių ieškinių sumos, taip pat nesudaro teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį ir paleisti kaltinamąjį iš suėmimo.

Gynėjas skunde teigia, kad ilgalaikis suėmimo taikymas sukelia kaltinamajam bei jo šeimai neproporcingas siekiamiems tikslams pasekmes. BPK 11 straipsnyje įtvirtintas proporcingumo principas įpareigoja siekiamą rezultatą lyginti su prievartos priemonės griežtumu. Kuo sunkesnė nusikalstama veika tiriama, tuo griežtesnių prievartos priemonių panaudojimas gali būti pateisinamas. Įvertinus tai, kad A. K. kaltinamas labai sunkaus nusikaltimo padarymu, jis laikomas suimtas nuo 2011 m. rugpjūčio 10 d., baudžiamoji byla su kaltinamuoju aktu perduota nagrinėti į teismą, darytina išvada, kad šioje baudžiamosios bylos tyrimo stadijoje siekiamas rezultatas pateisina kardomosios priemonės griežtumą.

Įvertinus aukščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad švelnesnėmis kardomosiomis priemonėmis negalima pasiekti BPK 119 straipsnyje numatytų tikslų. Vilniaus apygardos teismas, pratęsdamas kaltinamajam A. K. suėmimo terminą, baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų nepažeidė. Skundžiama nutartis iš esmės teisėta ir pagrįsta ją panaikinti skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 130 str.,

nutaria:

Kaltinamojo A. K. gynėjo skundą atmesti

Nutartis galutinė ir neskundžiama.

Teisėjas Linas Žukauskas