Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Zigmo Kavaliausko, Vidmanto Mylės, Virginijos Žindulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendžio, kuriuo R. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams.

Šiaulių teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkintas ir iš R. S. priteista 44,13 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui žalai, patirtai gydant J. K., atlyginti.

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2021 m. rugsėjo 23 d. nutarimu skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į pinigines lėšas, esančias R. S. AB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) AS Lietuvos skyriaus sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB (duomenys neskelbtini) sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), 45,00 Eur sumai paliktas galioti iki žalos Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui atlyginimo.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš R. S. nepriteistos.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

5. Apeliacinis skundas netenkinamas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 1 punktas).

6. Nuteistasis apeliaciniu skundu neigia padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nes jam inkriminuoto nusikaltimo metu įvykio vietoje nebuvo. Taigi, apeliantas ginčija pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms.

6.1. Pagal suformuotą teismų praktiką nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet jų visetą, kas leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą. Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

6.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu padarė teisingas išvadas dėl R. S. kaltės, teisingai kvalifikavo apelianto veiką pagal BK 138 straipsnio 1 dalį.

7. Nuteistasis R. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme teigė, kad jis visą 2021 m. liepos 4 d. buvo pas B. Ž. mamą M. Ž., tvarkė aplinką, kapojo malkas, kad į bendrabutį, esantį (duomenys neskelbtini), nuvykęs nebuvo, su nukentėjusiuoju J. K. susitikęs nebuvo ir su juo nekonfliktavo. Taip pat nuteistasis teigė, kad įvykio dieną jis galėjo važiuoti į parduotuvę prekybos centruose „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“. Nuteistojo versiją, kad jis važiavo į parduotuvę, paneigia jo naudoto mobiliojo ryšio telefono skambučių suvestinės duomenys, iš kurių matyti, kad jo telefonas įvykio dieną iki 12 val. buvo fiksuojamas prisijungęs prie celės (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), į kurios veikimo teritoriją patenka apelianto laikina gyvenamoji vieta pas liudytoją M. Ž., po to nuo 13.20 val. iki 19.26 val. telefonas buvo fiksuojamas prisijungęs prie celės (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), į kurios veikimo teritoriją patenka įvykio vieta (t. y. liudytojos E. S. gyvenamoji vieta bendrabutyje, adresu (duomenys neskelbtini)), o nuo 19.26 val. R. S. telefonas buvo fiksuojamas prisijungęs vėl prie celės, į kurios veikimo teritoriją patenka laikina apelianto gyvenamoji vieta. Kadangi nuteistojo telefonas ilgą laiką buvo prisijungęs prie vienos celės, o parduotuvės prekybos centruose „(duomenys neskelbtini)“ ar „(duomenys neskelbtini)“ yra skirtingose (duomenys neskelbtini) miesto dalyse, šie duomenys paneigia nuteistojo versiją, kad jis buvo nuvykęs į parduotuves minėtuose prekybos centruose, nes R. S. nurodytu atveju nuteistojo telefonas būtų užfiksuotas prisijungęs prie skirtingų celių.

7.1. R. S. parodymus, jog jis 2021 m. liepos 4 d. nebuvo įvykio vietoje, patvirtina liudytojų B. Ž., M. Ž., E. S. parodymai. Liudytojai E. S. ir B. Ž. parodė, kad 2021 m. liepos 4 d. R. S. nebuvo atėjęs pas E. S. į butą, kad eidamas iš E. S. buto nukentėjusysis J. K. dėl girtumo svirduliavo ir griuvo ant nedidelio stiklinio žurnalinio staliuko. Liudytoja E. S. taip pat teigė, kad tada dar R. S. ji nepažinojo. Liudytojos E. S. parodymus, jog ji R. S. iki įvykio nepažinojo, paneigia R. S. naudoto mobiliojo ryšio telefono skambučių suvestinės duomenys, iš kurių matyti, kad dar 2021 m. liepos 3 d. R. S. telefonu kelis kartus bendravo su E. S., taip pat E. S. 2021 m. liepos 4 d. ryte skambino R. S.. Taigi, šie duomenys patvirtina, kad E. S. nuteistąjį pažinojo ir su juo bendravo dar iki tiriamo įvykio. Vertinant liudytojų E. S. ir B. Ž. parodymus, pažymėtina tai, kad jie yra sugyventiniai, kad nuteistasis yra B. Ž. draugas, kuris gyveno pas jo motiną ir jai padėjo atlikti namų ruošos darbus, todėl liudytojai E. S. ir B. Ž. yra suinteresuoti padėti draugui išvengti atsakomybės. Be to, liudytojų E. S. ir B. Ž. parodymus, jog R. S. įvykio vietoje nebuvo, paneigia apelianto naudoto mobiliojo ryšio telefono skambučių suvestinės duomenys, iš kurių matyti, kad R. S. naudotas telefonas įvykio dieną gana ilgą laiką buvo fiksuojamas prisijungęs prie operatoriaus celėje (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini), į kurios veikimo teritoriją patenka ir įvykio vieta, adresu (duomenys neskelbtini). Įvertinus liudytojų E. S. ir B. Ž. suinteresuotumą bylos baigtimi, tai, kad šių liudytojų parodymus paneigia byloje surinkti objektyvūs duomenys, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog įvykio metu R. S. buvo pas E. S. bute, kuriame tuo metu buvo ir nukentėjusysis J. K..

7.2. Liudytoja M. Ž. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme parodė, kad R. S. įvykio dieną gyveno pas ją, jai padėjo – kapojo malkas, atnešdavo vandens, nepamena, kad tą dieną R. S. būtų ėjęs į parduotuvę, kad apie nukentėjusiojo J. K. susižalojimą – girtas griuvo ir susižalojo koridoriuje – sužinojo iš savo sūnaus B. Ž.. Pažymėtina, kad liudytoja M. Ž. nurodė, jog ji iš kambario niekur neišeina, todėl negalėjo matyti, ar R. S. visą dieną buvo kieme, ar nebuvo išėjęs. Dėl to tokie liudytojos M. Ž. parodymai nepatvirtina nuteistojo R. S. parodymų, jog jis visą dieną buvo pas M. Ž. ir jai padėjo. Be to, iš tyrėjos A. L. 2021 m. liepos 8 d. tarnybinio pranešimo matyti, kad jai telefonu susiekus su M. Ž., nepaaiškinus skambučio tikslo ir aplinkybių, moteris (t. y. M. Ž.) iš karto aiškino, kad R. S. buvo namie visą dieną, liepos 4 d., kapojo malkas ir niekur nebuvo išėjęs iš namų, niekur negalėjo nusikalsti. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis tiriamo įvykio metu laikinai gyveno pas M. Ž., kad nuteistasis yra liudytojos sūnaus draugas, daroma išvada, kad liudytoja M. Ž. yra suinteresuota padėti R. S. išvengti atsakomybės, o tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys patvirtina, kad liudytojai M. Ž., E. S. ir B. Ž. yra susitarę duoti R. S. palankius parodymus. Nors liudytoja R. P. parodė, kad ji matydavo pas M. Ž. nuteistąjį, kuris jai padėdavo – kapodavo malkas, nešė vandenį, tvarkė aplinką, tačiau liudytoja nepatvirtino, kad R. S. visą įvykio dieną buvo pas M. Ž..

7.3. Įvertinus visumą šių paminėtų aplinkybių bei atsižvelgiant į tai, kad liudytojai B. Ž. ir E. S. yra draugai su nuteistuoju, o liudytoja M. Ž. yra B. Ž. motina, pas kurią įvykio metu laikinai gyveno nuteistasis, t. y. šie liudytojai yra suinteresuoti padėti apeliantui išvengti baudžiamosios atsakomybės, daroma išvada, kad liudytojų E. S., B. Ž., M. Ž. parodymai, jog 2021 m. liepos 4 d. nuteistasis R. S. nebuvo įvykio vietoje, neatitinka tikrovės, liudytojų parodymai yra tarpusavyje suderinti, siekiant padėti nuteistajam R. S. išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pagrįstai pirmosios instancijos teismas liudytojų E. S., B. Ž., M. Ž. parodymus vertino kaip nepatikimus ir jais nesirėmė priimdamas R. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį. Be to, šių liudytojų parodymus paneigia nukentėjusiojo J. K. parodymai.

8. Nukentėjusysis J. K. teisme parodė, kad 2021 m. liepos 4 d., po pietų buvo atėjęs į svečius pas kaimynę E. S., kur jau buvo E. S. draugas B. Ž. ir R. S., E. S. kambaryje tuo metu nebuvo, jis su B. Ž. ir R. S. gėrė alų ir degtinę, kalbėjosi, jis girtas juokais pasakė, kad, „kai B. Ž. pasodins, E. S. bus jo“, bet toks pasakymas nepatiko R. S., nes pastarasis atsistojo, priėjo prie jo ir sėdinčiam abiem rankomis kelis kartus trenkė į kairįjį šoną. Nukentėjusysis nurodė, kad po R. S. jam suduotų smūgių į šoną, jam pradėjo skaudėti šoną, todėl jis išėjo į savo butą, atsigulė miegoti, kad greitąją medicinos pagalbą išsikvietė, nes nebegalėjo įkvėpti oro, labai skaudėjo, kad atvykę medikai jį išsivežė į ligoninę, ten jį peršvietė ir pasakė, kad jam yra kairės pusės šonkaulio lūžis. Iš esmės tokius parodymus apie tai, kad išgertuvių metu dėl pasakytų žodžių jam smūgius į šoną sudavė R. S., nukentėjusysis davė ir ikiteisminio tyrimo metu bei apklausiamas pas ikiteisminio tyrimo teisėją. Nukentėjusiojo patirtą sužalojimą patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 779/2021(04), kurioje nurodyta, kad J. K. nustatytas kairės pusės X šonkaulio lūžis, kuris padarytas kontaktuojant su kietu buku daiktu, ar galimai, paviršiumi 1 trauminio poveikio metu. Tokią išvadą teisme patvirtino ekspertas T. Š.. Nors specialisto išvadoje nurodyta, kad „neatmetama galimybė, kad J. K. nustatyti kūno sužalojimai galėjo būti padaryti ir griuvimo metu“, bei liudytojai E. S. ir B. Ž. teisme teigė, kad nukentėjusysis dėl girtumo griuvo ant kambaryje buvusio stiklinio staliuko ir užsigavo šoną, tačiau nukentėjusysis kategoriškai nurodė, kad jis negriuvo, o sužalojimą jam padarė R. S. suduodamas smūgį į šoną. Kad sužalojimą jam padarė R. S. suduodamas smūgį, o ne nugriuvus ant stalo, nukentėjusysis J. K. nurodė ir skambindamas bendrojo pagalbos centro darbuotojui telefonu, ir atvykusiems medikams, bei vėliau apklausiamas policijos pareigūnų. Įvertinus tai, kad nukentėjusysis vienodai ir kategoriškai nurodė, kad sužalojimą – kairės pusės X šonkaulio lūžį – jis patyrė nuo R. S. jam suduoto smūgio į šoną, daroma išvada, kad nukentėjusiojo J. K. parodymai apie jo sužalojimo aplinkybes yra nuoseklūs. Tiek nukentėjusysis, tiek ir pats nuteistasis nenurodė, kad jie anksčiau būtų nesutarę ar konfliktavę, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusysis apkalbėjo nuteistąjį jį sužalojus. Dėl to nukentėjusiojo parodymus pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip nuoseklius ir patikimus, kuriais netikėti nėra pagrindo.

9. Taip pat nukentėjusysis parodė, kad iš karto po įvykio, išeidamas iš E. S. buto, jis tarpduryje sutiktai iš balkono grįžtančiai E. S. pasakė, kad jį sumušė R. S., kad E. S. jam pasakė: „dar mažai gavai, žinosi, ką kalbi“, taip pat po įvykio E. S. jam sakė, „jos į bylą „nekišti“, nes jis nieko nelaimės, kad visi pasakys, jog jis krito ant stalo ir susitrenkė“. Tokias aplinkybes nukentėjusysis nurodė 2021 m. liepos 16 d. vykusios apklausos metu. Taip pat 2021 m. liepos 8 d. tyrėjos A. L. tarnybiniame pranešime nurodyta, kad J. K. jai teigė, jog po jo grįžimo iš komisariato E. S. jam priekaištavo, kad jis parašė pareiškimą policijoje, kad jis yra vienas prieš juos tris, kad R. S. nepripažins kaltės ir jie visi susitarę sakys, kad jis pats griuvo ir susilaužė šonkaulį, t. y. E. S. ir B. Ž. liudys R. S. naudai, nes jie draugai. Iš bylos matyti, kad liudytoja E. S. buvo apklausta 2021 m. liepos 8 d., o B. Ž. – 2021 m. liepos 14 d. ir šių apklausų metu liudytojai E. S. ir B. Ž. teigė, kad nukentėjusysis susižalojo griūdamas ant žurnalinio staliuko, kad įvykio metu pas E. S. bute R. S. nebuvo. Visuma šių paminėtų aplinkybių patvirtina, kad liudytojai E. S. ir B. Ž. apklausų metu nurodydami, kad įvykio metu R. S. bute nebuvo, kad nukentėjusysis susižaloo griūdamas, įgyvendino susitarimą duoti nuteistajam R. S. palankius parodymus, taip siekiant padėti pastarajam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be to, nukentėjusiojo J. K. nurodytas aplinkybes apie liudytojų E. S. ir B. Ž. susitarimą duoti R. S. naudingus parodymus, patvirtina ir kiti byloje surinkti objektyvūs duomenys (liudytojos M. Ž. parodymai, telefono skambučių suvestinės duomenys, tyrėjos tarnybiniuose pranešimuose nurodyti duomenys), ir tai tik dar kartą patvirtina išvadą, kad nuteistojo ir liudytojų E. S. bei B. Ž. parodymai neatitinka tikrovės, o nukentėjusiojo J. K. parodymai yra patikimi ir jais netikėti nėra pagrindo.

10. Įvertinusi visumą aptartų įrodymų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino ir padarė pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiajam J. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą suduodamas ne mažiau kaip penkis kartus į kairįjį šoną ir taip sulaužydamas kairės pusės X šonkaulį, padarė R. S.. Dėl to apeliantas pagrįstai pripažintas kaltu padarius jam inkriminuotą BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo sprendimą dėl R. S. nuteisimo pagal BK 138 straipsnio 1 dalį ir apeliantą išteisinti, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

11. Nustačius, kad R. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką – tyčia sužalojo nukentėjusįjį, civilinio ieškovo Šiaulių teritorinės ligonių kasos pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės žalos, susidariusios už nukentėjusiajam suteiktą gydymą, atlyginimo priteistas pagrįstai. Be to, apeliaciniu skundu nuteistasis to neginčija.

12. Teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. S. atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) bei nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodė, kad nusikalstamą veiką apeliantas padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

12.1. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta aplinkybė pripažįstama atsakomybę sunkinančia, kai byloje nustatomas nusikaltimų recidyvas (BK 27 straipsnis). BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. Iš pažymos apie R. S. teistumus matyti, kad R. S. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas laisvės atėmimu 1 metams, o 2018 m. kovo 9 d. buvo paleistas iš pataisos namų atlikus bausmę. Taip pat iš šios pažymos bei LITEKO duomenų matyti, kad R. S. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžiu bei 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžiu nuteistas už 2021 m. gegužės 25 d. bei 2021 m. gruodžio 6 d. padarytas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punkto a papunktį asmenys, nuteisti už tyčinius nusikaltimus ir realiai atlikę paskirtą bausmę, – bausmės atlikimo laikotarpiu ir po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo bausmės atlikimo laikomi turinčiais teistumą trejus metus, jeigu jie nuteisti už nesunkų ar apysunkį nusikaltimą. Kaip iš pažymos apie R. S. ankstesnius teistumus matyti, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 7 d. nuosprendžiu apeliantas buvo nuteistas už nesunkaus nusikaltimo padarymą, todėl teistumo terminas už šio nusikaltimo padarymą suėjo 2021 m. kovo 8 d. Kadangi nusikalstamas veikas, už kurių padarymą R. S. nuteistas tiek skundžiamu nuosprendžiu, tiek ir Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. ir 2022 m. kovo 9 d. nuosprendžiais, jis padarė pasibaigus teistumo terminui, t. y. po 2021 m. kovo 8 d., konstatuojama, kad nusikalstamą veiką, už kurios padarymą R. S. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė išnykus teistumui, todėl jis nelaikytinas recidyvistu. Dėl to šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai R. S. atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažino tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. Skundžiamas nuosprendis dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo keičiamas (BPK 328 straipsnio 1 punktas). Taip pat skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendžio aprašomojoje dalyje klaidingai nurodė, kad nusikalstamą veiką R. S. padarė per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, kadangi iš LITEKO duomenų matyti, kad nusikalstamą veiką, už kurios padarymą R. S. nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, jis padarė iki Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. rugpjūčio 10 d. nuosprendžio, kuriuo apeliantui pagal BK 140 straipsnio 2 dalį paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas 1 metams.

12.2. Atsižvelgiant į tai, kad R. S. nuteistas už nesunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, kad nusikalstamą veiką padarė veikdamas tiesiogine tyčia, nusikaltimas baigtas, nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta, į tai, kad nuteistasis išsituokęs (Liteko duomenimis Šiaulių apylinkės teismo 2022-05-11 sprendimu nutraukta R. S. santuoka), turi nepilnametę dukrą, nedirba, nes šiuo metu atlieka laisvės atėmimo bausmę, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, teistas taip pat ir už smurtinius nusikaltimus (BK 140, 138 straipsniai), daroma išvada, kad R. S. pirmosios instancijos teismas pagrįstai už jo padarytą smurtinį nusikaltimą parinko griežčiausią BK 138 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmę – laisvės atėmimą. BK 61 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, skiriamos bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio. BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už šį nusikaltimą skiriamas laisvės atėmimas iki 3 metų (vidurkis 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, atsižvelgus į kitas nustatytas aplinkybes, reikšmingas bausmės skyrimui, daroma išvada, kad nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirta 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kuri savo dydžiu yra artima už šį nusikaltimą skiriamos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, nėra aiškiai per griežta, atitinka apelianto asmenybę bei yra adekvati padarytai nusikalstamai veikai. Dėl to ir panaikinus atsakomybę sunkinančią aplinkybę mažinti R. S. skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės dydį nėra pagrindo.

13. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyrius 2022 m. gegužės 12 d. Šiaulių apygardos teismui pateikė pažymą Nr. APD-20222-05873 dėl 35,00 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, priteisimo. BPK 106 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama įstatymo, reglamentuojančio valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, nustatyta tvarka. Minėto straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis šiuo metu nedirba, nes atlieka laisvės atėmimo bausmę, yra neįgalus (nustatytas 45 procentų darbingumo lygis), turi išlaikyti nepilnametį vaiką, taip pat į tai, kad apeliacinės instancijos teisme gynėjo dalyvavimas yra privalomas, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos patirtas išlaidas apeliacinės instancijos teisme pripažįsta proceso išlaidomis, tačiau jų iš nuteistojo R. S. Valstybės naudai nepriteisia (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu,

nusprendžia:

Nuteistojo R. S. (R. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2022 m. kovo 16 d. nuosprendį pakeisti:

panaikinti R. S. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu ir teismo konstatuotą aplinkybę, kad nusikalstamą veiką R. S. padarė laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.