- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2014-09-26
- Bylos Nr.
- 1A-563-211-2014
- Teisminio proceso Nr.
- 1-14-1-00891-2013-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Laureta Ulbienė (pirm.), Jolanta Čepukėnienė, Stasys Lemežis
- Nuteistasis
- R. P., N. K.
- Nukentėjusysis
- G. J., Iš N
- Advokatai
- Silva Mardosaitė, Diana Gumbrevičiūtė
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Lauretos Ulbienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų R. P. ir N. K. bei nukentėjusiojo G. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-08 nuosprendžio, kuriuo:
R. P. nuteistas pagal LR BK 180 str. 1 d. laisvės atėmimu 4 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013-07-15 iki 2013-07-16 ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-07-16 iki 2014-05-08;R. P., pagal LR BK 214 str. 1 d., 302 str. 1 d., vadovaujantis LR BPK 303 str. 5 d. 1 p., išteisintas;N. K. nuteistas pagal LR BK 189 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams, bausmę atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2013-07-16 iki 2013-07-17 ir suėmime išbūtas laikas nuo 2013-07-17 iki 2014-05-08;Iš R. P. priteista 3025,73 Lt Valstybinei ligonių kasai; 3817,01 Lt turtinės žalos ir 4000 Lt neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiajam G. J.; Iš N. K. priteista 100 Lt UAB „DND LT“ naudai;Iš R. P. ir N. K. solidariai priteista 2198.27 Lt G. J. atstovauti išleistų lėšų.
R. P. nuteistas už tai, kad 2013-06-22, apie 3.00 val., veikdamas kartu su bylos nagrinėjimo metu nenustatytu asmeniu, namo, esančio Aukų g. 3, Vilniuje, kieme, panaudojo fizinį smurtą G. J. atžvilgiu. R. P. jį laikant už kaklo, o nenustatytam asmeniui suduodant ne mažiau trijų smūgių į veidą ir galvą, padarant poodinės kraujosruvas ir odos nubrozdinimus veide, muštines žaizdas dešiniame antakyje ir viršutinės lūpos dešinėje pusėje, apatinio žandikaulio dvigubą lūžį kairės pusės kampo srityje, dešinės pusės penkto danties srityje, nosies kaulo lūžį, muštinę žaizdą kairėje viršugalvio pusėje, bendrais veiksmais pagrobė G. J. priklausančią kuprinę „Brunoti“, 60 litų vertės, pinigus - 50 litų, mobilaus ryšio telefoną „Samsung Galaxy S3“, 1300 litų vertės, kuriame buvo SIM kortelė ir Scan Disc kortelė 64 GB, 200 litų vertės, telefoną ”iPhone 3G”, 400 litų vertės, lūpinę armonikėlę „Hohler“, 30 litų vertės, lūpinę armonikėlę „Hohler“, 80 litų vertės, ausines „Philips“, 80 litų vertės, džemperį, 150 litų vertės, iš viso pagrobė 2350 litų vertės G. J. priklausantį turtą.
N. K. nuteistas už tai, kad 2013-06-22 Kalvarijų g. 59A, Vilniuje, esančiame ir UAB „DND LT“ priklausančiame lombarde „Lombas“, už 100 litų įkeitė (realizavo) žinomai nusikalstamu būdu įgytą turtą – G. J. priklausantį mobilaus ryšio telefoną „iPhone 3G”, 400 litų vertės, ir įvykdė LR BK 189 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką.
Nuteistasis R. P. (toliau – apeliantas) apeliaciniu skundu prašo sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nurodo, kad jo veiksmai nusikalstamoje veikoje yra minimalūs arba beveik nėra, į ką teismas neatsižvelgė ir, apelianto teigimu, paskyrė nepagrįstai griežtą, viršijančią sankcijoje numatytą bausmės vidurkį bausmę. Taip pat nurodo, kad teismas neatsižvelgė ir į tai, kad apeliantas visiškai prisipažįsta ir gailisi, kaip ir į tai, kad daugumos nusikalstamų veiksmų jis neįvykdė. Nurodo, kad nei karto nesudavė nukentėjusiajam, tai padarė ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo, apeliantas nurodo tik padėjęs įvykdyti nusikalstamą veiką.
Vilniaus apygardos teisme taip pat buvo gautas nuteistojo R. P. apeliacinio skundo papildymas, kuriame jis prašo atmesti civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, o priteistą sumą dėl turtinės žalos atlyginimo sumažinti iki 1750 Lt. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme buvo nustatyta 1750 Lt turtinė žala, o priteista iš jo dvigubai daugiau. Be to, nurodo, kad nebuvo pateikti dokumentai, patvirtinantys, kad šie daiktai. tiek verti. Apelianto teigimu, civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos pareikštas tikslu pasipelnyti iš jo, kadangi anksčiau buvo reikalauta 100000 Lt.
Nuteistasis N. K. (toliau – apeliantas) apeliaciniame skunde nurodo nesutinkąs su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi, jo teigimu, teismas elgėsi šališkai jo atžvilgiu, nes jokių įrodymų apelianto kaltei įrodyti ar ją pagrįsti neįvardijo, o vadovavosi tik asmenine nuomone. Apelianto teigimu, teismas pažeidė tiek teisingumo principą, tiek LR BPK 1 str. 1 d. (kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas). Pasak apelianto, surinkti įrodymai tik liudijo apie jo nekaltumą, tačiau jų nebuvo paisoma.
Nukentėjusysis G. J. (toliau – nukentėjusysis) apeliaciniu skundu prašo pripažinti N. K. kaltu pagal LR BK 180 str. 1 d.; inkriminuoti R. P. sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupėje ir padidinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę; padidinti G. J. priteistą neturtinę žalą bent iki 10 000 Lt.
Nukentėjusiojo teigimu, dėl N. K. nuteisimo pagal LR BK 180 str. 1 d. teismas padarė klaidingą išvadą, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių įrodyti N. K. kaltę dėl minėto nusikaltimo, kadangi byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių abiejų nuteistųjų dalyvavimą plėšime. Nukentėjusiojo teigimu, iš byloje esančio vaizdo įrašo matyti, kad paskui nukentėjusįjį šalia R. P. eina asmuo, išoriškai labai panašus į N. K. – žemesnis nei R. P., šviesių plaukų. Nurodo, kad abiejų kaltinamųjų duoti parodymai ikiteisminio tyrimo metu yra nenuoseklūs, prieštaringi, todėl nepatikimi ir jais, pasak nukentėjusiojo, negalima remtis nustatinėjant nusikalstamos veikos aplinkybes. Taip pat, nukentėjusiojo nuomone, tai, kad N. K. savo vardu, naudodamasis savo asmens dokumentais lombarde užstatė pagrobtą telefoną, yra pastarojo dalyvavimą plėšime įrodantis faktas, kadangi, pasak nukentėjusiojo, byloje nėra kitų patikimų duomenų, paaiškinančių, kokiu būdu N. K. galėjo turėti nukentėjusiajam priklausantį telefoną.
Dėl R. P. veikos kvalifikavimo ir bausmės jam skyrimo nukentėjusysis nurodo, kad teismas turėjo pagrindą R. P. inkriminuoti sunkinančią aplinkybę – veikimą bendrininkų grupėje, kadangi ši aplinkybė nurodyta tiek kaltinamajame akte, tiek teismo nuosprendyje: „R. P. <...> veikdamas kartu su bylos nagrinėjimo metu nenustatytu asmeniu <...>“, be to ir pats R. P. savo parodymuose pripažįsta, kad plėšimą iš anksto planavo ir įvykdė kartu su bendrininku. Tokiu būdu, nukentėjusysis teigia, kad šios sunkinančios aplinkybės neišskyrimas nurodant atskirą BK normą yra tik techninio pobūdžio klaida, o jos inkriminavimas nuteistajam R. P. nelaikytinas nuteisimu pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Teismui nustačius, kad sunkinanti aplinkybė – veikos padarymas bendrininkų grupėje – negali būti inkriminuota R. P., nukentėjusysis, vadovaudamasis LR BPK 324 str. 7 d., prašo įpareigoti ikiteisminio tyrimo teisėją ar prokurorą organizuoti ar atlikti reikiamus tyrimo veiksmus, kad R. P. būtų tinkamai inkriminuota ši sunkinanti aplinkybė.
Nukentėjusysis taip pat nurodo, kad R. P. apibūdinamas neigiamai – teistas 6 kartus, iš kurių net 3 kartus už plėšimą, šį plėšimą padarė mažiausiai dviese, bendrininkaudamas, iš anksto susitaręs, todėl mano, kad jam skirtina bausmė turėtų būti didesnė nei 4 metai laisvės atėmimo.
Dėl civilinio ieškinio nukentėjusysis G. J. skunde nurodo tai, kad nors teismas, vertindamas jam padarytus sužalojimus, rėmėsi Vilniaus skyriaus teismo medicinos eksperto išvada, ji yra klaidinga, kadangi padaryta atidžiai neįvertinus visų medicininių dokumentų. Pažymi, kad teismo medicinos ekspertas savo išvadoje visiškai nemini kelių gydytojų (tarp jų ir Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės neurochirurgo) patvirtintos galvos smegenų traumos diagnozės contusio capitis ir commotio cerberi (t.y. galvos sumušimas ir galvos smegenų sukrėtimas), o šios diagnozės eliminavimas iš galutinio nukentėjusiajam padarytų sveikatos sutrikdymų vertinimo, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nurodo, kad šie sužalojimai turėjo ilgalaikės įtakos nukentėjusiojo sveikatos būklei. Pasak nukentėjusiojo, ekspertas išvadą apie jam padarytus sveikatos sužalojimus padarė neįvertinęs visų medicininių dokumentų, todėl nekompetentingai ir nekvalifikuotai. Pažymi, kad tikslus nukentėjusiajam padarytų sveikatos sutrikdymų apibūdinimas yra reikšmingas vertinant pastarajam padarytos neturtinės žalos dydį.
Nukentėjusysis taip pat teigia, kad teismas, vertindamas jam padarytos neturtinės žalos dydį, neatsižvelgė į jam padarytus sveikatos sutrikdymus – tarp jų ir patirtą galvos smegenų traumą, jų padarinius, gydymosi laikotarpį, o tik rėmėsi Žalgirio klinikos medicininiais dokumentais, kuriuose išrašant nukentėjusįjį iš stacionaro pažymima, kad šiuo metu pastarojo būklė stabili, gydymosi planas stacionare pilnai įvykdytas. Nukentėjusysis nurodo, kad teismas, vertindamas padarytos neturtinės žalos dydį, visiškai neatsižvelgė į faktinę jo gydymosi trukmę (ne tik stacionare), sveikatos sutrikdymo sukeltus padarinius – t. y. kad žandikaulio gydymą po jo operacijos nukentėjusysis nurodo tęsęs dar apie 50 dienų, per kurias kas 3-4 dienas reikėjo daryti metalinio įtvaro, kuriuo buvo sutvirtintas žandikaulis visą šį laikotarpį, korekcijas: tai trukdė kalbėti, miegoti, valgyti (galėjo valgyti tik skystą maistą per šiaudelį). Po to dar laukė sulaužytų nosies kaulų operacija. Po įtvaro išėmimo apie 120 dienų nurodo valgęs tik minkštą maistą (kad neišjudėtų kaulai; minkšto maisto dieta 3-4 mėn. nurodyta Epikrizėje). Sulaužyti kaulai gijo pusę metų. Taip pat nurodo, kad teismas visiškai neatsižvelgė į nukentėjusiojo psichologinę būklę, kitas traumos pasekmes, nukentėjusiojo nurodytas civiliniame ieškinyje, į aplinkybę, kad praėjus mėnesiui po apiplėšimo nukentėjusiojo savijauta pablogėjo – turėjo kreiptis į neurologą ir neurochirurgą; įtariant intrakranijinę hipertenziją buvo atlikta galvos magnetinio rezonanso tomografija.
Skunde nukentėjusysis taip pat pažymi, kad teismas neišklausė liudytojos V. J. parodymų, neleido apibūdinti visų pastarajam padarytų sveikatos sutrikdymų padarinių ir liekamųjų reiškinių, vėliau atsisakė prijungti V. J. rašytinius paaiškinimus. Pasak nukentėjusiojo, taip teismas pažeidė LR BPK 279 str. 2 d., pagal kurią teisiamojo posėdžio pirmininkas pasiūlo liudytojui, kad šis praneštų teismui visa, kas jam žinoma dėl bylos aplinkybių, vengdamas dėstyti žinių, kurių šaltinio negali nurodyti. Nukentėjusysis teigia, kad iš V. J. parodymų matyti, jog dėl padarytų sveikatos sutrikdymų jam buvo atimta galimybė tęsti bet kurią planuotą ir kasdienę veiklą: negalėjo tęsti darbo Fizikos institute, nutrūko pradėtas rengti projektas „Žinių ekonomikos forume“, teko atsisakyti planuotų kelionių su VU choru, apie 6 mėnesius negalėjo dainuoti, lankyti choro repeticijų, dėl sutrikdytos sveikatos negalėjo laisvalaikiu sportuoti (žaisti krepšinio), apie tris savaites (dėl smegenų sukrėtimo) negalėjo naudotis kompiuteriu ir bent taip bendrauti su draugais, iki šiol negali groti lūpine armonikėle. Taip pat nukentėjusysis nurodo, kad ilgą laiką jį kamavo naktiniai košmarai, iki šiol pasireiškia nemiga, dažni galvos skausmai, svaigimas, suprastėjo atmintis. Atsižvelgiant į tai, nurodo, kad pakartotinai teikia teismui V. J. liudijimą ir prašo jį prijungti prie bylos.
Teismo posėdyje nuteistieji R. P. ir N. K. bei jų gynėjai nuteistųjų apeliacinius skundus prašė tenkinti, nukentėjusiojo skundą prašė atmesti. Nukentėjusiojo G. J. atstovė prašė tenkinti nukentėjusiojo apeliacinį skundą , nuteistųjų skundus prašė atmesti. Prokurorė tiek nuteistųjų, tiek nukentėjusiojo apeliacinius skundus prašė atmesti kaip nepagrįstus.
Nukentėjusiojo G. J. , nuteistojo R. P. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies , nuteistojo N. K. apeliacinis skundas atmestinas.
Dėl nukentėjusiojo G. J. apeliacinio skundo ir nuteistojo R. P. apeliacinio skundo :
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014-05-08 nuosprendis dėl N. K. nuteisimo pagal LR BK 189 str. 1 d. pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Priešingai nei nurodoma nukentėjusiojo G. J. apeliaciniame skunde, byloje surinkti įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje. Iš teismui pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu bei bylą perdavus į teismą, nuteistajam N. K. buvo pateikti kaltinimai pagal LR BK 180 str. 1 d., 302 str. 1 d., 214 str. 1 d., t.y., pastarasis buvo kaltinamas kartu su R. P. apiplėšęs nukentėjusįjį G. J.. Bylą nagrinėjant teisme prokurorė atsisakė N. K. pateiktų kaltinimų ir prašė jo veiksmus kvalifikuoti pagal LR BK 189 str. 1 d. (žinomai nusikalstamu būdu įgyto turto realizavimas), vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 256 str. , pateikdama teismui pakeistą kaltinimą (t. 3 b.l. 172). Nukentėjusysis apeliaciniame skunde teigia, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių N. K. dalyvavimą plėšime ir jo kaltę, tačiau kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ankstesni kaltinimai, pareikšti N. K., nepasitvirtino ir pagrįstai jį nuteisė pagal teisminio nagrinėjimo metu pakeistą kaltinimą, t. y. pagal LR BK 189 str. 1 d.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nuteistasis N. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylą teisme neprisipažino, kad kartu su nuteistuoju R. P. užpuolė ir apiplėšė nukentėjusįjį G. J., teigė, kad plėšime, kuris nurodytas kaltinime, nedalyvavo (b. t. 2, b. l. 101, 119, b. t. 3, b. l. 134, 192). Nuteistasis R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio nagrinėjimo metu taip pat neigė, kad N. K. dalyvavo plėšime, teigdamas, kad jau po plėšimo N. K. paprašė įkeisti pagrobtą telefoną „iPhone“, nurodė plėšimą padaręs su nepažįstamu vaikinu (b. t. 2, b. l. 40, b. t. 3, b. l. 133-134, 191). Lietuvos Teismo Ekspertizės Centro ekspertai, atlikę pirmosios instancijos teismo paskirtą vaizdų ekspertizę, kuomet ekspertams buvo pateiktas apsaugos kamerų užfiksuotas vaizdo įrašas, kuriame užfiksuotas kartu su R. P. buvęs asmuo bei lyginamieji pavyzdžiai, susiję su nuteistojo N. K. atvaizdu, siekiant nustatyti to asmens asmenybę, pateikė išvadą, kad nustatyti, ar ekspertams pateiktame diske užfiksuotas vienas iš dviejų asmenų yra tas pats asmuo, kurio lyginamieji pavyzdžiai pateikiami tyrimui, negalima (b. t. 3, b. l. 166-167). Kolegijos nuomone, šie pirmosios instancijos teisme tinkamai išanalizuoti įrodymai, priešingai nei skunde teigia nukentėjusysis, nepatvirtina nuteistojo N. K. dalyvavimo nukentėjusiojo plėšime. Dėl šių motyvų kolegija mano, kad kaltinimas, pagal kurį nuteistasis N. K. buvo perduotas teismui , nepasitvirtino.
Nukentėjusiojo G. J. skunde taip pat prašoma inkriminuoti nuteistajam R. P. jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę – veikos padarymą bendrininkų grupėje ir padidinti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Toks nukentėjusiojo prašymas atmestinas.
Pirmos instancijos teismas, nustatydamas nuteistajam G. P. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nurodė, kad tokią veiką jis padarė, veikdamas kartu su ikiteisminio tyrimo nenustatytu asmeniu, neįvardindamas jų bendrininkavimo formos. Prokuroras, pakeisdamas kaltinimą, taip pat nurodė tą pačią aplinkybę, kad veiką nuteistasis G. P. padarė , veikdamas kartu su nenustatytu asmeniu, nenustatydamas bendrininkavimo formos, taip kaip numato Lietuvos Respublikos BK 25 str. nuostatos. Kaltinamajame akte, kuriame išdėstytos nuteistajam G. P. inkriminuojamos veikos padarymo aplinkybės, nėra nurodyta , kad jis tą veiką padarė, esant sunkinančiai aplinkybei- veikdamas bendrininkų grupėje . Teismas, nagrinėdamas kaltinimą Lietuvos Respublikos BPK 255 str. nurodyta tvarka, negali sunkinti kaltininko teisinės padėties, inkriminuodamas sunkesnį kaltinimą ar aplinkybes, sunkinančias kaltininko teisinę padėtį. Šiuo atveju , prokurorui kaltintajame akte nenurodžius nuteistojo G. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės- veikos padarymo, veikiant bendrininkų grupėje, kolegija, kaip ir pirmos instancijos teismas neturi teisės sunkinti šio nuteistojo teisinės padėties. Dėl šių motyvų nukentėjusiojo prašymas inkriminuoti nuteistajam G. P. sunkinančią aplinkybę- veikos padarymą, veikiant bendrininkų grupėje, atmestinas.
Nagrinėjant nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentus dėl jam paskirtos bausmės griežtumo, o taip pat nukentėjusiojo G. J. skundo argumentus, neva jam paskirta per švelni bausmė, pažymėtina, kad bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nenustatęs R. P. atžvilgiu nei lengvinančių nei sunkinančių jo atsakomybę aplinkybių ir paskyręs nuteistajam R. P. laisvės atėmimo bausmę didesnę nei sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, tokios trukmės bausmės skyrimą grindė įstatyme nenumatytais motyvais ir tuo pažeidė įstatymo nuostatas. LR BK 61 str. 2 d. numatyta, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, <...>, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. LR BK 180 str. 1 d. numato laisvės atėmimą iki 6 metų, todėl pirmosios instancijos teismo paskirta 4 metų laisvės atėmimo bausmė R. P., viršija šios bausmės vidurkį, nesant tam įstatyminio pagrindo. Kolegija mano, kad šiam nuteistajam skirtina laisvės atėmimo bausmė, savo trukme atitinkanti įstatyme numatytos bausmės vidurkį. Tokios trukmės bausmė jam skirtina atsižvelgus į pirmosios instancijos teismo nurodytus motyvus dėl padarytos veikos sunkumo, jos pobūdžio, įvertinus kaltininko asmenybę.
Apeliantas G. P. skunde teigia, kad dėl nusikaltimo prisipažino visiškai ir gailisi, ko pirmosios instancijos teismas neįvertino, tačiau iš jo duotų parodymų matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs, apeliantas parodymus keitė, iš pradžių teigdamas, kad N. K. nepažįsta, vėliau visgi teigė, kad iš matymo jį pažįsta. Be to neįvardijo ir nenustatyto asmens, su kuriuo padarė nusikaltimą, nepadėjo tyrimui jo išaiškinti. Kolegijos nuomone, vertinti tokius R. P. parodymus kaip prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką apylinkės teismas neturėjo jokio pagrindo.
Dėl aukščiau išdėstytų motyvų kolegijai pripažinus, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam R. P. paskirta bausmė savo trukme dėl netinkamo įstatymo taikymo paskirta per griežta, , nėra teisinio pagrindo tenkinti nukentėjusiojo G. J. skundą, kuriuo jis prašo griežtinti jam paskirtą bausmę.
Vertinant nuteistojo G. P. apeliacinio skundo argumentus dėl žalos priteisimo nukentėjusiajam, kolegija mano, kad jo nurodyti argumentai nėra pagrįsti. Išanalizavus skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti nukentėjusiajam priteisimo iš apelianto R. P. , matyti, kad teismas atsižvelgė į nukentėjusiajam nuteistojo R. P. nusikalstamais veiksmais padarytą turtinę žalą, kuri, priešingai nei teigiama nuteistojo R. P. apeliaciniame skunde, yra pagrįsta byloje pateiktais rašytiniais įrodymais (b. t. 1, b. l. 48-88). Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nuteistasis R. P. sutiko su jam teikiamu civiliniu ieškiniu ir jo neginčijo (b. t. 3, b. l. 133-134). Sutinkamai su Lietuvos Respublikos CK 6.279str. , žala, kuri padaryta bendrais kelių asmenų veiksmais, yra atlyginama solidariai, nepriklausant nuo to, kad šių asmenų veiksmai buvo skirtingi. Dėl šių motyvų nuteistojo G. P. skundo argumentas, kad jis neatliko smurtinių veiksmų prieš nukentėjusįjį , o tai daręs kitas jo veikos bendrininkas , nėra teisinė vada keisti teismo sprendimą dėl turtinės žalos priteisimo .
Nuteistasis G. P. prašo apeliaciniame skunde spręsti klausimą ir dėl neturtinės žalos priteisimo, o nukentėjusysis apeliaciniame skunde prašo padidinti jo naudai priteistą neturtinę žalą bent iki 10 000 Lt, teigia, kad teismas, priteisdamas neturtinės žalos dydį, rėmėsi klaidinga išvada, kadangi ekspertas šią išvadą apie nukentėjusiajam padarytus sužalojimus padarė nekvalifikuotai, neįvertinęs visų dokumentų. Atkreiptinas dėmesys, kad nukentėjusysis G. J. byloje pareiškė civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo, šią žalą įvertindamas 100 000 Lt, teismas jam padarytą neturtinę žalą įvertino 4000 Lt. Nors pats nukentėjusysis teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme pats nedalyvavo, tačiau jo atstovė neprašė atlikti jokio papildomo tyrimo dėl nukentėjusiajam padarytų sužalojimų ar pakartotinai apklausti ekspertą. Kita vertus, LR CK 6.283 str. 1 d. įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Atlyginant neturtinę žalą, šis principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtus dvasinius, fizinius išgyvenimus bei praradimus (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003). Nors pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pobūdį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, tačiau pabrėžtina, kad šių aplinkybių sąrašas nėra baigtinis ir kitas, turinčias reikšmės bylai aplinkybes nustato teismas, atsižvelgdamas ir į sukauptą teismų praktiką panašiose bylose, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Kolegija pažymi, kad teismų praktikoje atlyginant neturtinę žalą dėl nesunkaus nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymo priteisiamos tiek didesnės, tiek atskirais atvejais ir mažesnės pinigų sumos, tačiau ne tokios didelės, kaip prašo nukentėjusysis. Vienas pagrindinių kriterijų yra sveikatos sutrikdymo laikotarpis, nes sveikatos sutrikdymas, trukęs daugiau kaip dešimt dienų, vertinamas kaip nesunkus nepriklausomai nuo to, kiek laiko jis tęsėsi. Nagrinėjamoje byloje iš medicininių dokumentų matyti, kad šis laikas truko gana ilgai. Nors nukentėjusysis stacionare gydėsi tik 7 dienas ir vėliau būklei pagerėjus buvo išleistas į namus, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad gydymą pastarasis turėjo tęsti namie ambulatoriškai, žandikaulio įtvarus laikyti dar 4 savaites, nukentėjusiajam buvo paskirta minkšto maisto dieta 3-4 mėnesius. Tai reiškia, kad nukentėjusysis sveikatos sutrikdymo sukeltus padarinius jautė gana ilgai ir tebejaučia. Tai jam trukdė vesti įprastą gyvenimo būdą, netgi kalbėti, miegoti, valgyti. Nurodo, kad sulaužyti kaulai gijo pusę metų, taip pat jaučia ir psichologines pasekmes, be to, dėl padarytų sveikatos sutrikdymų nurodo, jog negalėjo užsiimti kasdiene veikla – tęsti darbo Fizikos institute, nutrūko pradėtas rengti projektas „Žinių ekonomikos forume“, teko atsisakyti planuotų kelionių su VU choru, apie 6 mėnesius negalėjo dainuoti, lankyti choro repeticijų, dėl sutrikdytos sveikatos negalėjo sportuoti, apie tris savaites negalėjo naudotis kompiuteriu ir taip bendrauti su draugais, iki šiol negali groti lūpine armonikėle, pasireiškia nemiga, dažni galvos skausmai, svaigimas, suprastėjo atmintis.
Apylinkės teismas, nustatydamas nukentėjusiajam padarytos neturtinės žalos sumą iš esmės įvertino neturtinės žalos atlyginimui svarbias aplinkybes, tačiau nepakankamai įvertino tai, kad nuteistasis R. P. nusikaltimą nukentėjusiojo atžvilgiu padarė tyčia, smurtinius, įžūlius, brutalius veiksmus pastarojo atžvilgiu panaudojo dėl menkavertės priežasties, sužalojimai nukentėjusiajam buvo padaryti labiausiai matomoje kūno vietoje – veide. Taigi, įvertinus šias aplinkybes bei atsižvelgus į tai, kad nusikaltimas buvo padarytas tyčia, viešoje vietoje, daroma išvada, kad apylinkės teismas nustatė nepagrįstai mažą atlygintinos neturtinės žalos dydį. Kolegija, vadovaudamasi sąžiningumo ir protingumo kriterijais bei atsižvelgdama į teismų praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-140/2012, 2K-497/2011, 2K-181/2012) nukentėjusiajam G. J. padarytos neturtinės žalos dydį įvertina 8000 litų, todėl nuosprendžio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo keičiama (LR BPK 328 str. 4 p.). Nuteistojo G. P. skundo motyvas, kad jis neturi atsakyti už kito asmens veiksmais padarytą žalą nukentėjusiajam G. J., atmestinas, nes jis, kaip jau buvo paminėta aukščiau, atsako solidariai už bendrai veikusių asmenų veiksmus bei jų sukeltas pasekmes.
Nukentėjusysis G. J. apeliaciniame skunde taip pat nurodo pakartotinai teikiantis motinos V. J. liudijimą ir prašo juos prijungti prie bylos, nurodo, kad teismas neišklausė minėtos liudytojos parodymų. Atkreipiamas dėmesys, kad nukentėjusiojo motina V. B.-J. teisminio proceso metu įstatymo nustatyta tvarka buvo apklausta liudytoja, davė paaiškinimus, atsakė į klausimus, teisiamojo posėdžio protokole nėra užfiksuota, kad minėtos liudytojos paaiškinimai būtų nutraukti ar liudytoja sustabdyta. Taip pat nėra užfiksuota ir prašymų šią liudytoją apklausti papildomai. Be to, baudžiamasis įstatymas nenumato teisės liudytojams teikti prašymus ir rašytinius paaiškinimus, todėl šis nukentėjusiojo apeliacinio skundo prašymas atmetamas, o kartu su pastarojo apeliaciniu skundu gauti liudytojos V. B.-J. dokumentai grąžintini minėtai liudytojai.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis dalyje dėl N. K. nuteisimo pagal LR BK 189 str. 1 d., yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados grindžiamos patikimais, atitinkančiais Lietuvos Respublikos 20 str. reglamentuojantį įrodymų sampratą, reikalavimus, įrodymais. Priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, ikiteisminio tyrimo metu surinkti įrodymai pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai ištirti, įvertinti ir aptarti skundžiamame nuosprendyje.
Nors apeliantas teigia, kad visi byloje surinkti įrodymai liudija tik jo nekaltumą, o ir teisiamojo posėdžio metu kaltės nepripažino ir teigė sužinojęs, kad telefonas „iPhone“ vogtas tik tuomet, kai su gautais pinigais išėjo iš lombardo, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu N. K. patvirtino, kad nors ir nežino tikslių aplinkybių, iš kur telefonai gauti, tačiau R. P. paminėjo, jog jo turimas telefonas (telefonai) pagrobti, apeliantas smulkmenomis nesidomėjo ir sutiko telefoną įkeisti savo vardu (b. t. 2, b. l. 101). Taip pat ir nuteistasis R. P. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklaustas teisme patvirtino, kad N. K. buvo žinoma, kad jis įkeis vogtą telefoną „iPhone“. Pastarasis sutiko tai padaryti ir įkeitimo kvite savo parašu patvirtino, kad įkeistas telefonas yra įsigytas teisėtai bei gavo dalį išmokėtos pinigų sumos (b. t. 2, b. l. 40, b. t. 3, b. l. 134).
Įvertinus tokias byloje nustatytas faktines aplinkybes, nėra teisinio pagrindo apelianto išteisinti, kadangi pirmosios instancijos teismas tinkamai išanalizavo šiuos įrodymus, kurie, priešingai, nei skunde teigia apeliantas, patvirtina, kad jis žinojo, jog lombarde užstato pagrobtą telefoną, todėl pastarasis teisingai nuteistas pagal LR BK 189 str. 1 d.
Vilniaus apygardos teisme buvo gautas Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) prašymas, kuriuo prašoma iš nuteistojo R. P. valstybės naudai priteisti 616,64 Lt (178,59 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Prašyme nurodoma, kad 2014-08-26 VGTPT koordinatoriaus parinkimu advokatė Silva Mardosaitė teikė antrinę pagalbą R. P. baudžiamojoje byloje 1A-563-211/2014, antrinės teisinės pagalbos išlaidas iki 2014-09-02 sudarė advokato užmokestis – 616,64 Lt.
Teisėjų kolegija sprendžia, kad toks prašymas netenkintinas. LR BPK 106 str. 1 d. numatyta, kad kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Kitais atvejais advokatui moka įtariamasis, kaltinamasis ar nuteistasis arba jų pavedimu ar sutikimu – kiti asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus Lietuvos Respublikos BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose numatytus atvejus, taip pat nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (2013-05-09 įstatymo Nr. XII-275 redakcija, galiojanti nuo 2014-01-01).
Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 str. 3 d. c p. nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kaltinamas nusikaltimo padarymu, turi teisę gintis pats arba per savo paties pasirinktą gynėją arba, jei jis neturi pakankamai lėšų tam gynėjui atsilyginti, turi gauti pagalbą nemokamai, kai to reikalauja teisingumo interesai. Tokios Konvencijos nuostatos tiesiogiai įtvirtintos ir LR BPK 44 str. 8 d., numatančioje įtariamojo, kaltinamojo, nuteistojo teisę į nemokamą teisinę pagalbą. Sistemiškai vertinant baudžiamojo proceso nuostatas, darytina išvada, kad teisingumo interesai reikalauja būtino gynėjo dalyvavimo tais atvejais, kurie yra išvardinti LR BPK 51 str. 1 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. vasario 12 d. nutarime konstatuota, kad asmens teisė į gynybą, taip pat teisė turėti advokatą, yra absoliuti, ji negali būti paneigta ar suvaržyta jokiais pagrindais ir jokiomis sąlygomis. Iš konstitucinės teisės į gynybą, taip pat ir teisės turėti advokatą, kyla valstybės pareiga užtikrinti, kad galimybė įgyvendinti šias teises būtų reali. Siekiant šios konstitucinės teisės užtikrinimo, Baudžiamojo proceso įstatyme numatyta teisė įtariamiesiems, kaltinamiesiems ir nuteistiesiems, neturintiems pakankamai lėšų pasikviesti savo norimą gynėją, prašyti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio advokato dalyvavimo užtikrinimo. Taigi nuo 2014 m. sausio 1 d. baudžiamojo proceso įstatyme galiojanti galimybė pripažinti proceso išlaidomis ir išieškoti iš nuteistojo valstybės antrinės teisinės pagalbos išlaidas ir tais atvejais, kai gynėjo dalyvavimas yra būtinas. Kita vertus, minėto straipsnio nuostatos nėra imperatyvios; teisė nuspręsti, ar antrinės teisinės pagalbos išlaidos pripažintinos proceso išlaidomis ir priteistinos iš nuteistojo priskiriama teismo diskrecijai. Vertinant LR BPK 106 str. nuostatas, darytina išvada, kad valstybės išlaidos, patirtos teikiant antrinę teisinę pagalbą, pripažįstamos proceso išlaidomis ir priteisiamos iš kaltinamųjų apkaltinamojo teismo nuosprendžio priėmimo metu. Toks procesinis dokumentas paprastai priimamas baudžiamąją bylą išnagrinėjus pirmosios instancijos teisme, retesniais atvejais – apeliacinės instancijos teismui panaikinus išteisinamąjį pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priėmus naują, apkaltinamąjį teismo nuosprendį. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistojo klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto pakaltinamojo teismo nuosprendžio teisėtumas bei pagrįstumas. LR BPK 322 str. 1 d. imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Ši nuostata reiškia, kad įstatymų leidėjas numatė, kad apeliaciniame procese, siekiant užtikrinti rungtyniškumo principo įgyvendinimą, dalyvauja tiek kaltinimo, tiek gynybos pusės. Esant tokiam teisiniam reguliavimui, pagal kurį yra numatytas tiek gynybos, tiek kaltinimo dalyvavimas apeliaciniame procese, antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimas procesinėmis ir jų priteisimas iš nuteistojo nesuderinamas su šio teise į gynybą ir minėtoje Konvencijoje įtvirtinta valstybės pareiga garantuoti asmeniui, neturinčiam pakankamai materialinių galimybių pasikviesti į baudžiamąjį procesą savo pasirinktą gynėją, valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiančio gynėjo dalyvavimą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti turėtas antrinės teisinės pagalbos išlaidas iš nuteistojo R. P. netenkintinas.
Taip pat bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu prie teisiamojo posėdžio protokolo buvo prijungtas nukentėjusiojo atstovės adv. Dianos Gumbrevičiūtės-Kizminskienės prašymas, kuriuo prašoma iš nuteistųjų priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodoma, kad dėl apeliacinio skundo pateikimo bei bylinėjimosi teisme nukentėjusysis patyrė papildomų bylinėjimosi išlaidų – 1815 Lt. Iš teismui pateiktų dokumentų – PVM sąskaitų faktūrų bei mokėjimo nurodymų matyti, kad nukentėjusiojo motina V. B.-J. už teisines paslaugas, suteiktas sūnui G. J., t.y. už apeliacinio skundo parengimą ir pateikimą bei atstovavimą 2014-09-02 teismo posėdyje advokatei Dianai Gumbrevičiūtei-J. sumokėjo 1452 Lt.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti (LR BPK 106 str. 2 d.). Baudžiamojo proceso įstatymas neįpareigoja teismo motyvuoti tokį sprendimą, tai yra teismo teisė.
Kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos apeliacinio teisminio proceso eigą, atsižvelgiant į nuteitojo R. P. turtinę padėtį, teisminę praktiką, protingumo ir teisingumo principus, byloje esančius dokumentus, bylos sudėtingumą, į tai, kad nukentėjusiojo atstovė adv. Diana Gumbrevičiūtė-Kuzminskienė ruošė procesinius dokumentus (apeliacinį skundą), dalyvavo teismo posėdyje, į apeliacinės instancijos teismo sprendimą, kuriuo nukentėjusiojo skundas tenkinamas iš dalies, daro išvadą, kad iš R. P. priteistina išlaidų suma advokato paslaugoms apmokėti nukentėjusiojo naudai mažintina iki 1000 Lt.
Rezoliucinė dalis
Kolegija, vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., 3 p., 2 d. 2 p., 328 str. 1 d. 1 p., 2 p., 4 p., nusprendė :
Nukentėjusiojo G. J. , nuteistojo R. P. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies, nuteistojo N. K. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m.gegužės 8 d. nuosprendį, priimtą R. P. atžvilgiu , pakeisti.
R. P., pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d. , paskirti laisvės atėmimą 3 (trejus) metus, šią bausmę atliekant pataisos namuose.
Iš R. P. priteistą neturtinę žalą G. J. padidinti iki 8000(aštuonis tūkstančius) Litų ( 2317( du tūkstančius tris šimtus septyniolika ) eurų).
Priteisti iš R. P. G. J. 1000 Litų atstovavimo išlaidų.
Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą dėl antrinės teisinės pagalbos , suteiktos R. P. , išlaidų priteisimo atmesti.
Grąžinti liudytojai Vidai B. J. rašytinius paaiškinimus su pridėtomis nuotraukomis.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Šis nuosprendis įsigalioja nuo jo paskelbimo dienos.