- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-01
- Bylos Nr.
- I-999-821/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03537-2016-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- M. R.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų policijos komisariato
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė viešame teismo posėdyje dalyvaujant atsakovės atstovui A. Š. išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo
M. R. skundą atsakovei Lietuvos valstybės, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų policijos komisariato dėl neturtinės žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu kreipėsi į teismą prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų policijos komisariato, priteisti 2000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 1-6) nurodo, kad laikotarpiais nuo 2015-09-02 iki 2015-09-10, nuo 2015-10-14 iki 2015-10-16, nuo 2015-11-05 iki 2015-11-06 ir nuo 2015-11-11 iki 2015-11-12 buvo laikomas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – Vilniaus AVPK) Šalčininkų policijos komisariato (toliau – Šalčininkų PK) areštinėje, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, nustatančius vienam asmeniui tenkančio ploto normą. Laikotarpiu nuo 2015-09-02 iki 2015-09-10 kameroje Nr. 4 sėdėjo keturi asmenys. Paaiškina, kad areštinės kameros įrengtos pusrūsyje, todėl nepakanka dienos šviesos, trūksta oro. Kamerose tamsu, drėgna, šalta, nešvaru. Pusryčiai, pietūs ir vakarienė pateikiami plastmasiniuose induose, kurie pavalgius surenkami ir nepaliekamas indas atsigerti.
Sanitarinis mazgas surūdijęs, tualetu naudotis turėjo kitų asmenų akivaizdoje. Vaizdo kameros taip pat įrengtos prieš pat tualetą. 2015 m. lapkričio 6 d. dėl pareigūnų veiksmų (stebėjimo per vaizdo kameras, kai pareiškėjas naudojasi tualetu) buvo susipjaustęs venas. Susižalojęs venas buvo ir 2015 m. lapkričio 12 d., tačiau šis faktas neužfiksuotas, grietoji pagalba nebuvo iškviesta, o pareiškėjas skubos tvarka konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą. Pareiškėjas teigia, kad Šalčininkų PK neveikė taip, kaip turėjo veikti dėl to jis patyrė žalą.
Dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Šalčininkų PK areštinėje buvo pažeminta pareiškėjo garbė ir orumas. Patirtą neturtę žalą pareiškėjas įvertino 2000 EUR.
Atsiliepimas
Atsakovė atsiliepimu (b. l. 54-59) su skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė pareiškėjo buvimo Šalčininkų PK areštinėje laikotarpius, pateikė duomenis kokiose ir kokio dydžio kamerose pareiškėjas buvo laikomas, kiek asmenų buvo laikoma kartu su pareiškėju. Paaiškino, kad visos areštinės kameros įrengtos vienodai ir kiekvienoje yra tiek lovų, jog vienam asmeniui tektų ne mažiau kaip 5 kv. m. ploto. Kamerų gyvenamasis plotas, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, atitiko teisės aktų nurodomą minimalią vienam sulaikytajam skiriamo gyvenamojo ploto normą.
Pažymėjo, kad pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai neatitinka tikrovės, nepagrįsti jokiais įrodymais ir paremti subjektyviomis teisės aktų interpretacijomis. Pareiškėjas areštinėje buvo laikomas trumpai, atskirais periodais po dvi dienas. Ilgiausias nepertraukiamas laiko tarpas pareiškėjo praleistas areštinėje skundžiamuoju laikotarpiu yra savaitė.
Vilniaus AVPK yra sudaręs sutartis su įmonėmis, kurios teikia deratizacijos, dezinsekcijos, dezinfekcijos, minkštojo inventoriaus skalbimo ir kitas paslaugas. Paslaugos teikiamos reguliariai ir kokybiškai. Areštinėje laikomi asmenys taip pat privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos užtikrinimu kamerose (policijos pareigūnų nurodymu eilės tvarka skiriamas atsakingas už kameroje esančios tvarkos palaikymą asmuo). Todėl tvarka ir švara tiesiogiai priklauso ir nuo pačių laikomų areštinės kameroje asmenų ir jų pastangų siekiant užtikrinti švarą ir tvarką kameroje. Teisės aktai įpareigoja policijos areštinėje uždarytus asmenis aprūpinti būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis, kurios išduodamos pagal poreikį. Taip pat pagal poreikį areštinėje laikomiems asmenims išduodami ir vienkartiniai indai.
Areštinės kamerose įrengti sanitariniai mazgai atitinka higienos normos HN 37:2009 20 p. reikalavimus, t. y. sanitariniame mazge įrengta šalto vandens tiekimo sistema, jis atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120-130 cm aukščio pertvara. Mano, kad toks reglamentavimas nustatytas ir dėl pačių areštinėje laikomų asmenų saugumo, kad kameroje nebūtų uždarų erdvių, siekiant išvengti areštinėje esančių asmenų žalojimosi ir kitokių incidentų (tokių kaip piktybinis valstybės turto niokojimas, elektros instaliacijos gadinimas, apšvietimo lempučių daužymas ir pan.). Siekiant išvengti minėtų incidentų kai kuriose areštinės kamerose buvo įrengtos stebėjimo kameros, tačiau jos visada buvo nukreiptos taip, kad sanitarinis mazgas nepatektų į jų stebėjimo zoną. Tam tikra privatumo stoka areštinėje egzistuoja, tačiau tai yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugumu. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad areštinėje jis buvo laikomas nepakenčiamomis ir žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis yra visiškai nepagrįsti ir neatitinka tikrovės.
Paaiškina, kad pro areštinės langus patenka nelabai daug šviesos, tačiau visose kamerose papildomai įrengtas dirbtinis apšvietimas. Areštinėje laikomi asmenys neretai patys piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes ir kt. Pasitaikius tokiems atvejams trūkumai operatyviai šalinami.
Visi į areštinę pristatomi asmenys apžiūrimi medikų. Tais atvejais, kai pristatyti asmenys skundžiasi rimtais negalavimais kviečiama greitoji medicinos pagalba. Policijos areštinėje pildomas sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnalas, kuriame kaupiama informacija apie policijos areštinėje laikomų asmenų apžiūras bei jiems suteiktą medicinos pagalbą. Areštinės sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos suteikimo žurnale užfiksuoti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėjas buvimo areštinėje metu buvo apžiūrėtas medicinos darbuotojų. Iš 2015-11-06 minėtame žurnale darytų įrašų matyti, kad tą dieną aptikus pjautinę žaizdą ant dešinės pareiškėjo rankos, jam buvo suteikta kvalifikuota medikų pagalba ir nustačius, jog pavojaus pareiškėjo sveikatai nėra, jis sugrąžintas į areštinę.
Jokių duomenų apie savo fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio pareiškėjui masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, atitinkamai nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos, kitos fizinės ar psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams, reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės sąskaita.
Šalies argumentai
Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, prašė bylą nagrinėti jam nedalyvaujant (b. l. 114).
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas teismo posėdžio metu skundą palaikė, prašė jį tenkinti atsiliepime nurodytų argumentų pagrindu.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygų Šalčininkų PK areštinėje 2015 metais.
Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjas M. R. buvo sulaikytas 2015-09-02 20 val. 30 min. ir iki 2015-09-04 laikytas vienas vienvietėje kameroje Nr. 2, kurios plotas 6,09 kv. m. (b. l. 63-65). 2015-09-05 pareiškėjas perkeltas į kamerą Nr. 4, kurioje kartu su kitu asmeniu laikytas iki 2015-09-10 (b. l. 67-76). Kameros Nr. 4 plotas – 13,94 kv. m. Laikotarpiu nuo 2015-10-14 iki 2015-10-16 ir nuo 2015-11-05 iki 2015-11-06 pareiškėjas kartu su kitu asmeniu laikytas kameroje Nr. 3, kurios plotas 11,58 kv. m. (b. l. 78-81, 84-85). 2015-11-11 pareiškėjas vienas laikytas kameroje Nr. 4, kurios plotas 13,94 kv. m. (b. l. 82). 2015-11-12 pareiškėjas buvo toje pačioje kameroje kartu su kitu asmeniu (b. l. 83).
Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., pvz., LVAT 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-1222/2013).
Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – Taisyklės) 80 punkte nustatyta, kad vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m (sanitarinio mazgo plotas į bendrą gyvenamąjį plotą neįskaičiuojamas).
Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu (2015 m. rugsėjo – lapkričio mėnesiais) Šalčininkų PK areštinėje periodiškai buvo laikytas 16 dienų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjui teko 5,79 kv. m. – 6,97 kv. m. kameros ploto, todėl vienam asmeniui tenkanti minimali ploto norma nebuvo pažeista. Nors pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu 2015-09-02 iki 2015-09-10 kameroje Nr. 4 buvo laikyti keturi asmenys, tačiau šiuos teiginius paneigia į bylą pateiktos budėjimo perdavimo ataskaitos (b. l. 63-77), kurias kasdien pildė areštinėje budėję pareigūnai, nurodydami laikomų asmenų sąrašus (vardus, pavardes, kamerų numerius).
Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Šiuos klausimus ginčui aktuliu laikotarpiu reglamentavo Sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 37:2009 „Policijos areštinės: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 37:2009), galiojusi iki 2015-11-01, ir Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtina Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, įsigaliojusi nuo 2015-11-01.
Pareiškėjas grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo skunde nurodė, kad jo laikymo sąlygos neatitiko higienos normų reikalavimų, kameros įrengtos rūsyje, jose tamsu, drėgna, netinkamas apšvietimas, vėdinimas, trūksta oro. Cituodamas teisės aktų nuostatas pareiškėjas taip pat nurodė, kad kameros turi būti švarios, jose negali būti pelėsio, buitinių parazitų
Ginčo metu galiojusios higienos normos nustatė, kad policijos areštinės kameros turi būti vėdinamos per langus (orlaides), išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (HN 37:2009 23 p., HN 134:2015 17 p.). Pagal HN 37:2009 21-22 p. nuostatas, policijos areštinės kameroje natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc.. Areštinių kamerų ir karcerio dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx., o naktinė ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Nuo 2015-11-01 įsigaliojusioje HN 134:2015 14 p. nustatyta, kad kamerų gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Policijos areštinės kamerų oro temperatūra, santykinė drėgmė ir oro judėjimas turi atitikti HN 37:2009 24 p. ir HN 134:2015 16 p. nustatytus rodiklius. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų buvimo pėdsakus, – jų naikinimas teisės aktų nustatyta tvarka. Ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (HN 37:2009 48, 53 p., HN1 34:2015 20, 39 p.). Iki 2015-11-01 galiojusios HN 37:2009 19 p. buvo nustatyta, kad naujai statomose policijos areštinėse kameras draudžiama įrengti rūsiuose ir pusrūsiuose.
Iš byloje esančių duomenų matyti, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro Šalčininkų skyrius neplaninių (pagal sulaikytųjų asmenų skundus) patikrinimų Šalčininkų PK areštinės kamerose Nr. 2, 3 ir 4 neatliko. 2014 m. lapkričio 20 d. buvo atliktas patikrinimas kameroje Nr. 5, kurio metu nustatyta, jog kamera tvarkinga, baldai nesulaužyti, minkštasis inventorius tinkamas naudoti. Lovos skalbiniai keičiami vieną kartą per savaitę, areštinės patalpos dezinfekuojamos (b. l. 93-95). Minėto patikrinimo metu, o taip pat ir grįžtamosios kontrolės metu, minėtoje kameroje buvo užfiksuoti dirbtinio apšvietimo rodiklių pažeidimai (b. l. 91-95). Tiek atsiliepime, tiek posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad per areštinės langus patenka nelabai daug šviesos. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad ginčui aktuliu laikotarpiu areštinės kamerų apšvietimas tikėtinai neatitiko higienos normų reikalavimų. Duomenų, kurie galėtų patvirtinti kitus skunde nurodytus higienos normų pažeidimus, byloje nėra. Pareiškėjas dėl to skundų Šalčininkų PK administracijai neteikė, pašalinti galimų higienos normų neatitikimų neprašė. Šalčininkų PK areštinė įrengta ne naujai pastatytame pastate, todėl draudimas įrengti kameras rūsiuose ar pusrūsiuose šiuo atveju netaikoma.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad tualetas kameroje buvo atsikirtas tik nedidele sienele, todėl juo turėjo naudotis kitų asmenų akivaizdoje. Taip pat teigė, jog vaizdo stebėjimo kamera įrengta prieš pat tualetą ir jis buvo nuolat stebimas pareigūnų, tai žemino jo orumą.
Taisyklių 81 p. nustatyta, kad kameroje įrengiamas sanitarinis mazgas. Iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojusios HN 37:2009 20 p. buvo nustatyta, kad policijos areštinės kameroje įrengtas sanitarinis mazgas turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara. Nuo 2015 m. lapkričio 1 d. įsigailojusi HN134:2015 sanitarinio mazgo įrengimo nereglamentuoja. Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, jog Šalčininkų PK areštinėje įrengti sanitariniai mazgai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taip pat pažymėjo, kad kai kuriose kamerose, siekiant išvengti sulaikytų asmenų žalojimosi ir kitų incidentų, yra įrengtos vaizdo stebėjimo kameros, tačiau jos nukreiptos taip, jog sanitarinis mazgas į jų stebėjimo zoną nepatektų. Tam tikra privatumo stoka areštinėje egzistuoja, tačiau tai yra neišvengiama asmens laikymo areštinėje pasekmė.
Teismo vertinimu, dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13). Kalinamam (suimtam) asmeniui taip pat privalo būti sudarytos sąlygos privačiai pasinaudoti tualetu ne tik nuo kartu kalinčiųjų asmenų, bet ir nuo pareigūnų (EŽTT 2012 m. gegužės 10 d. sprendimas Grishin prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30983/02, 94 punktas). Nagrinėjamo ginčo atveju areštinės kamerose sanitariniai mazgai buvo atitverti tik žemomis sienelėmis, todėl konstatuotinas pareiškėjo teisės į privatumo pažeidimas.
Pareiškėjas skunde nurodė, jog 2015 m. lapkričio 6 d. dėl to, pareigūnų veiksmų (stebėjimo per vaizdo kameras, kai pareiškėjas naudojasi tualetu) buvo susipjaustęs venas. Susižalojęs venas buvo ir 2015 m. lapkričio 12 d., tačiau šis faktas neužfiksuotas, grietoji pagalba nebuvo iškviesta, o pareiškėjas skubos tvarka konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą.
Iš byloje esančių duomenų manyti, kad 2015 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas būdamas Šalčininkų PK areštinėje susižalojo dešinę ranką, t. y. buvo matoma pjautinė žaizda (b. l. 86-87). Areštinės sveikatos priežiūros tarnybos medikai suteikė pareiškėjui reikiamą pagalbą, žaizdą sutvarstė. Iš tos pačios dienos medicininių įrašų matyti, kad gydytojas įvertinęs pareiškėjo žaizdą, leido jį konvojuoti (b. l. 86-87) ir pareiškėjas tą pačią dieną išvyko į Lukiškių TI-K (b. l. 85). Duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad jis buvo susižalojęs ir 2015 m. lapkričio 12 d., nei asmens sveikatos istorijoje (b. l. 26-37), nei areštinės sveikatos priežiūros ir medicinos pagalbos tarnybos suteikimo registravimo žurnale nėra (b. l. 86-87). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad Šalčininkų PK areštinėje pareiškėjo sveikatos priežiūra buvo organizuota tinkamai. Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjo teiginius, jog pareiškėjas žalojosi dėl netinkamų jo laikymo sąlygų (privatumo neužtikrinimo naudojantis tualetu). Pažymėtina, kad pareiškėjas susižalojo jo išvykimo iš Šalčininkų PK areštinės dieną (2015-11-06), joje buvo praleidęs tik vieną dieną. Be to, iš pareiškėjo asmens istorijoje esančių įrašų matyti, jog pareiškėjas žalodavosi ir būdamas kitose laisvės atėmimo įstaigose (b. l. 38-39).
Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad jam maistas buvo patiekimas vienkartiniuose induose, kurie pavalgius surenkami ir nepaliekamas indas, iš kurio būtų galima atsigerti vandens.
Pagal Taisyklių 81 p. nuostatas, maitinimo metu policijos areštinėje laikomiems asmenims skiriami stalo indai. Atsakovės atstovas paaiškino, kad vienkartiniai indai areštinėje laikomiems asmenims išduodami pagal poreikį. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjui nebuvo išduotas vienkartinis puodelis (-iai) ar kitas jam reikalingas indas.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjo buvimo Šalčininkų PK areštinėje nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu, tikėtinai buvo pažeisti apšvietimo rodiklių pažeidimai. Teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjas būdamas kameroje turėjo naudotis iš dalies atskirtu tualetu, yra pakankama, jog sukeltų diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad priimtinų sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.
Atsižvelgiant į visas pareiškėjo laikymo Šalčininkų PK areštinėje sąlygas, įvertinus pažeidimo trukmę, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A-575-1046/2014), Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 2000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą nepriimtinomis sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 50 EUR.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 ir 4 punktais, 132 straipsniu,
nusprendžia:
skundą tenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui M. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šalčininkų policijos komisariato, 50 EUR (penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.