Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendžio, kuriuo E. Ž. nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu 2 metams 6 mėnesiams,

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi ir 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir galutinė subendrinta bausmė E. Ž. paskirta laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. Ž. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką ir dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sužalojo žmogų, o būtent: jis 2013 m. lapkričio 23 d., apie 23.50 val., viešoje vietoje – (duomenys neskelbtini) kaime, prie kultūros namų pastato, ant laiptų prie įėjimo durų, aplinkinių akivaizdoje, dėl chuliganiškų paskatų, pribėgęs prie D. B., be jokios priežasties tyčia sudavė pastarajam vieną smūgį kumščiu į veidą bei ne mažiau kaip du smūgius ranka į galvą, tuo padarydamas jam veido sumušimą, kraujosruvą veide, nosies kaulų lūžimą, kas nukentėjusiajam D. B. sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą, tokiu įžūliu elgesiu, pasireišku­siu smurto vartojimu, demonstravo tuo metu prie kultūros namų buvusiems asmenims nepagarbą ir sutrikdė jų rimtį bei nesunkiai dėl chuliganiškų paskatų sutrikdė nukentėjusiojo D. B. sveikatą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. Ž. prašo išnagrinėti jo baudžiamąją bylą ir pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d. nuosprendį panaikinant ar sumažinant jam paskirtą 2 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Skunde apeliantas nurodo, kad jis yra nuteistas per griežtai, nes nukentėjusiajam D. B. smūgių nesudavė, tarp jų jokio konflikto nebuvo. Mano, kad D. B. jį apkaltino dėl to, kad vienintelį įsidėmėjo iš kitų asmenų tarpo, be to, norėjo iš jo pasipelnyti. E. Ž. teigimu, tuo metu, kai buvo gautas D. B. pareiškimas, kad neva jis (E. Ž.) pastarąjį sužalojo, jis buvo išvykęs į užsienį – Švediją. Jam grįžus į Lietuvą, buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą, nors jis jokio nusikaltimo nepadarė.

Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. B. nurodė, kad jis, t. y. E. Ž., buvo apsirengęs juoda medžiagine striuke ir šviesiomis kelnėmis, tačiau jam (E. Ž.) teisiamajame posėdyje paminėjus, kaip jis buvo apsirengęs iš tikrųjų, D. B. ėmė teigti, kad jis buvo apsirengęs juoda sportine striuke ir tamsiai mėlynomis kelnėmis. E. Ž. manymu, D. B. negalėjo tiksliai įsidėmėti asmens, staiga išbėgusio iš tamsos į šviesą ir sudavusio smūgį į veidą. Be to, toje vietoje, kur buvo nukentėjusysis, tuo metu, t. y. apie 0.30 val., apšvietimas buvo prastas – švietė tik viena lemputė.

Apeliantas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad D. B. nurodė, jog po to, kai jis (E. Ž.) neva sudavė jam smūgį į veidą, dar nusivijo jį (D. B.) į salę ir ten sudavė ranka apie tris smūgius į veido sritį. Teigia, kad ikiteisminio tyrimo metu šios aplinkybės niekas nepatvirtino, niekas nenurodė, kad jis būtų nusivijęs D. B. į salę ir jį ten sumušęs. To liudytojai nenurodė ir teisiamojo posėdžio metu.

E. Ž. pažymi, kad liudytojas D. G. nurodė nematęs, kad jis (E. Ž.) būtų sudavęs smūgius D. B., o G. V. parodymai, apelianto teigimu, yra melagingi, nes pastaroji yra D. B. draugė, taigi buvo suinteresuota duoti pastarajam naudingus parodymus. Pasak nuteistojo, apkaltindamas jį D. B. tokiu būdu siekė pasipelnyti, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje pasakė, kad tuo atveju, jei jis (E. Ž.) būtų normaliai su juo (D. B.) kalbėjęs, byla nebūtų patekusi į teismą. Tai, anot apelianto, rodo, kad nors D. B. civilinio ieškinio ir nepareiškė, tačiau gauti pinigų norėjo.

Kartu apeliantas pastebi, kad liudytoja G. V. jį atpažino po įvykio praėjus maždaug trims mėnesiams, ir tai rodo, kad pastaroji turėjo pakankamai laiko suderinti parodymus bei teigti, kad jį įsidėmėjo dėl to, kad jis šokių salėje buvo nusivilkęs striukę, todėl ant jo rankos matėsi tatuiruotė.

E. Ž. manymu, D. B. jau ikiteisminio tyrimo metu žinojo jo pavardę ir nurodė jį kaip asmenį, kuris jį (D. B.) sužalojo. Atkreipia dėmesį, kad tatuiruotė ant jo rankos labai gerai matosi Facebook esančiose nuotraukose, mano, kad būtent jose G. V. šią tatuiruotę ir galėjo pamatyti. Taip pat mano, kad asmens atpažinimas turėjo būti atliekamas po įvykio praėjus tik kelioms dienoms, o ne po beveik trijų mėnesių. Be to, liudytoja D. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad jis salėje visą laiką vilkėjo striukę, kiti liudytojai jo be striukės taip pat nematė ir negalėjo matyti, nes jis striukės nebuvo nusivilkęs. Tai, pasak apelianto, patvirtina, kad liudytojos G. V. parodymuose yra neatitikimų.

Apeliantas prašo atsižvelgti ir į tai, kad liudytojas E. K. nurodė, jog jis (E. Ž.) visą laiką buvo kartu su juo, su niekuo nekonfliktavo, smūgių niekam nesudavė. Iš esmės tokias pat aplinkybes nurodė ir liudytojai M. R., B. V.. Teigia, kad liudytojo O. G. parodymai yra melagingi. Nurodo, kad O. G. kartu su savo draugais 2014 m. gegužės 30 d. buvo atvažiavęs į jo (E. Ž.) namus, sumušė jį bei jo draugę V. P. ir dėl to jie su pareiškimais kreipėsi į policiją. Kitą dieną pas jį buvo atvažiavę O. G. giminaičiai, kurie prašė atsiimti pareiškimus, tačiau nei jis (E. Ž.), nei jo draugė tai padaryti nesutiko. Tuomet jam buvo pagrasinta, kad ir jis bus teisiamas, jie pakeis parodymus jo nenaudai. O. G. taip ir padarė, o teismas jo melagingus parodymus vertino kaip teisingus. Prašo O. G. parodymus, duotus teisme, pripažinti melagingais, remtis tik pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais. Taip pat atkreipia dėmesį, kad liudytojai A. V. ir E. Ž. muštynių nematė, o liudytojos L. P. parodymai, kad jis elgėsi įžūliai ir dėl to buvo įspėtas, yra neteisingi. Pastebi, kad liudytoja L. P. ikiteisminio tyrimo metu nebuvo apklausta, o į teisiamąjį posėdį buvo pakviesta tuomet, kai ją nurodė liudytoja G. V.. Apelianto manymu, L. P. parodymus prieš jį davė G. V. prašymu. Be to, pasak apelianto, ne vienas asmuo jį atpažino ne dėl to, kad būtų matę šokių salėje, o pagal jo nuotraukas socialiniame tinkle Facebook. Prašo atidžiai įvertinti liudytojų parodymus, kurie, nuteistojo įsitikinimu, yra prieštaringi, taip pat atkreipti dėmesį į tai, kad jam į minėtą socialinį tinklalapį apie tai, kad jis yra ieškomas tyrėjos, parašė ne draugai, o policijos pareigūnas. Teigia, kad jam jau pareiškus įtarimą, D. B. vis dar klausinėjo, kas jam galėjo sulaužyti nosį, ir tai patvirtina, kad pastarasis nežinojo, kas jam sudavė smūgį į veidą.

Nuteistojo manymu, prokuroras jį laikė kaltu dėl to, kad jis anksčiau yra teistas. Be to, prokuroras paminėjo, kad pataisos namuose jis buvo charakterizuojamas neigiamai ir dėl šios priežasties nebuvo paleistas lygtinai prieš terminą, nors tai yra netiesa. Apelianto teigimu, jis iš ankstesnių teistumų pasimokė – per dešimt mėnesių po išėjimo į laisvę nepadarė jokio pažeidimo. Nurodo, kad jis yra jaunas, nori dirbti, sukurti šeimą, jo draugė V. P. laukiasi jo kūdikio ir gyvena kartu su juo, nes yra jauna, be to, neturi savo gyvenamosios vietos. Teigia, kad būdamas laisvėje galėtų daug nuveikti savo šeimos labui. Taip pat prašo atsižvelgti į tai, kad jis gyvena kaime pas mamą, šeimoje yra vienintelis vyras, jie ūkininkauja, augina galvijus, todėl jo mamai labai reikia jo pagalbos. Be to, jo mama serga, todėl daugumą darbų tenka nudirbti jam. Esant paminėtoms aplinkybėms, taip pat vadovaudamasis BK 62 straipsniu, prašo panaikinti jam paskirtą bausmę arba ją sumažinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo E. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.

Dėl E. Ž. kaltės padarius BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė nusikaltimų padarymo aplinkybes, tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai E. Ž. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį atsiranda tada, kai kaltininkas, veikdamas tiesiogine tyčia, realiai sutrikdo visuomenės rimtį ir tvarką. Sprendžiant klausimą, ar padaryti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius, be kita ko, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Teismo išvados apie tai turi būti grindžiamos byloje nustatytomis konkrečiomis aplinkybėmis, kurios svarbios teisiškai vertinant paskatas kaip asmenines ar kaip chuliganiškas. Pastebėtina, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2011).

Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje, kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams veika kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Jeigu sutrikdant visuomenės rimtį ar tvarką nukentėjusiajam padaromas nesunkus ar sunkus sveikatos sutrikdymas, veika kvalifikuojama kaip idealioji dviejų nusikalstamų veikų sutaptis, t. y. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 135 ar 138 straipsnio atitinkamą dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-249/2009).

Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą nesunkus sveikatos sutrikdymas kvalifikuojamas tada, kai jis padaromas dėl chuliganiškų paskatų. Chuliganiškos paskatos – tai nusikalstamo elgesio motyvas, kuris konstatuojamas nustačius, kad sveikatos sutrikdymo veiksmus lėmė noras pademonstruoti aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės bei elgesio normų ignoravimą, siekis priešpastatyti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, kai nėra jokių smurtinius veiksmus pateisinančių priežasčių arba kaip pretekstas savo veiksmams panaudojama mažareikšmė dingstis. Tais atvejais, kai kaltininkas fizinį smurtą naudoja dėl kilusių asmeninių nesutarimų, konflikto su nukentėjusiaisiais, keršydamas šiems dėl jų pačių poelgių ir pan., t. y. kai nusikalstamus veiksmus lemia konkrečios, juos paaiškinančios priežastys, chuliganiškos paskatos (nesunkų sveikatos sutrikdymą kvalifikuojanti aplinkybė) neinkriminuojamos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-454/2011).

Iš nukentėjusiojo D. B. parodymų matyti, kad jis nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Apklausiamas teisiamajame posėdyje nukentėjusysis parodė, kad lapkričio 23 d. jam su drauge G. V. stovint lauke ant laiptų prie įėjimo į (duomenys neskelbtini) kaimo kultūros namus, kažkas netoliese pradėjo ginčytis, kilo konfliktas, tačiau jis į tai nekreipė dėmesio. Po kurio laiko prie jo pribėgo kaltinamasis (E. Ž.) ir be jokios priežasties sudavė jam smūgį į veidą, nuo kurio jam lūžo nosies kaulai. Kadangi prie laiptų buvo geras apšvietimas, jam sudavusį asmenį jis gerai įsidėmėjo. E. Ž. jis anksčiau nepažinojo, taigi keršyti jam neturi jokio pagrindo. Atsakydamas į teisėjos klausimus D. B. paaiškino, kad dėl to, jog E. Ž. buvo gerai įsidėmėjęs, pastarąjį policijoje iš karto atpažino pagal jo nuotrauką. Nukentėjusysis taip pat nurodė, kad E. Ž. šokių salėje elgėsi įžūliai. Po E. Ž. suduoto smūgio jam (D. B.) einant valytis kraujo, prie jo pribėgęs E. Ž. jam sudavė dar 2–3 smūgius į galvą. Po įvykio jis važiavo į ligoninės priimamąjį. Atsakydamas į prokuroro klausimą nukentėjusysis dar kartą patvirtino, kad jam smūgius sudavė būtent kaltinamasis (2 t., 8–9 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes nukentėjusysis nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (1 t., 7, 8 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme) ir savo parodymus patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu (1 t., 14–17 b. l.) bei akistatos su E. Ž. metu (1 t., 92 b. l.). Be to, D. B. parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl netikėti pastarojo parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo. Byloje esančiame asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole užfiksuoti duomenys liudija, kad D. B. iš keturių jam parodytų asmenų nuotraukų pagal veido bruožus atpažino E. Ž., kaip 2013 m. lapkričio 23 d., apie 23.50 val., jį sumušusį asmenį. Esant tokioms aplinkybėms nėra pagrindo sutikti su apelianto skundo argumentu, kad jis buvo atpažintas pagal jo nuotraukas socialiniame tinkle Facebook, bei kad D. B., net ir pareiškus E. Ž. įtarimą, vis dar nežinojo, kas jį sumušė, ir to klausinėjo kitų asmenų. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad teisiamajame posėdyje atsakydamas į kaltinamojo gynėjo klausimus D. B. paaiškino, jog kaltinamojo nuotraukos socialiniame tinkle Facebook jis nežiūrėjo, po įvykio draugų, kas galėjo jį sumušti, neklausinėjo (2 t., 8–9 b. l.). Tai, kad nukentėjusysis nurodė, jog įvykio metu E. Ž. mūvėjo šviesios spalvos, o ne tamsiai mėlynos spalvos, kaip teigia pastarasis, sportinėmis kelnėmis, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, taipogi nėra pagrindas netikėti nukentėjusiojo parodymais. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusiojo parodymai dėl kitų E. Ž. rūbų, t. y. striukės, taip pat jo avalynės sutampa tiek su liudytojos G. V., tiek su paties E. Ž. parodymais, be to, akivaizdu, kad duodamas parodymus, D. B. nuosekliai teigė, jog E. Ž. buvo būtent su sportinėmis kelnėmis. Apelianto skundo argumentas, kad D. B. negalėjo jo įsidėmėti, nes toje vietoje buvo prastas apšvietimas, vertinamas kaip deklaratyvus ir atmetamas. Kaip jau minėta, nukentėjusysis parodė, kad apšvietimas įvykio vietoje buvo geras, jis aiškiai įsidėmėjo kaltinamąjį.

Neteisus apeliantas teigdamas, kad D. B. nurodė, jog po to, kai jis, t. y. E. Ž., jam sudavė smūgius, po to dar nusivijo pastarąjį į salę ir ten sudavė jam smūgius. Iš bylos medžiagos matyti, kad nei nukentėjusysis, nei liudytojai tokios aplinkybės nenurodė, toks kaltinimas E. Ž. nebuvo pareikštas, kad E. Ž. būtų sumušęs nukentėjusįjį kultūros namų salėje, to nenustatė ir pirmosios instancijos teismas.

Tai, kad smūgius D. B. sudavė būtent E. Ž., apklausiama ikiteisminio tyrimo metu bei teisiamajame posėdyje nurodė ir liudytoja G. V.. Ji parodė pamačiusi atbėgantį E. Ž., bijodama būti sumušta, puolusi bėgti nuo laiptų, kur stovėjo su D. B.. Atsisukusi matė, kaip E. Ž. sudavė D. B. į veidą ir į galvą. Galėjo suduoti apie tris smūgius. Ji nuvedė D. B. prie kriauklės nuplauti kraują, po to kartu su juo išvyko į ligoninę. Liudytoja G. V. taip pat nurodė, kad tąkart E. Ž. elgėsi nepagarbiai, salėje vykstant renginiui trukdė renginio vedėjai (2 t., 35–36 b. l.). Netikėti G. V. parodymais, atsižvelgiant į tai, kad ji yra nukentėjusiojo draugė, bei teigti, kad G. V. buvo suinteresuota duoti nukentėjusiajam palankius parodymus, nėra jokio pagrindo. Iš visų liudytojos parodymų matyti, kad jie yra nuoseklūs, neprieštaringi. Atsakant į apelianto skundo argumentus, susijusius su jo teiginiais, kad liudytoja G. V. šokių salėje negalėjo matyti jam ant rankos esančios tatuiruotės, atkreipiamas dėmesys, kad byloje esantis asmens parodymo atpažinti protokolas liudija, jog G. V. iš trijų jai parodytų asmenų E. Ž., kaip asmenį, sudavusį G. B. smūgius, atpažino pagal jo kūno sudėjimą, bendrus veido bruožus, o ne pagal jo tatuiruotę. Kartu G. V. pažymėjo, kad E. Ž. vilki ta pačia striuke, kuria vilkėjo įvykio metu (1 t., 35–36 b. l.). Tai, kad asmens parodymas buvo atliktas praėjus daugiau nei dviem mėnesiams po įvykio, nėra pagrindas teigti, kad šis procesinis veiksmas buvo atliktas pažeidžiant įstatymo reikalavimus – baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja termino, per kurį turi būti atliktas šis procesinis veiksmas (BPK 191, 192 straipsniai). Kartu atkreipiamas dėmesys, kad atlikti asmens parodymą atpažinti kiekvieno be išimties tyrimo metu nėra būtina. Šis procesinis veiksmas atliekamas tik tuomet, kai ikiteisminio tyrimo pareigūnas ar prokuroras nusprendžia, kad yra pagrindas jį atlikti.

Nukentėjusiojo bei liudytojos G. V. parodymus patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Liudytojas O. G. teisiamajame posėdyje parodė matęs, kaip E. Ž. lauke, prie įėjimo į salę, sudavė nukentėjusiajam smūgį į veido sritį. Paaiškino, kad ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog E. Ž. smūgių nukentėjusiajam nesudavė todėl, kad E. Ž. prašė duoti jam naudingus parodymus, grasino, jog priešingu atveju gali blogai baigtis, jeigu jis neliudys E. Ž. naudai, gali būti apkaltintas pats (2 t., 37–38 b. l.). Duomenų, kad O. G. būtų suinteresuotas bylos baigtimi, nėra, parodymus jis davė būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, jo parodymus patvirtina kiti byloje esantys įrodymai, todėl jo parodymus, duotus teisme, pripažinti melagingais, kaip skunde prašo nuteistasis, nėra pagrindo.

Tai, kad liudytojai D. G., E. K., M. R., B. V. nenurodė, jog E. Ž. būtų kam nors sudavęs smūgius, esant byloje nustatytoms aplinkybėms, nėra pagrindas išvadai, kad pastarasis nusikalstamų veikų, už kurias yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nepadarė. Taip pat pažymėtina, kad liudytojas D. G. parodė matęs D. B. pareinantį iš lauko sužalota nosimi, kruviną, buvo susirinkę daug žmonių, visi kalbėjo, kad įvyko labai nemalonus įvykis (2 t., 34–35 b. l.). Liudytojas A. V. taip pat patvirtino, kad D. B. iš lauko parėjo sužalotas, jo veidas buvo kruvinas, jis nuėjo praustis, kartu su juo ėjo G. V. bei kitos merginos. Po įvykio jis su D. G. nuvažiavo pas D. B. ir pastarasis papasakojo, kad jam stovint ant laiptų, prie jo pripuolęs asmuo jam smogė. D. B. jiems apibūdino jį sumušusį žmogų, sakė, kad jį atpažįsta iš sudėjimo, iš veido bruožų (2 t., 58 b. l.). Liudytojas E. Ž. nurodė matęs, kaip tąkart E. Ž. elgėsi nemandagiai, arogantiškai, prie visų kabinėjosi. Matė, kaip po įvykio žmonės ėjo D. B. iš paskos pažiūrėti, kas įvyko, buvo daug žmonių, jie D. B. servetėlėmis valė veidą. Patvirtino, kad jokios priežasties kilti konfliktui nebuvo (2 t., 39–40 b. l.). Tai, kad E. Ž. tąkart elgėsi įžūliai, patvirtino ir liudytojos B. V. bei L. P. (2 t., 58–59, 59–60 b. l.). Liudytoja L. P. taip pat nurodė, kad tuo metu, kai nukentėjusysis plovėsi nuo veido kraują, ji irgi buvo atėjusi prie kriauklės. Duomenų, kad liudytoja G. V. būtų prašiusi L. P. duoti tam tikrus parodymus, byloje nėra. Iš teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad liudytoja L. P. į teisiamąjį posėdį buvo iškviesta ir kaip liudytoja apklausta prokuroro, o ne liudytojos G. V. iniciatyva (2 t., 40 b. l.). Akivaizdu, kad liudytojos L. P. parodymai neprieštarauja nukentėjusiojo bei kitų liudytojų parodymams, priešingai, juos patvirtina, todėl šiuos parodymus vertinti kaip neteisingus nėra pagrindo. Kartu pažymima, kad teisiamajame posėdyje kaip liudytojas gali būti apklaustas ne tik asmuo, davęs parodymus ikiteisminio tyrimo metu, bet ir kiekvienas kitas asmuo, galintis žinoti bylai reikšmingų aplinkybių (BPK 78 straipsnis, 270 straipsnis).

E. Ž. kaltę padarius jam inkriminuotus nusikaltimus patvirtina ir specialisto išvada, kurioje konstatuota, kad D. B. padaryti šie sužalojimai: veido sumušimas, kraujosruva veide, nosies kaulų lūžimas. Šie sužalojimai galėjo būti padaryti nurodytu laiku, t. y. 2013 m. lapkričio 23 d., apie 00.00 val. D. B. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t., 21 b. l.).

Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad E. Ž. nesunkiai sužalojo D. B. dėl chuliganiškų paskatų, taip pat viešoje vietoje įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį, t. y. padarė BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

Tai, kad nukentėjusysis teisiamajame posėdyje baigiamųjų kalbų metu nurodė, jog tuo atveju, jei E. Ž. su juo būtų normaliai kalbėjęs, viskas galėjo išsispręsti kitaip (2 t., 63 b. l.), kaltinamojo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas nepaneigia bei nepatvirtina, kad D. B., apkaltindamas E. Ž., norėjo iš pastarojo pasipelnyti. Juolab, kad nukentėjusysis byloje civilinio ieškinio nepareiškė. Kitos nuteistojo nurodytos aplinkybės, kad tuomet, kai policijoje buvo gautas D. B. protokolas – pareiškimas, jis (E. Ž.) buvo išvykęs į Švedijos Karalystę, o apie tai, jog yra ieškomas, jis sužinojo ne iš draugų, bet iš jam į socialinį tinklalapį parašiusio pareigūno, E. Ž. kaltę nei patvirtina, nei paneigia.

Dėl nuteistajam E. Ž. paskirtos bausmės

BK 54 straipsnyje numatyti bendrieji bausmės skyrimo pagrindai reikalauja, kad teismas bausmę skirtų įstatymo straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijos ribose, atsižvelgtų į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Baudžiamosios bylos duomenys liudija, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas E. Ž. bausmę, nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais BK 56 straipsnyje. Teismas atsižvelgė į tai, kad E. Ž. padarė vieną nesunkų (BK 284 straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis) ir vieną apysunkį (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktas, 11 straipsnio 4 dalis) nusikaltimus, šie nusikaltimai yra baigti, padaryti tiesiogine tyčia, nusikaltimus E. Ž. padarė būdamas anksčiau teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą (1 t., 55–56, 57–67 b. l.), esant neišnykusiam ir nepanaikintam teistumui, taigi, pagal BK 27 straipsnio 1 dalį yra laikomas recidyvistu, o recidyvistui, remiantis BK 56 straipsnio nuostatomis, paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, E. Ž. yra baustas administracine tvarka (1 t., 73–74 b. l.), nedirba (1 t., 81 b. l.), lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos E. Ž. nebuvo taikytas dėl to, kad jis keturis kartus buvo baustas drausminėmis nuobaudomis (1 t., 68–70, 71–72 b. l.), yra baustas administracine tvarka (1 t., 73–74 b. l.). Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė ir į tai, kad E. Ž. yra registruotas darbo biržoje (1 t. 82 b. l.), turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Apelianto teiginio, kad prokuroras teismo posėdžio metu paminėjo, jog jis (E. Ž.) pataisos namuose buvo charakterizuojamas neigiamai ir dėl to nebuvo paleistas lygtinai prieš terminą, kolegija negali pripažinti teisingu, nes iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad prokuroras minėtos aplinkybės nenurodė. Kaip jau minėta, į šią aplinkybę, kaip charakterizuojančią kaltinamojo asmenybę, skirdamas bausmę atsižvelgė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai E. Ž. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam už padarytus nusikaltimus laisvės atėmimo bausmes.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apeliantui už padarytus nusikaltimus paskirtos bausmės – laisvės atėmimas 2 metams 6 mėnesiams ir laisvės atėmimas 1 metams – yra artimos atitinkamai BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijose numatytiems laisvės atėmimo bausmių vidurkiams (BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 2 metai 7 mėnesiai 15 dienų, o BK 284 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis yra 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Taigi teigti, kad paskirtos bausmės yra per giežtos, nėra pagrindo. Už abu nusikaltimus E. Ž. paskirtos bausmės subendrintos teisingai.

Kaip jau minėta, apeliantas skunde nurodė, kad sušvelninti bausmę jis prašo vadovaudamasis BK 62 straipsniu.

Pažymima, kad BK 62 straipsnio 1 dalis taikoma tuomet, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo pats savo noru atvyko ar pranešė apie šią veiką, prisipažino ją padaręs ir nuoširdžiai gailisi, ir (ar) padėjo ikiteisminiam tyrimui bei teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, ir visiškai ar iš dalies atlygino padarytą turtinę žalą. Teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali paskirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę ir tuo atveju, kai yra bent dvi atsakomybę lengvinančios aplinkybės, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas (BK 62 straipsnio 2 dalis). Iš bylos medžiagos akivaizdu, kad šiuo atveju BK 62 straipsnio 1 ar 2 dalyse numatytų būtinų sąlygų nėra, taigi ir nėra pagrindo nuteistojo atžvilgiu taikyti BK 62 straipsnio 3 dalies nuostatas ir jam skirti švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, konstatuojama, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinkanti BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį. E. Ž. nurodytos aplinkybės, kad jis yra jaunas, nori dirbti, sukurti šeimą, kad jo draugė laukiasi kūdikio, jis gyvena kaime pas mamą, ūkininkauja, nėra pakankamas pagrindas tenkinti apelianto skundą ir švelninti jam paskirtą bausmę. Apelianto teiginys, kad jis iš ankstesnių teistumų pasimokė – per dešimt mėnesių po išėjimo į laisvę nepadarė jokio teisės pažeidimo, yra neįtikinantis. Kolegijos manymu, E. Ž. išvadų iš ankstesnių teistumų nedaro, nenori laikytis įstatymų ir jų nesilaiko. Duomenų, kad apelianto mama turėtų sveikatos problemų ir pastarasis ja rūpintųsi, byloje nėra.

Nuteistojo E. Ž. prašymas apskritai panaikinti jam paskirtą bausmę taip pat negali būti tenkinamas. Pažymima, kad bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves. Teismas paskiria nuteistajam individualizuotą bausmę, siekiant įgyvendinti bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistojo E. Ž. apeliacinį skundą.