Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Raimondas Buzelis teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo T. M. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-1949-151/2012 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovui bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Autolagūna“ dėl UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“ ir UAB „Superus“ (UAB „Autolagūna“) reorganizavimo prijungimo būdu pripažinimo negaliojančiu, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą motyvai

Atskiruoju skundu (b.l. 41-44, civilinės bylos Nr. 2-1949-151/2012 dalis) ieškovas T. M., atstovaujamas advokato Nerijaus Katiliaus, prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Skunde nurodoma, kad nagrinėjamu atveju, ieškovui pareiškus reikalavimą dėl reorganizavimo pripažinimo negaliojančiu, skolos dydis, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, negali turėti ir neturi jokios reikšmės. Skolos dydis teismo iš viso neturėjo būti vertinamas. Teismas turėjo vertinti aplinkybę, kad realiai egzistuoja grėsmė, kad patenkinus ieškinį teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų ar taptų iš viso neįmanomas. Ieškovas ieškinyje buvo nurodęs, kad reorganizavimo proceso metu nebuvo įvykdyti visi įstatymų imperatyviųjų teisės normų nustatyti reorganizavimo reikalavimai, t.y. ieškovui nebuvo pranešta raštu apie parengtas reorganizavimo sąlygas, kaip tai turėjo būti padaryta vadovaujantis reorganizavimo sąlygomis ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 65 straipsnio 1 dalimi. To pasėkoje ieškovas negalėjo pasinaudoti jam Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 66 straipsnio 1 dalyje suteikta teise reikalauti papildomo prievolių įvykdymo užtikrinimo. Be to kaip matyti iš pareiškime dėl ieškinio pagrindo pakeitimo išdėstytos informacijos, UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“ bei UAB „Superus" reorganizavimas buvo vykdomas vien tikslu įkeisti UAB „Autolagūna“ turtą tam, kad sudaryti sąlygas kitiems asmenims įsigyti UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“, kurios teisės ir pareigos buvo perduotos atsakovui UAB „Autolagūna“, akcijų. Aukščiau nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti reorganizavimą negaliojančiu CK 2.102 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu. Teismas visiškai nepagrįstai nurodo, kad negalima atskirti UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“ turto, todėl negalimas laikinųjų apsaugos priemonių įvykdymas. Patenkinus ieškovo ieškinį ir pripažinus reorganizavimą negaliojančiu, turėtų būti atkurta padėtis, buvusi iki reorganizavimo, UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“ turėtų būti vėl įregistruota Juridinių asmenų registre ir jai turėtų būti grąžintos visos BUAB „Autolagūna“ perimtos teisės ir pareigos, taip pat BUAB „Autolagūna“ perimtas turtas. Todėl ypatingai svarbu iki teismo sprendimo priėmimo dienos išvengti aplinkybių, dėl kurių būtų sunku, arba sunkiau nei atitinkamos civilinės bylos iškėlimo Kauno apygardos teisme metu, atkurti iki reorganizavimo buvusią padėtį. Netaikant laikinųjų apsaugos priemonių ir UAB „Autolagūna“ vykdant veiksmus, susijusius su bet kokių teisių ar pareigų, perimtų iš UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“ įgyvendinimu ar vykdymu, ginčo objektas bylos nagrinėjimo metu neabejotinai kistų, todėl UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“ grąžinimas į iki reorganizavimo buvusią padėtį gali tapti dar labiau komplikuotu, nei yra šiandien. UAB „Autolagūna“ ir toliau neuždraudžiant disponuoti iš UAB „AUTOMOBILIŲ LAGŪNA“ reorganizavimo proceso metu perimtu turtu, kyla atitinkamo turto perleidimo ar kitokio disponavimo juo apsunkinimo grėsmė, ko pasėkoje teismo sprendimo įvykdymas taip pat neabejotinai pasunkėtų ar pasidarytų neįmanomu. Teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, nes tokiu būdu būtų gali būti suvaržyti kitų kreditorių interesai, akivaizdžiai pažeidžia bei neapsaugo ieškovo interesų, nes nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas taptų neįmanomas, ko pasėkoje ieškovo interesai neabejotinai būtų pažeisti. Taigi teismas išimtinai pripažįsta tik vieno asmens (kreditorių) interesus, neigiant kito asmens (ieškovo) teisėtus interesus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. netenkintinas.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d. 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti atskirojo skundo ribas nenustatė.

Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas, dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma, turi preliminariai (lot. „prima facie“) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus. Tokio vertinimo tikslas – teismo įsitikinimas, ar išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2174/2010). Jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus teismas susidaro nuomonę, kad ieškovui palankus sprendimas galėtų būti priimtas, turėtų būti sprendžiama, ar egzistuoja kitos sąlygos, būtinos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui.

Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartimi, išnagrinėjęs civilinę bylą pagal T. M. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-1949-151/2012 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovui BUAB „Autolagūna“ dėl juridinių asmenų reorganizavimo pripažinimo negaliojančiu, paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria teismas netenkino ieškovo prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kauno apygardos teismas 2012 m. liepos 12 d. nutartyje konstatavo, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimo ir tai, kad nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Ieškovas 2012-06-12, t.y. dar apeliacinei instancijai neišnagrinėjus atskirojo skundo dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. balandžio 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr.2-1949-151/2012, kuria netenkintas prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pateikė teismui iš esmės analogišką prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau nepateikė prašymą pagrindžiančių įrodymų.

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas, netaikydamas laikinųjų apsaugos priemonių, akivaizdžiai pažeidžia bei neapsaugo ieškovo interesų. Kaip jau buvo nurodyta apeliacinio teismo nutartyje, nagrinėjamuoju atveju yra ginamas ir viešasis interesas, kadangi UAB „Autolagūna“ iškelta bankroto byla, bankroto procesas vykdomas vadovaujantis ĮBĮ nustatyta tvarka, kreditorinius reikalavimus byloje yra pareiškę kelios dešimtys kreditorių. Todėl prioritetiškai turi būti ginami kreditorių interesai bankroto byloje, o ne pripažįstami tikrai vieno ieškovo interesai.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio pirmosios dalies pirmu punktu, teismas

nutaria:

atskirąjį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. birželio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.