- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-03
- Bylos Nr.
- 2A-103-56/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Petras Jaržemskis (pirm.), Dalia Višinskienė, Neringa Švedienė
- Ieškovas
- AB ,, Lesto“, Rytų
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Valstybės įmonei „Valstybės turto fondas“
- Trečiasis asmuo
- Valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas
Vilniaus apygardos teismo civilinių bylų kolegija, susidedanti iš
dalyvaujant ieškovo atstovui D. K.
atsakovo atstovui A. S.
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AB ,, Lesto“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo, kuriuo atmestas ieškovo AB ,,Lesto“ ieškinys atsakovams Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijai, Valstybės įmonei „Valstybės turto fondas“ Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai, Lietuvos kariuomenei dėl pažeistų teisių gynimo bei sandorių pripažinimo negaliojančiais, tretysis asmuo Valstybės įmonė Registrų centro Vilniaus filialas.
Aprašomoji dalis
nust a t ė:
I.Ginčo esmė
Ieškovas Rytų skirstomieji tinklai su ieškiniu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą ir prašė pašalinti ieškovo nuosavybės teisių į transformatorinės pastatą, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane - 1H1p, adresas – (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pažeidimus ir pripažinti negaliojančiais: 2001 m. vasario 01 d. Priėmimo - perdavimo aktą; 2000 m. lapkričio 14 d. priėmimo-perdavimo aktą; 2000 m. kovo 24 d. steigėjo įsakymą Nr. 306; 1998 m. liepos 23 pažymą Nr. 11-2056; 1998 m. kovo 26 d. priėmimo-perdavimo aktą Nr. 3 kaip ginčo turto nuosavybės ir patikėjimo teisių registravimo atsakovų vardų teisinius pagrindus; priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas, tame tarpe 507,00 Lt. sumokėto žyminio mokesčio; grąžinti 128,00 Lt žyminio mokesčio permoką.
Nurodė, kad 1958 m. transformatorinės pastotės TP-270 (TR-270) pastatas (toliau - Ginčo turtas), tuo metu galiojančių teisės aktų pagrindu buvo perduotas į tuometinių Vilniaus elektros tinklų balansą (priėmimo - perdavimo aktas neišlikęs) ir nuo jo perdavimo momento buvo įtrauktas į ieškovo buhalterinį balansą kaip įmonės nekilnojamojo turto vienetas ir jame iki šiol apskaitomas, todėl ieškovas yra teisėtas šio turto valdytojas bei turi šio turto operatyviojo tvarkymo (valdymo) teisę, o perdavusiajam ūkio subjektui nuo turto perdavimo momento pasibaigė operatyviojo tvarkymo (valdymo) teisė ir išnyko teisė vienašališkai susigrąžinti perduotą turtą. Po 1995 metų valstybinės įmonės „Lietuvos valstybinė energetikos sistema“ reorganizacijos į specialios apskrities akcinę bendrovę „Lietuvos energija” ieškovas įgijo ir nuosavybės teisę į ginčo turtą, todėl 1997 m. balandžio 27 d. Vilniaus elektros tinklų vardu ir lėšomis VĮ Respublikinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro Vilniaus filialas atliko minėtos transformatorinės pastotės pastato inventorizaciją, o 2002 m. rugsėjo 20 d. transformatorinės pastotės TP-270 (TR-270) pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėjimas plane - 1H1p, nuosavybės teisės buvo įregistruotos ieškovo vardu, teisinės registracijos pagrindu viešajame registre nurodant LR Specialios paskirties AB „Lietuvos energija“ reorganizavimo įstatymą ir 2002 m. rugpjūčio 13 d. LR Ūkio ministro įsakymą Nr.292. Tačiau, nuosavybės teisės į transformatorinės TP-270 (TR-270) pastatą yra įregistruotos ir Lietuvos Respublikos vardu, o ginčo turto patikėjimo teisės - VĮ Valstybės turto fondo vardu ir registruojant Lietuvos Respublikos nuosavybės teises į transformatorinę pastotę, jai buvo suteiktas kitas unikalus numeris – (duomenys neskelbtini), kitas žymėjimas - 11H1p ir kitas adresas – (duomenys neskelbtini), Vilnius. Šią aplinkybę ieškovas sužinojo tik gavęs VĮ Valstybės turto fondo 2005-06-01 raštą Nr.(34)-3R-1687 su priedais ir atlikęs ginčo turto apžiūrą vietoje. Kadangi ieškovas teisėtai valdė ginčo turtą nuo 1958 metų, ginčo turto teisinė registracija atsakovų vardu 2001 m. balandžio 25 d. atlikta neteisėtai, kas sąlygoja ir neteisėtą 2001 m. vasario 1 d. priėmimo –perdavimo akto pasirašymą, nes po 1958 metų ginčo turto perdavimo ieškovui, atsakovams į šį turtą negalėjo atsirasti nei nuosavybės nei patikėjimo teisės, todėl nurodytą priėmimo-perdavimo aktą bei teisių į ginčo objektą registraciją prašė pripažinti negaliojančiais. Ieškovas apie pažeistą teisę sužinojo tik 2005 metais, todėl kreipdamasis į teismą ieškinio senaties termino nepraleido.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija atsiliepime į ieškinį prašė ginčą nagrinėti teismo posėdžiuose nedalyvaujant Vyriausybės atstovui.
Nurodė, kad Vyriausybės 1999 m. balandžio 30 d. nutarimas Nr. 507, kuris prie ieškinio pateiktame Registrų centro išraše nurodytas kaip pagrindas Valstybės turto fondui įregistruoti turto patikėjimo teisę į ginčo objektą numatė bendro pobūdžio teisės normą kurios tinkamas įgyvendinimas priklausė nuo konkrečių valstybės turto valdytojų, o būtent, Krašto apsaugos ministerijos perduodant ir Valstybės turto fondo perimant ginčo objektą veiksmų. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės turto fondo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 punktą Valstybės turto fondas atstovauja valstybės interesus valdant ir naudojant jam patikėjimo teise perduotas valstybei nuosavybės teise priklausančias akcijas ir kitą valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą bei jais disponuojant, todėl įvertinus tai, jog ginčo objektą turto patikėjimo teise šiuo metu valdo Valstybės turto fondas, jis kaip valstybės turto patikėtinis, turėtų atstovauti valstybę ir ginti jos turtinius interesus nagrinėjant ieškinį, o ieškinio pareiškime Valstybės turto fondas turėtų būti nurodytas ne kaip savarankiškas atsakovas, o kaip asmuo, pagal Valstybės turto fondo įstatymą atstovaujantis valstybę.
Atsakovas Lietuvos Respublikos atstovas Valstybės įmonė „Valstybės turto fondas“ atsiliepime su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti.
Nurodė, kad 1999 m. balandžio 30 d. Vyriausybė nutarimu Nr. 507 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančių statinių ir įrenginių perdavimo“ nutarė suteikti teisę VĮ Valstybės turto fondui perimti ir valdyti patikėjimo teise visus valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius ir įrenginius, išskyrus turtą, kuris perduotas patikėjimo teise valdyti, naudoti ir juo disponuoti valstybės valdžios ar valdymo institucijoms, įmonėms ir įstaigoms jų funkcijoms vykdyti. Vykdydamas šį nutarimą atsakovas 2001 m. vasario 1 d. turto perėmimo aktu perėmė iš Krašto apsaugos ministerijos patikėjimo teise valdomus ir jai nereikalingus krašto apsaugos funkcijoms atlikti valstybei nuosavybės teise priklausančius statinius, tarp jų ir pastatą-transformatorinę, unikalus numeris (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Valstybės turto fondo patikėjimo teisė į minėtą pastatą Nekilnojamojo turto registre įregistruota 2001-04-25. 2001-03-26 Vyriausybės nutarimu Nr. 325 pastatas įtrauktas į privatizavimo objektų sąrašą, tokiu būdu LR Vyriausybė kaip valstybės įgaliota institucija įgyvendino turto savininko teisę disponuoti jam priklausančiu turtu, o šio turto įtraukimas į privatizuojamų objektų sąrašą apsprendžia jo perleidimą pagal LR valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo įstatymą.
Atsakovas Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija atsiliepime į ieškinį prašė jį atmesti kaip nepagrįstą; pripažinti atsakovą netinkamu ir pašalinti iš bylos nagrinėjimo.
Nurodė, kad ministerijos procesinė padėtis šioje byloje nustatyta netinkamai, kadangi pastatai, statiniai (tarp jų ir transformatorinė) ir kiti inžineriniai tinklai Vilniuje, (duomenys neskelbtini) nuo 2000 m. gruodžio 4 d. buvo perregistruoti Nekilnojamojo turto registre Lietuvos kariuomenės vardu, todėl bet kokie Ministerijos teisiniai santykiai dėl ginčo turto yra seniai pasibaigę ir joks materialinis teisinis reikalavimas šioje byloje Ministerijai negali būti reiškiamas, kadangi jokie Ministerijos veiksmai nepažeidžia ieškovo teisių ir teisėtų interesų. Byloje nepateikti įrodymai, jog 1958 m. gegužės 4 d. LTSR Ministrų Tarybos nutarimas būtų įvykdytas, nes teritorija, kurioje stovi ginčo objektas, visą laiką buvo naudojama Sovietinės kariuomenės, o 1991 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Tarybą – Atkuriamasis Seimas priėmė specialų įstatymą Nr. I-2051, remiantis kuriuo
karinė teritorija, esanti (duomenys neskelbtini), su pastatais, statiniais ir inžineriniais tinklais, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 906, Karinių objektų inspekcijai perėmus ją iš Rusijos Federacijos kariuomenės karinės dalies Nr. 36839 (1993 m. birželio 21 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 174), perduota Ministerijai. Krašto apsaugos ministro 1993 m. vasario 1 d. įsakymu Nr. 84 (minėto perdavimo-priėmimo akto pagrindu) nekilnojamasis ir kitas ilgalaikis turtą buvo perduotas Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai, o 1993 m. rugsėjo 30 d. valstybei nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis ir kitas ilgalaikis turtas (tame tarpe ir transformatorinė) buvo perduotas SKAT (dabar - Krašto apsaugos savanorių pajėgos) įsteigtai valstybės įmonei „Detuva“. Reorganizuojant Krašto apsaugos sistemą, krašto apsaugos ministro 2000 m. kovo 24 d. įsakymu Nr. 306 buvo įteisintas vientisas juridinis asmuo – Lietuvos kariuomenė ir atskirų įsakyme nurodytų padalinių turtas buvo perduotas juridiniam asmeniui Lietuvos kariuomenei valdyti, naudoti ir disponuoti juo patikėjimo teise. Pastatai, statiniai (tarp jų ir transformatorinė) ir inžineriniai tinklai nuo 2000 m. gruodžio 4 d. buvo perregistruoti Nekilnojamojo turto registre Lietuvos kariuomenės vardu. Valstybės įmonė valstybės turto fondas, vadovaudamasis 1999 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 507 nuostatomis, šį objektą 2001 m. vasario 1 d. perėmė iš krašto apsaugos sistemos institucijos – Lietuvos kariuomenės. Visa tai rodo, kad turtą tuo metu teisėtai valdė Ministerija, o vėliau Lietuvos kariuomenė.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepime iš esmės analogiškais Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos argumentais prašė ieškinį atmesti; pripažinti atsakovą netinkamu ir pašalinti jį iš bylos
Trečiasis asmuo VĮ „Registrų centras“ Vilniaus filialas atsiliepime prašė ieškovo reikalavimų pagrįstumą spręsti teismo nuožiūra.
Nurodė, kad VĮ Registrų centro Vilniaus filialas nėra šio ginčo materialinio teisinio santykio subjektas, turintis savarankišką teisinį suinteresuotumą dėl ginčo objekto, o tik valstybės įmonė, įstatymų nustatyta tvarka vykdanti nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į juos, tų teisių suvaržymų, juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto kadastre ir registre pateiktų duomenų pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinys buvo atmestas. Iš ieškovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ valstybės naudai priteista 43,16 Lt., išlaidų, susijusiu su procesinių dokumentų įteikimu.
Teismas pažymėjo, kad ieškovas nepateikė įrodymų, jog transformatorinė pastotė TP-270 (TR-270) buvo perduota į ieškovo balansą remiantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958 m. gegužės 4 d. nutarimo Nr. 185 „Dėl Respublikos energetikos ūkio sutvarkymo“ pagrindu, todėl teismas įvertinęs bylos medžiagą padarė išvadą, jog transfarmatorinė pastotė, kuria naudojosi sovietinė kariuomenė negalėjo būti perduota ieškovui, nes tokie veiksmai buvo SSRS Gynybos ministerijos jurisdikcijoje. Įvertinęs į bylą pateiktus raštytinius įrodymus, teismas nustatė, kad teritoriją, esančią (duomenys neskelbtini), Vilniuje, su pastatais (tame tarpe ir Ginčo turtu), statiniais ir inžineriniais tinklais remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 906 iš Rusijos Federacijos kariuomenės karinės dalies Nr. 36839 perėmė Karinių objektų inspekcija (1993 m. birželio 21 d. perdavimo-priėmimo aktas Nr. 174), kuri perimtą turtą perdavė Krašto apsaugos ministerijai. Pastaroji perimtą turtą perdavė Savanoriškajai krašto apsaugos tarnybai, o remiantis 1998 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. 225 ginčo turtas buvo perduotas Krašto apsaugos ministerijos aprūpinimo departamentui, kuris ėmęs valdyti turtą patikėjimo teise, nekilnojamojo turto registre įregistravo nuosavybės teisės Lietuvos kariuomenės vardu. Ginčo turtas vadovaujantis 1999 m. balandžio 30 d. nutarimo Nr. 507 nuostatomis 2001m. vasario 1 d. buvo perduotas Valstybės įmonei valstybės turto fondas, kuri įregistravo valstybės nuosavybės teises į turtą. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad nuosavybės ar patikėjimo teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme nustatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ar kt.) su kuria siejami civilinių teisių atsiradimas ar pasibaigimas (CK 4.47 straipsnis). Teismo vertinimu, 2000 m. Civiliniame kodekse nustatyta pagrindinė taisyklė, kad nuosavybės teisė į nekilnojamąjį daiktą pagal sandorį pereina ne nuo šio sandorio įregistravimo viešame registre, bet nuo daikto perdavimo įgijėjui momento (CK 4.49 straipsnio 1,2 dalys, 4.50 straipsnio 1 dalis, 6.393 straipsnio 4 dalis), kurią galima nustatyti pagal nekilnojamojo daikto priėmimo-perdavimo ar kitokio sutartyje nurodyto dokumento, kuriuo įforminamas nekilnojamojo daikto perdavimas ir jo priėmimas, pasirašymo momento (CK 6.398 straipsnio 1,2 dalys). Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis teismas sprendė, kad ginčo turtą po 1991 m. lapkričio 28 d. teisėtai valdė ir Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija, Lietuvos kariuomenė, o šiuo metu teisėtai valdo VĮ Valstybės turto fondas. Teismo vertinimu, ieškovas neįrodė, kad ginčo turtas buvo perduotas į jo balansą, neįrodė, jog ieškovas turtą prižiūrėjo ir juo buvo rūpinosi, todėl ieškinį pripažino nepagrįstu ir atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai
Ieškovas AB ,,Rytų skirstomieji tinklai“ apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį patenkinti.
Nurodo, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog ginčo turtas būdamas sovietinės kariuomenės teritorijoje negalėjo būti perduotas ieškovui remiantis Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1958 m. gegužės 4 d. nutartimu Nr. 158, nes nurodytas nutarimas įpareigojo naujai pastatytas transfarmatorines pastotes perduoti liaudies ūkio tarybai, kurios sudėtine dalimi buvo ir Energetikos ūkio valdyba ir Vilniaus elektros tinklai. Teismas neįvertino aplinkybės, kad Lietuvos TSR Ministrų tarybos 1964 metų gruodžio 16 d. nutarimas Nr. 596 įpareigojo ministerijas ir žinybas perduoti į Vyriausiosios energetikos ir elektrifikavimo valdybos balansą elektros tiekimo linijas, išorinius voltažo elektros tinklus ir transformatorines pastotes ir jokių išimčių nenumatė. Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas neatsižvelgė į tai, jog neišlikus ginčo turto priėmimo - perdavimo aktui, aplinkybės dėl ginčo turto nuosavybės teisių buvo įrodytos kitais įrodymais: ginčo turto apskaitos byla, inventorine pagrindinių priemonių apskaitos knyga, ieškovo ilgalaikio turto inventorizacijos aprašu, 2008 m. spalio 14 d. pažyma dėl nekilnojamojo turto mokesčių už ginčo turtą. Teismas neatsižveldė į tai, kad įtraukus ginčo turtą į ieškovo balansą, jis tapo teisėtu turto valdytoju. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ginčo turtą perdavus Vilniaus elektros tinklams ieškovui atsirado operatyviojo tvarkymo teisė, o po įmonės perregistravimo į akcinę bendrovę ir nuosavybės teisės į perduotą turtą (1964 m. CK 117¹ str.), todėl ginčo turto registracija atsakovų vardu buvo neteisėtai ir 2001 m. vasario 1 d. priėmimo-perdavimo aktas, 2000 m. kovo 24 d,. steigėjo įsakymas Nr. 306, 2000 m. lapkričio 14 d. priėmimo-perdavimo aktas Nr. 3, neteisėti ir turėjo būti pripažinti niekiniais ir negaliojančiais, kadangi vien tik ginčo turto įregistravimas viešajame registre nepaneigė ieškovo teisių į ginčo turtą. Skundžiamame sprendime, teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas neįrodė nuosavybės teisių į ginčo turtą, todėl ieškovas pateikia apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus pagrindžiančius jo argumentus: 2002 m. gegužės 23 d. elektros pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 07261, sudarytą tarp AB Rytų skirstomieji tinklai ir bankrutuojančios VĮ ,,Deltuva“, 2003 m. lapkričio 13 d. nuosavybės ribų aktą Nr. 21240, 19/1805, 2004 m. gegužės 17 d. AB Ryrų skirstomieji tinklai filialo Vilniaus energijos tinklų potvarkį dėl TR – 270 10 kv PĮ išmontavimo, ginčo turto techninę shemą, elektros įrenginių charakteristiką, išrašas iš ilgalaikio turto inventorizacijos apyrašų. Skundžiamame sprendime padarytos teismo išvados prieštarauja 1964 m. Civilinio kodekso 153 straipsnio nuostatoms (naujo CK 4.12-4.14 str.), nes pastatas ir įrenginiai pagal jų funkcinę paskirtį yra neatsiejami. Pirmos instancijos teismas atmesdamas ieškinį netyrė ir nevertino ieškovo pateiktų įrodymų ir dėl jų skundžiamame sprendime nepasisakė, todėl byloje nebuvo paįalinta abejonė, jog atsakovai disponavo kitu transfarmatorinės pastatu nei ginčo turtas, be to atsakovai nepateikė įrodymų, kad ginčo turtas buvo apskaitomas atsakovų buhalterinėje apskaitoje, todėl netinkamai įvertinus bylos aplinkybes bei apteiktus įrodymus pagrindo pripažinti skundžiamąjį teismo sprendimą teisėtu ir pagrįstu nėra teisinio pagrindo.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos Krašto apsaugos ministerija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o skundžiamąjį teimo sprendimą palikti nepakeistu.
Nurodo, kad teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes bei pagrįstai sprendė, jog ieškinys nepagrįstas.
Atsakovas Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistu, o apeliacinį skundą atmesti.
Tretysis asmuo Valstybės turto fondas atsiliepime prašo skundžiamąjį teimo sprendimą palikti nepakeistu.
Nurodo, kad tretysis asmuo sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu ir išvadomis.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.
Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų (CPK 320 str. 1 ir 2 dalys).
Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kad AB ,,Rytų skirstomieji tinklai“ teisių ir pareigų perėmėjas yra AB ,,Lesto“, todėl ieškovu ir apeliantu šioje byloje toliau laikytina AB ,,Lesto“.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, apeliacinio skundo bei atsiliepimų į apeliacinį skundą teisinius argumentus, bei juos įvertinusi (CPK 183 str., 185 str.) konstatuoja, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti ieškovo apeliacinį skundą, nes aplinkybės kuriomis grindžiamas apeliacinis skundas neįrodytos (CPK 178 str.), o išnagrinėtos civilinės bylos kurioje patenkinti ieškovo reikalavimai aplinkybės nėra tapačios, todėl ieškovo reikalavimams teismas negali taikyti Civilinio proceso kodekso 176 straipsnio 1 dalies, 182 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų.
Sprendimą atmesti ieškovo apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas grindžia šiais argumentais ir išvadomis:
Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba 1990 metų kovo 13 d. nutarimu Nr. 1-18 nustatė, kad visos šio nutarimo priėmimo dieną Lietuvos teritorijoje esančios sąjunginio ir sąjunginio-respublikinio pavaldumo valstybinės įmonės, įstaigos ir organizacijos pereina Lietuvos Respublikos jurisdikcijai, o jų valstybinis valdymas pavedamas Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Taigi, šis nutarimas tiesiogiai taikytinas ir okupacinės kariuomenės valdytam turtui perimti.
Vykdydama minėtąjį nutarimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1992 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 906 karinės dalies 36839 valdytą turtą perdavė Krašto apsaugos ministerijai, kuri 1993 m. liepos 28-30 d. aktu visą karinės dalies 36839 turtą perėmė savo žinion ir operatyviam valdymui patikėjimo teise. 1998 m. vasario 12 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 176 sumažino valstybės įmonės ,,Detuva“ įstatinį kapitalą iš valstybės įmonės ,,Detuva“ Krašto apsaugos ministerijos Aprūpinimo departamentui perduoti pastatai su priklausiniais Vilniuje, Burbiškių g. 6. Minėtame sąraše yra ir ginčo transfarmatorinė. KAM Aprūpinimo departamentas 2001 m. vasario 1 d. aktu, vykdydamas KAM 1998 m. kovo 6 d. įsakymą Nr. 225 pastatą-transfarmatorinę (duomenys neskelbtini), Vilniuje, perdavė VĮ Valstybės turto fondui.
Teisėjų kolegija pažymi, kad nuosavybės teisės atsiradimo ar pasibaigimo pagrindas yra ne teisinės registracijos faktas, o įstatyme numatyta aplinkybė (sandoris, įvykis, aktas ir kt.) su kuria siejamas civilinių santykių atsiradimas ir pasibaigimas (CK 4.47 str.).
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčo turto, kuris yra valstybės nuosavybė, operatyviojo tvarkymo klausimą išsprendė Lietuvos Respublikos Vyriausybės teisės aktai, kurie galiojo šios bylos nagrinėjimo laikotarpiu, todėl nurodytų argumentų ir išvadų pagrindu tenkinti apeliacinio skundo nėra teisinio pagrindo.
Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu iš ieškovo valstybei priteistinos 18 Lt išlaidos susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u tarė:
Vilniaus miesto 2-o apylinkės teismo 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovo AB ,,Lesto“ apeliacinį skundą atmesti.
Priteisti iš AB ,,Lesto“ įmonės kodas 302577612, valstybės naudai 18 Lt išlaidų susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.