Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Raimundo Jurgaičio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo privataus kaltinimo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. laisvės apribojimu trims mėnesiams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. nuteistas už tai, kad jis 2013-10-05 laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 01.00 val. kelyje (duomenys neskelbtini), važiuojant automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajone, tiksliai nenustatytoje vietoje, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis V. S. prašo panaikinti Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. S. nurodo, kad nagrinėjant baudžiamąją bylą nebuvo paneigta jo išsakyta gynybinė pozicija, jog R. S. galvą jis galėjo užgauti netyčia, kai ranka tapšnojo jam per petį, bei neįrodyta esminė aplinkybė, jog jis mušė R. S., t.y., jog smūgį į galvą R. S. jis sudavė „mušdamas“ ar „kitaip smurtaudamas“, o ne dėl neatsargumo. Todėl nebuvo pagrindo spręsti apie tai, kad jis smurtavo R. S. atžvilgiu ir kad jo siektas tikslas buvo sukelti R. S. fizinį skausmą. Teigia, kad nors jo duodami parodymai ir nebuvo ypatingai nuoseklūs, tačiau jų esmė niekada nekito. Jis visuomet teigė, kad nemušė R. S., kad nesmurtavo jo atžvilgiu ir jokiu būdu nenorėjo jo užgauti ar suketi jam fizinį skausmą. Jis pripažino galimybę, kad R. S. galvą galėjo netyčia liesti ranka ir tuo pačiu užkliudyti akinius, kai vyriškai tapšnojo per petį R. S., o R. S. nelauktai pasuko veidą. Apelianto teigimu, konflikto dieną jis nukentėjusiojo atžvilgiu neturėjo jokių asmeninių pretenzijų, išskyrus menkas profesines pastabas, didesnę patirtį turinčio specialisto patarimus. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nuteistojo V. S. įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas jo išsakytą versiją dėl konflikto eigos sukritikavo nepagrįstai ir visiškai nemotyvuotai.

Apelianto nuomone, R. S., duodamas parodymus, negalėjo pasakyti teismui ką nors reikšminga. Nuteistasis teigia, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis sėdėjo automobilio gale, o R. S. – priekyje ir į jį (V. S.) atsisuko tik po to, kai netyčia jis (V. S.) numetė jo akinius. Todėl, nuteistasis V. S. mano, kad R. S. jokiu būdu negalėjo matyti ir teismui tiksliai paaiškinti, ar jis (V. S.) jo galvą lietė tyčia ar tai padarė dėl neatsargumo, siekdamas patapšnoti per petį. Be to, atsižvelgiant į tai, kad jie buvo važiuojančiame automobilyje, kad R. S. galimai pasuko galvą ir kad jis (V. S.) nebuvo visiškai blaivus, būtų kur kas logiškiau manyti, jog jo ranka vietoje peties palietė R. S. galvą ne dėl jo tyčios, bet dėl judančios aplinkos.

Nuteistojo V. S. įsitikinimu, susipažinus su vienintelio liudytojo A. K. duotais parodymais, kategoriškai galima teigti tik tai, kad jis (V. S.) palietė R. S. galvą ir numetė jo akinius, tačiau jokiu būdu negalima spręsti apie tai, kad jis R. S. į galvą smūgiavo tyčia ar stipriai, kas leistų spręsti apie jo tikslą sukelti R. S. fizinį skausmą. Kaip matyti iš A. K. duotų parodymų, jis matė, kaip jis (V. S.) kelis kartus tapšnojo R. S. per petį ir vieną kartą „kepštelėjo“ ar „nestipriai sudavė“ per galvą, dėl to nukrito akiniai. Tačiau liudytojas A. K. taip pat paaiškino ir tai, kad jis (V. S.) turi įprotį nuolat liesti žmones su jais kalbėdamas ir kad smūgis R. S. į galvą nebuvo stiprus, liudytojo manymu, sukelti skausmo negalėjo. Liudytojas A. K. taip pat parodė, kad anksčiau esant analogiškoms aplinkybėms jis (V. S.) taip pat tapšnodavo jam per pečius, bet tai būdavo neskausminga, daugiau įkyru, erzindavo. Liudytojas A. K. teismui patvirtino ir tai, jog tarp jo (V. S.) ir R. S. jokio žodinio konflikto nebuvo, jie nesiginčijo. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apelianto įsitikinimu, liudytojo A. K. duoti parodymai nepatvirtino aplinkybės, kad jis (V. S.) tyčia mušė R. S. per galvą.

Nuteistasis V. S. apeliaciniame skunde pažymi, kad jis neturėjo siekio mušti ar kaip nors kitaip smurtauti R. S. atžvilgiu ir to nedarė. Jis pripažįsta aplinkybę, kad turi įkyrų įprotį liesti žmones ir kaltinime nurodytu laiku ranka draugiškai tapšnojo R. S. per petį. Taip pat pripažįsta, kad tapšnodamas per petį jis aiškino R. S., kaip reiktų dirbti, ir kad ranka netyčia lietė jo galvą ir numetė akinius. Tačiau apeliantas jokiu būdu nesutinka su jam pateiktu kaltinimu, kad jis tyčia sudavė smūgį R. S. į galvą ir dėl to jis patyrė fizinį skausmą. Teigia, kad jis tapšnojo R. S. per petį, o smūgiai nebuvo stiprūs, jie nebuvo agresyvūs. Toks pat nestiprus buvo ir jo kepštelėjimas R. S. per galvą. Nei nukentėjusysis, nei liudytojas nematė paties smūgio sudavimo mechanizmo, t.y., kaip jis jį sudavė, tyčia ar netyčia. Nukentėjusysis akcentavo tik tai, jog tai buvo stiprus smūgis, nuo kurio nukrito akiniai. O liudytojas tvirtino, kad tai buvo „krepštelėjimas“, nuo kurio nukrito akiniai. Todėl, nuteistojo V. S. įsitikinimu, laikantis nekaltumo prezumpcijos ir esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, t.y., dėl jo tyčios, bet kokios abejonės turėjo būti vertinamos jo naudai (in dubio pro reo).

Nuteistojo V. S. teigimu, atsižvelgiant į teismų praktiką, „fizinio skausmo“ požymio įrodinėjimas ne visuomet siejamas vien su nukentėjusiojo subjektyviu tvirtinimu. Tam tikrose situacijose, kai kyla abejonių dėl tiesioginio bei tyčinio smūgio sudavimo nukentėjusiajam fakto, arba dėl paties smūgio stiprumo, „fizinio skausmo“ požymis taip pat įrodinėjamas įrodymais, kas priskiriama išimtinai privataus kaltintojo įrodinėjimo pareigai. Apelianto įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nebuvo įrodytas fizinio skausmo sukėlimo faktas, be to, paaiškėjo esminiai prieštaravimai, kurie labiau leidžia manyti fizinio skausmo nebuvus nei jį buvus. Kaip matyti iš bylos medžiagos, R. S. tvirtino, kad fizinį skausmą jam sukėlė tik vienas smūgis, nors smūgių į galvą buvo daug. Tačiau liudytojas A. K. tvirtino, jog smūgį į galvą R. S. gavo tik vieną, o visi smūgiai buvo vienodi, nestiprūs, kurie, liudytojo manymu, fizinio skausmo sukelti net negalėjo. Nuteistojo V. S. vertinimu, šie prieštaravimai kelia pagrįstas abejones dėl smūgių į galvą kiekio, jų stiprumo, o tuo pačiu ir dėl fizinio skausmo sukėlimo.

Apeliantas nurodo, kad nors nukentėjusysis R. S. parodė, jog sužalojimai, paraudimai jam buvo tik kakle, jog kreipėsi į medikus pagalbos ne dėl patirto fizinio skausmo, bet dėl sužalojimų ir kad dėl smūgių į galvą jautė skausmą, tačiau liudytojas A. K. paaiškino, jog R. S. į smūgius nereagavo kaip į skausmą sukeliančius reiškinius, t.y., po smūgių jis (R. S.) nedejavo, neaikčiojo, ir vėliau nesiskundė dėl sukelto skausmo ar sužalojimų. Nuteistojo V. S. nuomone, abejones dėl jam pareikšto kaltinimo sukėlus skausmą sustiprina ir tai, jog į teismą su privataus kaltinimo skundu R. S. kreipėsi tik po dviejų su puse metų po įvykio. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliantas daro išvadą, kad privatus kaltintojas R. S. neįrodė patyręs fizinį skausmą, dėl to jo skundas turėjo būti atmestas. Be to, net ir nustačius, kad jo veika formaliai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. aptartą veiką, ji turi būti pripažįstama mažareikšme.

Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėjas advokatas prašė nuteistojo apeliacinį skundą patenkinti ir nuteistąjį išteisinti.

Nuteistojo V. S. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendis naikintinas ir baudžiamoji byla nutrauktina, esant pagrindui V. S. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (Lietuvos Respublikos BPK 327 str. 2 p.).

Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu V. S. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. nuteistas už tai, kad jis važiuojant automobiliu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tačiau nuteistasis V. S. pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir neigia padaręs nusikalstamą veiką, kurios padarymu jis buvo pripažintas kaltu ir nuteistas apylinkės teismo nuosprendžiu.

Apeliantas skunde teigia, kad jis tyčia nemušė R. S. per galvą, jis neturėjo siekio mušti ar kaip nors kitaip smurtauti R. S. atžvilgiu ir sukelti jam fizinį skausmą ir to nedarė, jis tik tapšnojo R. S. per petį, tačiau smūgiai nebuvo stiprūs ar agresyvūs, R. S. galvą jis galėjo netyčia liesti ranka ir užkliudyti akinius, kai vyriškai tapšnojo per petį R. S., tačiau jo kepštelėjimas R. S. per galvą taip pat buvo nestiprus, todėl, apelianto nuomone, privatus kaltintojas R. S. neįrodė dėl jo veiksmų patyręs fizinį skausmą. Taigi apeliantas skundu nesutikdamas su apylinkės teismo priimtu sprendimu iš esmės ginčija įrodymų vertinimą ir padarytų išvadų atitiktį faktinėms bylos aplinkybėms. Visa tai rodo, kad nuteistasis savaip interpretuoja byloje nustatytas faktines aplinkybes ir siūlo besąlygiškai remtis jo dėstomu vertinimu, o ne byloje esančių ir išnagrinėtų duomenų visetu. Šios aplinkybės lemia, kad apeliantas tik jam palankų įrodymų vertinimą laikytų tinkamu ir teisingu. Nepaisant to, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visumą byloje surinktų įrodymų, padarė teisingas išvadas dėl jų ir dėl to pagrįstai konstatavo, kad V. S. veiksmai formaliai atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos požymius.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas, yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo teismui nėra privalomos, bet teismas baigiamajame akte turi išdėstyti įrodymų vertinimo motyvus. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas šios reikalavimus įvykdė.

Tai, kad V. S., važiuojant automobiliu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą, patvirtina: pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duoti nukentėjusiojo R. S. parodymai, kai jis nurodė, kad 2013-10-05 grįžtant iš vakarėlio automobiliu, jam sėdint priekinėje keleivio sėdynėje, o V. S. sėdint galinėje sėdynėje, jis pajuto smūgius į kairę galinę galvos sritį, nuo kurių nukrito akiniai. Iš pradžių buvo keli patapšnojimai per petį, po to vienas stiprus skausmingas smūgis, dėl kurio jam nukrito akiniai ir jis pajuto fizinį skausmą (78–80 b. l.); liudytojo A. K. teisminio bylos nagrinėjimo metu duoti parodymai, kai jis parodė, kad 2013-10-05 jis vairavo automobilį, priekinėje keleivio sėdynėje sėdėjo R. S., o galinėje sėdynėje sėdėjo V. S.. V. S. kelis kartus iš už nugaros kepštelėjo ar sudavė nestipriai R. S. ir jam nukrito akiniai, o jis sudavė V. S.. Kad V. S. daužytų kumščiu R. S. jis nematė, mano, kad tais smūgiais į petį, į kaklo sritį, buvo siekiama atkreipti dėmesį, kad dėl V. S. veiksmų neturėjo būti sukeltas fizinis skausmas R. S. (80, 81 b. l.); iš dalies paties nuteistojo V. S. pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kur jis paaiškino, kad 2013-10-05 važiuojant iš pobūvio automobiliu gal ranka ir sudavė į kairės pusės galvos sritį priekyje jo sėdinčiam R. S. (77, 78 b. l.).

Vertinant anksčiau išdėstytus duomenis, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvais ir išvadomis dėl V. S. kaltės, ir, remdamasi šių duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis V. S. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tyčia, todėl naikinti nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį V. S. atžvilgiu, kaip to prašoma apeliaciniu skundu, nėra pagrindo.

Nuteistojo V. S. nuomone, nukentėjusysis R. S. neįrodė dėl jo veiksmų patyręs fizinį skausmą. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad smurtavimo faktas ir tai, kad V. S. ranka suduodamas R. S. į kairės pusės galvos sritį sukėlė nukentėjusiajam fizinį skausmą, įrodytas anksčiau minėtais įrodymais. Fizinio skausmo suvokimas yra subjektyvus ir nėra įtvirtinta jokių medicininių kriterijų fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti, todėl šį faktą gali nustatyti ir teismas remdamasis byloje esančiais įrodymais, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta.

Tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas V. S. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, neįvertino realaus nuteistojo padarytos veikos pavojingumo. Teismų praktikoje ne kartą pasisakyta, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, ir kad kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 37 str. padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Vadinasi, pagal šį Lietuvos Respublikos BK str. kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-154/2013).

Nagrinėjamoje byloje esančiomis aplinkybėmis nustatyta, kad V. S. važiuojant automobiliu, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, sėdėdamas automobilio gale, tyčia ranka sudavė priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį, taip sukeldamas nukentėjusiajam fizinį skausmą. Tačiau teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neatsižvelgė į tai, kad V. S. nukentėjusiajam R. S. suduoti smūgiai liekamųjų reiškinių pastarojo sveikatai nesukėlė, nukentėjusysis dėl jam sukelto fizinio skausmo į medikus bei ekspertus nesikreipė (nukentėjusiojo R. S. teigimu, jis į šeimos gydytoją kreipėsi ne dėl to, kad patyrė fizinį skausmą, o dėl to, kad būtų apžiūrėtas jo kaklas), dėl ikiteisminio tyrimo V. S. atžvilgiu iš kart po įvykio taip pat nesikreipė, nors nusikalstama veika buvo padaryta 2013-10-05, R. S. į teismą su skundu kreipėsi tik 2016-03-29, t. y. daugiau kaip po 2 metų. Be to, nagrinėjamos bylos kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad dėl toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu vykusio konflikto R. S. yra nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. Šiaulių apygardos teismo 2015-07-22 nuosprendžiu dėl V. S. atžvilgiu pavartoto smurto: R. S. nuteistas už tai, kad jis 2013-10-05, laikotarpiu nuo 00.00 val. iki 1.00 val., važiuojant keliu (duomenys neskelbtini) automobiliu „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) rajono teritorijoje, tiksli kelio vieta nenustatyta, automobilyje „Škoda Octavia“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) tyčia vieną kartą ranka sudavė V. S. į nosį ir vieną kartą į dešinį smilkinį bei po to, turėdamas vieningą tyčią ir tęsdamas savo nusikalstamą veiką, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), prie V. S. kiemo vartų, tyčia vieną kartą ranka suduodamas V. S. į petį jį pastūmė, nuo to V. S. nugriuvo ant žemės, ir gulinčiam V. S. du kartus spyrė į galvą, tuo padarydamas nukentėjusiajam V. S. dvi muštines žaizdas kaktoje ir nosies sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda nosies viršūnėje su nosies nugarėlės minkštųjų audinių patinimu bei poodinėmis kraujosruvomis abiejų akių vokuose, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą (4-19 b. l.). Visos paminėtos aplinkybės nors ir nepateisina V. S. elgesio R. S. atžvilgiu, tačiau anksčiau aprašytoje situacijoje rodo jo atliktų veiksmų – sudavimo ranka priekyje keleivio sėdynėje sėdėjusiam R. S. į kairės pusės galvos sritį – mažesnį pavojingumą.

Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, pagrįstai konstatavęs, kad V. S. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, neatsižvelgė į tai, kad apelianto padaryta veika iš esmės neturėjo realaus neigiamo poveikio Lietuvos Respublikos BK 140 str. numatyto nusikaltimo objektui, kad jo padaryta veika pagal jos objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą, nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant šią veiką pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, taip pat Lietuvos Respublikos BK 37 str. nuostatų kontekstą, būtų pagrįstas represinių baudžiamojo proceso, baudžiamosios teisės priemonių (t. y. ultima ratio) taikymas šią veiką padariusiam V. S.. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (kasacinės bylos Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad, nors V. S. veiksmai ir atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl jis nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, o baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (Lietuvos Respublikos BK 37 str.).

V. S. gynėjas advokatas A. Kazakevičius apeliacinės instancijos teisme prašė pripažinti V. S. patirtas 300 Eur išlaidas gynėjo paslaugoms apmokėti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš R. S., taip pat pateikė 2016-09-05 sąskaitos už teisinę pagalbą Nr. (duomenys neskelbtini) kopiją bei šio sąskaitos apmokėjimą patvirtinantį dokumentą – 2016-09-15 pinigų priėmimo kvitą serija (duomenys neskelbtini) Nr. (duomenys neskelbtini), kuris patvirtina, kad V. S. sumokėjo savo gynėjui advokatui A. Kazakevičiui 300 Eur už apeliacinio skundo parengimą. Lietuvos Respublikos BPK 105 str. 6 d. nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Taigi Lietuvos Respublikos BPK nenumato, kad asmens, kuriam byla nutraukiama, išlaidos advokato paslaugoms apmokėti privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose bylose galėtų būti priteisiamos iš privataus kaltintojo, todėl V. S. patirtos proceso išlaidos susijusios su jo gynėjo paslaugomis iš nukentėjusiojo R. S. negali būti priteistos. Remiantis tuo, darytina išvada, kad nesant teisinio pagrindo V. S. gynėjo advokato A. Kazakevičiaus prašymas dėl išlaidų gynėjo paslaugoms apmokėti priteisimo netenkintinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsniu 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2016-07-11 nuosprendį dėl V. S. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį panaikinti, ir V. S., vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Netenkinti V. S. gynėjo advokato Andriaus Kazakevičiaus prašymo dėl išlaidų priteisimo.