Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2013-06-21 · Administracinė byla Nr. I-2507-815/2013

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2013-06-21
Bylos Nr.
I-2507-815/2013
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Mefodija Povilaitienė, Ernestas Spruogis, Nijolė Sušinskienė
Pareiškėjas
A. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2507-815/2013Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00583-2013-5Procesinio sprendimo kategorija 1.2; 1.3; 6.6.1; 73 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 21 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mefodijos Povilaitienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Nijolės Sušinskienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo – A. B. skundą atsakovėms – Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui – Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas – A. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas:

1.1. panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 1D-1582(11);

1.2. solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės 2 083,80 Lt neišmokėtą valstybinės pareigūnų pensijos dalį;

1.3. įpareigoti atsakovu toliau jam mokėti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos paskirtą 374,59 Lt pensiją.

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas tokiais argumentais.

2.1. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – LR VRM) sprendimu jam buvo paskirta 374,59 Lt dydžio valstybinė pareigūnų pensija. Nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 gruodžio mėnesio atsakovas LR VRM išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją.

2.2. 2013 m. sausio 9 d. jis kreipėsi į LR VRM, kaip į instituciją kuri skaičiuoja ir išmoka valstybines pareigūnų pensijas, prašydamas išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. 2013 m. vasario 7 d. iš LR VRM gavo atsakymą, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis jam nebus grąžinta.

2.3. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą Nr. XI-537 (toliau – Laikinasis įstatymas), kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d. Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje yra teigiama, kad šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotų valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau šiame įstatyme šios pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), išskyrus asmenis, draudžiamus privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 ir 9 punktus, mokama pensijos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į gautų draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas.

2.4. Minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalimi įstatymų leidėjas mokamą valstybinės pareigūno pensijos dydį susiejo su tam tikrų pajamų turėjimu ir dar kartą įtvirtino jos sumažinimą. Šiuo atveju ir taip sumažinus pensijos dydį, dėl socialinės padėties yra diskriminuojamas dirbantis asmuo, kuriam mokama pareigūno pensija. Didelis pensijos dydžio sumažinimas gali nulemti priverstinį pensininko apsisprendimą atsisakyti darbo. Pagal Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą. Minėto įstatymo 5 straipsnio 1 dalis varžo dirbančio pensininko, gaunančio valstybinę pareigūnų pensiją teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą dėl jo socialinės padėties. Be to, pensijos dalies praradimas vien dėl to, kad pasikeitė pensininko socialinė padėtis, prieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 2 daliai.

2.5. LR VRM, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, jam nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 metų gruodžio mėnesio neišmokėjo 2 083,80 Lt.

2.6. Aukščiau paminėtas teisinis reguliavimas pažeidžia pagrindinius teisingumo, teisėtų lūkesčių ir apsaugos principus, asmens teisę gauti užtarnautos pensijos išmokas, nepagrįstai ribojama asmens konstitucinė teisė į nuosavybę.

2.7. Senatvės ir invalidumo pensijos yra Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos pensijų rūšys. Tačiau pagal Konstituciją įstatymu gali būti nustatytos ir kitokios, ne tik Konstitucijos 52 straipsnyje expressis verbis nurodytos, pensijos ar socialinė parama (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardytos pensijos yra nustatytos Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme (pareigūnų ir karių valstybinės pensijos) (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

2.8. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų. Taigi minėta Konstitucijos 52 straipsnio nuostata suponuoja įstatymų leidėjo pareigą įstatymu nustatant tam tikrą pensiją įtvirtinti tokį teisinį reguliavimą kuris užtikrintų šios pensijos mokėjimą asmenims, atitinkantiems įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2002 m. balandžio 23 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

2.9. Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas (išėjimas iš tarnybos, tarnybos stažas, amžius ir kt.), įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 10 d. nutarime konstatuota, kad jei įstatymu nustatyta kita, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai neįvardyta, pensija, pagal Konstituciją ji turi būti garantuota nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme. Įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

2.10. Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

2.11. Nuosavybės teisę gina ir tarptautinės teisės aktai. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, Pirmojo protokolo (toliau – ir Pirmasis protokolas) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją (Cour eur. D. H., arret Gaygusuz c. Autriche, du 16 septembre 1996, Recueil 1996-1V)), teisei į senatvės pensiją (byla VVessels-Bergervoet prieš Nyderlandus (Cour. Eur. D. H., arret Wessels-Bergervoet c. Pays-Bas du 4 juin2002)) ir kt.

2.12. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog konstitucinis teisinės valstybės principas inter alia reiškia, kad turi būti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valstybės valdžią įgyvendinančios ir kitos valstybės institucijos turi veikti remdamosi teise ir paklusdamos teisei, kad Konstitucija turi aukščiausią teisinę galią ir kad įstatymai bei kiti teisės aktai turi atitikti Konstituciją. Neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai). Vienas esminių konstitucinio teisinės valstybės principo elementų – teisinio saugumo principas, kuris reiškia, kad valstybė turi pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti teisinių santykių subjektų teises, taip pat įgytas teises, gerbti teisėtus lūkesčius (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 5 d., 2003 m. kovo 4 d., 2003 m. kovo 17 d. nutarimai).

2.13. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs ir tai, kad asmenys, kurie pagal įstatymą įgijo tam tikras teises, turi teisę pagrįstai tikėtis, kad šios teisės nustatytą laiką bus išlaikytos ir įgyvendinamos (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai).

2.14. Taigi įstatymais nustačius pensijų rūšis, asmenis, turinčius teisę į pensiją, pensijų skyrimo ir mokėjimo pagrindus, sąlygas, pensijų dydžius, valstybei kyla pareiga pensinio aprūpinimo santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas).

2.15. Konstitucinė įgytų teisių ir teisėtų lūkesčių apsauga nereiškia, jog įstatymu nustatyta pensinio aprūpinimo sistema negali būti pertvarkoma. Pertvarkant šią sistemą kiekvienu atveju privalu paisyti Konstitucijos. Jeigu pertvarkant pensijų sistemą neliktų įstatymais nustatytų, Konstitucijos 52 straipsnyje tiesiogiai nenurodytų pensijų arba šių pensijų teisinis reguliavimas būtų iš esmės pakeistas, įstatymų leidėjas privalėtų nustatyti teisingą susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama. Įstatymų leidėjas, pertvarkydamas pensijų sistemą taip, kad pakeičiami pensinio aprūpinimo pagrindai, asmenys, kuriems skiriama ir mokama pensija, pensijos skyrimo ir mokėjimo sąlygos, pensinio aprūpinimo dydžiai, privalo numatyti pakankamą pereinamąjį laikotarpį, per kurį asmenys, dirbantys tam tikrą darbą ar atliekantys tam tikrą tarnybą suteikiančią teisę į tam tikrą pensiją pagal ankstesnį reguliavimą galėtų pasirengti tokiems pasikeitimams (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2008 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

2.16. 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) aiškinant kartu su šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 1 priede įtvirtintu teisiniu reguliavimu, asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuojamos taikant koeficientą apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nustatytą formulę. Kitaip tariant, pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas valstybinės pensijos perskaičiuojamos draudžiamųjų pajamų turintiems ir privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu draudžiamiems asmenims, dirbantiems tam tikrą darbą, išskyrus asmenims, užsiimantiems tam tikru verslu. Pastariesiems valstybinės pensijos dar kartą perskaičiuojamos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies nuostatas. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse, buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems asmenims, draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos sumažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Aptariamu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbi jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Tokiu būdu įstatymų leidėjas suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo sumažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams.

2.17. Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog valstybėje susidarius ypatingai situacijai (kilus ekonominei krizei ir kt.), kai objektyviai trūksta lėšų, būtinų pensijoms mokėti, pensijų santykių teisinis reguliavimas gali būti koreguojamas, taip pat ir mažinant paskirtas ir mokamas pensijas tokiu mastu, kokiu būtina užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, tačiau reguliuojant pensijų santykius būtina paisyti Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies, kurioje inter alia įtvirtinta galimybė žmogui savo nuožiūra (t. y. laisvai apsisprendžiant) pasirinkti darbą valstybėje esant sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to iškilus būtinybei laikinai mažinti paskirtas ir mokamas pensijas, siekiant užtikrinti gyvybiškai svarbius visuomenės ir valstybės interesus, apsaugoti kitas konstitucines vertybes, negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį asmenims, kurie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, paskirta ir mokama valstybinė pensija būtent dėl to būtų mažinama daugiau nei tiems asmenims, kurie nedirba kokio darbo ir nesiverčia jokiu verslu.

2.18. Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

II

Atsakovės – Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 20–21) nurodė, kad su skundu nesutinka, pateikia tokius argumentus.

1. Pareiškėjas neginčija pensijos perskaičiavimo pagal Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalį. Pareiškėjui nuo 2010-06-06 iki 2012-08-31 įskaitytinai buvo taikoma Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų, t. y. pensija perskaičiuota atitinkamu koeficientu pagal kitusias draudžiamąsias pajamas. Ši norma pripažinta prieštaravusia Konstitucijai, tačiau Konstitucinis Teismas 2011-10-25 nutarime dėl Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio atitikties Konstitucijai išaiškino, kad Konstitucinio Teisino nutarimo teisinė galia nukreipta į ateitį: „Minėta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį. Minėta ir tai, kad iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies, kurioje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, įstatymų leidėjui nekyla pareigos nustatyti teisinio reguliavimo, pagal kurį Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia būtų nukreipiama retroaktyviai, o ne į ateitį“. Todėl šio teismo 2012-02-06 nutarimas galioja tik į ateitį ir negali būti taikomas ginčijamam sprendimui, nes santykių iki nutarimo įsigaliojimo nutarimas teisiškai neveikia.

2. Pagal nurodytą išaiškinimą įstatymų leidėjas galėjo nustatyti, kad įstatymas, kuriuo pagal Konstitucinio Teismo nutarimą buvo taisoma Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis galiotų retroaktyviai: „Vadinasi, Konstitucija, inter alia jos 107 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią inter alia Seimo aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, nepaneigia Seimo teisės nustatyti tokį naują teisinį reguliavimą, pagal kurį būtų pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai, t. y. naują teisinį reguliavimą taikyti ir santykiams, kurie atsirado iki tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas minėtas Konstitucinio Teismo sprendimas.“

3. Tačiau įstatymų leidėjas to nepadarė nei Laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu, nei kitu įstatymu. Todėl ginčijamas sprendimas vertintinas pagal jo priėmimo ir vykdymo metu galiojusią teisę – LR VRM sprendimai dėl pareiškėjo pensijos atitiko tiek iki Konstitucinio Teismo nutarimo, tiek ir po jo buvusį teisinį reguliavimą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui – A. B. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais teisėtumo.

Byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 2006 m. sausio 10 d. sprendimu Nr. 2/17 pareiškėjui nuo 2005 m. gruodžio 14 d. neterminuotai paskirta 340,54 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą (b. l. 15). Nuo 2010 m. sausio mėn. 1 d., vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, pareiškėjui mokama sumažinta valstybinė pensija. Nuo 2010 m. gegužės mėn. pareiškėjas tam tikrais laikotarpais turėjo draudžiamųjų pajamų (b. l. 8, 19).

2. Tačiau šioje byloje kyla klausimas, per kokį terminą pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pripažino, kad susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais ir išaiškino, kad turėtų būti taikomas trejų metų terminas. Tačiau nuo 2013 m. sausio 1 d. Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnis buvo pakeistas, darant nuorodą į Valstybinio socialinio draudimo įstatymą, kurio 37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skundai Fondo valdybai dėl Fondo valdybos teritorinių skyrių ir kitų Fondo įstaigų, susijusių su Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimu, sprendimų ir veiksmų (neveikimo) nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą (neatlikimą) ar sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundai dėl sprendimų pensijų, rentų ir kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų kūrybiniams darbuotojams skyrimo ir (ar) mokėjimo klausimais nagrinėjami, jeigu jie pateikti per 6 mėnesius nuo tos dienos, kurią suinteresuotas asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo sprendimo priėmimą, o skundai dėl nepriimto sprendimo – per 20 darbo dienų nuo tos dienos, kurią baigėsi sprendimui priimti nustatytas terminas. Skundui paduoti nustatytas terminas, praleistas dėl svarbių priežasčių, kurias asmuo pagrindžia atitinkamais dokumentais, Fondo valdybos direktoriaus ar jo pavaduotojo sprendimu gali būti atnaujinamas. Skundų nagrinėjimo tvarką Fondo valdyboje nustato Fondo valdybos direktorius. Vadinasi, pareiškėjas, kuris tik 2013 m. sausio 9 d. kreipėsi į vidaus reikalų ministrą, prašydamas išmokėti paskirtos valstybinės pensijos už tarnybą nepriemoką (b. l. 18), praleido terminą, nes apie pensijos mažinimą žinojo dar nuo 2010 m. sausio mėn. (b. l. 8, 19). Todėl Vidaus reikalų ministerija 2013 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. 1D-1582(11) pareiškėjo skundo turėjo nenagrinėti (b. l. 6-7; 16-17).

Vadinasi, Vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimas Nr. 1D-1582(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ naikintinas, kaip neatitinkantis Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalies nuostatų, priimtas VRM veikiant ultra vires, o ši administracinė byla nutraukiama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 7 punkto pagrindu, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos, jos terminų, ir ja nebegalima pasinaudoti.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 101 straipsnio 7 punktu, 127 ir 129 straipsniais,

nusprendžia:

pareiškėjo A. B. skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. vasario 7 d. sprendimą Nr. 1D-1582(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos“ ir šią administracinę bylą nutraukti.

Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Mefodija PovilaitienėErnestas SpruogisNijolė Sušinskienė