Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas sprendime nustatė, kad UAB „BNA Market“ ir Muitinės departamentas 1993 m. gruodžio 28 d. pasirašė Sutartį. UAB „BNA Market“ nuo 1999 m. liepos 1 d. perleido visas teises pagal sutartį UAB „BNA Ergo“. Sutartis nutraukta 2003 m. rugsėjo 24 d. įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Teismas nurodė, jog ginčo santykio metu galiojęs CK 472 straipsnis (1964 m. redakcija) nustatė, jog jungtinės veiklos sutartimi du ar keli asmenys įsipareigoja užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui, nesukurdami naujo juridinio asmens. Pasiekti tikslui, nurodytam CK 472 straipsnyje, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu, arba dalyvaudami savo darbu. Sutarties dalyvių įnašai taip pat turtas, sukurtas ar įgytas kaip jungtinės jų veiklos rezultatas, yra bendroji dalinė jų nuosavybė (CK 474 str., 1964 m. redakcija). Sutartimi šalys susitarė, jog sutarties dalykas yra veiksmai, kuriais siekiama rekonstruoti ir po to bendrai eksploatuoti objektą Gedimino pr. 25, Vilniuje, pritaikyti patalpas prekybinei veiklai ir bendrai vykdyti komercine ūkinę veiklą (Sutarties 2 str.). Sutarties 3 straipsniu šalys numatė įnašus, kurių pagrindu turėjo būti suformuota bendra dalinė nuosavybė. Sutarties vykdymo laikotarpiu tarp šalių nekilo ginčo dėl įnašų dydžio ar jų vertės, nes atsakovas įvykdė savo įsipareigojimą ir priedu Nr. 1 prie Sutarties perdavė ieškovui naudojimuisi numatytas patalpas, o UAB „BNA Market“ rekonstravo patalpas ir skyrė lėšų pradiniam prekių pirkimui. Teismas nustatė, kad Sutarties 3 straipsnio 1 punkto sąlyga, dėl kurios vykdymo kilo ginčas, nebuvo įvykdyta, t.y. ieškovas neįrodė, jog šalių padarytų įnašų pagrindu buvo suformuota bendra dalinė nuosavybė. Atsakovui patalpos nepriklausė nuosavybės teise, todėl disponuoti jomis jis neturėjo teisės ir atsakovo įnašo vertė, perduodant patalpas naudojimuisi, atskirai nebuvo įvertinta. UAB „BNA Market“ įnašo dydis, kurį turėjo sudaryti lėšos rekonstrukcijai ir pradiniam prekių įsigijimui, taip pat nebuvo apspręstas jokiu konkrečiu dydžiu nei sutarties pasirašymo metu, nei jos vykdymo eigoje, be to įnašas nebuvo įformintas jokiu tarp šalių pasirašytu dokumentu. Nors pagal sutarties sąlygas šalių įnašai ir dalys bendrojoje dalinėje nuosavybėje buvo išreikštos santykiu po ½ dalį ir turėjo būti atskirai apskaitomos savuose apskaitos dokumentuose pagal įstatymų reikalavimus, tačiau nei vienos iš šių aplinkybių patvirtinančių įrodymų šalys teismui nepateikė, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kokios vertės įnašus po ½ dalį šalys įnešė tam, kad pradėti bendrą jungtinę veiklą. Pagal Sutarties 3 straipsnio 3 punktą, ieškovo įneštas lėšas turėjo sudaryti objekto rekonstrukcijos lėšos, įskaitant išlaidas medžiagoms ir įrengimams, pradiniam prekių pirkimui, tačiau ieškovas nenurodė, kokio dydžio įnašą jis (ir atitinkamai atsakovas) yra įnešęs, nes vienu atveju kalba apie iš viso per 1994 – 2002 metus investuotą 2 036 262 litų sumą, o kitu atveju nurodo, jog įnašą sudaro ½ nekilnojamojo turto – parduotuvės vertės. Teismas konstatavo, jog Sutarties dalyvių bendrąją dalinę nuosavybę sudaro įnašai ir turtas, sukurtas ar įsigytas kaip bendros jungtinės veiklos rezultatas, tačiau nekilnojamojo turto – patalpų Gedimino pr. 25,Vilniuje įnašo pagrindu bendra dalinė nuosavybė nebuvo suformuota. Teismo nuomone bendroji dalinė nuosavybė būtų sukurta, jeigu būtų įvykdytas imperatyvus CK 149, 255 straipsniuose įtvirtintas reikalavimas - įregistruoti nekilnojamojo daikto perleidimą atitinkamoje turto įregistravimo įstaigoje, šios taisyklės nesilaikymas turto perleidimo sutartį darė negaliojančia. Šiuo atveju vien tik Sutarties 3 straipsnyje išdėstytas susitarimas suformuoti bendrą dalinę nuosavybę iš įnašų, kurių vienas apibrėžiamas kaip nekilnojamasis turtas, negali sukurti teisinių pasekmių priešingų imperatyvioms įstatymo normoms. Atsakovo įnašas buvo ir liko valstybės nuosavybė, kurią atsakovas valdo patikėjimo teise. Teismas, nagrinėdamas ieškovo įnašo dydį nurodė, jog pagal pateiktus įrodymus nėra galimybės įnašo atriboti nuo objekto remontui ir rekonstrukcijai pagal Sutarties 4 straipsnį turėtų išlaidų bei Sutarties 5 straipsnyje numatytų išlaidų. Šiuose straipsniuose nustatyta, kad objekto kapitalinį remontą šalys proporcingai vykdo iš gautų jungtinės veiklos būdu piniginių lėšų, papildomos išlaidos kompensuojamos iš bendros jungtinės veiklos rezultate gauto pelno. Įrodymų, kokios iš turėtų per ieškovo nurodomus 1994 – 2002 metus išlaidos buvo padengtos iš pelno, ieškovas nepateikė ir šių aplinkybių neįrodinėjo. Bendra jungtinė veikla turėjo būti pradėta po to, kai šalys buvo įvykdžiusios savo įsipareigojimus dėl įnašų į bendrą turtą. Parduotuvė prekybinę veiklą pradėjo 1994 liepos 8 d., todėl įnašai turėjo būti suformuoti iki šios datos, o visos išlaidos rekonstrukcijai, remontui ir pan. padarytos po šios datos laikytinos bendros jungtinės veiklos išlaidomis, dengiamomis iš bendrai gautų pajamų ar pelno. Ieškovas pateikė teismui pažymas apie investicijas į patalpas Gedimino pr. 25, Vilniuje, mokėjimus pagal trišales sutartis, pažymą apie atliktus pastato pagerinimus, tačiau tame tarpe yra įtrauktos ir prekės, kurios turėjo būti parduotos ir atitinkamai iš tų pardavimų gautas pelnas, kuris skirstytas nustatyta tvarka, taip pat įranga ir interjero detalės, kurios po sutarties nutraukimo buvo pasidalintos tarp šalių ir dėl pastarųjų jokie paaiškinimai ar papildomi įrodymai nebuvo pateikti. Be to, ieškovas neįrodinėjo savo įnašo dydžio ar juo padaryto patalpų pagerinimo, nes savo dalį bendroje nuosavybėje grindė tik ½ dalies patalpų Gedimino pr. 25, Vilniuje verte. Dėl šių aplinkybių teismas konstatavo, kad šalys Sutarties vykdymo metu nesuformavo bendros dalinės nuosavybės iš nurodytų sutartyje įnašų, kurių vertė pinigine išraiška nebuvo nustatyta, t.y. neįvykdė vienos iš būtinų bendrai jungtinei veiklai sąlygų. Ši aplinkybė nepaneigė galimybės asmenims bendrai vykdyti tolimesnę jungtinę veiklą ir dalintis tos veiklos rezultatu. Turtu, sukurtu bendros veiklos rezultate, laikytinos gautos pajamos ir pelnas iš šalių prekybinės veiklos, kurias šalys skirstėsi sutartimi nustatyta tvarka ir dėl to ginčo nekilo. Tačiau konstatavus, jog bendra dalinė Sutarties šalių nuosavybė iš jų įnašų nebuvo sukurta ir atitinkamai įteisinta, negalima atidalinimo iš neegzistuojančios bendros dalinės nuosavybės ar jos pagrindu laikyti atsakovui patikėjimo teise perduotų valdyti patalpų vertę. Atsakovo patikėjimo teise valdomos patalpos buvo perduotas bendram šalių naudojimuisi, kad pasiekti sutartyje numatytus tikslus ir vystyti prekybinę veiklą. Tenkinti ieškovo reikalavimą dėl atidalijimo iš bendros dalinės nuosavybės, kai šalių pradėtos bendros jungtinės veiklos rezultatas (pajamos, pelnas) buvo pasidalintas be ginčo, o bendra dalinė nuosavybė iš šalių įnašų nebuvo sukurta, nėra pagrindo. Ieškovo argumentus, kad atsakovo po Sutarties nutraukimo toliau valdomos patalpos buvo pagerintos ieškovo lėšomis ir tai pagrindžia pateikti įrodymai, teismas atmetė nurodydamas, jog šiuo pagrindu ieškovas reikalavimo nereiškė, o minėtoji aplinkybė nesudaro pagrindo reikalavimo dėl atidalinimo iš bendros dalinės nuosavybės tenkinimui.