- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- A-610-442/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02801-2015-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Virginija Volskienė (pirm.), Stasys Gagys, Dainius Raižys (pran.)
- Pareiškėjas
- V. P.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, MGK) 2015 m. balandžio 13 d. sprendimą Nr. S-54 (7-33/2015) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 68-3 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2014 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-593 (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).
Pareiškėjas nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nesurinkta absoliučiai jokių įrodymų, patvirtinančių išvadą, jog sprendime nurodyti maisto produktai buvo panaudoti asmeniniams poreikiams. MGK sprendime nurodomų sąskaitų pagrindu įsigytos prekės buvo suvartotos sodybos poilsiautojų reikmėms – tai įrodo faktinė aplinkybė, jog tokio maisto kiekio asmeniniams pareiškėjo poreikiams suvartoti neįmanoma. Taip pat to paties laikotarpio (t. y. laikotarpio, kuomet buvo įsigyti aptariami produktai) pareiškėjo banko sąskaitos išrašuose, kuriuos turi ir mokesčių administratorius, matyti, jog buvo pirkti produktai asmeniniams poreikiams, už kuriuos pareiškėjas atsiskaitė kreditine kortele ir kurie nėra įtraukti į apskaitą. Pabrėžė, kad dauguma pirktų prekių (pvz., kava, arbata, cilindrinės žvakės, marinuoti agurkai, staltiesės ir pan.) nebuvo skirtos momentiniam suvartojimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad Kauno AVMI operatyvios kontrolės skyriaus specialistai 2014 m. spalio 17 d. patikrino sodybą Vileikių kaime bei surašė operatyvaus patikrinimo pažymą Nr. FR1043-8880, kurioje konstatavo, kad buvo parodyti baldai, įsigyti pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaita-faktūrą INT Nr. 0004832. Tačiau Komisija visiškai nepagrįstai šią aplinkybę mėgino paneigti kritiškai vertintinomis internetinėse svetainėse pateiktų baldų nuotraukomis. Todėl, pareiškėjo nuomone, esant tokiai situacijai, Komisijos pozicija, susijusi su baldų pirkimo PVM įtraukimu į PVM atskaitą, nepagrįsta ir sprendimas nepripažinti 1 865 Lt PVM atskaitos yra neteisingas ir neteisėtas.
Pareiškėjo nuomone, mokesčių administratoriaus teiginiai, kad keturių ratų ir sniego motociklai nebuvo perduoti pirkėjui, neatitinka tikrovės, nes abi šalys buvo pasirašiusios sutartis bei priėmimo-perdavimo aktus, šios sutartys nebuvo panaikintos ir pripažintos negaliojančiomis, todėl prekių pardavimo bei grąžinimo ūkinės operacijos būtent taip atspindėtos tiek pareiškėjo, tiek UAB „Agrošuolis“ buhalterinėje apskaitoje, t. y. įtraukiant į PVM atskaitą pardavimo PVM už parduotas prekes bei tą pačią PVM sumą įtraukiant į pirkimo PVM atskaitą, prekes grąžinus. Komisija sprendime apskritai neargumentavo, kodėl yra vertinama, kad sandoris realiai neįvyko, t. y. pareiškėjas minėtų prekių UAB „Agrošuolis“ neperdavė, jei byloje yra akivaizdūs įrodymai, jog buvo priešingai. Be to, mokesčių administratorius, atlikęs priešpriešinį uždarosios akcinės bendrovės „Agrošuolis“ patikrinimą, nusprendė, kad bendrovė minėtų prekių pardavimo PVM įtraukė į apskaitą teisingai. Kitaip tariant, pardavimo PVM pagal debetinę sąskaita buvo pripažįstamas, o pirkimo PVM pagal tą pačią debetinę sąskaitą jau nepripažįstamas, t. y. mokesčių administratoriaus išvados tuo pačiu klausimu buvo kardinaliai priešingos, o tai visiškai nesuderinama su apmokestinimo aiškumo principu. Pareiškėjo teigimu, situacija, kuomet jam turint kelių šimtų tūkstančių litų PVM mokesčio permoką tuo pačiu metu yra skaičiuojami delspinigiai už neva nesumokėtą į biudžetą PVM, neabejotinai neatitinka nei teisingumo, nei protingumo, nei kitų demokratinės valstybės principų.
Pareiškėjas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tai, jog įrodinėjimo pareiga teisingai apskaičiuojant mokesčio sumą mokesčių mokėtojo patikrinimo metu tenka mokesčių administratoriui, yra neabejotinas pagrindas išvadai, kad Komisija neteisėtai ir nepagrįstai patvirtinto ginčijamus sprendimus, nepaisant to, kad mokesčių administratorius neįrodė Kauno AVMI sprendimo pagrįstumo. Esant šioms aplinkybėms MGK sprendimas, kaip visiškai nemotyvuotas, prieštaraujantis byloje surinktiems įrodymams bei įrodinėjimo pareigų paskirstymo administracinėse bylose taisyklėms, turi būti panaikintas, ko sekoje turi būti panaikinti Kauno AVMI ir VMI sprendimai.
Atsiliepimas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė teismui atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
VMI paaiškino, kad nagrinėjamu atveju mokesčių mokėtojui nepakanka apsiriboti įrodymais nepagrįstų paaiškinimų, kontraargumentų teikimu, mokesčių mokėtojas turėtų pateikti tokius leistinus įrodymus, kurie suponuotų priešingą išvadą, nei priėjo mokesčių administratorius. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo išvadai, kad pareiškėjas būtų teikęs kokius nors konkrečius įrodymus apie atitinkamais laikotarpiais vykdytą veiklą, kuriai būtų naudoti įsigyti produktai ir baldai, apie sandorio su „Agrošuolis“ realų vykdymą. Pareiškėjas skunde teismui suabsoliutina savo teisę į PVM atskaitą, ignoruodamas šios teisės įgyvendinimui svarbią nuostatą, jog tokia teisė gali būti įgyta tik tuo atveju, kai įgytas prekes ir (ar) paslaugas asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, t. y. įsigytos prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Tai, kad, 2014 m. spalio 17 d. atliekant faktų patikrinimą, pareiškėjas baldus parodė kaip tuos, kurie įsigyti, nereiškia, kad tikrinimą atlikę VMI specialistai šį faktą tuo momentu patvirtino. Jie tik patvirtino tai, ką jiems sakė ir rodė pareiškėjas. Tikrinimą atlikę pareigūnai parodytus baldus nufotografavo, o tik po to tikrino, ar tai tokie baldai, kuriuos pagal PVM sąskaitą-faktūrą įsigijo pareiškėjas, nes ant pačių baldų nebuvo jokių žymėjimų, patvirtinančių jų atitikimą sąskaitos-faktūros duomenims, iš nuotraukų matyti, kad buvo ieškoma žymėjimų ant baldų. Mokesčių administratorius pasinaudojo viešai prieinamais duomenimis ir tik tada įsitikino, jog parodyti baldai atrodo visai kitaip, nei nurodyta dokumente. Atsižvelgiant į tai, jog mokestinio patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas minėtų prekių UAB „Agrošuolis“ realiai neperdavė, už jas apmokėta nebuvo, išvada, kad sandoris realiai neįvyko, prekės nebuvo naudojamos PVM apmokestinamai veiklai, yra pagrįsta.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas taip pat pripažino, kad pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjas 2009 m. birželio mėnesį ir 2012 m. sausio-vasario mėnesiais per daug deklaravo pardavimo PVM (už parduotas prekes UAB „Agrošuolis“), dėl tos priežasties tikrinamuoju laikotarpiu – 2013 m. lapkričio mėnesį – nepagrįstai įtraukė į PVM atskaitą grąžintų prekių PVM. Teismas pažymėjo, kad minėtos išvados nepaneigia mokesčių administratoriaus sprendimai dėl UAB „Agrošuolis“, kadangi dar nėra galutinių sprendimų dėl UAB „Agrošuolis“ teisės į PVM atskaitą. Tačiau jau iš šios mokestinio ginčo bylos duomenų matyti, kad ir UAB „Agrošuolis“ pasiūlyta patikslinti 2009, 2012 ir 2013 metų pirkimo PVM . Todėl pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad pažeistas mokesčių mokėtojų lygybės principas ir kiti principai.
Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjo teiginius, jog vien delspinigių skaičiavimas skundžiamus sprendimus daro neteisėtais. Teisės aktai nenumato galimybės nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriui neskaičiuoti delspinigių, todėl delspinigių skaičiavimu nepažeidžiami nei mokesčių teisės, nei viešojo administravimo principai. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti.
III.
Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Taip pat prašo prijungti pridedamą UAB „Interio Kaunas“ rašytinio patvirtinimo su fotonuotraukomis kopiją prie šios administracinės bylos medžiagos.
Pareiškėjas pažymi, kad aplinkybę, jog įsigytos prekės sunaudotos sodybos poilsiautojų reikmėms, įrodo būtent tai, jog tokio maisto kiekio asmeniniams poreikiams suvartoti neįmanoma. Tai patvirtina ir aplinkybė, kad to paties laikotarpio (t. y. laikotarpio, kuomet buvo įsigyti aptariami produktai) pareiškėjo bankų sąskaitų išrašuose, kuriuos turi ir mokesčių administratorius, matyti, jog buvo pirkti produktai asmeniniams poreikiams, už kuriuos pareiškėjas atsiskaitė kreditine kortele ir kurie nėra įtraukti į apskaitą. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybę, jog baldai buvo įsigyti pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą INT Nr. 0004832, patvirtina UAB „Interio Kaunas“ patvirtinimas (kartu su baldų fotonuotraukomis), kuris pridėtas prie apeliacinio skundo. Tai įrodo, kad operatyvaus patikrinimo metu pareiškėjo nurodyti ir specialistų užfiksuoti baldai yra būtent pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. INT0004832 įsigyti baldai. Todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo nurodyti baldai nebuvo įsigyti ir naudojami PVM apmokestinamai veiklai vykdyti. Pareiškėjui nesuprantama, kodėl teismas vertino kaip pagrįstą mokesčių administratoriaus išvadą, jog sandoris realiai neįvyko, t. y. pareiškėjas minėtų prekių UAB „Agrošuolis“ neperdavė, jei byloje yra akivaizdūs įrodymai, jog buvo priešingai. Pareiškėjo nuomone, nepaisant to, jog, kaip išaiškino pirmosios instancijos teismas sprendime, teisės aktai nenumato galimybės aptariamu atveju mokesčių administratoriui neskaičiuoti delspinigių, teismas, kaip vienintelė teisingumą vykdanti institucija, privalėjo priimti ne teisėtą, bet teisingą sprendimą, neprieštaraujantį teisingumo, protingumo ir kitiems fundamentaliems principams.
Apibendrindamas pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nevertinus pareiškėjo paaiškinimų, netinkamai aiškinant bei taikant teisės aktus bei nesivadovaujant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo suformuota praktika, todėl yra nepagrįstas bei neteisėtas ir turi būti panaikintas.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. VMI iš esmės pateikia analogiškus argumentus kaip ir atsiliepime į apreiškėjo skundą. Teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Papildomai atkreipia dėmesį, kad įsigyti maisto produktai turi numatytus galiojimo terminus, pvz., pagal 2013 m. spalio 18 d. PVM sąskaitą-faktūrą SRDO Nr. 087419 pirktos prekės – atšaldytų viščiukų-broilerių šlaunelių –galiojimo terminas buvo iki 2013 m. spalio 20 d., t. y. minėtos aplinkybės tik patvirtina, jog prekės pirktos privatiems poreikiams tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.
Nagrinėjamoje byloje mokestinis ginčas yra kilęs dėl mokesčių administratoriaus papildomai apskaičiuotų 39 607 Lt PVM ir 2 429 Lt PVM delspinigių pagrįstumo.
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-593 patvirtino 2014 m. rugpjūčio 21 d. patikrinimo akto Nr. FR0680-583 nurodymus pareiškėjui sumokėti į biudžetą 39 607 Lt (11 471 Eur) PVM, 2 429 Lt (703 Eur) PVM delspinigių, bei atleido pareiškėją nuo 3 961 Lt (1 147 Eur) PVM baudos.
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. sausio 15 d. sprendimu Nr. 68-3 nusprendė patvirtinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 15 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-593.
Mokestinių ginčų komisija, išnagrinėjusi mokestinį ginčą pagal pareiškėjo skundą, 2015 m. balandžio 13 d. sprendimu Nr. S-54 (7-33/2015) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2015 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 68-3.
Priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas yra tenkintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. įstatymo Nr. VIII-1927 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 ir 2 dalys). Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis).
Be to, procesinis įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis).
Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).
Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atmetė pareiškėjo skundą nenustatęs ir neįvertinęs visų bylai reikšmingų aplinkybių, nepasisakęs dėl bylos proceso šalių pagrindinių argumentų ir nepateikęs motyvuotų išvadų.
Betarpiškumo principas reikalauja, kad teismas, nagrinėdamas bylą, ištirtų byloje esančius įrodymus: išklausytų proceso šalių paaiškinimų, liudytojų parodymų, specialistų paaiškinimų ir ekspertų išvadų, susipažintų su rašytiniais įrodymais, apžiūrėtų daiktinius įrodymus. Tai reiškia, jog pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas bylai reikšmingų faktinių aplinkybių buvimą, gali savo išvadas pagrįsti tik betarpiškai teismo posėdžio metu ištirtais ir pagal procesiniame įstatyme nustatytas taisykles įvertintais įrodymais.
Priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas minėtų procesinių normų nesilaikė, nes bylai reikšmingas faktines aplinkybes, kuriomis remdamasis atmetė pareiškėjo skundą, nustatė ne betarpiškai byloje surinktų faktinių duomenų analizės pagrindu, bet iš esmės remdamasis mokestinio patikrinimo akte, skundžiamuose mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose nurodytomis apibendrintomis išvadomis dėl faktinių aplinkybių nustatymo.
Pareiškėjui teisė į PVM atskaitą, visų pirma, nebuvo suteikta dėl to, kad pagal PVM sąskaitas faktūras įsigyti maisto produktai ir kiti daiktai iš UAB „RIMI“ bei UAB „Sanitex“, o taip pat iš UAB „Interio Kaunas“ įsigyti baldai nebuvo panaudoti PVM apmokestinamam paslaugų teikimui.
Pirmosios instancijos teismas, vertindamas, ar pagrįstai pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į PVM atskaitą dėl minėtų prekių įsigijimo, analizavo ir aplinkybes, kurios nėra susijusios su nagrinėjamu mokestiniu ginču. Tarkim, skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, nurodant argumentus apie tai, kad pareiškėjui pagrįstai nebuvo suteikta teisė į PVM atskaitą dėl maisto produktų ir kitų prekių įsigijimo, yra pasisakyta ir dėl prekių, įsigytų iš UAB „Maksima“ pagal 2013 m. rugpjūčio 9 d. PVM sąskaitą faktūrą, nors ginčijamu Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. spalio 15 d. sprendimu Nr. (04.7.2)-FR0682-593 pareiškėjui yra pripažinta teisė į PVM atskaitą pagal šią PVM sąskaitą faktūrą (MGK bylos I t., b. l. 37-48). Konstatuodamas, kad pareiškėjo iš UAB „RIMI“ ir UAB „Sanitex“ įsigytos prekės pareiškėjo nebuvo panaudotos PVM apmokestinamam paslaugų teikimui, teismas iš esmės atkartojo tik ginčijamuose mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose išdėstytas išvadas.
Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjui teisės į PVM atskaitą pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą INT Nr. 0004832 dėl baldų įsigijimo iš UAB „Interio Kaunas“. Šiai išvadai pagrįsti teismas rėmėsi tik mokesčių administratoriaus surinktais duomenimis, tačiau jų nevertino pagal įrodymų vertinimo taisykles, įtvirtintas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nurodyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, jog parduotuvės www.aildesign.lt internetinėje svetainėje bei „Google“ paieškos sistemoje rasti pareiškėjo pirkti baldai yra akivaizdžiai nepanašūs į rastus kaimo turizmo sodyboje. Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar tinklalapis www.aildesign.lt priklauso UAB „Interio Kaunas“, iš kurios pareiškėjas pirko baldus, iš bylos medžiagos neaišku, kokiais duomenimis iš „Google“ paieškos sistemos buvo remtasi, be to, teismas nevertino iš interneto gautų duomenų patikimumo.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad UAB „Agrošuolis“ iš pareiškėjo įsigijo už 178 000 Lt be PVM tokias prekes: pagal 2009 m. birželio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą VAL NR. 2009/06/001 keturratį motociklą SP0018 už 35 500 Lt (be PVM); pagal 2012 m. sausio 2 d. PVM sąskaitą faktūrą VAL Nr. 2012.01.02 keturratį motociklą SP0018 už 35 500 Lt (be PVM), sniego motociklą SP0016 už 37 000 Lt (be PVM); pagal 2012 m. vasario 13 d. PVM sąskaitą faktūrą VAL Nr.2/2012.02.13 2 pavėsines už 70 000 Lt (be PVM). UAB „Agrošuolis“ pagal 2013 m. lapkričio 15 d. debetinę PVM sąskaitą faktūrą Nr. AUT234 grąžino pareiškėjui: 1 sniego motociklą, 2 pavėsines, 2 keturračius motociklus už 178 000 Lt be PVM (PVM sudaro 37 065 Lt).
Pirmosios instancijos teismas, remdamasis vien tik mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjas minėtų prekių UAB „Agrošuolis“ realiai neperdavė ir už jas apmokėta nebuvo, priėjo išvadą, kad sandoris realiai neįvyko, prekės nebuvo naudojamos PVM apmokestinamai veiklai, todėl konstatavo, jog pareiškėjas 2009 m. birželio mėnesį ir 2012 m. sausio-vasario mėnesiais per daug deklaravo pardavimo PVM (už parduotas prekes UAB „Agrošuolis“), dėl tos priežasties 2013 m. lapkričio mėnesį nepagrįstai įtraukė į PVM atskaitą grąžintų prekių PVM.
Tačiau pirmosios instancijos teismas nesiaiškino, ar, atsižvelgiant į byloje sutrinktus duomenis bei į Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nuostatas, buvo minėtų prekių tiekimas, ar pareiškėjas ir UAB „Agrošuolis“ deklaravo ir sumokėjo į biudžetą PVM pagal minėtas PVM sąskaitas faktūras (tiek pagal PVM sąskaitas faktūras dėl prekių pardavimo, tiek pagal debetinę PVM sąskaitą faktūrą). Šios aplinkybės yra reikšmingos vertinant mokesčių administratoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjui nurodyta sumokėti papildomą PVM dėl motociklų ir pavėsinių pardavimo bei vėlesnio jų grąžinimo, teisėtumą ir pagrįstumą.
Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas jokio savarankiško bylai reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, t. y. iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visus įrodymus, nustatyti visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus bylai reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, nes nebūtų užtikrinta teisė bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka.
Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas iš esmės neišnagrinėjo kilusio mokestinio ginčo, tuo pažeisdamas procesines teisės normas (ABTĮ 81 straipsnis, 86 straipsnio 1 ir 2 dalys, 87 straipsnio 4 dalis), ir dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas (ABTĮ 142 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad byloje turi būti tiriami ir vertinami įrodymai, nustatomos visos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės, todėl byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo
Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė baldų nuotraukas su UAB „Interio Kaunas“ darbuotojos patvirtinimu, kad šie baldai įsigyti UAB „Interio Kaunas“ salone pagal 2013 m. rugsėjo 20 d. PVM sąskaitą faktūrą INT Nr. 0004832 (b. l. 99-100). Kadangi skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl teisėjų kolegija šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nesprendžia klausimo dėl minėto pareiškėjo pateikto papildomo įrodymo prijungimo prie bylos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 5 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.