Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. P. apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio, kuriuo I. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 284 str. 1 d. terminuotu laisvės atėmimu vieneriems metams;pagal LR BK 140 str. 1 d. terminuotu laisvės atėmimu šešiems mėnesiams;pagal LR BK 135 str. 1d. terminuotu laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 4 d. paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė paskirta terminuotas laisvės atėmimas penkeriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžia skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos, t. y. nuo 2012 m. rugpjūčio 28 d.

Kardomoji priemonė – suėmimas palikta nepakeista. Į bausmės laiką įskaitytas sulaikymo laiką nuo 2011 m. gruodžio 28 d. iki 2012 m. rugpjūčio 28 d.

Priteista iš I. P. (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasų naudai gydymo išlaidos 1469,22 Lt. Priteista iš I. P. 15000 Lt neturtinės žalos atlyginimo E. R..

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. P. nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 26 d., apie 17 val. 30 min., prie (duomenys neskelbtini) kaime, esančios parduotuvės, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams, t. y. matant pašaliniams asmenims, rankose turėta lazda tyčia sudavė V. C. nenustatytą kiekį smūgių į įvairias kūno vietas ir tokiais savo chuliganiškais veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 26 d., apie 23 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini), esančiame savo namų kieme, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ginčo dėl asmeninio pobūdžio nesutarimų metu, tyčia rankomis ir kojomis sudavė E. P. mažiausia 12 smūgių, į įvairias kūno vietas, bei tokiais savo veiksmais padarė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Taip pat jis nuteistas už tai, kad 2011 m. gruodžio 27 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio pobūdžio nesutarimų metu, suduodamas mažiausia du smūgius akmeniu E. R. į galvą, tuo padarydamas jam atvirą įspaustinį skeveldrinį kaktikaulio ir dešinio momenkaulio lūžimą, bei tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam E. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Apeliacinės instancijos teisme atliktas įrodymų tyrimas.

Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis I. P. prašė sušvelninti bausmę, o dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 135 str. 1 d. (dėl E. R. sunkaus sveikatos sutrikdymo) išteisinti arba sušvelninti bausmę.

Nuteistojo I. P. gynėja advokatė V. Laukevičienė palaikė apeliacinius skundus juose nurodytais motyvais ir prašė tenkinti. Pažymėjo, kad neteisingai įvertintos I. P. asmenybę charakterizuojančios ir apibūdinančio aplinkybės, nepripažinta lengvinančia aplinkybe jo nuoširdus gailėjimasis, atviras papasakojimas dėl dviejų veikų. Prašo pripažinti tai lengvinančia aplinkybe ir sušvelninti skirtą bausmę. Dėl I. P. inkriminuotos LR BK 135 str. 1 d. prašė išteisinti.

Apeliacinės instancijos teisme prokurorė S. Borščienė prašė nuteistojo skundą tenkinti iš dalies. Nurodė, kad dėl LR BK 284 str. 1 d. ir LR BK 140 str. 1 d. reikia pripažinti lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimą ir gailėjimąsi, tačiau švelninti bausmių nėra pagrindo, nes skirtos bausmės mažesnės nei sankcijos vidurkis. Dėl LR BK 135 str. 1 d. siūlė siaurinti kaltinimą, nes, pagal eksperto tvirtinimą, E. R. į galvą buvo suduotas tik vienas smūgis, iš viso buvo du smūgiai, iš kurių kitas buvo suduotas į dešinę šlaunį. Nuteistojo kaltės neigimas trečiame epizode atmestinas, kaip nepagrįstas. Mano, kad nusikaltimas įrodytas nukentėjusiojo parodymais, jog į jį akmenį metė I. P., o S. B. parodymus pakeitė, be to ji yra I. P. giminaitė – pusseserė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 320 str. 3 d.), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė ir teisingai kvalifikavo I. P. veikas, išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai, nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas, tačiau nuosprendyje išdėstytos išvados, kiek tai liečia kaltinimą pagal LR BK 135 str. 1d., neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija nusikalstamų veikų, numatytų LR BK 140 str. 1 d. ir 284 str. 1 d. kvalifikacijos, todėl teisėjų kolegija, vadovaujantis LR BPK 320 str. 3 d., patikrina bylą neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl kaltės pagal LR BK 135 str. 1 d.

Asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu asmens padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį ir jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką (LR BK 2 str. 3 d., 4 d.).

LR BK 135 str. 1 d. baudžiamoji atsakomybė numatyta tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas.

2011 m. gruodžio 27 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini) kaime, E. R. padarytas odos nubrozdinimas dešinėje šlaunyje ir vienu smūgiu mestu iš akmens padarytas atviras įspaustinis skeveldrinis kaktikaulio ir dešinio momenkaulio lūžimas, o šių padarytų sužalojimų visuma kvalifikuota kaip sunkus sveikatos sutrikdymas (LR BK 135 str. 1 d.). Kaltinimas pareikštas I. P.. Baudžiamojo proceso metu nuteistasis I. P. parodymus dėl įvykio, kurio metu buvo sužalotas E. R., davė 2011-12-28 (1 t. 70 b. l.), 2012-02-21 (1 t., 94-95 b. l.) ir 2012-08-22 (2 t., 63-73 b. l.), paaiškinimus apie įvykio aplinkybes išdėstė ir apeliaciniame skunde. Visuose parodymuose nurodytos skirtingos aplinkybės. Liudytojai patvirtino prie E. R. namų I. P. atvykus du kartus, išlipus iš automobilio. Nustatyta, kad E. R. sužalotas antrą kartą atvykus I. P.. Apklausiamas I. P. įvykio aplinkybes nurodė skirtingai: prie E. R. namų antrą kartą nebuvo nuvažiavęs ir nieko nežino; jis nubėgo prie E. R. namų, bet ten nieko nerado ir nuvažiavo; antrą kartą nuvažiavus jis nebuvo išlipęs iš automobilio; apeliaciniame skunde nurodo buvo atvažiavęs ir išlipęs, kažko ieškojo automobilio dėtuvėje, kas laikytina buvimu automobilio viduje. Teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad E. R. jų automobiliui atvažiavus, pripuolė prie automobilio ir norėjo atidaryti dureles, tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad E. R. akmens metimo metu buvo netoli iš automobilio išlipusio I. P..

Nukentėjusysis parodė, kad jį sužalojo I. P., jo parodymai nuoseklūs. Nuteistasis neigia metęs akmenį į nukentėjusįjį. I. P. 2012-02-21 (1 t., 94-95 b. l.) apklausos ikiteisminio tyrimo metu nurodė matęs, kaip A. K. pro pradarytą automobilio langą metė į nukentėjusįjį akmenį, jiems važiuojant pro (duomenys neskelbtini) kaime esančią parduotuvę, kai tuo metu nukentėjusysis, S. U. ir dar vienas asmuo iš jos išėjo. Teisiamojo posėdžio metu aiškino matęs prie E. R. namų A. K. pradarius automobilio langą metus į nukentėjusįjį akmenį tuo metu, kai nukentėjusysis pribėgo ir bandė atidaryti automobilio dureles. Liudytoja S. B. ikiteisminio tyrimo metu nurodė A. K. buvus išlipusį iš automobilio ir metus akmenį į nukentėjusįjį (1 t., 61 b. l.), tačiau šiuos parodymus pakeitė teisiamojo posėdžio metu, nurodydama, kad A. K. metė akmenį į nukentėjusįjį pro atidarytą automobilio langą. Liudytojas A. K. apklausos metu nurodė nukentėjusiajam bandant atidaryti automobilio dešinės pusės galines dureles sėdėjęs automobilyje, tačiau šis durelių neatidarė, nes automobilis pradėjo važiuoti (1 t. 62-63 b. l.).

Įvertinus išdėstytus parodymus, darytina išvada, kad A. K., jam sėdint ant automobilio galinės sėdynės, o nukentėjusiajam būnant A. K. iš dešinės pusės, objektyviai realios galimybės mesti akmenį pro atidarytą automobilio langą į nukentėjusįjį taip, kad būtų padaryti sužalojimai nukentėjusiojo galvos viršugalvio dešinėje pusėje, neturėjo. Duomenų, kad nukentėjusiajam pribėgus prie automobilio, A. K. būtų buvęs išlipęs iš automobilio, nėra. Esant sužalojimams E. R. viršugalvio dešinėje pusėje, objektyviai realią galimybę padaryti tokio pobūdžio sužalojimus nukentėjusiajam turėjo tik I. P., nukentėjusiajam pribėgus prie automobilio dešinės pusės galinių durelių, o nuteistajam būnant prie automobilio dešinės pusės priekinių (keleivio) durelių, nuteistajam atsisukus ir smūgiuojant akmeniu į nukentėjusiojo galvos viršugalvį (viršugalvio kaktikaulį bei dešinės pusės momenkaulį).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, nuteistojo neigimą padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, sunkų sveikatos sutrikdymą E. R., atsižvelgdama į jo kintančius parodymus apie įvykį, laiko jo gynybine pozicija bei siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikaltimą. Pagrįstai pirmosios instancijos teismo liudytojų S. B. ir A. K. duoti parodymai teisminio nagrinėjimo metu įvertinti kritiškai, nes jie parodymus pakeitė nepaaiškindami parodymų pakeitimo priežasties, be to, yra abu yra artimi nuteistajam.

Pirmosios instancijos teismo nustatyta, kad I. P. nukentėjusiajam E. R. asmeninių nesutarimų metu, sudavė mažiausiais du smūgius akmeniu E. R. į galvą. Išanalizavus liudytojų parodymus, jog akmuo į nukentėjusįjį E. R. buvo mestas, Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos Jurbarko skyriaus 2012-01-27 specialisto išvadą Nr. G43/12(10), kurioje nurodyta, kad E. R. nustatytas odos nubrozdinimas dešinėje šlaunyje ir muštinė žaizda viršugalvyje, atviras įspaustinis skeveldrinis kaktikaulio ir dešinio momenkaulio lūžimas su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu (1 t., 42-43 b. l.), apeliacinės instancijos teismo posėdyje įrodymų tyrimo metu apklausto eksperto A. J., parodymus, kad E. R. iš viso buvo suduoti du smūgiai: vienas į galvą, kitas į dešinę šlaunį bei patvirtinus, kad smūgis į galvą E. R. buvo vienas, konstatuotina, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių.

Apeliacinės instancijos teismas pašalina iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aplinkybę, kad I. P. E. R. sudavė du kartus akmeniu į galvą, bei nustato, kad E. R. iš viso buvo suduota du kartus, į galvą akmeniu buvo suduota vieną kartą, tuo padarant viršugalvyje atvirą įspaustinį skeveldrinį kaktikaulio ir dešinio momenkaulio lūžimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu.

Byloje ištirtų įrodymų visuma įrodyta, kad I. P. sunkiai sutrikdė žmogaus sveikatą: 2011 m. gruodžio 27 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio pobūdžio nesutarimų metu, suduodamas mažiausia du smūgius E. R., iš jų vieną smūgį akmeniu į E. R. galvą, tuo padarydamas jam atvirą įspaustinį skeveldrinį kaktikaulio ir dešinio momenkaulio lūžimą, ir taip sunkiai sutrikdė E. R. sveikatą (LR BK 135 str. 1 d.).

Dėl bausmės dydžio

Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. LR BK 41 str. įstatymo leidėjo įtvirtinti bausmės skyrimo tikslai sudaro vieningą bausmės paskirtį. Minėtas straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti LR BK 54 str. LR BK 54 str. 2 d. nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet turi atsižvelgti ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino I. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikaltimus pagal LR BK 140 str. ir 284 str. bei nuoširdžiai gailisi (LR BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pagal Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2p. atsakomybę lengvinanti aplinkybė kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama, jei teismas nustato bent du momentus: a) kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir b) bent vieną iš šių alternatyvų: kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką arba padėjimą išaiškinti joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką pagal susiformavusią teismų praktiką yra teismo vertinamas kaip atsakomybę lengvinanti aplinkybė tada, kai kaltininkas savanoriškai, t. y. savo noru, o ne dėl surinktų byloje įrodymų, pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys Nr. 2K-264/2009, 2K-122/2012). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas stengiasi atlyginti žalą, atsiprašo nukentėjusiųjų, kritiškai vertina savo poelgį, išgyvena dėl jo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinė nutartis Nr. 2K-7-156/2010).

I. P. nuo pat proceso pradžios pripažino padaręs LR BK 140 str. 1 d. ir 284 str. 1d. numatytus nusikaltimus, išdėstė esmines šių nusikaltimų padarymo aplinkybes (1 t., 21, 26, 94-95 b.l.), tačiau Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 22 d. teisiamojo posėdžio metu nurodydamas aplinkybes dėl E. P. suduotų smūgių skaičių, jos nuvirtimo aplinkybes iš dalies pakeitė. Duomenų, kad I. P. atsiprašė nukentėjusiosios E. P., o ji jam atleido, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje nėra. Nukentėjusysis V. C. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kaltinamasis jo atsiprašė kitą dieną, jis atleido (2 t. 63-73), tačiau tokių duomenų viso ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas jis nenurodė. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad teisme visų atsiprašė, tačiau, kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo (2 t. 63-73), I. P. teisminio nagrinėjimo metu neatsiprašė nė vieno nukentėjusiojo. Be to, neigė padaręs nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 135 str. 1 d. Tokie apelianto veiksmai leidžia abejoti tuo, kad jis nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimus, t. y. kritiškai vertina savo elgesį, pašalino nusikaltimais padarytas nukentėjusiesiems neigiamas pasekmes. Visa tai patvirtina, kad I. P. elgesyje nėra atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos LR BK 59 str. 1 d. 2 p.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino I. P. atsakomybę sunkinančia aplinkybe tai, kad nusikaltimus jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. Kita vertus, net ir nenustačius apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nustačius jo atsakomybę sunkinančią aplinkybę dėl numatytų nusikaltimų padarymo, vien tai nepripažintina kaip pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad bausmės tikslai jo atžvilgiu gali būti pasiekti paskyrus tik mažesnę laisvės atėmimo bausmę.

Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, kurią skiriant teismas ne tik vykdo įstatymo reikalavimus atsižvelgti į nusikalstamos veikos sunkumą bei kaltininko asmenybę, bet ir išreiškia nuomonę apie padarytą veiką ir kaltąjį asmenį.

Vertinant nuteistojo I. P. asmenybę, atsižvelgtina, kad padaryti du nesunkūs ir vienas sunkus nusikaltimai, atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažinta tai, kad nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikaltimo padarymui. (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijos charakterizuojamas kaip nedirbantis, neregistruotas darbo biržoje, kaimynų nuomone – mandagus, tačiau agresyvus, visur kaišiojantis nagus, savo veiklą vykdantis naktimis, dažnai vartojantis alkoholį (1 t. 187 b. l.). I. P. teisiamas 10 kartą, teistumas neišnykęs, įrašytas į psichikos sveikatos centro įskaitą, baustas administracine tvarka, naują nusikalstamą veiką padarė praėjus 7 paroms po grįžimo iš bausmės atlikimo vietos ir toliau darė kitus nusikaltimus. Vertinant išdėstytas aplinkybes yra akivaizdu, jog jis išvadų dėl ankstesnių teistumų nepadarė, anksčiau jam skirtos bausmės teigiamos įtakos neturėjo, todėl pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu jam pagrįstai skirta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.

Už LR BK 140 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 1 metų. Laisvės atėmimo bausmės sankcijos vidurkis 7 mėnesiai 15 dienų. I. P. skirti 6 mėnesiai laisvės atėmimo.

Už LR BK 284 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki 2 metų. Laivės atėmimo bausmės sankcijos vidurkis 1 metai 1 mėnuo 15 dienų. I. P. skirta 1 metai laisvės atėmimo. LR BK 135 str. 1 d. sankcijoje yra numatyta, kad už nusikaltimo padarymą yra baudžiama laisvės atėmimu iki dešimties metų, sankcijos vidurkis 5 metai 1 mėnuo 15 dienų. Alternatyvių bausmės rūšių sankcijoje nėra numatyta. I. P. skirta 4 metai 6 mėnesiai laisvės atėmimo. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu už visas nusikalstamas veikas skirtos mažesnio dydžio nei sankcijos vidurkis bausmės atitinka proporcingumo ir protingumo kriterijus, todėl jas mažinti nėra pagrindo.

Nuteistajam skirti švelnesnės bausmės nesudaro pagrindo ir tai, jog jis, kaip nurodo, turi 3 metų vaiką, kurio, nes duomenų, kad nukentėjusioji E. P. pagimdė I. P. vaiką, šioje baudžiamojoje byloje nėra.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas bausmės rūšies bei dydžio parinkimo klausimą, tinkamai pritaikė įstatymą konkrečiam atvejui, nepažeidė LR BK 61 str. nuostatų, įvertino LR BK 54 str. numatytas ir kitas bausmei skirti reikšmingas aplinkybes, atsižvelgė ne tik į LR BK siekiamus bausmės tikslus, paskirtos bausmės teisingumą, bet ir aptarė prevencijos reikšmę, įstatymo ginamas vertybes, kėsinimosi dalyko vertingumą, padarytos žalos dydį ir mastą, nusikaltimo tikslus ir motyvus, nusikaltimo padarymo būdą, laiką ir vietą, žalingų pasekmių turinį ir sunkumą, kaltinamojo šeimyninę padėtį bei jį charakterizuojančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pagrindo keisti paskirtos bausmės dydžio nėra, ji nėra per griežta.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nurodoma, kad nuo akmens nėra paimti pirštų antspaudai, jie nesulyginti su I. P. bei, kad jis sutinka būti patikrintas melo detektoriumi dėl šios veikos padarymo. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad šių procesinių veiksmų atlikimas, vertinant byloje surinktus įrodymus yra netikslingas, todėl jie neatliktini.

Apeliaciniame skunde išdėstyti apelianto teiginiai, kad jis yra šmeižiamas, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, o tai, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai nėra tokie, kokių norėtų nuteistasis ir kurie patvirtintų visas kintančias nuteistojo pateiktas įvykio interpretacijas, versijas, nėra pagrindu laikyti I. P. šmeižimu. Nespręstini klausimai dėl nuteistojo galimai atlikto dūrio N. D., peilio pas nuteistąjį neradimo, galimo skambinimo A. K. iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus, telefoninių pokalbių išklotinių paėmimo, kadangi dėl to kaltinimai I. P. nėra pateikti.

Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino teisingai, nepažeisdamas LR BPK 20 str. nuostatų ir nuosprendžio motyvuojamoje dalyje išdėstė išsamius argumentus, pagrindžiančius nuosprendžio išvadas, paskyrė teisingą savo dydžiu ir rūšimi bausmę, tačiau nuosprendyje nustatė aplinkybę neatitinkančią bylos duomenų, todėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendis keistinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1d. 3p. ir 328 str. 3p.,

nutarė:

Pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2012 m. rugpjūčio 28 d. nuosprendžio aprašomojoje dalyje nustatytas aplinkybes, nurodant, kad:

I. P. 2011 m. gruodžio 27 d., apie 20 val. (duomenys neskelbtini) kaime, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, asmeninio pobūdžio nesutarimų metu, suduodamas ne mažiau du smūgius E. R., iš kurių vieną smūgį sudavė akmeniu E. R. į galvą, tuo padarydamas jam atvirą įspaustinį skeveldrinį kaktikaulio ir dešinio momenkaulio lūžimą, kitą - į dešinę šlaunį, padarydamas odos nubrozdinimą dešinėje šlaunyje, bei tokiais savo veiksmais padarė nukentėjusiajam E. R. sunkų sveikatos sutrikdymą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.