Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

trečiajam asmeniui L. V.

teismo posėdyje nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. Š. ieškinį atsakovui UAB „Lietuvos žinios“ dėl garbės ir orumo gynimo ir žalos atlyginimo, trečiasis asmuo L. V., ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas posėdžio metu parodė, kad straipsnyje paskelbta, kad už dvigubą žmogžudystę yra nuteistas šiuo metu, nors iš tikro už sunkų kūno sužalojimą. Parašyta, kad žymiai sumažėjo bausmė, bet bausmė nesumažėjo, o buvo paleistas lygtinai. Viršininkas yra pateikęs pažymą, kad jokių duomenų žurnalistei neteikė. Artimieji giminaičiai nutraukė santykius, nes neva ieškovas jiems melavo, už ką nuteistas. Brolis žinojo, kad buvo nuteistas už 2 žmonių žmogžudystes. Artimieji iš straipsnio suprato, kad pakartotinai yra nuteistas už 2 žmonių nužudymus. Brolis nutraukė santykius, įvardijęs ieškovą serijiniu žudiku. Be to, mano, kad 37 metai nėra visai jaunas amžius, kas nurodyta straipsnyje. Iš redakcijos laikraščio ieškovas negavo. Žurnalistei nebuvo sakoma, kad skyrė mirties bausmę, kad teistas už dvigubą žmogžudystę, kad sėdo jaunas, kad lindo į sodybą, kad dar įvykdyta žmogžudystė. Nuo 16 metų iki 55 metų 30 metų praleido nelaisvėje. Dviguba žmogžudystė reiškia serijinį žudiką. Asmuo, už kurio sužalojimą yra nuteistas, išgyveno.

Atsakovo atstovas teismo posėdžio metu parodė, kad dviguba žmogžudystė yra laikoma, kai nužudyti 2 žmonės. Ieškovas buvo nuteistas už 2 žmonių nužudymą, nuosprendis įsiteisėjęs. Gal ieškovas pamelavo žurnalistei dėl mirties bausmės skyrimo ir ji buvo suklaidinta. Straipsnis parašytas interviu forma. Žurnalistė paskelbė pažinčių ieškojimo būdus, bet nenorėjo įžeisti ieškovo. Niekas jo serijiniu žudiku nelaiko. Dėl dar vienos žmogžudystės pavartojimo konstatuotina, kad sunkus kūno sužalojimas su žmogžudyste skiriasi pasekmėmis. Tai buvo žurnalistinis netikslumas. Mirties bausmę numatė minimas straipsnis.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Bylos medžiaga nustatyta, kad 2011-04-16 d. laikraštyje „Lietuvos žinios“ Nr. 88/12915 buvo paskelbta žurnalistės L. V. publikacija „Nelaisvės pančius atlaisvina santuokos saitai“, kuris parengtas remiantis interviu, paimtu iš ieškovo V. Š.. Iš teismui pateikto minėto straipsnio, matyti, kad be kitų ieškovo atsakymų ar pasisakymų į žurnalistės klausimus ar teiginius, ieškovas nurodė: „Bet įvyko tai, kas įvyko. Dar viena žmogžudystė.“; taip pat straipsnyje nurodyti teiginiai „Būdamas visai jaunas V. Š. pateko už grotų dėl dvigubos žmogžudystės“, „Vyrui teismas skyrė net mirties bausmę“ (b.l. 12).

Ieškovas prašo pripažinti aukščiau nurodytus teiginius kaip neatitinkančius tikrovės ir žeminančius jo garbę ir orumą. Taigi, byloje ginčas kyla dėl teiginių atitikimo tikrovei bei fakto, ar jie žemina ieškovo garbę ir orumą.

CK 2.24 str. 1 d. nurodyta, kad preziumuojama, jog paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Taigi, ar paskleistos žinios atitinka tikrovę, įrodinėja atsakovas (LAT Senato 1998-05-15 nutarimo Nr. 1 8 p.).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad asmens garbė ir orumas pagal CK 2.24 str. yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie ieškovą; 3) faktas, jog paskleistos žinios žemina asmens garbę ir orumą; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1998-05-15 nutarimas Nr. 1). Teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes, kiekvienu atveju turi spręsti, ar paskleistos žinios, ar tik pateikta nuomonė.

Tarp šalių nėra ginčo, kad ieškovo ginčijami teiginiai buvo atsakovo paskleisti per visuomenės informavimo priemonę – UAB „Lietuvos žinios“ dienraštyje publikuotą korespondentės L. V. straipsnį „Nelaisvės pančius atlaisvina santuokos saitai“ bei kad teiginiai yra apie ieškovą (b.l. 12, CPK 178, 197 str. str.). Rašytiniai įrodymai byloje patvirtina, kad ieškovas pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka – 2012-11-19 kreipėsi į atsakovą dėl ginčo teiginių paneigimo (b.l. 13-14).

Ieškovas nurodė, kad atsakovo paskleisti teiginiai „Bet įvyko tai, kas įvyko. Dar viena žmogžudystė.“; taip pat straipsnyje nurodyti teiginiai „Būdamas visai jaunas V. Š. pateko už grotų dėl dvigubos žmogžudystės“, „Vyrui teismas skyrė net mirties bausmę“ yra tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti ieškovo garbę ir orumą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, informacijos šaltinis yra pats ieškovas ir laisvės atėmimo vietos atsakingas pareigūnas V. P.. Analizuojant straipsnį nustatyta, kad teiginys „Bet įvyko tai, kas įvyko. Dar viena žmogžudystė.“ yra pateikiamas citatos forma, dėl ko šis teiginys priskirtinas pačiam ieškovui. Teiginiai „Būdamas visai jaunas V. Š. pateko už grotų dėl dvigubos žmogžudystės“, „Vyrui teismas skyrė net mirties bausmę“ parašyti netiesiogine kalba. Ieškovas neigia tiek jo neva pasakytą teiginį, tiek ir žurnalistės nurodytus teiginius, teigdamas, kad jie neatitinka tikrovės, tokios informacijos žurnalistei jis nesakęs. Aiškinantis ginčui reikšmingas aplinkybes, nustatyta, kad žurnalistė interviu metu diktofonu nesinaudojo, dėl ko negali pateikti interviu įrašo.

Visuomenės informavimo įstatymo 3 str. 1 dalyje yra nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje laiduojama Konstitucijoje, šiame ir kituose įstatymuose, Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse įtvirtinta informacijos laisvė. Minėtos normos 3 dalyje nurodyta, kad viešoji informacija visuomenės informavimo priemonėse turi būti pateikiama teisingai, tiksliai ir nešališkai. Pažymėtina, kad sprendžiant kurį teisinį gėrį ginti labiau – ar asmens garbę ir orumą, ar teisę skleisti informaciją, būtina vadovautis ne tik proporcingumo ir pusiausvyros principu, bet tuo pačiu būtina atsižvelgti į tai, kad iš visuomenės informavimo priemonės negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, spauda turi teisę šokiruoti, erzinti, hiperbolizuoti įvykį. Vienok, informacijos negalima iškreipti.

Ieškovui neigiant sakius teiginį „Bet įvyko tai, kas įvyko. Dar viena žmogžudystė“, šių teiginių atitikimą tikrovei turi įrodyti atsakovas vadovaujantis CK 2.24 str. 1 d. įtvirtinta įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle (LR CPK 178 str.) arba kad tokius teiginius ieškovas sakė. Išklausius ieškovo parodymų teismo posėdyje, trečiojo asmens žurnalistės L. V. parodymų, ištyrus rašytinę bylos medžiagą – Informatikos ir ryšių departamento prie LR VRM 2012-09-05 Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo apie V. Š. duomenis, teismas daro išvadą, kad nepasitvirtino ieškovo teiginiai dėl straipsnyje paskleistų teiginių „Būdamas visai jaunas V. Š. pateko už grotų dėl dvigubos žmogžudystės“ neatitikimo tikrovei. Tokią išvadą teismas daro išanalizavęs Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro išrašo apie ieškovą duomenis, kuriuose nurodyta, kad ieškovas Kauno apygardos teismo 1997-09-29 nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 str. 5 p. (tuometinė redakcija – tyčinis nužudymas itin žiauriai), 8 p. (tyčinis nužudymas dėl savanaudiškų paskatų), 12 p. (tyčinis nužudymas, jeigu tai padarė asmuo, anksčiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu, numatytu šio kodekso 104 ir 105 straipsniuose), 278 str. 2 d., 214 str. 2 d. penkiolikos metų laisvės atėmimo bausme su 1000 Lt bauda ir turto konfiskavimu, bausmę atliekant pirmus penkerius metus kalėjime (b.l. 16-17). Tuometinėje baudžiamojo kodekso 105 str. sankcijoje buvo numatyta, kad asmuo baudžiamas laisvės atėmimo bausme nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausme. Informatikos ir ryšių departamento duomenys patvirtina, kad ieškovas buvo nuteistas pagal BK 105 str. 12 p., numatantį baudžiamąją atsakomybę už tyčinį nužudymą, jeigu tai padarė asmuo, anksčiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu, numatytu šio kodekso 104 ir 105 straipsniuose. Pažymėtina, kad sprendžiant kurį teisinį gėrį ginti labiau – ar asmens garbę ir orumą, ar teisę skleisti informaciją, būtina vadovautis ne tik proporcingumo ir pusiausvyros principu, bet tuo pačiu būtina atsižvelgti į tai, kad iš visuomenės informavimo priemonės negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, spauda turi teisę šokiruoti, erzinti, hiperbolizuoti įvykį. Aptariamas baudžiamojo kodekso straipsnis – 105 str. 12 p. numato baudžiamąją atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis, kai tai padarė asmuo, anksčiau nusikaltęs tyčiniu nužudymu, numatytu šio kodekso 104 (tyčinis nužudymas) ir 105 (tyčinis nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis) straipsniuose. Nors baudžiamasis kodeksas ir nenumato dvigubos žmogžudystės sąvokos, tačiau BK 105 str. 12 p. aptariama baudžiamojo kodekso norma inkriminuojama tik esant 12 p. numatytoms pasekmėms. O tai reiškia, kad buvo nužudyti ne mažiau kaip du asmenys. Dėl nurodyto teismas daro išvadą, kad ieškovo nurodytas teiginys „Būdamas visai jaunas V. Š. pateko už grotų dėl dvigubos žmogžudystės“ atitinka tikrovę, o ieškovo subjektyvūs vertinimai apie jį kaip serijinį žudiką yra paties ieškovo savęs vertinimas, nepagrįstas aptartais rašytiniais įrodymais. Be to, svarbu pažymėti ir tai, kad tuometinė galiojusi BK 105 str. redakcija, numačiusi bausmę už šiame straipsnyje padarytas nusikalstamas veikas, numatė laisvės atėmimo bausmę nuo aštuonerių iki penkiolikos metų arba mirties bausmę (1995-06-08 įstatymas Nr. I-962, 1997-04-30 įstatymas Nr. VIII-210), kuri buvo panaikinta 1998-12-21 Seimui priėmus Baudžiamojo kodekso pataisas. 1996 m. liepos 25 d. tuometinis šalies Prezidentas A. B. paskelbė mirties bausmės vykdymo moratoriumą. Nors tokia bausmė liko Baudžiamojo kodekso straipsniuose, numatančiuose atsakomybę už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis ir genocidą, tačiau nuo to laiko nebebuvo vykdoma. 1998 m. gruodžio 9 d. Konstitucinis Teismas pripažino, jog Konstitucijoje, garantuojančioje žmogaus teisę gyventi, nėra prielaidų taikyti mirties bausmę. Baudžiamoji byla, kurioje ieškovo atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis 1997-09-29, buvo iškelta 1995-07-07. Bausmės vykdymo moratoriumas paskelbtas 1996 m. vasarą. Tai patvirtina, kad ieškovo atžvilgiu galėjo būti taikoma griežčiausia tuo metu BK numatyta kriminalinė bausmė.

Pasisakant dėl teiginio „Bet įvyko tai, kas įvyko. Dar viena žmogžudystė“ teismas atkreipia dėmesį į posėdžio metu trečiojo asmens duotus paaiškinimus, kada žurnalistė paaiškino, jog interviu metu diktofono neturėjo, pati pripažino, kad ieškovas nepasakė, kad nužudė žmogų, tačiau jai toks įspūdis susidarė, klausantis ieškovo pasakojimo apie tai, kas įvyko sodyboje. Nusikalstamomis veikomis, už kurias ieškovas buvo nuteistas, trečiasis asmuo nesidomėjo, kadangi jos interviu tikslas buvo moterys ieškovo gyvenime. Vertinant šias aplinkybes, pripažintina, kad žurnalistė, nors kaip pati ir nurodė, kad neturėjo tikslo apkalbėti ieškovo, tačiau nurodydama informaciją apie dar vieną žmogžudystę, buvo nepakankamai atidi, profesionali ir nors, kaip minėta, žurnalistams nekeliamas reikalavimas absoliutaus tikslumo, yra leidžiama naudoti frazes tikslu šokiruoti, erzinti, hiperbolizuoti įvykį, tačiau neleidžiama iškreipti aprašomą įvykį taip, kas pasikeistų jo esmę. Interviu buvo imtas 2011 m. balandžio mėnesį. Tuo metu ieškovas atlikinėjo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2008-05-30 nuosprendžiu pagal LR BK 135 str. 1 d., 233 str. 1 d. 63 str. 5 d. 2 p. skirtą šešerių metų laisvės atėmimo bausmę. Ieškovas buvo nuteistas pagal BK 135 str. 1 d., numatantį kriminalinę bausmę tam, kas sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo neteko regos, klausos, kalbos, vaisingumo, nėštumo ar kitaip buvo sunkiai suluošintas, susirgo sunkia nepagydoma ar ilgai trunkančia liga, realiai gresiančia gyvybei ar stipriai sutrikdančia žmogaus psichiką, arba prarado didelę dalį profesinio ar bendro darbingumo, arba buvo nepataisomai subjaurotas nukentėjusio asmens kūnas, tačiau ne už nužudymą. Šiuo atveju straipsnyje naudojant teiginį „dar viena žmogžudystė“ buvo paskleista tikrovės neatitinkanti žinia, kuri savo turiniu ir esme žemina asmens garbę ir orumą, kas sudaro pagrindą ieškinį nurodytoje dalyje tenkinti.

Ieškovas prašo priteisti jam iš atsakovo 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, reikalavimą motyvuodamas tuo, kad ieškovas patyrė dvasinį sukrėtimą, pablogėjo jo reputacija, su juo nustojo bendrauti artimi žmonės, kad buvusi žmona nutraukė su juo santykius, nutrūko santykiai su šeima.

CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi minėti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB, Nr. 3K-7-2/2008). Įvertinus ieškovo paaiškinimus bei bylos medžiagą, teismas sprendžia, kad ieškovo reikalavimo tenkinimas dalyje dėl teiginio „Bet įvyko tai, kas įvyko. Dar viena žmogžudystė“ tenkinimas pripažįstant, kad šios teiginys neatitinka tikrovės, žemina asmens garbę ir orumą, yra pakankamas pažeistų teisių gynimo būdas (LR CPK 185 str.). Tokią išvadą teismas daro įvertinęs tai, kad ieškovo argumentai dėl bendravimo galimybių sumažėjimo, pablogėjusios reputacijos nepagrįsti jokiais konkrečiais argumentais ir įrodymais, todėl nėra pagrindo pripažinti, kad tokias pasekmes ieškovas iš tiesų patyrė. Iš ieškovo paaiškinimų žinoma, kad pirmoji ieškovo santuoka buvo registruota 1985-08-30, nutraukta 1991-1992 m.m., antroji santuoka su advokate Z. A. registruota 2007 m., nutraukta po metų – 2008 m., ieškovas turi vaikus iš pirmos santuokos – dukrą, gim. 1979 m., ir du sūnus, gim. 1981 ir 1985 metais, iš kurių vienas sūnus gyvena užsienyje, su vaikais susirašinėja laiškais, tačiau negalėjo patikslinti kaip dažnai jis pats / jie rašo, neįvardijo, ką laiko dabartine savo šeima. Nei vaikai, nei brolis, su kuriuo ieškovo paaiškinimais, jis artimai bendrauja, jo laisvės atėmimo vietose nelanko (LR CPK 186 str., b.l. 67-71). Ieškovo nurodyti argumentai dėl nurodytų aplinkybių nekonkretūs ir nepagrįsti įrodymais. Šioje dalyje žala neįrodyta (CPK 12, 178 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-09-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2011). Todėl teismas laiko, kad pakankama ir teisinga satisfakcija yra teismo nustatyto teisės pažeidimo konstatavimas už patirtą skriaudą.

Todėl ieškinys nustatytų aplinkybių ir išdėstytų motyvų pagrindu tenkintinas nurodytoje dalyje, kitoje dalyje reikalavimus atmetant.

Ieškinį tenkinus iš dalies, ieškovui atstovaujamo antrinės teisinės pagalbos pagrindu advokato išlaidos atlygintinos iš dalies, priteisiant 600 Lt (iš trijų reikalavimų tenkintas tik vienas) (b.l. 64, CPK 93 str., 96 str., 98 str.).

Teismo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš atsakovo pagal patenkintų reikalavimų sumą, viso 158 Lt (15 Lt teismo pašto išlaidų, 143 Lt už neturtinį reikalavimą dėl garbės ir orumo gynimo, LR CPK 80 str. 1 d. 5 p., 88 str. 1 d. 3 p.).

Teisėja, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 str., 270 str., 279 str., 284 str. 1 d.,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškinį tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą UAB „Lietuvos žinios" per dvi savaites nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos UAB „Lietuvos žinios“ savo lėšomis išspausdinti tokio turinio paneigimą:

„2011 m. balandžio 16 d. laikraštyje Lietuvos žinios Nr. 88/12915 žurnalistės L. V. publikacijoje „Nelaisvės pančius atlaisvina santuokos saitai“ paskelbtas teiginys „Bet įvyko tai, kas įvyko. Dar viena žmogžudystė“ neatitinka tikrovės, žemina V. Š. garbę bei orumą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Lietuvos žinios“, j.a.k. 122220740, į valstybės biudžetą antrinės teisinės pagalbos išlaidų – 600 Lt, kurios sumokamos į Valstybinės mokesčių inspekcijos surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, nurodant juridinio asmens kodą – 188659752, per AB „Swedbank“, įmokos kodas 5630, mokėjimo paskirtis – įmoka už antrinę teisinę pagalbą.

Priteisti iš atsakovo UAB „Lietuvos žinios“, j.a.k. 122220740, į valstybės biudžetą 158 Lt bylinėjimosi išlaidų, kurios sumokamas į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM sąskaitą LT24 7300 0101 1239 4300, įmokos kodas 5660, teismui pateikiant įmokos apmokėjimą patvirtinantį dokumentą.

Kitoje dalyje ieškinio netenkinti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto 1 apylinkės teismą.