Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Henriko Sadausko ir Nijolės Žalnieriūnienės, dalyvaujant pareiškėjos atstovui Arūnui Kasparui, atsakovo atstovei Alionai Gaidarovič, trečiajam suinteresuotam asmeniui R. K., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Tele-3“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims UAB „15min“ ir R. K. dėl sprendimo dalies panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas keliamas dėl Inspektoriaus 2013-05-24 sprendimo Nr. SPR-59 dalies, kurioje pareiškėja dėl televizijos laidoje „Žinios“ (TV 3, 2013-01-02) paskelbtos informacijos apie R. K., pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 2 d. ir dėl to įspėta, teisėtumo ir pagrįstumo.

Rašytiniai bylos duomenys tvirtina, kad 2013-01-16 Inspektoriaus tarnyboje buvo gautas R. K. 2013-01-16 skundas, kuriame buvo prašoma įvertinti, ar 2013-01-02 TV 3 vakaro žiniose parodytu reportažu nebuvo įžeista jo garbė ir orumas. Taip pat nurodyta, kad jo atvaizdas buvo rodomas neturint sutikimo (b. l. 24). Tarnyboje 2013-01-17 buvo gautas R. K. skundas, kuriame jis taip pat prašė įvertinti TV 3 laidoje „Žinios“ (2013-01-02) apie jį parodytą informaciją ir įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus (b. l. 38).

Įvertinęs trečiojo suinteresuoto asmens skunduose išdėstytus argumentus, UAB „Tele-3“ ir kitų viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) pateiktus paaiškinimus, Inspektorius ginčijamame sprendime konstatavo, kad TV 3 2013-01-02 laidoje „Žinios“ nebuvo paskleista R. K. garbę ir orumą žeminanti informacija, tačiau pripažino, kad tretysis suinteresuotas asmuo nedavė sutikimo rodyti jo atvaizdą, todėl pareiškėja pažeidė VIĮ 14 str. 2 d. (b. l. 45–51).

Pareiškėja su šia Inspektoriaus sprendimo dalimi nesutinka ir mano, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti vadovaujamasi Civilinio kodekso nuostatomis, nustatančiomis, kad, kai asmens atvaizdas fiksuojamas viešoje vietoje, asmuo dėl to neprieštarauja ir tai nepažeidžia jo garbės ir orumo, sutikimo publikuoti asmens atvaizdą gauti nereikia (b. l. 1–3).

Viešosios informacijos rinkimo, rengimo, skelbimo ir platinimo tvarką, viešosios informacijos rengėjų, skleidėjų, jų dalyvių, žurnalistų ir jų veiklą reglamentuojančių institucijų teises, pareigas ir atsakomybę nustato Visuomenės informavimo įstatymas (VIĮ 1 str.). Šio įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą atlieka Žurnalistų etikos inspektorius (VIĮ 49 str.).

VIĮ 3 str. 2 d. nustatyta, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai, žurnalistai ir leidėjai savo veikloje vadovaujasi Konstitucija ir įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, humanizmo, lygybės, pakantos, pagarbos žmogui principais, gerbia žodžio, kūrybos, religijos ir sąžinės laisvę, nuomonių įvairovę, laikosi profesinės etikos normų, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso nuostatų, padeda plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, skatina visuomenės pilietiškumą ir valstybės pažangą, stiprina valstybės nepriklausomybę, ugdo valstybinę kalbą, tautinę kultūrą ir dorovę.

Konstitucijos 22 str. įtvirtinta, kad žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą. Konstitucijos 25 str. nustatyta, kad laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ir ginti konstitucinei santvarkai. Konstitucija, įtvirtindama informacijos laisvę nenustato absoliučios informacijos laisvės, reikalauja, kad naudojantis šia konstitucine vertybe, įstatymų nustatyta tvarka būtų užtikrintos kitos konstitucinės vertybės, tarp jų – žmogaus privatus gyvenimo neliečiamumas.

VIĮ 14 str. 1 d. nustatyta, kad rengiant ir platinant viešąją informaciją, privaloma užtikrinti žmogaus teisę į privataus pobūdžio informacijos apsaugą. Informaciją apie privatų gyvenimą galima skelbti, išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytus atvejus, tik jei tas žmogus sutinka (14 str. 2 d.). Pagal VIĮ 14 str. 3 d., informacija apie privatų gyvenimą gali būti skelbiama be žmogaus sutikimo tik tokiais atvejais, kai: 1) ji padeda atskleisti įstatymų pažeidimus ar nusikalstamas veikas; 2) informacija yra pateikiama viešai nagrinėjant bylą; 3) ši informacija atskleidžia visuomeninę reikšmę turinčias privataus šio asmens gyvenimo aplinkybes ar asmenines savybes.

VIĮ 2 str. 45 d. nustatyta, kad privatus gyvenimas – asmeninis žmogaus, jo šeimos gyvenimas, gyvenamoji aplinka, kurią sudaro fizinio asmens gyvenamoji patalpa, jai priklausanti privati teritorija ir kitos privačios patalpos, kurias fizinis asmuo naudoja savo ūkinei, komercinei ar profesinei veiklai, taip pat fizinio asmens psichinė ir fizinė neliečiamybė, garbė ir reputacija, slapti asmeniniai faktai, fizinio asmens fotonuotraukos ar kiti atvaizdai, informacija apie fizinio asmens sveikatą, privatus susirašinėjimas ar kitoks ryšio palaikymas, fizinio asmens pažiūros, įsitikinimai, įpročiai ir kiti duomenys, kuriuos galima naudoti tik jam sutikus.

Sisteminis nurodytų teisės aktų nuostatų aiškinimas suponuoja išvadą, kad viešosios informacijos rengėjai, skleidėjai ir leidėjai fizinio asmens nuotraukas ar kitus atvaizdus turi teisę naudoti tik gavę to asmens sutikimą, išskyrus atvejus, nustatytus VIĮ 14 str. 3 d. Nustatęs, kad viešosios informacijos rengėjas (skleidėjas) pažeidė VIĮ 14 str. nuostatas ir fizinio asmens atvaizdą naudojo negavęs jo sutikimo, Inspektorius, vadovaudamasis 50 str. 3 d. 1 p., turi teisę įspėti viešosios informacijos rengėjus ir skleidėjus, už visuomenės informavimo priemonių turinį atsakingus (fizinius) asmenis apie pastebėtus šio Įstatymo ir kitų visuomenės informavimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus ir reikalauti juos pašalinti.

Nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, kad trečiasis suinteresuotas asmuo R. K. VIĮ 2 str. 73 d. prasme nėra viešasis asmuo, todėl jam turi būti užtikrinta Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose garantuojamos teisė į privataus gyvenimo apsaugą, nėra. Pareiškėja taip pat neginčija, kad, 2013-01-02 TV 3 laidoje „Žinios“ rodydama filmuotą medžiagą, kurioje užfiksuotas R. K. atvaizdas, neturėjo jo sutikimo, tačiau mano, kad toks sutikimas neturėjo būti gautas, nes laidoje buvo rodomi archyviniai anksčiau rodyto reportažo kadrai, be to, pagal CK nuostatas, toks sutikimas neturėjo būti gautas, nes asmuo buvo filmuojamas viešoje vietoje, tam neprieštaravo ir nebuvo pažeista jo garbė ir orumas.

Kaip nurodyta anksčiau, viešosios informacijos rengėjų (skleidėjų) teises, pareigas ir atsakomybę nustato būtent Visuomenės informavimo įstatymas, o Inspektorius tikrina kaip yra laikomasi šio įstatymo reikalavimų. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytas teisinis reguliavimas tvirtina, kad pagrindo sutikti su pareiškėjos argumentais, kad ji negalėjo būti pripažinta pažeidusi VIĮ 14 str. 2 d. nuostatas, nėra. VIĮ 14 str. 2 d. nustatytas imperatyvus draudimas be asmens sutikimo platinti informaciją apie asmens privatų gyvenimą, kuri, pagal VIĮ 2 str. 45 d., apima ir asmens atvaizdą. Visiškai nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad, pagal CK 2.22 str. 2 d., prieš platinant asmens atvaizdą, nebuvo būtina gauti jo sutikimą, nes buvo filmuojama viešoje vietoje, nebuvo pažeista jo garbė ir orumas, trečiasis suinteresuotas asmuo neprieštaravo, kad būtų filmuojamas.

Civilinio kodekso 2.22 str. 1 d. nustatyta, kad fizinio asmens nuotrauka (jos dalis), portretas ar kitoks atvaizdas gali būti atgaminami, parduodami, demonstruojami, spausdinami, taip pat pats asmuo gali būti fotografuojamas tik jo sutikimu. Asmens sutikimo nereikia, jeigu šie veiksmai yra susiję su visuomenine asmens veikla, jo tarnybine padėtimi, teisėsaugos institucijų reikalavimu arba jeigu fotografuojama viešoje vietoje ir jos demonstravimas, atgaminimas ar pardavimas nepažemins asmens garbės, orumo ar dalykinės reputacijos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad kilus klausimui dėl šios, teisės į atvaizdą ribojančios, normos taikymo, būtina atsižvelgti į konkrečioje byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes ir netaikyti nurodytos teisės normos formaliai, pvz., tik konstatavus, kad fotografuota ne privačioje teritorijoje. Asmuo, net ir būdamas viešoje vietoje, nepraranda savo individualumo ir privatumo, todėl yra svarbi subjektyvi vidinė fotografuojamo asmens nuostata; jeigu asmuo aiškiai ir nedviprasmiškai išreiškė nenorą būti fotografuojamas, to turi būti paisoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004-02-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2004). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008-09-23 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-394/2008, aiškindamas CK 2.22 str. nuostatas, taip pat konstatavo, kad sutikimas fotografuotis (filmuotis) ex officio nereiškia ir sutikimo nuotrauką bet kokiu būdu atgaminti, parduoti, demonstruoti, spausdinti, nes tai, kad asmuo galėjo sutikti būti fotografuojamas (filmuojamas), dar nereiškia, jog jis davė ir sutikimą rodyti nuotrauką ir panašiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003-02-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, Teismų praktika Nr. 19). Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, ir to pareiškėja neginčija, kad sutikimo TV 3 2013-01-02 laidoje „Žinios“ rodyti nufilmuotą medžiagą, kurioje R. K. užfiksuotas kartu su (duomenys neskelbtini) Z. B., jis nebuvo davęs. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vien ta aplinkybė, kad asmuo savo konkliudentiniais veiksmais davė sutikimą būti filmuojamas, savaime nereiškia, kad jis davė sutikimą šią filmuotą medžiagą demonstruoti. Atsižvelgiant į tai, kad tokio sutikimo Bendrovė nebuvo gavusi, konstatuotina, kad filmuoto reportažo apie R. K. rodymas 2013-01-02 laidoje pažeidė ne tik VIĮ 14 str. 2 d. nuostatas, bet neatitiko ir CK 2.22 str. reikalavimų, nes nebuvo gautas asmens sutikimas rodyti viešoje vietoje nufilmuotą medžiagą.

Pareiškėja teigia, kad minėtą reportažą buvo būtina parodyti ir nebuvo būtina gauti R. K. sutikimo, nes visuomenė turi teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti kaip jis atrodo, nes jis yra pagarsėjęs kaip kovotojas su nusikalstamumu. Teismas pažymi, kad teisėtas visuomenės interesas žinoti apie tam tikrus asmenis, negali būti tapatinamas su visuomenės interesu patenkinti savo smalsumą. Jokių objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą pripažinti, kad visuomenė turėjo teisėtą ir pagrįstą interesą žinoti apie R. K. privatų gyvenimą, teismui nėra pateikta ir šie pareiškėjos argumentai pagrįsti išimtinai jos subjektyviu požiūriu į R. K. atliekamus veiksmus.

Nustatytų aplinkybių, kad buvo pažeistas VIĮ 14 str. 2 d. nuostatos, nepaneigia ir tai, kad reportaže buvo rodomi archyviniai kadrai iš anksčiau filmuotos medžiagos, todėl papildomo trečiojo suinteresuoto asmens sutikimo gauti nereikėjo. Teismas sutinka su Inspektoriaus teiginiu, kad asmens sutikimas rodyti užfiksuotą atvaizdą, turi būti gaunamas kiekvieną kartą. Įtakos, kad minėtas reportažas buvo rodytas anksčiau, nepaneigia informacijos rengėjo (skleidėjo) pareigos gauti asmens sutikimą dėl tos informacijos demonstravimo.

Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindo tenkinti pareiškėjos skundą jame išdėstytais argumentais ir motyvais, nėra, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas, o Žurnalistų etikos inspektoriaus 2013-05-24 sprendimo Nr. SPR-59 dalis, kuria UAB „Tele-3“ pripažinta pažeidusi Visuomenės informavimo įstatymo 14 str. 2 d. ir dėl to įspėta, paliktina galioti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

pareiškėjos UAB „Tele-3“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.