Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-11-25 · Administracinė byla Nr. I-4047-414/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-11-25
Bylos Nr.
I-4047-414/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-01650-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rimantas Giedraitis
Pareiškėjas
G. Š.
Atsakovas
Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-4047-414/2016Proceso Nr. 3-62-3-01650-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 74. (S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. lapkričio 25 d.Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Rimantas Giedraitis, sekretoriaujant Neringai Musinienei, dalyvaujant pareiškėjui G. Š. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, atstovui A. R., viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas G. Š. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo 7 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Skunde (b. l. 5) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2013 m. vasario 21 d. Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje buvo laikomas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, todėl buvo drėgna, nedžiūdavo drabužiai, žiemos metu per langus vėdinti patalpos neįmanoma dėl šalčio. Pastato konstrukcijoje buvo asbestas – šiferio stoge, sienose, kanalizacijoje. Neturėjo teisės, kad jį apžiūrėtų gydytojas aptarnaujantis laisvėje gyvenančius asmenis, todėl jam teikiama medicininė pagalba buvo nekvalifikuota, nekokybiška. Lova buvo surūdijusi, girgždėjo, durdavo. Buvo bloga šviesa, todėl pablogėjo regėjimas. Sanitariniai mazgai buvo neatitverti sienelėmis, nebuvo durų, tiesiog buvo 10 skylių, į kurias reikėdavo atlikti gamtinius reikalus, o tai žemino jo orumą bei savivertę, kėlė pasišlykštėjimą. Dėl to buvo žalojama jo sveikata, jis pasidarė irzlus, piktas, stresuodavo, skaudėdavo akis, sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją. Pažymėjo, jog anksčiau į teismą negalėjo kreiptis, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika nėra išversta į lietuvių kalbą, lig šiol su ja susipažinęs tik iš nuogirdų, pareigūnai grasino, kad, jei paduos skundą teismui, jam bus skiriamos nuobaudos, bus pavesta neatlygintinai plauti tualetus, nebus išleistas lygtinai į laisvę, bus perkeltas į kitą gyvenamąją patalpą, kurioje bus žeminamas. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, todėl tokio termino negali numatyti ir nacionaliniai įstatymai. Prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovo atstovas - Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija (toliau – ir atsakovas ir Pravieniškių PN) su skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą (b. l. 8-13) nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad pareiškėjas buvo paskirtas gyventi 6-ame būryje, 63-ioje brigadoje, bendrabučio tipo, gyvenamojoje patalpoje Nr. 4, kurios plotas 55,97 kv. m. ir yra 18 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui teko 3,1 kv. m. ploto. Vienam asmeniui minimaliai turinti tekti gyvenamojo ploto norma pažeista nebuvo. Apšvietimą patalpoje užtikrina 6 šviestuvai su 60W lemputėmis, perdegusios lemputės, gavus informaciją, nedelsiant keičiamos. Patalpoje yra užtikrinama tinkama oro temperatūra ir drėgmė, esant būtinumui nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai. 6-o būrio pastato stogo dangoje asbestinio šiferio nėra, įstaigoje nebuvo vykdomi darbai, dėl kurių galėtų atsirasti asbesto dulkių. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje užfiksuoti nežymūs sveikatos sutrikimai, todėl argumentai dėl pablogėjusios sveikatos nepagrįsti. Į Psichologinės tarnybos specialistus dėl netinkamų gyvenimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė. Pareiškėjas į administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų taip pat nėra kreipęsis. Išreiškė nuomonę, kad nagrinėjamu atveju nėra atsakovo neteisėtų veiksmų, kaip vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų, todėl skundas nepagrįstas. Prašė taikyti Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti, kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo pareigos atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2013 m. vasario 21 d.

Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 29 d. iki 2013 m. vasario 21 d., išskyrus laikotarpį nuo 2012 m. rugpjūčio 31 d. iki 2012 m. rugsėjo 28 d., bausmę atliko Pravieniškių PN 6-ame būryje, 63-ioje brigadoje (b. l. 14, 15).

Pareiškėjo kalinimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (redakcija, galiojusi iki 2015 m. spalio 31 d.; toliau – ir Higienos norma,) 6 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos 22 punkte, pagal kurį gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Pagal Higienos normos 24 punktą laisvės atėmimo vietų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Atsakovas į bylą pateikė atsakingų pareigūnų, t. y. Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus viršininko pasirašytą pažymą (b. l. 16), kuri patvirtina atsakovo atsiliepime ir atstovo teismo posėdžio metu nurodytus argumentus, kad 6-o būrio 4-oje gyvenamojoje patalpoje apšvietimą užtikrina 6 šviestuvai su 60 W lemputėmis, perdegusios lemputės, gavus informaciją, nedelsiant keičiamos, 6-o ir 7-o būrio nuteistieji drabužius gali džiovinti atskirai įrengtoje patalpoje ir lauke įrengtoje džiovykloje, 6-o būrio 4-oji gyvenamoji patalpa vėdinama per langus, esant būtinumui, nuteistiesiems išduodami elektriniai šildytuvai ir ventiliatoriai, tinkamos temperatūros ir drėgmės palaikymui. 6-o būrio stogo dangoje asbestinio šiferio nėra. Atsakovo pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad Kauno visuomenės sveikatos centras 2012 m. rugpjūčio 31 d. atlikęs patikrinimą pagal nuteistųjų skundą, kuriuose buvo skundžiamasi, kad jų būriuose nuolat vykdomi vidaus patalpų remonto darbai, ardomos grindų ir sienų plokštės, keičiama elektros instaliacija, darbo metu yra pavojingos medžiagos – asbesto, nustatė, jog gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose remontai nevykdomi, nėra išardyta jokių paviršių, kurių sudėtyje galėtų būti asbestas, aplinkoje nėra šiferio nuolaužų (b. l. 39-41). Atsakovo atstovas posėdžio metu patvirtino, kad pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų skundų (prašymų) pataisos įstaigos administracijai nėra pateikęs. Šių atsakovo nurodytų aplinkybių pareiškėjas posėdžio metu iš esmės neginčijo, todėl teismas vertina, kad atsakovas paneigė pareiškėjo argumentus dėl asbesto, netinkamo apšvietimo, netinkamos ventiliacijos, oro temperatūros, drėgmės parametrų, todėl minėti skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš netinkamų sanitarinių mazgų, nurodo, kad jie neatitverti sienelėmis, nebuvo durų, buvo 10 skylių, į kurias reikėdavo atlikti gamtinius reikalus.

Pagal Dabartinės lietuvių kalbos žodyną (Vilnius, 2012. 7-asis patais. ir papild. leid.) tualetas yra išvietė, o unitazas - tualeto kriauklė. Lietuvos higienos normos HN 55:2001 „Viešieji tualetai“ (patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr.622, galiojo iki 2016 m. birželio 27 d.) 3.4 punkte unitazas apibrėžiamas kaip tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti. Taigi, nėra nustatyta, kad tualetas turi būti sukonstruotas naudotis sėdint. Atsižvelgiant į aptartą, darytina išvada, jog teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai pataisos namuose įrengiamų tualetų konstrukcijai, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamai įrengtų sanitarinio mazgo unitazų – tualeto kriauklių, atmestini kaip nepagrįsti. Pastebėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje yra nurodęs, jog valstybės valdžios institucijų pareigūnų aktais padarytas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes neteisėta veika Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio taikymo prasme gali pasireikšti ne tik nacionalinių teisės aktų, bet ir tarptautinių teisės aktų nesilaikymu (žr., pvz., LVAT 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Administracinė jurisprudencija Nr. 14, 2008; LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr.A261-1802/2013; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013). Įvertinęs byloje esančius duomenis ir pareiškėjo paaiškinimus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teismas sprendžia, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų argumentų, jog jam reikėjo gamtinius reiklaus atlikinėti kitų nuteistųjų akivaizdoje, todėl jo teisė, naudotis privatumą užtikrinančiais sanitariniais įrenginiais, buvo pažeista.

Atsakovas prašo teismą pareiškėjo reikalavimams taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalis reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo numato sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t.y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 str. 1 ir 5 dalys).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2013 m. vasario 21 d. Skundą teismui pareiškėjas surašė 2016 m. rugpjūčio 16 d. (b. l. 5), t.y. praėjus daugiau kaip trejų metų laikotarpiui nuo paskutinės laikotarpio, už kurį prašoma priteisti neturtinę žalą, dienos. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamu atveju, atsakovas prašo taikyti ieškinio senatį, todėl pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos mėnesio iki 2013 m. vasario 21 d. yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013). Teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas vertinant kiekvienos konkrečios situacijos aplinkybes. LVAT praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013).

Pareiškėjas nurodo, kad senaties termino negali numatyti nacionalinė teisė, nes tokio termino nenumato Konvencijos 3 straipsnis. Pastebėtina, kad Lietuvos Respublikos teisinė sistema grindžiama tuo, jog LR Konstitucijai neturi prieštarauti joks įstatymas ar kitas teisės aktas, taip pat jos tarptautinės sutartys, tarp jų ir Konvencija. Ieškinio senaties terminai Konvencijoje nėra reglamentuojami. Tačiau Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje yra pasisakęs, kad Konvencija tiesiogiai neformuluoja reikalavimo, kad valstybės vidaus teisės normos paraidžiui atitiktų Konvencijos normų turinį, nes to ir negalima būtų įgyvendinti. Joje taip pat nėra griežtai nurodoma, kokiais būdais turi būti įgyvendinamos Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės. Pati valstybė nustato, kokiais būdais ji užtikrins Konvencijos nuostatų taikymą. Konvencijos nuostatos, apibrėžiančios žmogaus teises ir laisves, gali būti taikomos kartu su Konstitucijos nuostatomis, jeigu jos pastarosioms neprieštarauja. Taigi, pareiškėjo argumentai dėl nagrinėjamu atveju žalos atlyginimui netaikytino nacionalinės teisės aktuose nustatyto ieškinio senaties termino, atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas nurodo, kad negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika į lietuvių kalbą nebuvo išversta bei, kad pareigūnai jam grasino, jei jis skųsis teismui dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pastebėtina, kad lietuvių kalba yra tinkamai paskelbti Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus (pvz., Civilinis kodeksas). Pareiškėjas skunde nurodo, jog dėl jo pažeistų teisių jis patyrė dvasinius skausmus, depresiją, buvo sužalota jo sveikata ir pan. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, jei pareiškėjas jautė tokį diskomfortą, jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2118-520/2015; 2014 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1096/2014; 2014 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1961/2014 ir kt.). Pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, jog pareigūnai jam grasino, jei jis kreipsis į teismą, tačiau konkrečių duomenų patvirtinančių jo nurodytą aplinkybę nepateikė ir neindividualizavo, nenurodė, kada jis ketino kreiptis į teismą ir jam buvo grasinama, be to, akivaizdu, kad jam nebuvo varžoma teisė (grasinama) pateikti skundą šioje byloje, todėl minėti termino praleidimo argumentai vertintini kritiškai ir negali būti laikomi svarbia priežastimi ieškinio senaties termino atnaujinimui.

Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, vertina, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo Pravieniškių PN pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl netinkamų laikymo sąlygų į įstaigos administraciją. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos įstaigos. Pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, teismas pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui taip pat nenustatė, todėl skundas atmestinas.

Pagal LVAT ir EŽTT formuojamą praktiką, priimto sprendimo motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant Administracinių bylų teisenos įstatymo normas taip pat ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr., pvz., LVAT 2009 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.). Todėl teismas vertina, kad likusieji tiek pareiškėjo, tiek atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, dėl to detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nusprendžia:

Pareiškėjo G. Š. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rimantas Giedraitis