- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2020-06-30
- Bylos Nr.
- 1A-173-316/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-60745-2018-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Boleslovas Kalainis, Vidmantas Mylė, Virginija Žindulienė
- Nuteistasis
- A. Š.
- Kategorijos
- 1.2.14.3.2.1Plėšimas įsibrovus į patalpą (BK 180 str. 2 d.)
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Vidmanto Mylės ir Virginijos Žindulienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 30 d. nuosprendžio, kuriuo A. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams.
Š. teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš A. Š. priteista 190,45 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytai turtinei žalai atlyginti.
M. Ž. civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir jam iš A. Š. priteista 3800 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.
Iš A. Š. valstybei priteista 11,05 Eur proceso išlaidų.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. A. Š. nuteistas už tai, kad 2018 m. gruodžio 25 d., laikotarpiu nuo 8 val. 30 min. iki 12 val. 29 min., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), siekdamas pagrobti svetimą, nukentėjusiajam M. Ž. priklausantį turtą, pridėjo peilį bute buvusiam nukentėjusiajam T. V. prie kaklo, taip grasindamas jam. Po to, kai T. V. išsigando tokių A. Š. grasinimų ir pabėgo iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), A. Š. toliau tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą du kartus peiliu dūrė M. Ž. į dešinį žandą ir kairę kaklo pusę bei taip padarė jam nežymų sveikatos sutrikdymą – durtines pjautines žaizdas dešiniame žande ir kairėje kaklo pusėje. Tokiais veiksmais A. Š. atėmė galimybę nukentėjusiajam M. Ž. priešintis ir tuomet pagrobė M. Ž. priklausantį 805 eurų vertės turtą: 800 eurų bei 5 eurų vertės peilį.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. Nuteistasis A. Š. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2020 m. kovo 30 d. nuosprendį ir jį išteisinti.
2.1. Apeliantas nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo vertinti pirmosios instancijos teismo vertintus įrodymus ir padaryti kitokias išvadas, taip pat nuosprendį grįsti naujais įrodymais.
2.2. Apeliantas nurodo, jog 2020 m. balandžio mėnesį jam paskambino tyrėja ir iškvietė jį į apklausą, nors apklausos tikslo nenurodė. Pažymi, jog jis atvyko nurodytu laiku, ir atkreipia dėmesį, kad, jei būtų įvykdęs jam inkriminuojamą veiką, tai, tikėtina, būtų vengęs atvykti.
2.3. A. Š. skunde nurodo, jog jam pagrįstų abejonių kelia nukentėjusiojo M. Ž. parodymai papildomos apklausos metu, nes jis (M. Ž.) savo parodymus pakeitė. A. Š. nuomone, nukentėjusiojo M. Ž. parodymų tikslinimas dėl įvykio aplinkybių, praėjus beveik metams po įvykio, kelia pagrįstų abejonių, abejojama, ar jo parodymai gali būti teisingi.
2.4. Apeliantas pažymi, jog teismo medicinos specialisto tyrime, kuris buvo atliktas 2018 m. gruodžio 28 d. 11 val., yra nurodomos trys skirtingos įvykio aplinkybės.
2.5. Skunde atkreipia dėmesį, jog T. V. metus laiko nuo įvykio nebuvo pripažintas nukentėjusiuoju. Pažymi, jog pats T. V. nerašė pareiškimo ir jokių pretenzijų nereiškė. Nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas pagrindinio liudytojo, o vėliau tik po metų pripažinto nukentėjusiu parodymus juos nepagrįstai pripažino nuosekliais ir patikimais. 2020 m. sausio 27 d. teismo posėdžio metu T. V. 12 kartų pareiškė, kad neatsimena vienų ar kitų su įvykiu susijusių aplinkybių.
2.6. Pažymi, jog teisme pareigūnas D. M., kuris 2018 m. gruodžio 25 d. iškviestas atvyko pas M. Ž. į butą, paliudijo, kad nukentėjusysis M. Ž. minėjo, jog jį užpuolė 3–4 asmenys, o liudytojas A. R., apklaustas 2019 m. gegužės 28 d., parodė, kad po įvykio M. Ž. atvažiavo praėjus kelioms dienoms ir pasakojo, kad tą naktį jį kažkas perdūrė, o kas konkrečiai. nepasakė.
2.7. Apeliantas pažymi, jog nukentėjusysis M. Ž. nurodė, kad peilis, kuris buvo bute ir dingo, buvo su ruda rankena ir geležtė su dantukais, apie 20–25 cm ilgio, o T. V. savo apklausoje nurodė, kad peilis buvo virtuvinis, be rankenos, geležtė smailėjanti.
2.8. A. Š. nurodo, jog M. Ž. savo pareiškime buvo nurodęs, kad įvykio metu pavogtas ir mobilusis telefonas, nors iš tikrųjų jį buvo pametęs pas liudytojo A. R. automobilyje.
2.9. A. Š. pažymi, kad vykdant tokią nusikalstamą veiką, duriant peiliu į kaklą ir veidą tikrai būtų užtiškę kraujo ant drabužių. Be to, pažymi, jog kaltinime yra nurodoma, kad „Š. toliau tęsdamas savo nusikalstamą sumanymą du kartus peiliu dūrė M. Ž. į dešinį žandą ir kairę kaklo pusę...“, apelianto nuomone, tokių tariamų aplinkybių nurodymas prieštarauja buvusiai nukentėjusiojo M. Ž. nurodytai situacijai, nes, kaip nurodė pats M. Ž., jis grįžęs piniginę pasidėjo ant šaldytuvo, o po to atsigulė į lovą ir užmigo. Piniginė buvo laisvai prieinama.
2.10. Apeliantas pažymi, jog žaloti nukentėjusįjį, o vėliau ir paimti jo pinigus jis neturėjo jokio motyvo, nes pats turėjo didelę pinigų sumą o taip pat jo santykiai su nukentėjusiuoju M. Ž. buvo draugiški. Skunde nurodo, jog teismas visiškai nepasisakė apie tai, jog jis dėl pritaikytos kardomosios priemonės, negalėdamas grįžti į (duomenys neskelbtini) dirbti, įsidarbino (duomenys neskelbtini) dirbo iki nuosprendžio. Visiškai nepasisakė apie tai, kad jis yra socialiai orientuotas asmuo, turintis gyvenime tikslą – apie tai liudija ir regbio klubo (duomenys neskelbtini) pateikta charakteristika. Nurodo, jog jo anksčiau padarytos neteisėtos veikos ar administraciniai pažeidimai yra sąlygoti tuo metu dar nedidele socialine branda, šiuo metu jis yra neteistas. Jo nuomone, prokuratūra pareiškusi jam įtarimus nuėjo lengviausiu keliu, neieškojo iš pat pradžių M. Ž. nurodytų asmenų, galėjusių jį (M. Ž.) sužaloti. Patikėjo vienintelio asmens T. V. parodymais, kuriuos nukentėjusysis M. Ž., o vėliau ir pareigūnai priderino prie situacijos.
3. Apygardos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas
4. Nuteistojo apeliacinis skundas tenkinamas.
Žemesnės instancijos teismas
5. Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir įvertinusi byloje esančius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo A. Š. nuteistas pagal BK 180 straipsnio 2 dalį, yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajų, esamų akivaizdžių prieštaravimų, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl A. Š. kaltės. Skundžiamame nuosprendyje išdėstyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį dėl A. Š. pripažinimo kaltu, yra nepakankami ir keliantys abejonių, nes iš esmės yra grindžiami vien tik prielaidomis, nors tai daryti įstatymas draudžia (BPK 301 straipsnis). Dėl paminėtų aplinkybių skundžiamas pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra nepagrįstas ir neteisėtas, dėl to naikinamas ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis BPK 329 straipsnio 1 punkte numatytu pagrindu, nes byloje esantys įrodymai ir duomenys neįrodo, kad A. Š. dalyvavo įvykdant inkriminuojamą nusikalstamą veiką.
5.1. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pažymima, kad esminiu BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai nuosprendyje ar nutartyje: 1) teismo išvados darytos, nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; 2) nebuvo vertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; 3) vertinant įrodymus darytos klaidos dėl įrodymų turinio; 4) remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; 5) įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalių reikalavimus; 6) neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017, 2K-228-895/2018 ir kt.).
5.2. Įrodymų vertinimas yra subjektyvus loginis procesas, pasireiškiantis BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai bylos duomenys ir loginės taisyklės. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena iš svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, jog turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-93-788/2017). Išsamus bylos aplinkybių išnagrinėjimas suponuoja reikalavimą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams indukuoti į šį procesą visas reikšmingas bylai aplinkybes, tinkamai išnaudojant baudžiamojo proceso numatytas priemones joms gauti (LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus 2015 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-187-677/2015). Įstatymas imperatyviai nenustato, kokiais duomenimis gali būti įrodinėjamos reikšmingos bylai aplinkybės. Svarbu, kad tie duomenys patvirtintų bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-56/2013, 2K-421/2013).
5.3. Nagrinėjamoje byloje yra itin aktualūs kaltinamojo nekaltumo prezumpcijos reikalavimai. BPK 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta: ,,Kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu tol, kol jo kaltumas neįrodytas šio kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Visos abejonės ir (ar) neaiškumai dėl nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens kaltės ar kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai, kurių, išnaudojus visas proceso veiksmų galimybes, neįmanoma pašalinti baudžiamojo proceso metu, vertinami nusikalstamos veikos padarymu kaltinamo asmens naudai.“ Taigi, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Pagal susiformavusią teismų praktiką apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, patikimai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-232/2014, 2K-7-173/2014, 2K-317-719/2018, 2K-153-693/2019 ir kt.).
5.4. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas pripažindamas nuteistojo A. Š. kaltę dėl jam inkriminuoto BK 180 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo iš esmės rėmėsi nukentėjusiųjų T. V., M. Ž., iš dalies liudytojų E. Š., B. Ž. duotais parodymais, įvykio vietų apžiūros protokolais. Pažymėtina, kad apylinkės teismas nurodė, kad nukentėjusiojo T. V. parodymai yra nuoseklūs ir patikimi, o nukentėjusiojo M. Ž. parodymai paneigia A. Š. parodymus, o A. Š. teisme duotus parodymus vertinimo tik kaip siekiu išvengti baudžiamosios atsakomybės. Teisėjų kolegija, susipažinusi ir įvertinusi bylos įrodymų ir duomenų visumą, neturi pagrindo pritarti tokiems pirmosios instancijos teismo argumentams, kadangi šio teismo išvados visiškai neatitinka nustatytų faktinių bylos aplinkybių.
5.5. Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje baudžiamojoje byloje, priešingai nei nustatė apylinkės teismas, nėra jokių objektyvių (tiek tiesioginių, tiek netiesioginių) įrodymų ir duomenų, kurie sudarytų nuoseklią loginę įvykių grandinę, patvirtinančią A. Š. dalyvavimą nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 2 dalyje, padaryme.
5.5.1. Pastebėtina, jog A. Š. viso proceso metu nuosekliai (tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme) neigė, jog peiliu grasino T. V. ir po to panaudodamas peilį sužalojo ir apiplėšė M. Ž. (2 t., b. l. 158–159, 162–163; 3 t., b. l. 128–131). Ši A. Š. versija, jog jis nedalyvavo inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme, byloje objektyviais ir patikimais įrodymais taip ir nebuvo paneigta, todėl vadovaujantis iš nekaltumo prezumpcijos kylančiu reikalavimu visas nepašalintas abejones traktuoti kaltinamojo naudai bei draudimu apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis, A. Š. privalėjo būti išteisintas. Atkreiptinas dėmesys, jog A. Š. pripažino, jog kartu su nukentėjusiaisiais T. V. ir M. Ž. buvo nuvykęs į nukentėjusiojo M. Ž. butą, kuriame buvo trumpą laiko tarpą, alkoholio ten nevartojo, spėjo tik parūkyti kartu su M. Ž. balkone, kadangi M. Ž. parūkęs iš karto nuėjo miegoti į lovą, jis (A. Š.) iš karto išėjo iš M. Ž. buto, kuriame dar liko ir T. V.. Šios nurodytos aplinkybės taip pat nebuvo paneigtos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog vien tai, kad A. Š. buvo kartu su nukentėjusiaisiais viename bute, neleidžia daryti išvados, jog būtent jis ir įvykdė jam inkriminuoją nusikalstamą veiką, nesant tai patvirtinančių objektyvių ir patikimų įrodymų.
5.5.2. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas A. Š. kaltės klausimą, nepagrįstai didesnę įrodomąją reikšmę suteikė nukentėjusiojo T. V. parodymams, jų nevertino visumoje su kitais byloje esančiais duomenimis, neatsižvelgė į T. V. parodymų nelogiškumą, esamus prieštaravimus, todėl nepagrįstai T. V. parodymus pripažino kaip nuoseklius, patikimus ir jais vadovavosi grįsdamas A. Š. kaltę. Pastebėtina, jog T. V. visų apklausų metu nesugebėjo nurodyti iš kur A. Š. gavo/paėmė peilį, kuriuo neva jam (T. V.) buvo grasinama, nesugebėjo logiškai paaiškinti, kodėl neprisimena, ką neva jam A. Š. sakė pridėjęs peilį prie gerklės, nors pirmoji T. V. apklausa ikiteisminio tyrimo metu vyko po 2 dviejų dienų nuo įvykio (2 t., b. l. 46). Be to, iš liudytojos B. Ž. ir nukentėjusiojo M. Ž. parodymų (2 t., b. l. 28–30, 127–128; 3 t., b. l. 83–87, 109–111) matyti, jog T. V. M. Ž. kitą dieną po įvykio (2018 m. gruodžio 26 d.) buvo nurodęs, ką neva A. Š. jam (T. V.) pasakė grasindamas peiliu, todėl nesuprantama ir neįtikėtina, kodėl būtent šių aplinkybių T. V. neprisiminė dar 2018 m. gruodžio 27 d. vykusioje apklausoje, nors visas kitas aplinkybes ir net smulkias detales (kur važiavo, su kuo važiavo, kiek išgėrė, ką gėrė, kaip grįžo namo, su kuo bendravo, kaip buvo apsirengę asmenys) sugebėjo nurodyti viso proceso metu (2 t., b. l. 46–47, 52, 62–64; 3 t., b. l. 79–83). Pastebėtina ir tai, jog ir nukentėjusysis M. Ž. teisme nurodė taip pat nežinantis, kodėl T. V. ne viską pasakoja teisme (3 t., b. l. 84–85). Taigi, nurodytas T. V. selektyvus ir nepaaiškinamas būtent esminių aplinkybių neprisiminimas, kelia abejonių dėl T. V. parodymų patikimumo ir jo nurodomų aplinkybių egzistavimo. Pažymėtina ir tai, jog T. V. apibūdintas peilis, kuriuo neva jam grasino A. Š. taip ir nebuvo rastas, T. V. nurodytas peilio apibūdinimas (virtuvinis, maždaug 20 cm, be rankenos, geležtė smailėjanti) (2 t., b. l. 63) neatitinka nukentėjusiojo M. Ž. nurodomo peilio, kuris po įvykio dingo iš jo virtuvės, apibūdinimo (peilis medine, ruda rankena, su dantukais, duonai pjaustyti, 15 – 30 cm) (2 t., b. l. 29; 3 t., b. l. 84), todėl ir šios aplinkybės kelia abejonių T. V. parodymų patikimumu ir neleidžia daryti neabejotinos, įrodymais pagrįstos išvados, jog T. V. apskritai kas nors grasino peiliu, ir tuo labiau neleidžia daryti išvados, jog būtent A. Š. sužalojo ir apiplėšė nukentėjusįjį M. Ž..
5.5.3. Teisėjų kolegija pažymi, jog T. V. parodymai nelaikytini patikimais ir dėl to, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog jis kitam asmeniui nurodė aplinkybes, kurių, atsižvelgiant į paties T. V. nurodomą įvykių eigą, jis apskritai negalėjo žinoti. Atkreiptinas dėmesys, jog T. V. nuosekliai visų apklausų metu nurodė, jog jis po to, kai neva A. Š. jam pridėtą peilį prie gerklės patraukė į šalį, jis (T. V.) iš karto pabėgo iš M. Ž. buto ir pakeleivingomis mašinomis grįžo namo (2 t., b. l. 62–64; 3 t., b. l. 79–83). Taigi, tolimesnės įvykių eigos, kas nutiko bute neva pasilikus A. Š. ir miegančiam M. Ž., T. V., objektyviai, logiškai vertinant, negalėjo žinoti dar tą pačią įvykio dieną, kadangi T. V. informacija, apie tai, kas nutiko M. Ž., tą pačia dieną nebuvo pateikta, tačiau byloje esantys kitų asmenų parodymai rodo priešingai (t. y. T. V. dėl nežinomų aplinkybių žinojo apie M. Ž. užpuolimo aplinkybes). Iš byloje esančių duomenų matyti, jog įvykis, kurio metu buvo apiplėštas M. Ž. įvyko 2018 m. gruodžio 25 d., laikotarpiu nuo 8.30 val. iki 12.29 val. Liudytojas E. Š. duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog 2018 m. gruodžio 25 d. ryte jam paskambino M. Ž. ir paprašė, jog atsiųstu brolio telefono numerį, kad pastarasis jį galėtų parsivežti iš ligoninės, liudytojas E. Š. norėdamas išsiaiškinti kas nutiko M. Ž., tos pačios dienos vakare nuėjo pas T. V., kadangi žinojo, jog M. Ž. iš vakaro buvo su T. V. ir T. V. liudytojui E. Š. nurodė, jog pirma jis (T. V.) buvo užpultas, o tada M. Ž. (2 t., b. l. 103). Teisme liudytojas E. Š. šias aplinkybes patvirtino bei nurodė, jog T. V. nesakė apie M. Ž. užpuolimą (3 t., b. l. 90). Tai, jog po įvykio tos pačios dienos vakare bendravo su E. Š., neneigia ir pats T. V., be to, T. V. nurodė, jog tą pačią dieną su M. Ž. nebendravo, apie įvykį kalbėjo tik su E. Š., su M. Ž. mama po įvykio taip pat nebendravo (3 t., b. l. 81). Pastebėtina, kad nukentėjusysis M. Ž. nurodė, kad su T. V. apie įvykį kalbėjo tik kitą dieną, t. y. 2018 m. gruodžio 26 d. (3 t., b. l. 83–84). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog nurodytos aplinkybės apskritai kelia abejonių dėl tikrojo T. V. dalyvavimo įvykyje laipsnio ir jo paties atliktų veiksmų. Tiek T. V. duoti parodymai, tiek jo galimai buvęs elgesys po įvykio, yra visiškai nelogiški, nes neįtikinėta, jog asmuo itin išsigandęs neva buvusio grasinimo peiliu ir pabėgęs iš įvykio vietos, niekam apie tai nepraneštų, tuo labiau žinodamas, jog palieka miegantį draugą vieną patį su neva peiliu ginkluotu nepažįstamu asmeniu. Be to, visiškai nelogiški T. V. teiginiai, jog jis buvo itin išsigandęs, kadangi kaip pats nurodė, dar tos pačios dienos vakare su kitu asmeniu vartojo alkoholį, pats T. V. nurodė prieštaringas aplinkybes jo neva buvusiai baimei, t. y. jog nesijaučiau nukentėjusiuoju dėl kaltinamojo veiksmų, neva yra buvę ir baisiau gyvenime (3 t., b. l. 81). Taigi, nurodytos aplinkybės rodo, kad T. V. parodymai yra prieštaringi, nelogiški, todėl nepatikimi, šių prieštaravimų pašalinti byloje nėra galimybių, kadangi byloje nėra jokių tiesioginių įvykio liudytojų, pats nukentėjusysis M. Ž. iš esmės neprisimena jokių jo užpuolimo aplinkybių ir nurodo tik tas aplinkybes, kurias jam papasakojo T. V., o esant situacijai, kai pirminis įrodymų šaltinis (T. V. parodymai) yra nepatikimas, nėra galimybės vadovautis byloje esančiais išvestiniais įrodymais (šiuo atveju M. Ž. parodymų dalimi, apie aplinkybes sužinotas iš T. V.).
5.5.4. Apygardos teismas nesutinka su apylinkės teismo argumentais, jog A. Š. parodymai nesutampa su nukentėjusiojo M. Ž. parodymais. A. Š. teisme nurodė, jog jis kartu su M. Ž., pastarojo bute esančiame balkone rūkė, balkonas yra salione, ten, kur buvo lova (3 t., b. l. 128–131), o nukentėjusysis M. Ž. teisme nurodė neprisimenantis, jog grįžęs (iš kazino) būtų ėjęs parūkyti, o jei ėjo parūkyti į balkoną, būtų ėjęs pro virtuvę, balkonas yra virtuvėje, ne salione (3 t., b. l. 131). Pažymėtina, kad M. Ž. nurodyta aplinkybė, jog jis neprisimena ėjęs parūkyti nei paneigia, nei patvirtina A. Š. parodymų teisingumo ir atitikimo M. Ž. parodymams dėl rūkymo buvimo ar nebuvimo, todėl priešingai nei nurodė apylinkės teismas, minėta aplinkybė nerodo, kad A. Š. parodymai yra prieštaringi. Be to, apylinkės teismas padarė niekuo nepagrįstą ir byloje esantiems duomenims prieštaraujančią išvadą, neva A. Š. nurodė, jog balkonas buvo miegamajame. Pastebėtina, jog A. Š. nurodė, kad ėjo parūkyti į balkoną, kuris buvo ten kur yra lova (3 t., b. l. 130), iš byloje esančių foto nuotraukų matyti, kad norint patekti į balkoną bute iš tiesų turi eiti per kambarį, kuriame yra lova, be to, pats nukentėjusysis M. Ž. nurodė, jog butas yra perplanuotas ir kur šiuo metu yra padaryta virtuvė ir yra lova (1 t., b. l. 38–46; 2 t., b. l. 32–37). Taigi, A. Š. nurodyta aplinkybė, kad balkonas yra ten kur salionas yra laikytina tik sąžiningu suklydimu įvardijant kambario pavadinimą, o ne prieštaravimu jo parodymuose, rodančiu neva jo siekį išvengti atsakomybės. Pastebėtina, jog jokių kitų neatitikimų ar esminių prieštaravimų tarp nukentėjusiojo M. Ž. ir A. Š. nurodomų aplinkybių, nėra. Taigi, pagrindo nesivadovauti būtent A. Š. parodymais ir jo pateikiama versija, jog jis nedalyvavo įvykdant inkriminuojamą nusikalstamą veiką, nėra.
5.5.5. Pažymėtina ir tai, jog nukentėjusysis M. Ž. apylinkės teisme nurodė, kad jam atsikėlus buto durys buvo atrakintos, bet uždarytos (3 t., b. l. 84). Taigi, į nukentėjusiojo butą pakankamai ilgą laiko tarpą iš esmės galėjo patekti bet kas. Pats M. Ž. jokių įvykio aplinkybių, galimai dėl buvusio girtumo, po to kai grįžo iš kazino ir iki pat pabudimo jau būnant sužalotam, nepamena (3 t., b. l. 83–87), todėl M. Ž. parodymai nei patvirtina, nei paneigia A. Š. dalyvavimą įvykdant nusikalstamą veiką. Kitų konkrečių patikimų įrodymų, siejančių A. Š. su M. Ž. apiplėšimu, nėra.
5.6. Apygardos teismo teisėjų kolegijai patikrinus skundžiamą nuosprendį ir įvertinus baudžiamojoje byloje surinktų duomenų ir įrodymų visumą, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuteistojo A. Š. atžvilgiu netaikė in dubio pro reo (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai) principo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi išskirtinai nukentėjusiojo T. V. parodymais, nepasisakė dėl akivaizdžių T. V. duotų parodymų ir jo elgesio esamoje situacijoje prieštaravimų, neįvertino aplinkybės, kad bylos medžiagoje nėra duomenų, objektyviai patvirtinančių faktines aplinkybes, jog A. Š. būtų grasinęs T. V. ir po to apiplėšęs M. Ž., todėl A. Š. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, neįrodžius, kad A. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).
6. Atsižvelgiant į tai, kad A. Š. išteisinamas neįrodžius, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas), numatytą BK 180 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 1 punktu, Š. teritorinės ligonių kasos (1 t., b. l. 165–166) ir nukentėjusiojo M. Ž. (2 t., b. l. 20) civiliniai ieškiniai atmestini.
7. Išteisinus A. Š. dėl BK 180 straipsnyje 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, 11,05 Eur proceso išlaidų iš A. Š. valstybės naudai nepriteistina.
8. Kadangi nukentėjusiojo M. Ž. civilinis ieškinys atmestinas, A. Š. taikomas Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Aivaro Povilaičio 2019 m. balandžio 26 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, kuris buvo pratęstas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. liepos 24 d., 2019 m. spalio 21 d., 2020 m. sausio 20 d. nutartimis, visiškai apribojant jo nuosavybės teises į 3800 eurų pinigines lėšas, esančias jo banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke (duomenys neskelbtini) (3 t., b. l. 46–47), panaikintinas.
9. A. Š. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumentų paėmimas (2 t., b. l. 167–171), panaikintinos.
10. Teismo nuosprendžiui įsiteisėjus daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
10.1. UAB (duomenys neskelbtini) pateikti 3 vnt. kompaktiniai diskai su vaizdo įrašais, Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktas 1 vnt. kompaktinis diskas su garso įrašu, esantys pakete Nr. 1, paliktini saugoti prie baudžiamosios bylos (BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
10.2. Tamponas su nuoplovomis nuo kaltinamojo rūbų, dėžėje Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo M. Ž. seilių lyginimasis pavyzdys, dėžėje Nr. (duomenys neskelbtini), saugomi Šiaulių apskrities VPK daiktų saugykloje (2019 m. gruodžio 20 d. kvitas Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 71–72), sunaikintini (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
10.3. Sportinis pilkos spalvos džemperis, pakete Nr. 2, sportinės pilkos spalvos kelnės, dėžėje Nr. (duomenys neskelbtini), saugomi Šiaulių apskrities VPK daiktų saugykloje (2019 m. gruodžio 20 d. kvitas Nr. (duomenys neskelbtini)) (1 t., b. l. 71–72), grąžintini neribotai savininko A. Š. nuosavybei (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
10.4. 2019 m. birželio 10 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vyriausiosios tyrėjos nutarimu M. Ž. grąžinti daiktai: pagalvė, užvalkalas su galimai kraujo dėmėmis, paliktini savininko M. Ž. neribotai nuosavybei (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 2 punktu, 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2020 m. kovo 30 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
A. Š. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, jog A. Š. dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.
Nukentėjusiojo M. Ž. civilinį ieškinį atmesti.
Š. teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.
Nepriteisti iš A. Š. proceso išlaidų valstybės naudai.
Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro 2019 m. balandžio 26 d. nutarimu paskirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą A. Š. priklausančioms piniginėms lėšoms – 3800 Eur, esančioms jo banko sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini), AB banke (duomenys neskelbtini), panaikinti.
A. Š. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumentų paėmimą, panaikinti.
Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti:
1. UAB (duomenys neskelbtini) pateiktus 3 vnt. kompaktinių diskų su vaizdo įrašais, Bendrojo pagalbos centro (duomenys neskelbtini) skyriaus pateiktą 1 vnt. kompaktinį diską su garso įrašu, esančius pakete Nr. 1, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.
2. Tamponą su nuoplovomis nuo kaltinamojo rūbų, dėžėje Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusiojo M. Ž. seilių lyginamąjį pavyzdį, dėžėje Nr. (duomenys neskelbtini), saugomus Šiaulių apskrities VPK daiktų saugykloje (2019 m. gruodžio 20 d. kvitas Nr. (duomenys neskelbtini)), sunaikinti.
3. Sportinį pilkos spalvos džemperį, pakete Nr. 2, sportinės pilkos spalvos kelnes, dėžėje Nr. (duomenys neskelbtini), saugomus Šiaulių apskrities VPK daiktų saugykloje (2019 m. gruodžio 20 d. kvitas Nr. (duomenys neskelbtini)), grąžinti savininkui A. Š..
4. 2019 m. birželio 10 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Šiaulių miesto ir rajono policijos komisariato vyriausiosios tyrėjos nutarimu M. Ž. grąžintus daiktus: pagalvę, užvalkalą su galimai kraujo dėmėmis, palikti savininko M. Ž. neribotai nuosavybei.
Baudžiamąją bylą perduoti prokurorui, kad šis imtųsi priemonių nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui nustatyti.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.