Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Arnoldo Šukaičio (pranešėjas), teisėjų Eligijaus Gladučio ir Valdo Petro Meidaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 25 d. nuosprendžio, kuriuo S. P. nuteistas:

- pagal BK 284 str. 1 d. – laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams;

- pagal BK 138 str. 2 d . 8 p. – laisvės atėmimu 5 metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 5 d. 1 p., šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 5 metams.

Priteista iš S.P. R. B. 20 000 Lt neturtinei ir 15 238,98 Lt turtinei žalai atlyginti, 2 972,78 Lt Valstybinei ligonių kasai ir 500 Lt už advokato teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

NUSTATĖ:

S. P. nuteistas už tai, kad 2009 m. liepos 25 d., apie 16 val., viešoje vietoje –, tyčia, įžūliais veiksmais, pasireiškusiais smūgių sudavimu ir sveikatos sutrikdymu, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent: sudavė kumščiu ne mažiau kaip šešis smūgius nukentėjusiajam R. B. į veido sritį, padarydamas nukentėjusiajam apatinio žandikaulio lūžį, muštinę žaizdą apatinėje lūpoje, taip dėl chuliganiškų paskatų nesunkiai sutrikdydamas R. B. sveikatą.

Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymai, kuriais teismas rėmėsi, yra nenuoseklūs. Nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu teigė, kad apeliantas jam rankomis sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių, o teisme – šešis smūgius rankomis ir kojomis. Liudytojas M. D. nurodė, kad apeliantas nukritusiam nukentėjusiajam smogė kumščiu, o teisme – spyrė. Nukentėjusysis ir liudytojai nurodo skirtingą įvykio trukmę – nuo 10 min iki 30 min. Liudytoja A. B. nurodė mušimo metu paraginusi liudytoją A. B. išbėgti į kiemą, o šis teigia išėjęs savo iniciatyva ir tik tada pamatęs muštynes. Apeliantui nesuprantama, kaip nukentėjusysis, kuris, pagal A. B. parodymus, sumuštas dar užsirašė apelianto automobilio numerius, turėjo jėgų tai padaryti. Apeliantas taip pat daro prielaidą, kad liudytojo M. D. nualpimas teismo posėdyje gali reikšti liudytoją melavus.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusysis, jo atstovas ir prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Teismas teisingai įvertino byloje esančius įrodymus ir apeliantą pagrįstai pripažino kaltu pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. Apelianto kaltė įrodyta nukentėjusiojo R. B., tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų R. B., M. D., A. B. parodymais, teismo medicinos specialisto išvada. Apeliantas skunde nepagrįstai teigia, kad nukentėjusiojo ir liudytojų parodymuose yra prieštaravimų, keliančių abejones dėl jų patikimumo. Nukentėjusysis ir liudytojai tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu nurodė vienodas esmines įvykio aplinkybes: tai, kilus konfliktui dėl apelianto apgadinto nukentėjusiojo kaimyno automobilio, apeliantas kelis kartus smogė nukentėjusiajam į veidą, taip sužalodamas nukentėjusįjį. Apeliantas, skunde argumentuodamas nukentėjusiojo parodymų nenuoseklumą dėl jam suduotų smūgių skaičiaus, netiksliai dėsto nukentėjusiojo parodymų turinį. Nukentėjusysis teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad apeliantas jam sudavė ne mažiau kaip šešis smūgius, o ne ne daugiau kaip šešis, kaip teigiama skunde. Tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis nurodė šiek tiek didesnį suduotų smūgių skaičių – apie dešimt – paaiškinama stresine nukentėjusiojo būsena nusikaltimo padarymo metu ir praėjusiu pakankamai ilgu laiko tarpu tarp apklausų. Pažymėtina, kad teismas, atsižvelgdamas į nukentėjusiojo teisminio nagrinėjimo metu duotus parodymus, sumažino apeliantui inkriminuotų smūgių skaičių iki šešių. Kiti apelianto skunde nurodomi neatitikimai tarp liudytojo M. D. ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu duotų parodymų dėl nukentėjusiajam suduotų smūgių vietos, liudytojų R. B. ir A. B. parodymų skirtumai dėl apelianto suduotų smūgių pradžios nėra esminiai ir neturi jokios reikšmės liudytojų parodymų patikimumui. Apelianto skunde dėstomos abejonės, kaip sumuštas nukentėjusysis galėjo įsidėmėti apelianto automobilio numerį, tai, kad liudytojo M. D. nualpimas teisme reiškia jo melavimą tėra apelianto prielaidos, nepagrįstos bylos medžiaga, todėl atmestinos. Pažymėtina, kad apelianto skundo argumentai dėl liudytojų parodymų yra prieštaringi, nes apeliantas pirmiausia teigia, kad šie parodymai nepatikimi, o po to šiuos parodymus siūlo laikyti teisingais ir jais remtis, perkvalifikuojant jo veiką į lengvesnę.

Nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus apie apelianto nukentėjusiajam suduotų smūgių lokalizaciją patvirtina teismo medicinos specialisto išvada, kuria nustatyta, kad nukentėjusiajam lūžęs apatinis žandikaulis ir padaryta muštinė žaizda apatinėje lūpoje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu suduodant vieną smūgį ar panašiai (26 b. l.). Tai, kad specialistas nustatė mažesnį smūgių skaičių nei nurodė nukentėjusysis ir liudytojai, paaiškinama tuo, jog įvykis buvo 2009-07-25, o nukentėjusysis apžiūrėtas tik 2009-08-14, todėl akivaizdu, kad praėjus beveik trims savaitėms, nukentėjusiojo kūne liko nesugiję tik stipriausi jam apelianto padaryti sužalojimai. Nuosprendžiu nustatytu apelianto nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičiumi paaiškinamas ir nukentėjusiojo dantų protezo lūžimas į penkias dalis. Specialisto išvada konstatuota, kad galimybė nukentėjusiajam susižaloti pačiam griūnant mažai tikėtina, nes tam prieštarauja sužalojimo pobūdis ir lokalizacija, o tai paneigia apelianto skunde daromas prielaidas apie tai, kad apeliantas galėjo susižaloti griūdamas.

Apeliantas skunde teisingai nurodo, kad, parodant jį atpažinti liudytojui M. D., nebuvo visiškai tiksliai laikomasi BPK 192 str. 1 d. reikalavimo atpažintiną asmenį parodyti atpažinti kartu su kuo panašesniais į atpažintiną asmenimis, nes iš fotolentelės, esančios prie asmens parodymo atpažinti protokolo, matyti, kad apelianto išvaizda skyrėsi nuo kitų dviejų asmenų (66 b. l.). Tačiau, įvertinus paties apelianto parodymus, kuriuose jis neneigė dalyvavęs konflikte su nukentėjusiuoju, nukentėjusiojo ir liudytojos R. B. apelianto atpažinimą teisminio nagrinėjimo metu, jokių abejonių, kad nusikaltimą padarė būtent S. P., nėra.

Nuosprendyje nurodyta, kurie įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina nukentėjusiojo ir liudytojų parodymus apie apelianto elgesį po nusikaltimo padarymo. Apelianto skunde keliamos abejonės dėl šio tyrimo veiksmo patikimumo, nes protokole neužfiksuoti, pasak apelianto, nukentėjusiojo kraujo klanai ir nenustatyta smūgių sudavimo vieta yra nepagrįstos, nes nei vienas iš parodymus davusių asmenų jokių kraujo klanų nenurodė, o tiksli smūgių sudavimo vieta nustatoma ne įvykio vietos apžiūros, o parodymų patikrinimo vietoje metu. Tačiau atlikti šį tyrimo veiksmą nagrinėjamoje byloje nebuvo jokios būtinybės, nes visos reikšmingos nusikaltimo padarymo aplinkybės nustatytos kitais nuosprendyje išdėstytais įrodymais.

Apelianto skundo argumentai susijęs su tuo, kad teismas esą iš esmės deklaratyviai atmetė jo parodymus, jų nepatikimumą siedamas tik su jo procesine padėtimi, yra nepagrįsti. Teismui apelianto parodymus laikyti nepatikimais suteikė pagrundą nuosprendyje išsamiai išanalizuotas šių parodymų nenuoseklumas ir tai, kad jie visiškai paneigti tiek nuosprendyje, tiek šiame sprendime aptartais įrodymais. Apelianto skundo teiginį, kad jis pirmosios apklausos metu tebebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, todėl netiksliai nurodė įvykio aplinkybes, paneigia apeliantą apklaususio policijos pareigūno A. D. parodymai, jog apklausiamas apeliantas buvo blaivus, jo būsena buvo normali. Iš apelianto pirmosios apklausos, vykusios kitą dieną po nusikaltimo padarymo, protokolo matyti, kad jis nepareiškė jokių prašymų būti apžiūrėtas dėl galimų muštynių žymių ant rankų, sukruvintų drabužių (78-79 b. l.), todėl jo skundo argumentas dėl šio prašymo netenkinimo atmestinas kaip nepagrįstas. Be to, tokios apžiūros neatlikimas tyrimo išsamumui reikšmės neturėjo.

Byloje nustatyta, kad apeliantas nukentėjusįjį sumušė po to, kai šis neblaiviam apeliantui, savo automobiliu apgadinusiam nukentėjusiojo kaimyno automobilį, į įvykio vietą pasiūlė iškviesti policijos pareigūnus. Nors apeliantas skunde teigia, kad jo smurtinius veiksmus lėmė asmeninės paskatos – pyktis dėl jo paties sukelto eismo įvykio, baimė dėl būtinybės atlyginti žalą, tačiau apelianto veiksmai, kuomet jo paties neteisėtas elgesys tapo pretekstu sumušti niekuo dėtą žmogų ir skunde dėstoma tokių veiksmų motyvacija tik patvirtina jo visišką visuomenėje priimtų elgesio normų ignoravimą ir rodo, kad jis nukentėjusįjį nesunkiai sužalojo iš chuliganiškų paskatų. Apeliantas, viešoje vietoje kitų asmenų akivaizdoje mušdamas nukentėjusįjį, savo įžūliu elgesiu rodė nepagarbą konflikte nedalyvavusiems, tačiau jį mačiusiems asmenims ir pažeidė šių asmenų teisę į ramią aplinką, sutrikdydamas visuomenės rimtį, todėl jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 284 str. 1 d. kaip viešosios tvarkos pažeidimas.

Atsižvelgus į išdėstytus argumentus, tenkinti apelianto prašymą ir jį išteisinti dėl nusikaltimų, už kuriuos jis nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, nėra pagrindo.

Teismas, skirdamas apeliantui bausmes, teisingai taikė bausmės skyrimą reglamentuojančias BK normas ir nuosprendyje išdėstė išsamius bausmės skyrimo motyvus, kuriuos patvirtina byloje nustatytos aplinkybės, todėl apelianto skundo argumentas, kad bausmės skyrimo motyvai remiasi prielaidomis, yra nepagrįstas. Teismas, nors ir ne visiškai tiksliai taikydamas teisės normas, teisingai pripažino, kad S. P. naujus tyčinius nusikaltimus padarė, turėdamas neišnykusį teistumą už tyčinį nusikaltimą, t. y. būdamas recidyvistu. Apeliantas Panevėžio apygardos teismo 1997-11-12 nuosprendžiu nuteistas pagal 1961 m. BK 104 str. subendrinta laisvės atėmimo bausme 8 metams 6 mėnesiams. Ši apelianto veika pagal 2000 m. BK neperkvalifikuota, todėl jam teistumas skaičiuojamas ne skunde pateikiamu būdu, t. y. taikant naujojo BK 97 str. nuostatas, o pagal 1961 m. BK, kurio 58 str. 6 p. numatė, kad asmenims, nuteistiems laisvės atėmimu daugiau kaip šešeriems metams, bet ne daugiau kaip dešimčiai metų, teistumas išnyksta per aštuonerius metus nuo bausmės atlikimo. Apeliantas iš pataisos įstaigos lygtinai paleistas 2003-06-13, todėl naujų nusikaltimų padarymo metu – 2009-07-25 – jo teistumas nebuvo išnykęs. Apelianto padarytas smurtinis nusikaltimas ir anksčiau įvykdyti tyčiniai nusikaltimai, dalis kurių taip pat yra smurtiniai, paneigia jo skundo teiginius apie jo antivisuomeninių nuostatų neturėjimą. Apeliantas skunde plačiai aptaria dar vieną aplinkybę, susijusią su jo gynėjo elgesiu, siūlant nukentėjusiajam susitaikyti su apeliantu. Tačiau pirmosios instancijos teismui 2010-02-25 nutartimi informavus prokurorą, kad tokiuose gynėjo veiksmuose gali būti BK 233 str. 1 d. numatytos veikos požymių, šis klausimas gali tapti ikiteisminio tyrimo objektu, todėl šiame sprendime plačiau nenagrinėjamas. Apibendrinus daroma išvada, kad S. P. paskirtos laisvės atėmimo bausmės, subendrintos apėmimo būdu, adekvačios jo asmenybės ir padarytų veikų pavojingumui, jos nėra aiškiai per griežtos, todėl nešvelnintinos.

Teismas nuosprendžiu teisingai išsprendė nukentėjusiajam padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pagrindiniai apelianto skunde pateikiami argumentai dėl turtinės žalos atlyginimo susiję ne su žalos dydžio nustatymu, o su žalos padarymo faktu, kuris yra įrodytas, todėl šis klausimas pakartotinai nesvarstomas. Turtinės žalos dydis pagrįstas byloje surinktais rašytiniais įrodymais, tarp jų ir UAB ,,Oridenta“, teikiančia odontologines paslaugas, pažyma apie apelianto dantų protezavimo būsimas išlaidas. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusysis iki apelianto jam padarytų sužalojimų būtų turėjęs odontologinių sveikatos problemų, tai nurodė ir pats nukentėjusysis, todėl šie apelianto skundo teiginiai atmestini. Nukentėjusiajam dėl apelianto padarytų sužalojimų buvo atliktos dvi chirurginės operacijos, antroji, nukentėjusiojo teigimu – iš dalies dėl blogai pavykusios pirmosios. Tačiau abi operacijos buvo apelianto nukentėjusiajam padarytų sužalojimų pasekmė, vadinasi, visa nukentėjusiojo dėl sužalojimų patirta turtinė žala priežastiniu ryšiu susijusi su apelianto nusikalstama veika ir turi būti atlyginta, todėl skundo argumentai, kad turtinės žalos dydis turi būti mažinamas dėl antrosios operacijos, yra nepagrįsti.

Teismas, nustatydamas nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydį, teisingai įvertino CK 6.250 str. išdėstytus neturtinės žalos įvertinimo kriterijus. Skundo argumentai, kuriais teigiama, jog nukentėjusiojo dvasiniai išgyvenimai dėl nusikaltimo realiai buvo mažesni nei nustatyta nuosprendžiu, nes juos įtakojo nukentėjusiojo neįgalumas, atmestini, nes menkinti neįgalaus žmogaus dvasinius išgyvenimus dėl jo fizinės būklės ne tik neteisėta, bet ir amoralu. Skundo argumentai, kad teismas, priteisdamas 20 000 Lt neturtinei žalai atlyginti dėl nesunkaus sveikatos sutrikdymo, nukrypo nuo teismų praktikos, yra deklaratyvūs, nes nepagrįsti jokiais sprendimais bylose, kurių aplinkybės būtų analogiškos nagrinėjamai, be to, šie argumentai prieštarauja teismų praktikai, todėl atmestini.

Apeliantas skunde ginčija ir teismo sprendimą jam paskirtas švelnesnes kardomąsias priemones pakeisti suėmimu. Tačiau nuosprendyje išdėstytos apelianto asmenybę apibūdinančios aplinkybės ir jam skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės griežtumas suteikia pagrindą manyti, kad jis, būdamas laisvėje, slėpsis nuo teismo (BPK 122 str. 1 d. 1 p.), todėl teismas pagrįstai iki nuosprendžio įsiteisėjimo pakeitė jam skirtas švelnesnes kardomąsias priemones griežčiausia kardomąja priemone.

Rezoliucinė dalis

NUTARĖ:

N. S. P. apeliacinį skundą atmesti.