Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Aušros Baubienės, Galinos Blaževič, Nijolios Indreikienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus ir atsakovo L. M. apeliacinius skundus dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-308-748/2012 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus patikslintą ieškinį atsakovui L. M. dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

Nesutinka su teismo išvada, jog atsakovas pateikdamas duomenis, reikalingus pensijai gauti, buvo veiksnus, pilnametis, todėl galėjo ir turėjo suprasti, kad jie neatitinka objektyvios tiesos. Apeliantas negali prisiminti, kaip iš darbdavio gavo pažymas apie darbo stažą ir išmokėtą darbo užmokestį, tačiau tvirtina, kad jas gavo iš darbdavio, o į jų turinį nesigilino dėl savo sveikatos būklės, o ir gilintis nebuvo būtinybės. Jam nėra žinoma, kodėl duomenys, nurodyti pažymose, nebuvo perduoti archyvams. Apeliantas nurodo, kad jis nuo 1981 m. yra pastoviai gydomas VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės padalinio Psichiatrijos ligoninėje, 1982 m. jam diagnozuota šizofrenija, šiuo metu jis taip pat pastoviai gydosi ir lankosi pas psichiatrą. Prašymo pensijai gauti pateikimo metu atsakovui buvo stebėtas ligos paūmėjimas, dėl ko jis 1997 m. net buvo gydytas priverstinai. Todėl vien aplinkybės, kad atsakovas pateikė ieškovui dokumentus, kurie neatitinka objektyvios tiesos, neleidžia pagrįstai teigti, kad atsakovas tai suprato. Būtent dėl savo sveikatos būklės atsakovas nesigilino ir negalėjo suprasti ieškovui pateikiamų dokumentų esmės ir turinio, todėl negalima teigti, kad atsakovas žinojo, jog pateikia ieškovui tikrovės neatitinkančius dokumentus, tuo pačiu negalima teigti, kad atsakovas buvo nesąžiningas. Be to, ieškovo institucija nėra kompetentinga nustatyti atsakovo pateiktų dokumentų tikrumo.

Ieškovas yra valstybės institucija, kurios pareiga yra surinkti visus reikiamus duomenis, reikalingus teisingam pensijos dydžio apskaičiavimui, bei nustatyti teisingą pensijos dydį. Todėl ieškovas turėjo atlikti atsakovo pateiktų dokumentų patikrinimą jų gavimo metu ir išsiaiškinti dokumentų turinio atitikimą tikrovei, tačiau nesiėmė jokių priemonių tą padaryti, t. y. elgėsi neapdariai ir aplaidžiai, dėl to atsakovas laikytinas kaltu dėl susidariusios pensijos permokos, kuri negali būti išieškota. LR Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnio 3 dalis, nustato, kad jei valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai atmestini. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau - VSDFV) Kauno skyriaus Centro pensijų poskyrio 1996-11-18 sprendimu atsakovui L. M. nuo 1996-09-12 buvo paskirta valstybinė socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensija. Pensija apskaičiuota, vadovaujantis atsakovo pateiktais valstybinio socialinio draudimo pensijų draudimo stažą bei draudžiamąsias pajamas patvirtinančiais dokumentais. Ieškovui patikrinus pažymų apie atsakovo darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas pagrįstumą, buvo nustatyta, jog pensijos skyrimui pateikti duomenys apie atsakovo pajamas ir darbo stažą neatitinka tikrovės. VSDFV Kauno skyriaus Centro pensijų skyriaus 2011-04-28 sprendimais Nr. 10.33.C-8884 ir Nr. 10.33.C-8889 atsakovo netekto darbingumo pensija buvo perskaičiuota pagal patikslintus duomenis ir nustatyta, kad jam per laikotarpį nuo 1996-09-12 iki 2011-02-28 buvo nepagrįstai mokėta didesnė nei priklausytų valstybinė socialinio draudimo netekto darbingumo pensija ir susidarė 101 367,95 Lt permoka.

Dėl ieškinio senaties termino pradžios ir ieškinio senaties termino taikymo

Pirmosios instancijos teismas ieškinį patenkino iš dalies, priteisdamas iš atsakovo ieškovui 41 116,73 Lt be pagrindo įgyto turto (pensijos permokos), likusią ieškinio dalį atmetė dėl ieškinio senaties termino taikymo, su kuo nesutinka ieškovas. Ieškovo teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžią. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties termino eiga prasideda tik po to, kai asmuo subjektyviai suvokia ar turi suvokti apie jo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, jog apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne paties teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo.

Ieškovo teisės buvo pažeistos tuomet, kai atsakovui pateikus dokumentus buvo paskirta ir paskaičiuota nepagrįsto dydžio valstybinė socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensija, t y. nuo 1996-11-18. Pirmosios instancijos teismas būtent šiuo momentu apibrėžė ieškinio senaties termino eigos pradžią, darydamas išvadą, kad ieškovas nuo šio momento ir turėjo sužinoti, kad pagal pateiktus dokumentus nėra teisinio pagrindo atsakovui skirti pensiją, o dokumentai turi būti patikrinti. Ieškovas teigia, kad apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2010-11-08, kai buvo gautas Panevėžio apskrities archyvo 2010-11-03 raštas Nr. D8-2140 (b. l. 21), iš kurio tapo aišku, kad atsakovo pateikti dokumentai apie darbo stažą ir draudžiamąsias pajams neatitinka tikrovės. Nustatant, ar ieškovas tinkamai vykdė pareigas ir neturėjo anksčiau sužinoti apie teisių pažeidimą, vertintina, ar ieškovas pakankamai apdairiai ir rūpestingai elgėsi ir tinkamai vykdė įstatymu jam pavestas pareigas. Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 (toliau Nuostatai) 63 punkte numatyta, kad socialinio draudimo skyriai turi teisę reikalauti iš draudėjų, pavienių asmenų ir valstybinės archyvų sistemos įstaigų ar savivaldybių archyvų dokumentų, kurių reikia pensijai skirti ir mokėti, taip pat tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai. Analogiškai buvo įtvirtinta ir valstybinės socialinio draudimo invalidumo pensijos skyrimo metu galiojusios Nuostatų redakcijos 50 punkte. Pareiga tikrinti paskirtų pensijų, pašalpų ir kompensacijų gavėjų bylas, nustatant ar jos teisingai ir savalaikiai paskirtos sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymais pensijos skyrimo metu buvo numatyta ir Pensijų, pašalpų, kompensacijų skyrimo ir mokėjimo kontrolės vyriausiojo (sios) ir vyresniojo (sios) inspektoriaus (ės) pareiginių instrukcijų (b. l. 110-115) 3.1 punktuose. Tokiu būdu įstatymo ieškovui suteikta teisė tikrinti, ar dokumentai išduoti pagrįstai, betarpiškai siejasi su pareiga siekti, kad pensija būtų paskirta maksimaliai atidžiai, apdairiai ir rūpestingai. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis, dėl kurių ieškovui skiriant invalidumo pensiją atsakovui, turėjo kilti pagrįstų abejonių dėl atsakovo pateiktuose dokumentuose nurodytų faktų tikrumo, t. y., kad atsakovas, būdamas nepilnamečiu (mokyklinio amžiaus), nuo 16 metų amžiaus iki pat pilnametystės dirbo nuolatinai, dalis pažymų apie draudžiamąsias pajamas išduota ant tuo metu jau nebeegzistavusio kolūkio firminio rašto formos ir patvirtinus jau nebeegzistavusio juridinio asmens spaudu, be to, vienoje pažymų buvo taisymų. Todėl ieškovas, siekdamas tinkamai vykdyti jam pavestas pareigas, būdamas apdairus ir rūpestingas, apie galimą teisių pažeidimą galėjo ir turėjo sužinoti faktiškai iki valstybinės socialinio draudimo invalidumo (netekto darbingumo) pensijos paskyrimo. Šiuo atveju negali būti pateisinama, kad ieškovas, turėdamas teisę ir galimybes patikrinti atsakovo pateiktų pensijai skirti dokumentų pagrįstumą, tai iniciavo tik po 14 metų, t .y. tik 2010 m.

Ieškovas apeliaciniu skundu taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas ginčo santykiams nepagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatytą sutrumpintą 5 metų ieškinio senaties terminą, kadangi ieškinys buvo pareikštas dėl be teisinio pagrindo įgyto turto grąžinimo, o ne dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad sutrumpintas penkerių metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl palūkanų ir kitokių periodinių išmokų išieškojimo. Taigi šioje įstatymo normoje, kaip atskira reikalavimų rūšis, išskirtos palūkanos ir kitokios periodinės išmokos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas teismų praktikoje aiškindamas šios teisės normos taikymo atvejus yra nurodęs, kad iš CK 1.125 straipsnio 9 dalyje įtvirtinto teisinio reguliavimo logikos išplaukia, kad tai pačiai reikalavimų rūšiai priskirtini reikalavimai dėl prievolių, kurioms būdingi analogiški periodiškumo požymiai kaip palūkanoms. Nustatydamas sutrumpintą ieškinio senaties terminą periodinio pobūdžio išmokoms, įstatymų leidėjas siekė užkirsti kelią susikaupti skoloms, kurias skolininkas turi dengti iš einamųjų pajamų, išvengti beviltiškų skolų atsiradimo ir neigiamo skolų susikaupimo poveikio tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesams. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Vilniaus miesto savivaldybė v 33-ioji laikinų metalinių garažų statybos ir eksploatavimo bendrija, bylos Nr. 3K-3-4/2011). Atsižvelgiant į tokį nurodytos teisės normos aiškinimą, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai ginčo santykiams – prievolei grąžinti pensijos, kuri buvo mokama periodiškai kas mėnesį, permoką taikė CK 1.125 straipsnio 9 dalyje numatyta 5 metų ieškinio senaties terminą ir permoką pagrįstai, esant atsakovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, skaičiavo už šį laikotarpį.

Dėl ieškovo kaltės, permokant atsakovui valstybinio socialinio draudimo invalidumo pensiją

Atmestinas ir ieškovo apeliacinio skundo argumentas dėl prieštaringų pirmosios instancijos teismo išvadų, vertinant ieškovo veiksmus, bei atsakovo apeliacinio skundo argumentai dėl ieškovo kaltės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad VSDFV Kauno skyriaus veiksmai apskaičiuojant ir 1996 m. lapkričio 18 d. sprendimu paskiriant atsakovui pensiją buvo teisėti, t. y. nekonstatavo ieškovo kaltės. Kadangi atsakovas su prašymu skirti pensiją pateikė visus reikalingus jai skirti dokumentus, jie buvo priimti, todėl remiantis pensijos skyrimo metu galiojusios Nuostatų redakcijos 54 punktu, turėjo būti priimtas sprendimas dėl pensijos skyrimo ne vėliau kaip per 10 dienų po prašymo su visais reikiamais dokumentais arba papildomų dokumentų gavimo dienos. Kadangi Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau Pensijų įstatymas) 44 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad jeigu valstybinė socialinio draudimo pensija yra permokama dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, permokėtas dydis iš pensijos gavėjo neišieškomas, todėl nenustačius ieškovo kaltės svarstytinas pensijos permokos išieškojimo iš atsakovo klausimas. Nepaisant tokių teismo išvadų, kurios paneigia ieškovo kaltę dėl permokos, ieškovo veiksmai ieškinio senaties taikymo požiūriu vertintini šiek tiek kitaip, t. y. kada ieškovas turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą. Ieškinio senatis - įstatyme nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Ieškinio senaties institutu įstatymų leidėjas visų pirma siekia užtikrinti civilinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, paskatinti civilinių santykių dalyvius kontroliuoti prievolių vykdymą ir operatyviau ginti pažeistas teises, todėl nepateisinamas asmens pasyvus elgesys savalaikiai neginant savo pažeistų teisių. Ieškinio senaties taikymo atveju sužinojimo apie teisių pažeidimą momentas sietinas su apdairumu ir rūpestingumu. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovas tinkamai vykdė įstatymu pavestas pareigas, tačiau jo nepakankamas apdairumas sutrukdė jam laiku nustatyti savo teisių pažeidimą, kas vertintina taikant ieškinio senatį, yra tinkama ir prieštaravimo tokio pobūdžio išvadose nėra.

Dėl atsakovo nesąžiningumo ir jo prievolės grąžinti pensijos permoką

Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovas, be pagrindo įgydamas teisę gauti didesnę, nei priklausytų pensiją, veikė nesąžiningai. CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad pensija negali būti išreikalaujama kaip be pagrindo įgyta, jeigu gavėjas veikė sąžiningai ir nebuvo padaryta sąskaitybos klaidos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, atsižvelgdamas į asmens, paduodančio prašymą dėl pensijos skyrimo, pareigą pateikti darbo stažą ir draudžiamąsias pajamas įrodančių dokumentų originalus (Nuostatų redakcijos, galiojusios pensijos paskyrimo metu, 44, 46, 48 p.) bei tinkamai įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, sprendė, kad atsakovo sąžiningumo prezumpcija yra paneigta. Atsakovas kreipėsi dėl pensijos skyrimo 1996 m, kai jam buvo 24 metai, neteisingai nurodytos draudžiamosios pajamos, kaip vėliau paaiškėjo, buvo laikotarpiu nuo 1988 m. iki 1991 m., t. y. prieš 5 metus, todėl atsakovas turėjo žinoti, kad tuo laikotarpiu jis dirbo ne kelis metus nuolatos, bet tik po keletą darbo dienų vasaros laikotarpiais, ką patvirtino archyvo duomenys. Be to, darbas kolūkyje savo pobūdžiu neabejotinai skyrėsi nuo kitos atsakovo darbinės veiklos, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad atsakovas negali prisiminti apie kolūkyje dirbtą laikotarpį ir gautas pažymas. Nors atsakovas tvirtina, kad jis dėl savo sveikatos būklės nesigilino į pažymose nurodytų duomenų turinį, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad jis dėl tuometinės sveikatos būklės negalėjo suvokti jo teikiamų dokumentų esmės, turinio ir pagrįstumo. Vertinant atsakovo nesąžiningumą, yra svarbios ir byloje nustatytos aplinkybės, kad 1991 m. TSRS 60-mečio kolūkio išduotos pažymos (b. l. 18-20) tuo laikotarpiu apskritai negalėjo būti išduotos, nes tokio kolūkio jau nebebuvo (tuo metu jau Panevėžio rajono Krekenavos apyl. Žibartnių kolūkis), o pažymas pasirašęs kolūkio pirmininkas P. M. (b .l. 16-20) pagal archyvo duomenis nurodytu laikotarpiu nebuvo pirmininku (b .l. 23).

Kadangi apeliacinių skundų motyvai nepaneigia priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir jo teisėtumo, todėl apeliaciniai skundai atmestini, o sprendimas paliktina nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Apeliacinius skundus atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 9 sprendimą palikti nepakeistą.