- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-10-28
- Bylos Nr.
- 2S-1163-467/2009
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Alma Urbanavičienė, Rasa Gudžiūnienė, Andžej Maciejevski
- Skolininkas
- uždarosios akcinės bendrovės „Rimi Lietuva“
- Kreditorius
- uždarosios akcinės bendrovės „Angolita“
- Kategorijos
- 110.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro
kolegijos posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Rimi Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje pagal kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „Angolita“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, išieškant skolą iš skolininko uždarosios akcinės bendrovės „Rimi Lietuva“.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius UAB „Angolita“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, išieškant 36418,25 Lt skolą, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas iš skolininko UAB „Rimi Lietuva“.
Šio reikalavimo užtikrinimui kreditorius prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, o jo nesant ar nepakankant, ir lėšų sąskaitose areštą. Prašymą kreditorius motyvavo tuo, kad egzistuoja reali grėsmė, jog teismo įsakymas nebus vykdomas, kadangi skolininkas piktybiškai vengia vykdyti savo įsipareigojimus, o įsiskolinimo suma yra pakankamai didelė.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. įsakymu išieškojo iš skolininko UAB „Rimi Lietuva“ kreditoriui UAB „Angolita“ 36418,25 Lt dydžio užmokestį už prekes, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą užmokestį už prekes nuo 2009 m. birželio 10 d. iki visiško teismo įsakymo įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas, valstybei iš skolininko priteisė 11,50 Lt pašto išlaidų.
Teismo įsakymo įvykdymui užtikrinti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismas 2009 m. birželio 10 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir areštavo skolininko UAB „Rimi Lietuva“ turtą, o jo nesant ar esant nepakankamai, pinigines lėšas, esančias skolininko sąskaitose bankuose, kurių vertė ar suma 36418,25 Lt. Teismas konstatavo, kad kreditoriaus pareikštų reikalavimų suma yra žymi. Skolininko vengimas vykdyti žymaus dydžio prievoles įrodo grėsmę teismo įsakymo, jei jis įsiteisėtų, įvykdymui.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu skolininkas UAB „Rimi Lietuva“ prašo nutartį panaikinti ir kreditoriaus prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodo, kad skolininkas yra didelė plačiai žinoma mažmeninės prekybos įmonė, kurios įstatinis kapitalas yra virš šimto milijonų litų, o apyvarta 2009 metų sausio - gegužės mėnesiais buvo 104,5 milijonai eurų. Todėl reikalavimo suma negali būti laikoma didele ir teismas neturėjo taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, vadovaudamasis vien didelės reikalavimo sumos motyvu. Skolininko interesus pažeidė ir tai, kad prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išnagrinėtas jam nepranešus.
Atsiliepimo į atskirąjį skundą kreditorius įstatymo nustatytu terminu nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).
Kreditorius UAB „Angolita“ kreipėsi į teismą su pareiškimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) XXIII skyriaus nustatyta tvarka. Sutinkamai su CPK 432 straipsniu, jeigu šiame skyriuje tam tikrų procesinių veiksmų atlikimas nereglamentuojamas, taikomos bylų nagrinėjimo ginčo teisena taisyklės. Viena iš tokių taisyklių yra CPK XI skyriaus 5 skirsnyje numatytos laikinųjų apsaugos priemonių reglamentavimo taisyklės.
CPK 6 straipsnyje įtvirtintas teisingumo principas reiškia, kad pažeista ar ginčijama subjektinė teisė bus apginta tik tada, kai teismo sprendimas, kuriuo patenkintas ieškinys, bus pilnai įvykdytas. Tuo tikslu įstatymų leidėjas CPK 144-152 straipsniuose įtvirtino laikinųjų apsaugos priemonių institutą. Taigi laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti kelią aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti neįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą.
Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalį teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tada, jei yra pagrindo manyti, kad, nesiėmus šių priemonių, būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti, bet jam pakanka įsitikinti, kad konkrečiu atveju tokia reali grėsmė yra galima ir kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė.
Pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, yra pagrįsta tuo požiūriu, jog pagal susiformavusią Lietuvos teismų praktiką jau vien tai, kad prašoma išieškoti suma yra didelė, laikytina, jog yra reali grėsmė, kad teismo sprendimo, šiuo atveju teismo įsakymo, įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, jei nebus taikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kreditoriaus UAB „Angolita“ reikalavimas yra turtinio pobūdžio, jo suma 36418,25 Lt. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai atsižvelgė į šią aplinkybę (CPK 144 str. 1 d.), kadangi byloje skundžiamos nutarties priėmimo metu nebuvo pakankamų įrodymų apie skolininko UAB „Rimi Lietuva“ (apelianto) finansinę padėtį. Tokiu būdu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju kreditoriaus nurodytos aplinkybės sudarė pakankamą pagrindą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str.).
Apeliantas su pirmosios instancijos teismo išvada, kad 36418,25 Lt reikalavimo suma laikytina didele, nesutinka ir atskirajame skunde teigia, kad skolininkas yra didelė plačiai žinoma mažmeninės prekybos įmonė, kurios įstatinis kapitalas yra virš šimto milijonų litų, o apyvarta 2009 metų sausio - gegužės mėnesiais buvo 104,5 milijonai eurų, todėl, apelianto nuomone, kreditoriaus UAB „Angolita“ reikalavimo suma negali būti laikoma didele. Tačiau sutikti su tokiais apelianto argumentais teisėjų kolegija neturi pagrindo, kadangi skolininkas kartu su atskiruoju skundu pateikė tik UAB „Rimi Lietuva“ įstatus, iš kurių matosi bendrovės įstatinio kapitalo dydis – 101822848 Lt. Tačiau atskirojo skundo argumentams (dėl skolininko apyvartos dydžio, realios dabartinės finansinės padėties) pagrįsti apeliantas nepateikė jokių įrodymų. Apeliantas taip pat nepateikė ir kitų duomenų, patvirtinančių skundžiamos nutarties priėmimo dieną buvus ir šiuo metu esant gerą skolininko turtinę padėtį, kuri leistų neabejoti skolininko pajėgumu įvykdyti teismo įsakymą bei sudarytų pagrindą konstatuoti, kad kreditoriaus reikalavimo suma skolininkui nėra didelė. Dėl to apelianto argumentai, kad kreditoriaus reikalavimo suma nelaikytina didele, atmestini kaip neįrodyti (CPK 178, 185 str.).
Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad jo interesus pažeidžia ir tai, jog prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo buvo išnagrinėtas jam nepranešus. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šiuos apelianto argumentus taip pat atmeta, kadangi CPK 148 straipsnio 1 dalis nustato, jog apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą gali būti ir nepranešama atsakovui, jeigu toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Taigi, įstatymų leidėjas suteikė diskrecijos teisę teismui pačiam, įvertinus bylos aplinkybes, spręsti, ar laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą tikslingiau nagrinėti pranešant atsakovui (skolininkui), ar jam nepranešus. Nagrinėjamoje byloje teismas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą nepranešė skolininkui, nes pripažino, kad yra grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymui arba padarys jų taikymą nebeįmanomą (CPK 148 str. 1 d.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas šią teisės normą pažeidė.
Kiti skolininko atskirojo skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir taip pat nesudaro pagrindo skundžiamai teismo nutarčiai panaikinti.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad aplinkybių, kurios būtų pagrindu netaikyti CPK numatytų laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantas nenurodė ir teisėjų kolegija nenustatė, todėl atskirasis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama galioti, kadangi CPK I dalies XI skyriaus 5 skirsnio nuostatos pritaikytos teisingai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.