Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2023 m. lapkričio 10 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą. 2023 m. lapkričio 29 d. pareiškėjui buvo išduotas leidimas Nr. 760311932, galiojantis iki 2025 m. lapkričio 29 d.

2024 m. pareiškėjas nusprendė pakeisti darbdavį ir, kreipdamasis į Migracijos departamentą, 2024 m. gegužės 20 d. dar kartą pildė Klausimyną. Šį kartą, atsakydamas į 3 Klausimyno klausimą, jis nurodė, kad 1991–1993 m. atliko privalomąją karinę tarnybą. Migracijos departamentas į šią aplinkybę sureagavo neutraliai – leidimas pakeisti darbdavį buvo suteiktas.

Pareiškėjas iki Sprendimo panaikinti leidimą priėmimo dirbo pas darbdavį UAB „Bėgma“. Darbovietėje pareiškėjas vertinamas tik teigiamai.

2025 m. liepos 28 d. pareiškėjas pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje (galiojantį iki 2025 m. lapkričio 29 d.) ir kartu užpildė naują Klausimyną, kuriame nurodė atliktą privalomąją karo tarnybą. Skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas nurodė, kad šis prašymas dėl naujo leidimo išdavimo dar nėra išnagrinėtas.

2025 m. rugsėjo 8 d. Migracijos departamentas priėmė Sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, remdamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, motyvuodamas tuo, jog (2023 m. rugsėjo 25 d., 2024 m. gegužės 20 d., 2025 m. birželio 12 d., 2025 m. birželio 23 d.) Klausimynuose buvo pateikta netiksli informacija.

Pareiškėjo nuomone, skundžiamas Migracijos departamento sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes pažeidžia Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintus objektyvumo ir sprendimų pagrįstumo principus. Be to, Sprendimas prieštarauja ir proporcingumo principui, kuris įpareigoja viešojo administravimo subjektą parinkti priemones, atitinkančias siekiamus tikslus ir neviršijančias to, kas būtina šiems tikslams pasiekti. Migracijos departamentas neturėjo teisinio pagrindo dėl paprasčiausio netikslumo (apsirikimo) Klausimyno pildyme taikyti pačią griežčiausią priemonę – naikinti leidimą laikinai gyventi, nes tokia sankcija akivaizdžiai neproporcinga ir nepagrįsta susiklosčiusioms aplinkybėms.

Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad leidimas gali būti panaikintas, kai paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1–19 punktuose nustatyti pagrindai, 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte leidimas gali būti panaikintas, jei užsienietis sąmoningai pateikia klaidingus duomenis. Esminį ir vienintelį leidimo panaikinimo pagrindą atsakovas nurodo aplinkybę, kad, esą, pareiškėjas pirmą kartą (2023 m, rugsėjo 25 d.) pildydamas Klausimyną pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją. Pareiškėjas paaiškina, jog Klausimyną, kaip ir visus kitus įsidarbinimo dokumentus, pildė remdamasis darbdavio atstovės paaiškinimais, manydamas, kad esminiai klausimai susiję su jo darbine patirtimi, t. y. laikotarpiu po mokslų baigimo 1996 m., todėl nenurodė aplinkybės apie 1991–1993 m. atliktą privalomąją karo tarnybą. Šis netikslumas atsirado ne dėl siekio nuslėpti informaciją, bet dėl nesusikalbėjimo bei kalbos barjero.

Pareiškėjui lieka neaišku, kodėl Migracijos departamentas, siekdamas išsiaiškinti visas susiklosčiusios situacijos aplinkybes, nesikreipė į buvusį darbdavį UAB „Kūbas“, kuris galėjo patikslinti Klausimyno pildymo aplinkybes ir patvirtinti, kad informacijos nenurodymas nebuvo sąmoningas duomenų slėpimas, o tarpusavio nesusikalbėjimo su darbdavio atstove, padėjusia pildyti visus privalomus pateikti dokumentus, pasekmė. Ypač įvertinus, kad 2025 m. rugpjūčio 28 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas Migracijos departamento darbuotojui paaiškino, kad greičiausiai toks nesusipratimas įvyko dėl darbdavio neįsigilinimo į pareiškėjo žodžiu pateiktus atsakymus.

Migracijos departamento Sprendime nurodytas teiginys, jog pareiškėjas, kilus neaiškumui dėl Klausimyno pildymo, galėjo asmeniškai atvykti į Migracijos departamento teritorinį skyrių ir jo pateikimo metu žodžiu prašyti konsultacijos dėl Klausimyno pildymo, laikytinas nepagrįstu, nelogišku ir klaidinančiu. Galimybės konsultuotis Migracijos departamento teritoriniame skyriuje nėra.

Pareiškėjas pažymi, kad persikėlęs gyventi į Lietuvą, perkėlė čia savo pagrindinių ekonominių ir socialinių interesų centrą, visiškai nutraukė ryšius su Baltarusija ir šioje šalyje neturi jokio turto ar kitų interesų. Jo turimas Baltarusijos valstybės pasas yra PP serijos, kuris pagal nustatytą tvarką išduodamas tik tiems asmenims, kurie oficialiai užregistravo išvykimą nuolat gyventi į kitą valstybę.

Remiantis Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo 65 punktu, Migracijos departamento įgaliotas valstybės tarnautojas turi per MIGRIS išsiųsti užsieniečiui pranešimą, nurodydamas, kokių duomenų ar dokumentų trūksta, ir nustatyti pagrįstą terminą jų pateikimui. Tokiame pranešime turi būti aiškiai įvardyti trūkstami dokumentai, sustabdytas prašymo nagrinėjimo terminas ir informuota, kad leidimas gali būti neišduotas, jeigu užsienietis per nustatytą laiką nepateiks papildomai prašomų duomenų ar dokumentų. Atsižvelgiant į tai, vertintina, kad Migracijos departamentas dar 2023 m., nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, turėjo pareigą veikti aktyviai ir nedelsdamas paprašyti pareiškėjo patikslinti, kodėl Klausimyne nebuvo nurodyta privalomoji karinė tarnyba.

Kartu su prašymu dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pareiškėjas pateikė 2025 m. birželio 23 d. užpildytą klausimyną. Migracijos departamento darbuotojas, nustatęs neatitikimų pareiškėjo anksčiau pildytuose klausimynuose (2023 m. rugsėjo 25 d., 2024 m. gegužės 20 d. ir 2025 m. birželio 12 d.) ir siekdamas įvertinti 2025 m. birželio 23 d. pildytame Klausimyne pateiktą informaciją, 2025 m. liepos 30 d. paprašė pareiškėją atsiųsti jo darbo knygelės ir karinio bilieto visų puslapių kopijas. 2025 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas per savo MIGRIS paskyrą atsiuntė darbo knygelės skaitmeninę kopiją bei pažymą iš karinio komisariato, kur nurodyta, kad karinis bilietas yra priduotas į karinį komisariatą. Pareiškėjas turėjo išduotą karinį bilietą, todėl ginčijamame sprendime konstatuota, kad pareiškėjas atliko privalomąją karinę tarnybą, tuo tarpu 2023 m. rugsėjo 25 d. pildytame Klausimyne pareiškėjas nurodė, kad privalomosios karinės tarnybos nėra atlikęs, nors vėliau (2024 m. gegužės 20 d., 2025 m. birželio 12 d. ir 2025 m. birželio 23 d.) pildytuose Klausimynuose asmuo nurodė, kad 1991–1993 m. atliko privalomąją karinę tarnybą.

Siekiant įvertinti visas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo tarnyba Baltarusijoje ir Klausimynuose pateiktą informaciją, 2025 m. rugpjūčio 28 d. Migracijos departamento darbuotojas atliko nuotolinę pareiškėjo apklausą. Pareiškėjas apklausos metu nurodė, kad privalomąją karinę tarnybą atliko 1991–1993 m., kariniame dalinyje 63353, buvo sunkvežimio vairuotojas. Pareiškėją paklausus, kodėl jis pirmame pildytame Klausimyne nenurodė karinės tarnybos atlikimo atsakė, kad šį Klausimyną tikriausiai pildė darbdavys iš jo žodžių ir tikriausiai neįrašė. Kituose Klausimynuose jis nurodė, kad atliko privalomąją karinę tarnybą.

Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nuslėpė informaciją, privalomą nurodyti klausimyne, ginčijamame sprendime konstatuotina, kad pareiškėjas kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės.

Nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad ginčijamas sprendimas neatitinka sprendimų objektyvumo ir pagrįstumo principu, nes Migracijos departamentas taikė pačią griežčiausią priemonę – panaikinti leidimą laikinai gyventi. Pažymi, kad paaiškėjus nustatytoms faktinėms aplinkybėms, Migracijos departamentas taikė imperatyvias Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas nuostatas. Minėtos Įstatymo nuostatos nenumatė alternatyvos leidimo laikinai gyventi panaikinimui, Migracijos departamentas neturėjo diskrecijos teisės ginčijamo sprendimo nepriimti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. sausio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2050-662/2019 konstatavo, kad „Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių dėl jam palankaus administracinio sprendimo priėmimo, kai nėra patikimų duomenų, patvirtinančių, kad jis yra įvykdęs visus Įstatymo keliamus reikalavimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“.

Migracijos departamento teiginys, kad pareiškėjas „dažnai važiuoja namo“, neatitinka tikrosios situacijos ir sudaro klaidingą įspūdį apie jo išvykimų į Baltarusiją periodiškumą. Išvykimai vyksta vidutiniškai kartą per tris mėnesius, o ne kas mėnesį ar dar dažniau. Tokį kelionių dažnį lemia objektyvios ir itin svarbios priežastys: pareiškėjo motina yra pensininkė bei serga astma, gyvena visiškai viena savo namuose Baltarusijoje, todėl jai nuolat reikalinga sūnaus pagalba, priežiūra ir emocinė parama. Pareiškėjas reguliariai vyksta pas ją užtikrinti būtiniausios pagalbos, nagrinėjant kilusius sveikatos ar buities klausimus. Šios kelionės yra ne pareiškėjo laisvalaikio pasirinkimas ar ekonominės veiklos dalis, bet socialiai ir žmogiškai būtina pareiga šeimos nariui.

Atsakovo pateiktoje kelionių suvestinėje (atsiliepimo priede), kurioje fiksuojamos pareiškėjo kelionės į Baltarusiją, nėra aiškiai pažymėta, kurios konkrečios datos žymi atvykimą į Lietuvą, o kurios – išvykimą iš jos. Šių žymų nebuvimas suponuoja riziką duomenis interpretuoti neteisingai. Būtent tai ir įvyko.

Atlikus atidžią datų analizę matyti, kad, pavyzdžiui, 2025 m. gegužės 8 d. yra pareiškėjo atvykimo į Lietuvą, o ne išvykimo į Baltarusiją, data. Analogiškai, data 2025 m. liepos 27 d. taip pat žymi atvykimą į Lietuvą. Kadangi lentelėje nėra nurodyti konkretūs „ATVYKIMO“ ar „IŠVYKIMO“ žymėjimai, iš pirmo žvilgsnio gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog pareiškėjas keliauja beveik kas mėnesį.

Pareiškėjas, nesutikdamas su Sprendimu, su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Sprendimą.

Įstatymo 50 straipsnis nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi panaikinamas paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai.

Šio įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą užsieniečiui laikinai gyventi atsisakoma, jei duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (2 punktas).

Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Užsieniečiui leidimas laikinai gyventi išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto imperatyvius reikalavimus, 26 straipsnio 1 dalies 1–6 punktų nustatytas leidimo išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų, dėl kurių leidimas neišduodamas.

Būtent pareiškėjui tenka pareigą laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti tas sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, be kita ko, Įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje keliamus reikalavimus turėjo atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo laikinai gyventi galiojimo metu. Išimtys Įstatyme, kad tam tikrą laiką galima neatitikti tų sąlygų, pagal kurias užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nėra numatytos.

Pareiškėjas skunde teismui neneigia nustatytų faktinių aplinkybių – kad 2023 m. pateiktame Klausimyne nenurodė, kad 1991–1993 m. atliko privalomąją karinę tarnybą. Tačiau pareiškėjas paaiškina, kad tai įvyko ne dėl to, jog pareiškėjas sąmoningai slėpė šią informaciją, o dėl to, kad pildant 2023 m. Klausimyną sąžiningai suklydo. Paaiškino, kad tuo metu Klausimyno pildymas buvo naujovė, todėl klaidų nepavyko išvengti ne tik jam, tačiau ir kitiems užsieniečiams. Pareiškėjo teigimu, Klausimyną jam padėjo pildyti buvusios darbovietės darbuotoja. Klaida įsivėlė dėl kalbos barjero.

Pareiškėjas skunde teismui akcentuoja, kad bendradarbiavo su atsakovu, siekė skaidriai ir teisėtai gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šie pareiškėjo argumentai taip pat kelia abejonių, nes iš pareiškėjo Klausimynuose pateiktų atsakymų ir pareiškėjo atliktos nuotolinės apklausos matyti, kad jie nesutampa. Klausimynuose nurodė, kad pareiškėjas nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmams Ukrainoje ir, kad Krymas legitimiai (teisėtai) priklauso Ukrainai, tačiau apklausos metu nurodė, kad jis 50 procentų palaiko Rusijos Federacijos karinius veiksmus Ukrainoje ir į klausimą, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas, atsakė, kad Krymas priklauso Rusijai. Pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nurodo, kad atsakovo atsiliepime pateikiami netikslūs duomenys, nes pareiškėjas su savo žmona yra išsiskyręs. Migracijos departamentas nurodo, esą buvusi sutuoktinė turi privatų verslą, tačiau tai neatitinka tikrovės. Ji neturi jokios individualios veiklos ar privataus verslo ir tik dirba privačioje odontologijos klinikoje slaugytoja. Pareiškėjo papildomuose paaiškinimuose pateikta pozicija taip pat skiriasi nuo informacijos, kuri buvo teikta atsakovui tiek prašymuose išduoti leidimą laikinai gyventi, tiek ir teikiant paaiškinimus apklausoje. Pažymėtina, jog būtent pats pareiškėjas prašymuose nurodė, kad yra vedęs; apklausos metu atsakydamas į klausimą „kur gyvena pareiškėjo šeima?“ nurodė, kad žmona gyvena Baltarusijoje, dukra – Portugalijoje. Atsakydamas į klausimą, kur dirba žmona, pareiškėjas nurodė, kad ji turi savo verslą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo argumentai dėl atsakovo netikslios informacijos atsiliepime pateikimo atmetami kaip nepagrįsti.