- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-02-20
- Bylos Nr.
- e2A-317-1041/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-22-3-01682-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Simona Dementavičienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“
- Atsakovas
- S. K.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų bitė“ ieškinį atsakovui S. K. dėl skolos priteisimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo priteisti iš atsakovo: 1) 1 546,56 negrąžintą paskolą; 2) 88,57 Eur paskolos palūkanas už laikotarpį nuo 2023 m. balandžio 29 d. iki 2023 m. rugpjūčio 6 d.; 3) 63,57 Eur administravimo mokestį; 4) 2,25 Eur nuostolių atlyginimą (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 7 d. iki 2023 m. rugpjūčio 10 d., 16 proc. nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos, nuo pagal sutartį (tinkamu jos vykdymo atveju) tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 48,68 Eur sumos; 5) 110,98 Eur sutarties sudarymo mokestį; 6) 19,18 Eur delspinigius; 7) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ir 8) bylinėjimosi išlaidas (42,00 Eur žyminis mokestis ir 363,00 Eur teisinės paslaugos).
2. Ieškovė nurodė, kad su atsakovu sudarė 2021 m. rugsėjo 15 d. paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – paskolos sutartis arba vartojimo kredito sutartis), pagal kurią atsakovui buvo suteikta 3 805,00 Eur paskola (3 502,51 Eur paskolos suma ir 302,49 Eur sutarties sudarymo mokestis). Paskolos sutarties trukmė – 30 mėnesių. Paskolos suma atsakovui suteikta elektroniniu būdu per ieškovės administruojamą internetinę skolinimo platformą. Ieškovei suteikiant atsakovui paskolą, 302,49 Eur sutarties sudarymo mokestis buvo iš karto įskaitytas į ieškovės sąskaitą, o likusi paskolos suma atsakovui pervesta tiesiogiai. Atsakovas prisiimtų įsipareigojimų tinkamai nevykdė (nemokėjo kasmėnesinių mokėjimų), todėl ieškovė paskolos sutartį vienašališkai nutraukė.
3. Atsakovas atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Kauno apylinkės teismas 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo: 1) 1 546,56 Eur negrąžintą paskolą; 2) 88,57 Eur palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos; 3) 37,93 Eur administravimo mokestį; 4) 43,34 Eur sutarties sudarymo mokestį; 5) 19,18 Eur delspinigius; 6) 2,25 Eur nuostolius (negautas pajamas) už laikotarpį nuo 2023 m. rugpjūčio 7 d. iki 10 d.; 7) 16 proc. nuostolių atlyginimą, skaičiuojamą už laikotarpį nuo ieškinio pateikimo dienos iki visiško paskolos grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki paskolos sutarties termino pabaigos (2024 m. vasario 28 d.), nuo pagal sutartį tą mėnesį turėjusio būti paskolos dalies likučio, neviršijant bendros 48,68 Eur sumos; 8) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. rugpjūčio 14 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; ir 9) 384,87 Eur bylinėjimosi išlaidas. Teismas taip pat iš atsakovo valstybei priteisė 6,64 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nurodė, kad atsakovas per paskolos sutartyje numatytą terminą negrąžino kredito, todėl iš jo priteista negrąžinta paskola, mokėjimo (pelno) palūkanos iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos ir delspinigiai.
6. Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimas tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygį tiesiogiai proporcingai susieja su vartojimo kredito gavėjo vykdant sutartį grąžinama įmokų suma ir nustato maksimalią atlygio ribą ir ji vertintina kaip imperatyvioji. Ieškovės argumentai dėl įsipareigojimų paskolos davėjams negali pakeisti VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reguliavimo dėl tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio. Įsipareigojimai pagal paskolos sutartį apima ieškovės teisinius santykius tik su kredito gavėju – atsakovu. Taigi nėra pagrindo vertinti ieškovės ir paskolos davėjų įsipareigojimų.
7. Teismas pažymėjo, kad administravimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su sutartinių prievolių vykdymu ir gali būti skaičiuojamas tik iki sutarties nutraukimo. Paskolos sutartį nutraukus, nebėra administravimo objekto ir ieškovė neturėjo pagrindo administruoti mėnesio įmokų surinkimo bei paskirstyti atsakovo mokamų įmokų, todėl negali reikalauti administravimo mokesčio.
8. Teismas nurodė, kad paskolos sutartį nutraukus dėl netinkamo jos vykdymo, atsakovui taikoma civilinė atsakomybė, priteisiant ieškovei nuostolius (negautas pajamas) negautų pelno palūkanų forma.
Šalies argumentai
9. Atsakovas pateikė pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo, kuris buvo netenkintas 2023 m. spalio 31 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2-19794-1144/2023. Nutartis įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 14 d.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) prašo pakeisti Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimo už akių dalį dėl administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio, ir priteisti iš atsakovo 63,57 Eur administravimo mokestį bei 110,98 Eur sutarties sudarymo mokestį, taip pat 22,00 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Ieškovė (apeliantė) nurodė, kad pagal paskolos sutarties 2.4 punktą ir bendrųjų sąlygų 1.2 punktą atsakovas įsipareigojo mokėti administravimo mokestį iki paskolos termino pabaigos. Administravimo mokestį už visą likusį paskolos terminą iš karto paskolos gavėjas (atsakovas) privalo sumokėti, jeigu jis vėluoja mokėti paskolos įmokas ir dėl to nutraukiama paskolos sutartis ir kreipiamasi į teismą dėl skolos priteisimo.
1.2. Administravimo mokestis yra įskaičiuotas į bendrą vartojimo kredito kainos metinę normą (toliau – BVKMN) ir nagrinėjamu atveju sudaro 0,67 proc. nuo kiekvienos įmokos. Administravimo mokestis yra bendra suma, kuri išdėstoma per paskolos sutarties laikotarpį. Šalys paskolos sutartyje aiškiai susitarė dėl administravimo mokesčio dydžio.
1.3. Administravimo mokestis yra ieškovės (apeliantės) atlygis už jos teikiamas tarpusavio skolinimo platformos, kurioje administruojamos tiek galiojančios, tiek nutrauktos sutartys, administravimo paslaugas. Ieškovė (apeliantė) veikia kaip šios platformos operatorius ir atstovauja skolintojus (investuotojus). Paskolos sutartį nutraukus, ieškovė (apeliantė) turi teisę reikalauti viso administravimo mokesčio, kurį galėjo tikėtis gauti, jeigu paskolos sutartis būtų įvykdyta tinkamai.
1.4. Ieškovė (apeliantė) pažymėjo, kad sutarties mokestis yra skirtas kompensuoti patirtus nuostolius dėl netinkamo paskolos sutarties vykdymo. Tai, kad sutarties mokestis išdėstytas visam paskolos terminui, nereiškia, kad jis yra susijęs su paskolos sutarties administravimu. Šis mokestis apibrėžtas konkrečia suma ir sudaro paskolos davėjų (investuotojų) paskolintos sumos dalį. Paskolos davėjai (investuotojai) investavo sutarties sudarymo mokestį, kuris buvo tiesiogiai įskaitytas į ieškovės (apeliantės) sąskaitą, o atsakovas įsipareigojo jį grąžinti.
1.5. Apeliaciniame skunde pažymėta, kad Lietuvos banko nuomone, nepriklausomai nuo to, kaip vadinamas paskolos davėjo ir / arba vartojimo kredito gavėjo tarpusavio skolinimo platformos operatoriui mokamas atlygis, bendru atveju Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 25³ straipsnio 6 dalies kontekste, 50 proc. atlygio gali būti skaičiuojama tik nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų.
1.6. Sutarties sudarymo mokestis yra dalis ieškovei (apeliantei) mokamo tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus atlygio. Jo paskirtis yra atlygis ieškovei už paraiškos nagrinėjimą, duomenų apie vartojimo kredito gavėją surinkimą iš valstybės registrų ir kitų duomenų bazių, jų įvertinimą, taip pat su sutartimi susijusių dokumentų parengimą.
1.7. Bendras sutarties sudarymo ir administravimo mokestis neviršijo bendrai vartojimo kredito kainai VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyto ribojimo.
1.8. Ieškovė (apeliantė) suteikė atsakovui 570,00 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 524,68 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai ir tai sudarė 14,98 proc. bendros vartojimo kredito sumos ir 45,32 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Ieškovės (apeliantės) įnašas sudarė VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą 12 proc. reikalavimą ir atitiko Interesų konfliktų vengimo politikos 4.2.5 punktą bei leidžia netaikyti paskolos sutarties atžvilgiu VKĮ 25³ straipsnio 6 dalies reikalavimo.
11. Atsakovas atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl naujų įrodymų pateikimo
12. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovė (apeliantė) apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus įrodymus, t. y. duomenis apie ieškovės (apeliantės) į paskolos suteikimą investuotas sumas.
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymas turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl išvadų byloje ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015).
Žemesnės instancijos teismas
14. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad ieškovės (apeliantės) su apeliaciniu skundu pateiktas papildomas įrodymas yra susijęs su ieškovės (apeliantės) įrodinėjamomis aplinkybėmis ir buvo savalaikiai nepateiktas esant objektyvioms aplinkybėms, nes pirmosios instancijos teismas, atsakovui nepateikus atsiliepimo į ieškinį, priėmė sprendimą už akių per CPK 285 straipsnio 6 dalyje numatytą terminą apie tai nepranešus bylos šalims. Atsižvelgiant į tai, ieškovės (apeliantės) pateiktas papildomas įrodymas yra priimamas (CPK straipsnio 314 straipsnis).
Dėl bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų ir ginčo esmės
15. Apeliacijos objektas yra teismo sprendimo už akių dalies dėl administravimo mokesčio ir sutarties sudarymo mokesčio priteisimo, esant nutrauktai vartojimo kredito sutarčiai, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas nagrinėja laikydamasis apeliacinio skundo ribų, taip pat ex officio (pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).
16. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų, byloje taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
17. Byloje ieškovė (apeliantė) ginčija, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepriteisė administravimo ir sutarties sudarymo mokesčių, paskaičiuotų nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos.
Dėl faktinių aplinkybių
18. Iš byloje surinktų įrodymų nustatyta, kad ieškovė (apeliantė) ir atsakovas sudarė 2021 m. rugsėjo 15 d. paskolos (vartojimo kredito) sutartį Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal paskolos sutartį skolintojų per elektroninę tarpusavio skolinimo platformą iš viso paskolinta suma buvo 3 805,00 Eur, paskolos suma – 3 502,50 Eur, kuri buvo išmokėta tiesiogiai atsakovui. Vartojimo kreditas atsakovui suteiktas 30 mėn. laikotarpiui, t. y. iki 2024 m. vasario 28 d. Atsakovas vartojimo kreditą įsipareigojo grąžinti mokėdamas grąžinimo grafike numatytas įmokas. Iš paskolos sutarties nustatyta, kad atsakovas įsipareigojo grąžinti iš viso 4 996,20 Eur sumą, kurią sudarė paskolos suma, palūkanos, sutarties sudarymo mokestis, administravimo mokestis ir kiti galimi mokesčiai. Atsakovo įsipareigotas sumokėti sutarties sudarymo mokestis sudarė 7,95 proc. nuo skolintojų paskolintos sumos (3 805,00 Eur), o administravimo mokestis – 0,67 proc. Iš byloje pateikto paskolos grąžinimo grafiko apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo mokėtinas administravimo mokestis iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos iš viso turėjo sudaryti 383,54 Eur, o sutarties sudarymo mokestis – 302,50 Eur.
19. Atsakovas savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį tinkamai nevykdė, todėl ieškovė (apeliantė) pateikė atsakovui 2023 m. liepos 21 d. įspėjimą sumokėti 519,17 Eur įsiskolinimą per keturiolikos dienų terminą. Atsakovui įsiskolinimo nepadengus, ieškovė (apeliantė) pranešimu vartojimo kredito sutartį vienašališkai nutraukė nuo 2023 m. rugpjūčio 7 d. Byloje nėra duomenų apie tai, kad atsakovas tinkamai įvykdė iš vartojimo kredito sutarties kylančias prievoles.
20. Ieškovė (apeliantė) yra įrašyta į vartojimo kredito davėjų sąrašą (https://www.lb.lt/lt/finansu-rinku-dalyviai?ff=1&market=1&business_form%5B%5D=26&business_form%5B%5D=24).
Dėl administravimo mokesčio dalies (ne)priteisimo
21. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškovei (apeliantei) priteisė 37,93 Eur administravimo mokesčio dalį, paskaičiuotą iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2023 m. rugpjūčio 7 d. Ieškovė (apeliantė) su tokiu sprendimu nesutinka, jos teigimu, administravimo mokestis turėjo būti priteistas už visą laikotarpį iki vartojimo kredito sutartyje numatyto jos termino pabaigos (2024 m. vasario 28 d.), kas sudaro 63,57 Eur sumą. Tokią poziciją ieškovė (apeliantė) grindžia tuo, kad atsakovas administravimo mokestį mokėti įsipareigojo vartojimo kredito sutartimi, tai yra viena bendra suma, išdėstyta per visą sutarties laikotarpį ir šalys buvo sutarusios dėl jo dydžio. Apeliaciniame skunde taip pat pažymima, kad ieškovė (apeliantė) yra tarpusavio skolinimo platformos operatorius ir administravimo mokestis yra atlygis, kurį ieškovė (apeliantė) gauna už teikiamas paslaugas, ir kurį tikėjosi gauti tinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju.
22. Vartojimo kredito sutarties nutraukimui yra taikomos bendrosios sutarties nutraukimą ir iš to kylančias pasekmes reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.221 straipsnio nuostatos, kuriose numatyta, kad sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo jos vykdymo (CK 6.221 straipsnio 1 dalis), sutarties nutraukimas nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo (CK 6.221 straipsnio 2 dalis) ir sutarties nutraukimas neturi įtakos ginčų nagrinėjimo tvarką nustatančių sutarties sąlygų ir kitų sutarties sąlygų galiojimui, jeigu šios sąlygos pagal savo esmę lieka galioti ir po sutarties nutraukimo (CK 6.221 straipsnio 3 dalis). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nutraukus sutartį, jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo tuo metu esančių sutartinių prievolių vykdymo ir sutartinių prievolių vykdymo ateityje, sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė, kurios forma – nuostolių atlyginimas, taip pat netesybų (baudos, delspinigių) sumokėjimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-333-248/2018).
23. Byloje nustatyta, kad vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose (toliau – specialiosios sąlygos) šalys susitarė dėl 0,67 proc. kas mėnesį mokamo administravimo mokesčio. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų (toliau – bendrosios sąlygos) 1.2 punkte numatyta, kad administravimo mokestis yra specialiosiose sąlygose nurodytas administravimo mokestis, išskaidytas visam paskolos terminui, kurį paskolos gavėjas (atsakovas) turi mokėti organizatoriui, t. y. ieškovei (apeliantei), už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Pagal bendrųjų sąlygų 8.11 punktą, iki paskolos sutarties termino suėjimo paskolos gavėjas (atsakovas) privalo grąžinti visą paskolą, iki grąžinimo dienos priskaičiuotas palūkanas, iki paskolos sutarties nutraukimo priskaičiuotus, bet nesumokėtus mokesčius, taikomus pagal paskolos sutartį. Paskolos sutarties nutraukimas nesustabdo palūkanų skaičiavimo bei administravimo mokesčio skaičiavimo. Specialiųjų sąlygų 2.4 punkte taip pat numatyta, kad atsakovas mokės administravimo mokestį, išskaidytą visam paskolos terminui, už paskolos administravimą kas mėnesį už paskolos administravimą pagal paskolos sutartį iki paskolos termino pabaigos. Savo esme tokia pati nuostatas yra numatyta ir ieškovės (apeliantės) portalo naudojimosi sutarties (toliau – naudojimosi sutartis) 10.4 punkte.
24. Taigi, nurodomose bendrųjų ir specialiųjų sąlygų bei naudojimosi sutarties nuostatose šalys sutarė, kokio dydžio administravimo mokestį už vartojimo kredito sutarties administravimą kas mėnesį mokės atsakovas. Šis dydis turėjo būti mokamas iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad vartojimo kredito sutartis yra nutraukta nuo 2023 m. rugpjūčio 7 d., t. y. šalys nebeturi vykdyti sutartinių prievolių, o sutartį pažeidusiai šaliai (atsakovui) turi būti taikoma civilinė atsakomybė. Tai reiškia, kad ieškovė (apeliantė) nebeturi pareigos administruoti kas mėnesį mokamų mokėjimų paskirstymo, juo labiau, kad po vartojimo sutarties nutraukimo mokėjimai laikantis nustatyto grafiko nebeturi būti vykdomi. Taigi, ieškovei (apeliantei) neturint pareigos vykdyti mokėjimų pagal vartojimo kredito sutartį administravimo, ji nebeturi pagrindo ir reikalauti apmokėjimo už juos.
25. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliaciniame skunde nurodomais argumentais, kad administravimo mokestis yra ieškovės (apeliantės) atlygis už teikiamas tarpusavio platformos administravimo paslaugas, taip pat kad ji administruoja tiek galiojančias, tiek nutrauktas sutartis. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra duomenų apie faktinį administravimo paslaugų teikimą nutraukus vartojimo kredito sutartį (CPK 178 straipsnio), be to, pirmiau aptartose vartojimo kredito sutarties bendrųjų ir specialiųjų sąlygų nuostatose yra numatyta, kad administravimo mokestis yra mokamas už paskolos pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį administravimą, bet ne tarpusavio platformos administravimą, kaip nurodo ieškovė (apeliantė). Todėl vertinama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė nesant pagrindo priteisti iš atsakovo administravimo mokestį, paskaičiuotą už laikotarpį po vartojimo kredito sutarties nutraukimo.
26. Minėta, kad apeliaciniame skunde nurodoma, jog administravimo mokestis turi būti priteistas ieškovei (apeliantei), nes ji tikėjosi jį gauti tinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju. Taigi, ieškovė (apeliantė) teigia, kad administravimo mokestis jai turėjo būti priteistas kaip negautos pajamos (CK 6.249 straipsnio 1 dalis).
27. Teismų praktikoje išaiškinta, jog negautos pajamos yra žalos rūšis, kuri atsiranda kaip žalos padarymo tam tikram turtui, turtinės teisės įgyvendinimui papildomas rezultatas. Tačiau tiek reali žala, tiek ir negautos pajamos turi būti tiksliai apskaičiuotos. Asmuo, kuris reikalauja atlyginti žalą, privalo įrodyti jam padarytų nuostolių dydį, pateikti įrodymus, patvirtinančius realią pajamų gavimo tikimybę. Hipotetinės pajamos neįeina į negautų pajamų sampratą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-88-403/2018).
28. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad sudarius vartojimo kredito sutartį, be tinkamo jos vykdymo kas mėnesį mokamomis įmokomis, taip pat yra galimas ir vartojimo kredito grąžinimas anksčiau sutarto termino. VKĮ 17 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, kad vartojimo kredito gavėjas turi teisę bet kuriuo metu įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal vartojimo kredito sutartį. Tai padaręs, jis turi teisę į bendros vartojimo kredito kainos sumažinimą, kurį sudaro likusio vartojimo kredito sutarties trukmės laikotarpio, skaičiuojamo nuo vartojimo kredito ar jo dalies grąžinimo dienos, palūkanos ir išlaidos. Taigi, vien tai, kad vartojimo kredito sutartyje yra numatytas konkretus mokėtino administravimo mokesčio dydis, nereiškia garantijos, jog ieškovė (apeliantė) tinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju tikrai būtų jį gavusi. Atsižvelgiant į tai, administravimo mokestis nėra laikomas negautomis ieškovės (apeliantės) pajamomis.
29. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodomas aplinkybes, sutartinį ir teisinį reglamentavimą, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ieškovei (apeliantei) priteisė tik administravimo mokestį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos, o likusią reikalavimo dalį dėl administravimo mokesčio priteisimo atmetė.
Dėl sutarties mokesčio (ne)priteisimo
30. Kauno apylinkės teismas skundžiamu sprendimu už akių ieškovei (apeliantei) priteisė 43,34 Eur sutarties sudarymo mokesčio dalį, paskaičiuotą už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo 2023 m. rugpjūčio 7 d. Ieškovė (apeliantė) šią sprendimo už akių dalį skundžia, nurodydama, kad sutarties sudarymo mokestis turėjo būti priteistas už visą laikotarpį iki vartojimo kredito sutartyje numatyto termino pabaigos (2024 m. vasario 28 d.), kas sudaro 110,98 Eur sumą. Ieškovė (apeliantė) savo poziciją grindžia tuo, kad pagal vartojimo kredito sutartį sutarties sudarymo mokestis yra skirtas kompensuoti nuostolius dėl netinkamo sutarties vykdymo. Šis mokestis yra konkrečiai apibrėžtas ir tai, kad jis yra išdėstytas visam paskolos terminui, nereiškia, kad yra susijęs su vartojimo kredito sutarties administravimu. Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad sutarties sudarymo mokestis yra suteiktas skolintojų kartu su paskolos suma, t. y. skolintojų paskolinta paskolos suma yra 3 502,50 Eur, o sutarties sudarymo mokestis – 302,50 Eur, ir atsakovas vartojimo kredito sutartimi įsipareigojo jas grąžinti. Ieškovė (apeliantė) pažymėjo, kad dalį sutarties sudarymo mokesčio suteikė (paskolino) ir ji, o šis įnašas atitinka VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatytus reikalavimus.
31. Bendrųjų sąlygų 1.27 punkte ir naudojimosi sutarties 2.24 punkte sudarymo mokestis nurodomas kaip mokestis, kuris paskolos gavėjo (atsakovo) mokamas organizatoriui, t. y. ieškovei (apeliantei), apimantis ir kreditingumo vertinimo mokestį. Šioje nuostatoje taip pat numatyta, kad sutarties sudarymo mokestis apskaičiuojamas procentais nuo skolintojų paskolintos sumos ir nurodomas specialiosiose sąlygose, ir yra atskaitomas paskolos išmokėjimo metu. Specialiųjų sąlygų 2.3 punkte numatyta, kad paskolos gavėjas (atsakovas) sutarties sudarymo mokestį (kartu su administravimo mokesčiu) įsipareigoja mokėti taip, kaip yra nurodyta jam skirtuose mokėjimo pranešimuose, bendrosiose sąlygose ir specialiosiose sąlygose.
32. Kreditingumo vertinimo mokestis numatytas bendrųjų sąlygų 1.11 punkte, kuriame nurodyta, kad tai yra mokestis paskolos gavėjui už jo kreditingumo vertinimą naudojantis prieinamuose mokamuose registruose esančiais duomenimis apie paskolos gavėjo asmenį, jo pajamas, įsiskolinimo istoriją ir pan. Mokestis negali viršyti sutarties sudarymo mokesčio dydžio ir yra ne didesnis nei 20,00 Eur; kreditingumo vertinimo mokestis yra įskaičiuotas į sutarties sudarymo mokestį. Pagal bendrųjų sąlygų 1.14 punktą, ieškovė (apeliantė) yra įrašyta į Lietuvos banko tvarkomą viešąjį tarpusavio skolinimo platformų operatorių sąrašą.
33. Specialiosiose sąlygose šalys susitarė, kad atsakovo mokamas sutarties sudarymo mokestis sudaro 7,95 proc. nuo skolintojų paskolintos sumos. Skolintojų paskolinta suma sudaro iš viso 3 805,00 Eur. Pagal vartojimo kredito sutarties mokėjimo grafiką atsakovas iš viso iki 2024 m. vasario 28 d. (vartojimo kredito sutarties termino pabaigos) turėjo sumokėti 302,50 Eur sutarties sudarymo mokestį.
34. Minėta, kad, ieškovės (apeliantės) teigimu, jai turėjo būti priteistas visas sutarties sudarymo mokestis, nes tai kompensacija už jos patirtus nuostolius dėl netinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo, šalys dėl jo mokėjimo susitarė ir šis mokestis yra susijęs su vartojimo kredito sutarties administravimu. Apeliacinės instancijos teismas su tokia ieškovės (apeliantės) pozicija nesutinka.
35. Kaip apeliacinės instancijos teismas jau nurodė pasisakydamas dėl administravimo mokesčio, vartojimo kredito sutartis buvo nutraukta 2023 m. rugpjūčio 7 d. ir nuo šios datos šalių nebesieja sutartiniai santykiai, o sutartį pažeidusiai šaliai (atsakovui) taikoma sutartinė civilinė atsakomybė (nuostolių ir netesybų atlyginimas). Nuostolių dydis turi būti įrodytas.
36. Nagrinėjamu atveju ieškovė (apeliantė) nepateikė įrodymų, kad visas ieškiniu prašytas priteisti sutarties sudarymo mokestis yra jos dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo patirti nuostoliai. Ieškovė (apeliantė) nepateikė įrodymų, kad visa 302,50 Eur suma buvo jos realiai patirtos išlaidos, susijusios su vartojimo kredito sutarties sudarymu (duomenų apie atsakovo kreditingumą rinkimu, jų vertinimu, analize, dokumentų parengimu ir pan.). Taip pat atkreipiamas dėmesys, kad nei bendrosiose, nei specialiosiose sąlygose šalys nebuvo nurodžiusios, kad sutarties sudarymo mokesčio paskirtis yra atlyginti ieškovei (apeliantei) ar pradiniams skolintojams nuostolius, susijusius su galimu atsakovo netinkamu vartojimo kredito sutarties vykdymu.
37. Pastebima, kad atsižvelgiant į bendrųjų sąlygų 1.27 punktą ir naudojimosi sutarties 2.24 punktą, taip pat ieškovės (apeliantės) pateiktą 2021 m. rugsėjo 17 d. bankinį mokėjimą, iš kurio nustatyta, jog atsakovui tiesiogiai pervesta 3 502,50 Eur suma, visas sutarties sudarymo mokestis ieškovės (atsakovės) jau buvo atskaitytas vartojimo kredito suteikimo atsakovui metu. Taigi, pati ieškovė (apeliantė) dėl vartojimo kredito sutarties nutraukimo nuostolių sutarties sudarymo mokesčio forma nepatyrė, nes jis buvo ieškovės (apeliantės) faktiškai gautas (atskaitytas) vartojimo kredito sutarties sudarymo metu. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro atsižvelgdamas ir į naudojimosi sutarties 1.7, 9.1 bei 9.4 punktų nuostatas, kuriose yra nurodyta, kad organizatorius, t. y. ieškovė (apeliantė), neatsako prieš skolintojus ir nėra jiems atsakingas už vartotojo (atsakovo) įsipareigojimų pagal paskolos sutartį nevykdymą (taigi, ir vartojimo kredito suteikimo metu iš bendros skolintojų paskolintos sumos atskaityto sutarties sudarymo mokesčio (ne)sugrąžinimą pradiniams skolintojams).
38. Atsižvelgiant į nurodomas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad sutarties sudarymo mokestis buvo pagrįstai pirmosios instancijos teismo nelaikytas ieškovės (apeliantės) patirtais nuostoliais.
39. Ieškovė (apeliantė) apeliaciniame skunde nurodo, kad sutarties sudarymo mokestis yra dalis jai, kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, mokamo atlygio. Ieškovė (apeliantė) suteikė 570,00 Eur skolintojų paskolintos sumos, iš kurios 524,68 Eur buvo skirta vartojimo kredito daliai, ir tai sudarė 14,98 proc. bendros vartojimo kredito sumos, ir 45,32 Eur sutarties sudarymo mokesčiui finansuoti. Šis įnašas sudarė VKI 25³ straipsnio 6¹ dalyje nustatytą 12 proc. reikalavimą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu ieškovės (apeliantės) vertinimu nesutinka.
40. Minėta, kad ieškovė yra tarpusavio skolinimo platformos operatorė, todėl jos veiklai taikomi VKI 25³ straipsnio reikalavimai. Šio straipsnio 6 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi paskolos sutarties sudarymo metu, t. y. nuo 2020 m. gruodžio 23 d. iki 2022 m. liepos 22 d.) numatyta, kad ne mažiau kaip 50 proc. tarpusavio skolinimo platformos operatoriui paskolos davėjo ir / arba vartojimo kredito gavėjo mokamo atlygio turi būti skaičiuojama proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Šios dalies nuostatos netaikomos šio straipsnio 6¹ dalyje nurodytu atveju. Pagal VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalį, 6 dalyje nustatyti reikalavimai netaikomi, kai tarpusavio skolinimo platformos operatorius kiekvienam vartojimo kredito gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 procentų bendros vartojimo kredito sumos ir užtikrina, kad visu vartojimo kredito sutarties galiojimo laikotarpiu tarpusavio skolinimo platformos operatoriaus pagal konkrečią vartojimo kredito sutartį vartojimo kredito gavėjui suteikta bendros vartojimo kredito sumos dalis sudarytų ne mažiau kaip 12 procentų negrąžintos bendros vartojimo kredito sumos.
41. Taigi, pagal nurodomas VKĮ nuostatas, ieškovė (apeliantė), kaip tarpusavio skolinimo platformos operatorė, turi teisę ne mažiau kaip 50 proc. paskolos davėjo ar gavėjo gaunamo atlygio skaičiuoti nuo paskolos gavėjo grąžinamų įmokų. Šis reikalavimas netaikomas, jeigu operatorius kiekvienam paskolos gavėjui, be kita ko, suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos.
42. Ieškovė (apeliantė) su apeliaciniu skundu pateikė savo vidinės sistemos išrašą, kuriame nurodyta, kad yra atsakovui suteikusi 524,68 Eur paskolos sumą ir 45,32 Eur sutarties mokestį. Tačiau byloje nėra duomenų, kad ieškovė suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos visiems kredito gavėjams. Pastebima, kad bendrosiose ir specialiosiose sąlygose, taip pat naudojimosi taisyklėse nurodoma, kad sutarties sudarymo mokestis yra skolintojų paskolinta suma (bendrųjų sąlygų 1.27 punktas, specialiųjų sąlygų nuostatos dėl suteikiamos paskolos dydžio ir naudojimosi sutarties 2.24 punktas), tačiau ieškovė (apeliantė) neišskiriama kaip viena iš skolintojų kiekvieno paskolos (vartojimo kredito) suteikimo atveju. Byloje nesant duomenų apie tai, kad ieškovė (apeliantė) tikrai kiekvienam paskolos (vartojimo kredito) gavėjui suteikia ne mažiau kaip 12 proc. bendros vartojimo kredito sumos, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo vadovautis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalyje numatyta išlyga.
43. Nustačius, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis VKĮ 25³ straipsnio 6¹ dalimi, spręsdamas dėl ieškovei (apeliantei), kaip tarpusavio skolinimo platformos operatoriui, priklausančio atlygio dydžio, apeliacinės instancijos teismas primena, kad pagal VKĮ 25³ straipsnio 6 dalį jis yra skaičiuojamas proporcingai nuo paskolos davėjui vartojimo kredito gavėjo grąžintų įmokų. Vartojimo kredito sutarčiai esant nutrauktai nuo 2023 m. rugpjūčio 7 d., šalių sutartas įmokų mokėjimo grafikas nebeteko galios ir atsakovas nebeturėjo pareigos jo laikytis bei mokėti pagal jį įmokas. Atsižvelgiant į tai, kad atlygis tarpusavio skolinimo platformos operatoriui skaičiuojamas nuo realiai pagal vartojimo kredito sutartį paskolos gavėjo grąžintų įmokų, tuo tarpu vartojimo kredito sutarčiai esant nutrauktai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog sutarties sudarymo mokestis ieškovei (apeliantei) yra priteisiamas tik už laikotarpį iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.
44. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas, kad tiek administravimo, tiek sutarties sudarymo mokestį ieškovė (apeliantė) prilygina tarpusavio skolinimo platformos operatoriui vartojimo kredito gavėjo mokamam atlygiui, atkreipia dėmesį, kad VKĮ nėra apibrėžta, kas šį atlygį sudaro. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas ieškovei (apeliantei) priteisė pakankamo dydžio administravimo ir sutarties sudarymo mokesčius, apskaičiuotus iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo.
45. Apibendrindamas tai, kas pirmiau nurodyto, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad Kauno apylinkės teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ginčo atveju aiškino bei taikė VKĮ teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą už akių. Ieškovės (apeliantės) apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo procesinį sprendimą, todėl Kaunas apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimas už akių paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
46. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinio skundo netenkinus, atsakovas įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą. Atsakovui nepateikus bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme patyrimą pagrindžiančių įrodymų, jos iš ieškovės (apeliantės) nepriteisiamos.
47. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažiau nei 8,00 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai nepriteisiamos.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendimą už akių palikti nepakeistą
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.