Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas ir kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų D. P. ir L. F., P. S. ir R. M. apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. P., P. S., R. M. ir L. F. prašymą atsakovui Pravieniškių pataisos namams-atvirajai kolonijai dėl darbo užmokesčio dalies už prastovą priteisimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjai P. S., R. M., D. P. ir L. F. (toliau – ir pareiškėjai) su skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydami: 1) priteisti iš atsakovo Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovas) dėl prastovos neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., t. y. P. S. – 101,71 Eur už 58 prastovos valandas, R. M. – 249,41 Eur už 141 prastovos valandą, L. F. – 187,39 Eur už 106 prastovos valandas, D. P. – 125,23 Eur už 71 prastovos valandą; 2) įpareigoti atsakovą, sudarant ir tvirtinant darbo grafikus, nustatyti ne trumpesnes nei 24 valandų pamainas.Pareiškėjai nurodė, jog Pravieniškių PN-AK jie vykdo prižiūrėtojų pareigas, o jų darbas organizuojamas Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2014 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. V-180 patvirtintų Vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) 10 punkte nustatyta tvarka, t. y. 24 valandų per parą pamainomis. Pareiškėjai pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., sudarant darbo grafikus, pareiškėjams buvo pavedama dirbti mažiau nei 24 valandas, tokiu būdu darbdavys be svarbios priežasties vienašališkai trumpino jiems nustatytą pamainos valandų skaičių. Pareiškėjai teigė, kad toks atsakovo elgesys neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl nepagrįstai trumpindamas pareiškėjų darbo laiką, atsakovas pažeidė jų teisėtus interesus. Pareiškėjai ne dėl savo kaltės negalėjo vykdyti pareigybių aprašymuose nustatyto darbo, sumažėjo nustatytas darbo valandų skaičius, todėl jie negavo dalies darbo užmokesčio, kuris vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 195 straipsnio 1 dalimi, lygus minimaliam atlygiui už kiekvieną ne dėl jų kaltės praleistą prastovos valandą. Tokią situaciją pareiškėjai vertino kaip prastovą bei prašė priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už prastovos laiką. Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į patikslintą skundą prašė jį atmesti.Atsakovas nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareigūnų darbas buvo organizuojamas vadovaujantis Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto (toliau – ir Statutas) 52 straipsnio 2 dalimi (redakcija galiojusi iki 2015 m. gruodžio 18 d.), t. y. nustatytas funkcijas nepertraukiamai atliekantiems tam tikras pareigas einantiems pareigūnams, dirbantiems pamainomis, įvedus suminę darbo laiko apskaitą, gali būti nustatyta ne ilgesnė kaip 24 valandų pamainos trukmė, kuri viršija šio straipsnio 1 dalyje nustatytą 40 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normą, bet negali viršyti 48 valandų per savaitę (7 dienų laikotarpį) darbo laiko normos. Atsakovas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-737/2007 ir pažymėjo, kad pamaininio darbo laiko apskaičiavimas neatsiejamas nuo suminės darbo laiko apskaitos, todėl darbo laikas turi išsilyginti taip, kad neviršytų bendros darbo laiko trukmės. Atsakovas teigė, kad pareiškėjams darbo užmokestis buvo mokamas už faktiškai išdirbtą darbo dienų laiką, darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiuose prastova nėra pažymėta, todėl atsakovas, mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, galiojančio teisinio reglamentavimo nepažeidė. Pareiškėjai su darbo grafikais buvo supažindinti tinkamai. Atsakovas prašė pareiškėjų reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senatį.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjų P. S., R. M., L. F. ir D. P. skundą atmetė. Teismas, įvertinęs ginčo laikotarpiu aktualias DK 122 straipsnio nuostatas, padarė išvadą, kad byloje nurodyta situacija negali būti prilyginama prastovai ne dėl darbuotojo kaltės, nes neatitinka teisiniu reglamentavimu nustatytų prastovos sąlygų. Teismas, atsižvelgęs į Statuto 49 straipsnio nuostatas, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjai patenka į pareigūnų, dirbančių pamainomis, ratą. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad suminė darbo laiko apskaita pareiškėjų tarnybos vietoje buvo įvesta Pravieniškių 1–jų pataisos namų direktoriaus 2005 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. 1/05-160, kuriuo buvo patvirtinta ir Suminės darbo laiko apskaitos režimo įvedimo darbuose tvarka (toliau – ir Tvarka). Teismas, įvertinęs Tvarkos 3 punkto, reglamentuojančio įstaigoje taikomą suminės darbo laiko apskaitos režimą, ir Vidaus tvarkos taisyklių 6 ir 10 punktų nuostatas, nustatė, kad pamainos trukmė Pravieniškių PN-AK – 24 valandos ir šiai darbo trukmei taikoma suminė darbo apskaita. Iš byloje esančių rašytinių duomenų teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjų darbas buvo organizuojamas ne tik 24 valandų, bet ir trumpesnėmis pamainomis (nuo 8.00 val. iki 17.00 val., nuo 8.00 val. iki 15.00 val., nuo 8.00 val. iki 22.00 val. ir pan.), ko neginčijo ir atsakovas. Teismas, remdamasis nurodytų teisės aktų nuostatų bei byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma, padarė išvadą, kad ginčo laikotarpiu, organizuodamas pareiškėjų darbą, trumpesnėmis nei lokaliniuose teisės aktuose nustatyta, pamainomis, atsakovas Statuto 49 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko organizavimą bei apskaitą nepažeidė, pareiškėjams darbo užmokestis buvo mokamas pagal faktiškai dirbtą darbo dienų laiką, dėl to darbas trumpesnėmis nei 24 valandų pamainomis neturėjo įtakos pareiškėjų pareiginės algos dydžiui. Teismas, netenkinęs pareiškėjų skundo dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, sprendė, jog nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą įpareigoti atsakovą, sudarant ir tvirtinant darbo grafikus, nustatyti ne trumpesnes nei 24 valandų pamainas. Teismo nuomone, toks įpareigojimas prieštarautų Statute įtvirtintam suminės darbo laiko apskaitos reglamentavimui. Teismas, nenustatęs pažeidimų, nepasisakė dėl atsakovo prašymo pareiškėjų reikalavimams taikyti ieškinio senatį, nes teismo vertinimu, ieškinio senaties termino taikymo klausimas nagrinėjamoje byloje nėra aktualus.

III.

Pareiškėjos L. F. ir D. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, t. y. įpareigoti atsakovą, Pravieniškių PN-AK, sudarant ir tvirtinant grafikus, nustatyti ne trumpesnes nei 24 valandų pamainas ir priteisti iš atsakovo pareiškėjoms: L. F. – 187,39 Eur neišmokėto minimaliojo darbo užmokesčio už 106 prastovos valandas, D. P. – 125,23 Eur neišmokėto minimaliojo darbo užmokesčio už 71 prastovos valandą.Pareiškėjai P. S. ir R. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, t. y. įpareigoti atsakovą, Pravieniškių PN-AK, sudarant ir tvirtinant grafikus, nustatyti ne trumpesnes nei 24 valandų pamainas bei priteisti iš atsakovo pareiškėjams: P. S. – 101,71 Eur neišmokėto minimaliojo darbo užmokesčio už 58 prastovos valandas, R. M. – 249,41 Eur neišmokėto minimaliojo darbo užmokesčio už 141 prastovos valandą.Pareiškėjai apeliacinius skundus grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir savo patikslintą skundą, papildomai nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neįsigilino į susidariusią situaciją, netinkamai aiškino ir vertino pateiktus įrodymus, aktualius teisės aktus, todėl priėmė neteisingą sprendimą.Atsakovas Pravieniškių PN-AK atsiliepimuose į apeliacinius skundus prašo juos atmesti, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Atsiliepimus į apeliacinius skundus atsakovas grindžia iš esmės tais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimą į patikslintą skundą, papildomai pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, bei objektyviai įvertino faktus bei priėmė teisingą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjams, kaip Pravieniškių PN-AK Apsaugos ir priežiūros skyriaus pareigūnams (prižiūrėtojams), neišmokėtos darbo užmokesčio dalies už laikotarpį nuo 2013 m. vasario 15 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d., priteisimo. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjai savo skunde, kurį patikslino, nurodė, kad jų prašoma priteisti neišmokėto darbo užmokesčio dalis ginčo laikotarpiu susidarė dėl to, kad atsakovas vienašališkai sutrumpino pareiškėjų pamainų darbo trukmę, kas pareiškėjų vertinimu, turėtų būti prilyginta prastovai, už kurią atsakovas pareiškėjams turėtų sumokėti. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų nurodyta situacija, negali būti prilyginama prastovai ne dėl darbuotojo kaltės, o byloje esanti medžiaga patvirtina, jog atsakovas, organizuodamas pareiškėjų darbą trumpesnėmis nei lokaliniuose teisės aktuose nustatyta pamainomis, Statuto 49 straipsnio nuostatų nepažeidė, nes darbo užmokestis pareiškėjams buvo mokamas pagal faktiškai išdirbtą darbo dienų laiką, o darbas trumpesnėmis nei 24 valandų pamainomis įtakos pareiškėjų pareiginės algos dydžiui neturėjo.Apeliaciniuose skunduose pareiškėjai su tokiomis teismo išvadomis nesutinka, nurodydami, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į susidariusią situaciją, netinkamai aiškino ir vertino pateiktus įrodymus bei ginčui aktualias teisės normas.Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalys nustato, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas. Teismas privalo motyvuoti savo išvadas, nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas (ABTĮ 87 str. 4 d.). Taigi viena sudėtinių ir pagrindinių sprendimo dalių – motyvuojamoji, kurioje privaloma nurodyti įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus, ir įstatymus, kuriais teismas vadovavosi, nuorodas į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad įstatymas reikalauja ne tik motyvuoti teismo sprendimus, bet ir įpareigoja teismą aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 80 str. 1 d.). Vertindamas įrodymus (ABTĮ 56 str.), teismas turi laikytis įrodymų vertinimo taisyklių, pagal kurias jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 6 d.).Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. sausio 16 d. nutarime konstatavo, jog konstituciniai imperatyvai, kad teisingumą vykdo tik teismai, kad teisė negali būti nevieša, taip pat iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) kylantis reikalavimas teisingai išnagrinėti bylą suponuoja ir tai, kad kiekvienas teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) turi būti grindžiamas teisiniais argumentais (motyvais). Argumentavimas turi būti racionalus – teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) turi būti tiek argumentų, kad jų pakaktų šiam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) pagrįsti. Iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas inter alia reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti ir nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo nuosprendžio (kito baigiamojo teismo akto) priėmimui. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija.Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad joje iš esmės yra perrašyti nagrinėjamoje byloje atsakovo pateiktame atsiliepime į pareiškėjų patikslintą skundą išdėstyti argumentai. Pirmosios instancijos teismas savo sprendime visiškai netiria ir nevertina pareiškėjo skunde pateiktų argumentų bei nemotyvuoja, kodėl vienareikšmiškai pripažįsta ir priima atsakovo atsiliepime pateiktą poziciją bei ar iš tikrųjų atsakovo veiksmai nagrinėjamu atveju yra teisėti ir atitinkantys teisės aktų nustatytus reikalavimus. Konstatuodamas, kad byloje nurodyta situacija negali būti prilyginama prastovai ne dėl darbuotojo kaltės, pirmosios instancijos teismas apsiribojo DK 122 straipsnio nuostatų pacitavimu, tačiau pareiškėjų patikslintame skunde nurodytų argumentų šiuo aspektu neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Įrodymais nepagrįsta laikytina ir pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo laikotarpiu, organizuodamas pareiškėjų darbą, trumpesnėmis nei lokaliniuose teisės aktuose nustatyta, pamainomis, atsakovas Statuto 49 straipsnio nuostatų, reglamentuojančių pareigūnų darbo laiko organizavimą bei apskaitą nepažeidė, pareiškėjams darbo užmokestis buvo mokamas pagal faktiškai dirbtą darbo dienų laiką, dėl to darbas trumpesnėmis nei 24 valandų pamainomis neturėjo įtakos pareiškėjų pareiginės algos dydžiui. Pastebėtina, kad nustatęs, jog pareiškėjų darbo laikas buvo apskaitomas, taikant suminę darbo laiko apskaitą, teismas aukščiau minėtas išvadas dėl pažeidimų, organizuojant pareiškėjų darbą trumpesnėmis nei lokaliniuose teisės aktuose nustatytomis pamainomis, nebuvimo padarė, neįsigilinęs į suminės darbo laiko apskaitos esmę, nevertindamas pareiškėjų darbo laiko trukmės per apskaitinį laikotarpį, nenustatęs ar pareiškėjų išdirbtų darbo valandų skaičius neviršijo nustatyto, ar išdirbtų darbo valandų per apskaitinį laikotarpį pakako ir pan. Be to, spręsdamas dėl pareiškėjams mokamo darbo užmokesčio, teismas išvadas padarė, neturėdamas jokios informacijos apie ginčo laikotarpiu vienam iš pareiškėjų R. M. priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, bei turėdamas ne visą informaciją apie pareiškėjų L. F. ir D. P. darbo užmokestį ginčo laikotarpiu. Be to pastebėtina, kad remiantis Statuto 41 straipsnio 1 dalimi (redakcija galiojusi nuo 2012 m. liepos 1 d.) ir 38 straipsnio 1 dalimi (redakcija galiojusiu nuo 2015 m. kovo 1 d.), pareigūnų darbo užmokestį sudaro ne tik pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą rangą, kvalifikacinę kategoriją, apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą, taip pat pareiginės algos dydžio vienkartinis priedas ir priemokos. Todėl teismas, spręsdamas dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjų pamainos trukmės trumpinimo, jų įvardinamo prastova, pagrįstumo, iš kurio pareiškėjai kildina jų prašomą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, teismas nesiaiškino tokio trumpinimo priežasčių ir jų įtakos pareiškėjų darbo užmokesčiui, kurį, kaip minėta sudaro ne tik pareiginė alga. Tai reiškia, jog teismas jokio savarankiško ginčo aplinkybių tyrimo neatliko, kilusio ginčo iš esmės neišsprendė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, jog konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.Faktinių bylos aplinkybių išdėstymas ir atsakovo atsiliepime išdėstytos pozicijos atkartojimas, neatlikus ginčo dalykui reikšmingų teisės aktų nuostatų sisteminės ir įrodymų reikiamos analizės bei nedavus joms teisinio įvertinimo, neatitinka reikalavimų, kurie keliami teismo sprendimo formai ir turiniui. Toks bylos išsprendimas nėra teisingumo vykdymas ir gali būti prilyginamas atvejui, kai teismo sprendimas yra be motyvų.ABTĮ 12 straipsnis įtvirtina pareigą teismui išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismas turi būti aktyvus ir matydamas, jog pareiškėjo teisės reiškiamais reikalavimais nebus tinkamai apgintos, privalo padėti įgyvendinti jo procesines teises, inter alia, išaiškinti teisę patikslinti skundo reikalavimus (žr., pvz., 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009, 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-941-556/2015) bei esant būtinybei pats imtis iniciatyvos papildomiems įrodymams surinkti. Įvertinusi visa tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Kadangi nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų faktinių klausimų (ABTĮ 86 straipsnis), nesurinko visų įrodymų ir dėl to nebuvo visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti nagrinėjamos bylos faktai, atskleista bylos esmė, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla perduotina nagrinėti iš naujo.Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad vykdydamas teisingumą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnis), teismas privalo išspęsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo.Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmiau išdėstyti pirmosios instancijos teismo padaryti proceso teisės normų pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl pareiškėjų L. F. ir D. P. bei P. S. ir R. M. apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, perduodant bylą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjų L. F. ir D. P., P. S. ir R. M. apeliacinius skundus tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmams nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.