Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, A-756-1222-10

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2010-10-18
Bylos Nr.: A-756-1222-10
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Artūras Drigotas (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pran.), Anatolijus Baranovas
Atsakovas: Panevėžio miesto savivaldybės administracijos, Panevėžio
Pareiškėjas: E. G.

Administracinė byla Nr. A756-1222/2010Procesinio sprendimo kategorija 38. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. spalio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,dalyvaujant pareiškėjo įstatyminiam atstovui A. G.,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo E. G. įstatyminių atstovų J. G. ir A. G. apeliacinius skundus dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. G. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės administracijai ir Panevėžio specialiojo ugdymo centrui, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriui dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjo E. G. įstatyminiai atstovai J. G. ir A. G. kreipėsi su skundu į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydami panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008 m. spalio 27 d. protokolą Nr. V₂-42, Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. PAG1-183 ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 19-4-7-565. Nurodė, kad jų sūnui E. G. nustatyta sunki negalia, todėl jis yra šalpos pensijos gavėjas. Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2008 m. spalio 22 d. informavo A. G., kad jis savo noru turi parašyti prašymą, kad E. G. būtų suteiktos dienos socialinės globos paslaugos Panevėžio specialiojo ugdymo centre (toliau – ir Centras) ir mokėti už šias paslaugas 20 procentų nuo gaunamų šalpos, slaugos pensijų ir transporto išlaidų tikslinės kompensacijos. Be to, jam buvo nurodyta, kad jis privalo sudaryti naują sutartį su Centru. Su sutarties turiniu ir kitais dokumentais, kuriuos būtų turėjęs užpildyti, jis nebuvo supažindintas. E. G. įstatyminių atstovų nuomone, mokėti už minėtas paslaugas ir parašyti naują prašymą bei sudaryti sutartį reikalaujama neteisėtai. Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrius 2008 m. lapkričio 6 d. informavo, kad, vadovaujantis Asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008 m. spalio 27 d. sprendimu ir Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. PAG1-183, E. G. nuo 2008 m. lapkričio 4 d. nutraukiamos dienos socialinės globos paslaugos. E. G. įstatyminių atstovų J. G. ir A. G. nuomone, minėti sprendimai ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 19-4-7-565, kuriuo buvo atmestas A. G. skundas dėl šių sprendimų, yra neteisėti ir nepagrįsti. Panevėžio vaikų abilitacinis ugdymo centras, kurio pagrindinė veiklos sritis – socialinė globa, buvo įsteigtas 1993 m. gruodžio 17 d. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) sprendimu Nr. 15-5. E. G. buvo priimtas į šią įstaigą iki 2008 m. liepos 3 d. Taryba 2008 m. liepos 3 d. sprendimu pakeitė įstaigos pavadinimą ir pagrindinę veiklos sritį. Centras tapo bendrojo lavinimo mokykla. Tačiau toks juridinio asmens pertvarkymas nepakeitė ir nenutraukė anksčiau susiklosčiusių Centro ir jo ugdytinių teisinių santykių. E. G. specialiąsias paslaugas pradėjo gauti nuo 2004 metų. Ir jam, ir kitiems Centro ugdytiniams už dienos socialines paslaugas mokėti nereikėjo. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 111 „Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ 21.1 punktu, E. G. turi būti atleistas nuo mokėjimo už gaunamas specialiąsias socialines paslaugas. Be to, asmens (šeimos) finansinės galimybės mokėti už socialines paslaugas negali turėti įtakos asmens (šeimos) galimybėms gauti socialines paslaugas. Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyrius neturi teisės nustatyti E. G. dienos socialinių paslaugų poreikio, kadangi tai turi atlikti Panevėžio specialiojo ugdymo centro socialinė darbuotoja. E. G. įstatyminiai atstovai J. G. ir A. G. taip pat pažymėjo, kad jie iki 2008 m. spalio 22 d. nebuvo neinformuoti apie pasikeitimus. Atsakovų sprendimuose nepagrįstai teigiama, jog E. G. neturi deklaruotos gyvenamosios vietos. Sūnaus gyvenamoji vieta yra deklaruota Šiaulių m., (duomenys neskelbtini). Be to, socialinės paslaugos yra neatskiriamos nuo jas gaunančio asmens ir teikiamos pagal faktinę, o ne pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Jų šeima Panevėžio miesto savivaldybėje gyvena ir dirba nuo 2005 m. kovo 1 d. ir čia yra nuolatinė šeimos gyvenamoji vieta. Socialinės paramos skyrius neturi teisės savo iniciatyva nutraukti dienos socialinės globos paslaugų. Teisės aktai nenumato teisinio pagrindo nutraukti teikiamas socialines paslaugas, jei asmuo ar jo globėjai nemoka ar atsisako mokėti už jas.

Atsiliepimas

Atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašė netenkinti pareiškėjo skundo. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008 m. spalio 27 d. protokolas Nr. V₂-42 nėra individualus ar norminis administracinis aktas, todėl negali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį protokolą turi būti paliktas nenagrinėtas. Dėl kitų pareiškėjo reikalavimų atsakovas nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94 patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 22 punkte nustatyta, kad asmuo norintis gauti socialines paslaugas privalo kreiptis į asmens gyvenamosios vietos savivaldybę ir be kitų dokumentų pateikti ir pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą arba pažymą, kad jis yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-7-12 patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikių nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad socialinių paslaugų poreikiai nustatomi ir socialinės paslaugos skiriamos asmeniui (šeimai), gyvenančiam ir deklaravusiam gyvenamąją vietą Panevėžio mieste. Nustatant pareiškėjo gyvenamąją vietą reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.16 ir 2.17 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. Viešajame registre – gyventojų registre pareiškėjo gyvenamoji vieta yra nurodyta (duomenys neskelbtini), Šiauliuose. Pareiškėjo įstatyminių atstovų pateikta gyvenamosios patalpos nuomos sutartis nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre ir pareiškėjas negali šios nuomos sutarties panaudoti prieš trečiuosius asmenis (CK 6.478 str. 2 d.). Atsakovas taip pat nurodė, kad pagal Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1-20-14 patvirtintus Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatus (toliau – ir Centro nuostatai), po reorganizacijos Centras (buvęs pavadinimas – Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centras) teikia švietimo ir iš dalies socialinės globos paslaugas. Dėl abiejų rūšių paslaugų gavimo būtina sudaryti sutartis. Pareiškėjas gaudavo socialinės slaugos paslaugas iki 2008 m. liepos 3 d. Tačiau tai neatleidžia pareiškėjo tėvų nuo pareigos sudaryti sutartį su Centru dėl ugdymo ir socialinių paslaugų teikimo. Pareiškėjo tėvai tokią sutartį atsisakė sudaryti, nepateikė visų reikalingų dokumentų. Nesudarius sutarties, paslaugos negali būti teikiamos, nes tik susitarimo pagrindu atsiranda pareiga teikti pareiškėjui socialines ir ugdymo paslaugas. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintų Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos 21.2 punktą, asmuo už specialiąsias socialines paslaugas turi mokėti nuo 50 iki 80 procentų gaunamos invalidumo pensijos. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas gali bendra tvarka, pateikdamas reikalingus dokumentus ir laikydamasis nustatytos tvarkos, kreiptis į Panevėžio miesto savivaldybę su prašymu gauti socialines ir ugdymo paslaugas Centre. Pareiškėjui bus pateikta pasirašyti sutartis, kurioje bus aptartos teikiamos paslaugos, šalių įsipareigojimai. Ginčai dėl atskirų sutarties sąlygų gali būti sprendžiami teisme įstatymų nustatyta tvarka. Pareiškėjui nėra draudžiama gauti paslaugas, tačiau paslaugos turi būti teikiamos laikantis įstatymų ir kitų norminių teisės aktų reikalavimų.

Atsakovas Panevėžio specialiojo ugdymo centras prašė atmesti pareiškėjo skundą. Atsakovas nurodė, kad Panevėžio miesto taryba 1993 m. gruodžio 17 d. įsteigė Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centrą, kurio pagrindinė veiklos sritis buvo socialinė globa. Už centro teikiamas socialines paslaugas nereikėjo mokėti. Tėvai mokėjo tik už papildomas paslaugas, patvirtintas Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 29-6, – vaiko nakvynę ir vaiko vežimą į centrą ir į namus. Pagal tuo metu galiojusius centro nuostatus, patvirtintus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-32-21, ugdytiniai į centrą buvo priimami pagal eilę, pateikus tėvų prašymą, dokumentus, pažymas apie vaiko sveikatą. E. G. į Panevėžio abilitacinio ugdymo centrą buvo priimtas 2005 m. kovo 7 d., pateikus tėvų prašymą. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centro pavadinimas buvo pakeistas į Panevėžio specialiojo ugdymo centrą. Šiuo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sprendimu buvo patvirtintos ir nauji Centro nuostatai, pagal kuriuos įstaigos tipas yra – pagrindinė mokykla (sutrikusio intelekto vaikams dešimties metų specialioji mokykla (lavinamųjų klasių), suteikianti bendrąjį išsilavinimą ir teikianti dienos socialinę globą. Pakeitus įstaigos veiklos sritį iš socialinės paskirties į švietimo įstaigą, yra teikiamos ir socialinės paslaugos. Dėl dienos socialinių paslaugų teikimo tėvai kreipiasi į Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyrių, kuris nustato mokestį už socialines paslaugas. Atsakovas pažymėjo, kad specialusis ugdymas yra Lietuvos švietimo sistemos dalis, kuris užtikrina teisę kiekvienam specialiųjų poreikių asmeniui nuo 3 iki 21 metų amžiaus ugdytis ir būti ugdomam. Centrą lanko mokyklinio amžiaus vaikai, todėl siekiant užtikrinti veiksmingą jų ugdymą(si) ir mokymą(si) įstaigoje bei sudaryti prielaidas pozityviai vaiko socializacijai, būtina vykdyti Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Švietimo įstatymo bei Specialiojo ugdymo įstatymo nuostatas ir užtikrinti teisiškai pagrįstą realų papildomą finansavimą, tai yra gauti specialiąsias tikslines valstybės biudžeto dotacijas (vadinamąjį Moksleivio krepšelį). Apie įstaigos statuso pakeitimą ir apie numatomus mokesčius už socialines paslaugas ugdytinių tėvai buvo informuojami tėvų susirinkimų metu, kurie vyko 2007 m. spalio 18 d. ir 2008 m. kovo 26 d., informacija apie vyksiančius tėvų susirinkimus skelbiama skelbimų lentoje. E. G. tėvai minėtuose susirinkimuose nedalyvavo. Specialiojo ugdymo įstatymo 32 straipsnio 8 punktas suteikia teisę moksleiviams, turintiems didelių ir labai didelių specialiųjų ugdymosi poreikių, iki 21 metų ugdytis bendrojo ugdymo įstaigų specialiosiose klasėse, specialiosiose mokyklose ar kitose specialiojo ugdymo įstaigose. Šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas įpareigoja specialiųjų poreikių vaikų tėvus (ar vaiko globėjus) užtikrinti vaiko iki 16 metų ugdymą. Moksleiviams, dėl ligų ir patologinių būklių negalintiems lankyti ugdymo įstaigos, gali būti organizuojamas moksleivių mokymas namuose, vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro ir Lietuvos R respublikos sveikatos apsaugos ministro 2000 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 259/153 „Dėl moksleivių mokymo namuose organizavimo tvarkos“. E. G. tėvai apie galimybę mokyti jų sūnų namuose buvo informuoti 2008 m. lapkričio 4 d. raštu Nr. 1-12-227, tačiau tėvai tokio pageidavimo nepareiškė, o E. G. centro nelankė. Panevėžio apskrities viršininko administracijos valstybinės švietimo priežiūros skyrius, motyvuodamas tuo, kad vaikas iki 16 metų turi būti ugdomas, 2009 m. balandžio 28 d. grąžino vaiką į Centrą. Tėvai jokių dokumentų, sveikatos patikrinimo pažymos, kad vaikas gali lankyti kolektyvą, gydytojų rekomendacijų dėl medikamentų vartojimo, Pedagoginės psichologinės tarnybos pažymos, pažymos apie deklaruojamą gyvenamąją vietą nepateikė ir kategoriškai atsisakė sudaryti bet kokią sutartį, motyvuodami tuo, kad už nieką nemokės ir jų sūnus lankys būtent šitą įstaigą bei nemokamai naudosis ir nakvynės paslaugomis. Atsakovas 2009 m. gegužės 5 d., 2009 m. gegužės 13 d. ir 2009 m. gegužės 29 d. kreipėsi į A. ir J. G., informuodamas, kad jie privalo pateikti Centrui reikiamus dokumentus ir sudaryti mokymo sutartį bei apmokėti nakvynės paslaugas, tačiau A. ir J. G. šių prašymų nepaiso.

Tretysis suinteresuotas asmuo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius nurodė, kad sprendžiant ginčą visų pirmą turi būti atsižvelgta į vaiko interesus. Nurodė, kad E. G. deklaruota gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Šiaulių m., o reali gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Panevėžio m. Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje numatytu socialinių paslaugų prieinamumo principu, socialinės paslaugos turi būti valdomos, skiriamos ir teikiamos taip, kad asmeniui būtų užtikrintas jų prieinamumas kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Pareiškėjas socialines ir švietimo paslaugas gali gauti Šiaulių m. sav., o pagal asmens realią gyvenamąją vietą – paslaugas turi teisę gauti gyvenamoje vietoje – Panevėžio m. savivaldybėje.

II.

Panevėžio apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 1 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimą Nr. PAG1-183 ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. 19-4-7-565, o bylą dalyje dėl Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008 m. spalio 27 d. posėdžio protokolo Nr. V₂-42 panaikinimo nutraukė. Teismas sprendime nurodė, jog byloje nustatyta, kad E. G. turi sunkią negalią. Panevėžio specialiojo ugdymo centro 2008 m. rugsėjo 1 d. vertinimo aktu Nr. 1-12-173 nustatyta, kad E. G. yra nesavarankiškas, ir jam siūloma dienos socialinė globa dienos socialinės globos centre (adm. b. Nr. I-42-379-2009, b, l. 88-90 ). E. G. Panevėžio abilitacinio ugdymo centrą pradėjo lankyti 2005 m. kovo 7 d., pateikus tėvų prašymą, pagal tuo metu galiojusius Centro nuostatus, patvirtintus Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 12 d. sprendimu Nr. 1-32-21. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1-20-14 (adm. b. Nr. I-42-379-2009, b. l. 38-46) Panevėžio vaikų abilitacinio ugdymo centro pavadinimas buvo pakeistas – įstaiga tapo Panevėžio specialiojo ugdymo centru. Taip pat buvo pakeisti centro nuostatai. Centras tapo pagrindine mokykla sutrikusio intelekto vaikams. Tai dešimties metų specialioji mokykla, suteikianti bendrąjį išsilavinimą ir teikianti dienos socialinę globą. Ugdymo centras tapo švietimo įstaiga, kurioje tiekiamos ir socialinės paslaugos. Pagal naujai patvirtintus nuostatus už teikiamas dienos globos socialines paslaugas numatytas mokestis pagal sudarytą sutartį. Pagal nuostatų 24 punktą, ugdytinių tėvai (globėjai) už centre teikiamas socialines globos paslaugas moka pagal norminius aktus, sudarę sutartį su Socialinės paramos skyriumi. Ugdymo centro direktoriaus paaiškinimu, vaikų tėvai, kurie lankėsi centre apie pasikeitimus buvo informuoti tėvų susirinkimų metu. Apie susirinkimų vietą ir laiką buvo paskelbta centro skelbimų lentoje. Asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008 m. spalio 27 d. posėdyje buvo nutarta neteikti E. G. dienos socialinės globos paslaugų Panevėžio specialiojo ugdymo centre nuo 2008 m. lapkričio 4 d., nes tėvai atsisako mokėti už teikiamas dienos socialinės globos paslaugas bei susitvarkyti visus reikiamus dokumentus (t. I, b. l. 14). Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėjas, atsižvelgdamas į šį Komisijos protokolą, 2008 m. spalio 30 d. sprendimu Nr. PAG1-183 nutraukė E. G. dienos socialinės globos institucijoje – Panevėžio specialiojo ugdymo centre teikiamas socialines paslaugas. Pareiškėjo skundžiamas Asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008 m. spalio 27 d. posėdžio protokolas Nr. V₂-42 nėra viešojo administravimo subjekto priimtas individualus aktas. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, tik Panevėžio miesto savivaldybės taryba savo sprendimu turi teisę suteikti viešojo administravimo teises jos pačios sudarytai komisijai ar kitokiam subjektui, kuris organizuotų ir užtikrintų socialinių paslaugų skyrimą Panevėžio savivaldybės teritorijoje. Panevėžio miesto savivaldybėje veikiančią Komisiją sudarė savivaldybės administracijos direktorius savo įsakymu ir 2006 m. gruodžio 14 d. įsakymu Nr. A-1075 patvirtino šios Komisijos nuostatus. Nuostatų 4 punkte nurodyta, kad komisijos siūlymai yra rekomendacinio pobūdžio. Dėl nurodytų priežasčių byla dėl aukščiau nurodyto protokolo panaikinimo nutrauktina (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

Teismas sprendime nurodė, jog Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatyme ir Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94 patvirtintame Apraše nustatyta, kad asmenys, gavę socialines paslaugas iki 2006 m. liepos 1 d., už jas atsiskaito pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 111 nustatytą tvarką. Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtintame Mokėjimo už socialines paslaugas apraše taip pat nustatyta, kad asmenys, pradėję gauti socialinės paslaugas iki 2006 m. liepos 1 d., už socialines paslaugas moka pagal Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 111, išskyrus tuos atvejus, kai jiems nustatytas mokėjimo už socialines paslaugas dydis yra didesnis už nustatytąjį pagal šiuo nutarimu patvirtintą Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą. Vadovaudamasi nurodytų teisės aktų nuostatomis, Panevėžio miesto savivaldybės taryba 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-7-12 patvirtino Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašą, kurio pagrindu ir buvo priimtas skundžiamas 2008 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. PAG1-183. Tačiau, vertinant priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, visų pirmą turi būti atsižvelgta į nepilnamečio E. G., turinčio sunkią negalią, interesus ir jo teisę gauti socialines paslaugas. Priimtame sprendime nurodoma, kad dienos socialinės globos paslaugų teikimas nutraukiamos dėl to, kad tėvai atsisakė mokėti už šias paslaugas ir nesutvarkė reikiamų dokumentų. Priimant sprendimą neatsižvelgta į tai, kad pareiškėjas yra neįgalus, savarankiškai negalintis atlikti bet kokių veiksmų, todėl tėvų netinkamas pareigų atlikimas neįgaliam ir nepilnamečiui vaikui negali užkirsti kelio gauti būtinas socialines paslaugas. Panevėžio miesto savivaldybės administracijos socialinės paramos skyrius yra pajėgus ir privalo informuoti atitinkamas tarnybas, kad pažeidžiamos globotinio teisės. Vaiko teisių pagrindų apsaugos įstatymo 21 straipsnio 2 dalis įpareigoja tėvus tinkamai prižiūrėti savo vaikus. Įstatymo nuostatos numato tėvų atsakomybę už netinkamą savo pareigų atlikimą. Tačiau atsakovas byloje nepateikė jokių įrodymų, kad jis informavo vaikų teisių apsaugos tarnybą apie tai, kad tėvai nesirūpina tinkamu dokumentų sutvarkymu ir gaudami socialines išmokas už neįgalų vaiką, tinkamai jų nepanaudoja vaiko interesams. Teismas konstatavo, kad atsakovai, nutraukdami socialinių paslaugų teikimą ir pašalindami E. G. iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, pažeidė aukščiau minėtų įstatymų nuostatas. Atsakovas, teigdamas, kad E. G. tėvai nesudaro sutarties dėl socialinių paslaugų gavimo, nepateikė teismui įrodymų, kad tokios sutarties projektą pareiškėjo tėvams jis pateikė. Byloje yra A. G. 2008 m. spalio 22 d. prašymas, kuriame prašoma leisti apsvarstyti, ar jis kreipsis su nauju prašymu dėl sūnaus socialinės globos paslaugų gavimo (adm. byla Nr. I-42-379-2009, b. l. 78). Byloje nepaneigtas pareiškėjo atstovo aiškinimas, kad spalio 22 dieną jam buvo pateiktas prašymo, kurį jis turėjo rašyti, pavyzdys. Prašyme jis turėjo nurodyti, kad už sūnui teikiamas paslaugas sutinka mokėti po 20 procentų. Išsiaiškinęs, kad mokėti nepriklauso, nes sūnus centrą lankė iki naujo įstatymo priėmimo ir įsigaliojimo, jis atsisakė rašyti tokį prašymą, o jokia sutartis nebuvo pateikta. Atsakovas nepateikė teismui įrodymų, kad pareiškėjo tėvams pasirašyti buvo pateikti du sutarties egzemplioriai, bet jie atsisakė tai padaryti.

Atsiliepimas

Atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos teiginys, kad E. G. neatitinka vienos iš Panevėžio miesto savivaldybės tarybos patvirtintame Apraše numatytų sąlygų, nes nėra deklaravęs gyvenamosios vietos Panevėžio mieste, yra nepagrįstas. CK 2.12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. CK 2.14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų nuolatinė gyvenamoji vieta. Byloje nustatyta, kad E. G. nuo 2005 metų nuolat gyvena Panevėžyje. Darbo dienomis jis gyvena ugdymo centre, o savaitgaliais tėvas jį pasiima į Panevėžio mieste nuomojamą gyvenamą patalpą. Pateiktos nuomos sutartys patvirtina, kad pareiškėjo tėvas nuomoja gyvenamąsias patalpas Panevėžio mieste. Pateikti duomenys apie A. G. darbo vietą taip pat patvirtina, kad vienas iš pareiškėjo tėvų nuolat gyvena Panevėžio mieste. CK 2.16 ir 2.17 straipsniuose taip pat kalbama apie gyvenamąją vietą, kur fizinis asmuo faktiškai dažniausiai gyvena, kur nurodo savo gyvenamąją vietą viešuose pareiškimuose ir kt. Teismui nekelia abejonių, kad E. G. nuolatinė gyvenamoji vieta yra Panevėžio mieste. Vienas iš socialinių paslaugų teikimo principų yra prieinamumo principas. Socialinės paslaugos valdomos, skiriamos ir teikiamos taip, kad būtų užtikrintas socialinių paslaugų prieinamumas asmeniui (šeimai) kuo arčiau jo gyvenamosios vietos. Nei Socialinių paslaugų įstatyme, nei ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94 patvirtintame Apraše nėra numatyta, kad asmuo socialines paslaugas gali gauti tik toje savivaldybėje, kurioje yra deklaravęs gyvenamąją vietą. Todėl E. G. turi teisę gauti jam būtinas socialines paslaugas Panevėžio specialiojo ugdymo centre. Tai, kad jam tos paslaugos reikalingos, patvirtina aukščiau nurodytas paslaugų būtinumo nustatymo aktas. Teismas sprendime pažymėjo, kad E. G. yra paskirta ir mokama 1652,50 Lt dydžio išmoka, kurią sudaro 32,50 Lt kompensacija už transporto išlaidas, 720 Lt šalpos pensija neįgaliam vaikui ir 900 Lt slaugos išlaidų tikslinė kompensacija. Vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 111 nuostatomis, asmuo už specialiąsias socialines paslaugas, teikiamas asmenų su negalia dienos centruose, turi mokėti iki 50 procentų invalidumo pensijos už buvimą dieninėje grupėje ir iki 80 procentų – už savaitinę grupę priklausomai nuo teikiamų paslaugų kainos ir rūšies (21.2 punktas). Atsakovas gali išspręsti apmokėjimo už pareiškėjui teikiamas socialines paslaugas ginčus su jo tėvais tik vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir sudarydamas sutartį. Tačiau, atsižvelgiant į neįgalaus vaiko interesus, nutraukti jam paslaugų teikimą dėl iškilusių ginčų nėra pagrindo. Dėl aukščiau nurodytų priežasčių neteisėtu pripažintinas ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 19-4-7-565, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundas dėl 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. PAG1-183 panaikinimo.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo dalį, kuria yra panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. PAG1-183 ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. balandžio 20 d. sprendimas Nr. 19-4-7-565, ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti. Atsakovas nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog nepilnametis E. G. gauna paslaugas iš Panevėžio specialiojo ugdymo centro, jį pasiima tėvai, kurie deklaravę gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini), Šiaulių mieste. Pareiškėjo įstatyminis atstovas – tėvas A. G. nurodė, kad jis pastoviai gyvena Panevėžyje, o kita pareiškėjo įstatyminė atstovė – motina J. G. – Šiauliuose. E. G. gyvenamoji vieta nėra atskirai nustatyta nei su vienu iš tėvų. Todėl, vadovautis CK 2.12 ir 2.14 straipsnių bei Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnio nuostatomis, laikytina, kad nepilnamečio E. G. gyvenamoji vieta yra Šiaulių mieste. Socialinių paslaugų įstatymas nustato pareigą užtikinti socialinių paslaugų prieinamumą. Socialines paslaugas teikia savivaldybių įsteigtos įstaigos, todėl pirmiausia šios įstaigos yra steigiamos siekiant užtikrinti paslaugų suteikimą savivaldybių gyventojams. Tokia nuostata neprieštarauja socialinių paslaugų prieinamumo principui, nes kiekviena savivaldybė privalo užtikrinti socialinių paslaugų teikimą pirmiausia savivaldybės gyventojams, kuriems tokios paslaugos yra reikalingos. Atsižvelgiant į teisinį socialinių paslaugų teikimo reglamentavimą Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2008 m. liepos 3 d. sprendimu Nr. 1-20-14 buvo patvirtinti Panevėžio specialiojo ugdymo centro nuostatai. Centro nuostatų 19 punkte nustatyta, kad centre ugdomi Panevėžio miesto specialiųjų poreikių vaikai ir jaunuoliai ir tik kai yra laisvų vietų – ir kitų savivaldybių gyventojai, kurie priimami sudarius sutartį dėl finansavimo su juridiniais ar fiziniais asmenimis, perkančiais dienos globos socialines paslaugas. Atsižvelgiant į tai, kad E. G. gyvena Šiaulių mieste, iš ten gauna išmokas, o jo įstatyminiai atstovai atsisako sudaryti sutartį dėl mokamų paslaugų teikimo, darytina išvada, kad sprendimai nutraukti socialinės paramos teikimą E. G. yra pagrįsti ir teisėti. Atsakovas pažymi, kad nepilnamečio vaiko interesus pirmiausia turi užtikrinti tėvai. E. G. įstatyminiai atstovai neatlieka savo pareigų, gaunamus pinigus, kurie yra skiriami (mokami Šiaulių savivaldybės) nepilnamečiui E. G., nepanaudoja pagal paskirtį – socialinių paslaugų pirkimui. Todėl Panevėžio miesto savivaldybė neturi pareigos teikti socialines paslaugas ir išimtinai rūpintis kitos savivaldybės gyventojais. Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94 patvirtinto Aprašo 22 punkte nustatyta, kad asmuo, norintis gauti socialines paslaugas privalo kreiptis į asmens gyvenamosios vietos savivaldybę ir kartu su kitais dokumentais pateikti pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą arba pažymą, kad jis yra įtrauktas į gyvenamosios vietos neturinčių asmenų apskaitą. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-7-12 patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikių nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 2 punkte nustatyta, kad socialinių paslaugų poreikiai nustatomi ir socialinės paslaugos skiriamos asmeniui (šeimai), gyvenančiam ir deklaravusiam gyvenamąją vietą Panevėžio mieste. Centras yra biudžetinė, pelno nesiekianti savivaldybės įstaiga, priskiriama švietimo įstaigų grupei, – bendrojo lavinimo mokykla. Centras yra pagrindinė mokykla, suteikianti bendrą išsilavinimą ir teikianti dienos socialinę globą (Centro nuostatų 3, 4, 5 punktai). Gyventojams socialinės, mokymo paslaugos teikiamos ir gyventojai į centrą priimami tik sudarius sutartį dėl finansavimo. Nepilnamečių įstatyminiai atstovai turi pateikti pažymą apie deklaruotą gyvenamąją vietą (Centro nuostatų 21.5 punktas). Priimant į Centrą sudaroma dvišalė tėvų (globėjų) ir Centro direktoriaus sutartis (Centro nuostatų 22 punktas). Centro nuostatų 24 punkte nustatyta, kad ugdytinių tėvai už Centre teikiamas socialinės globos paslaugas moka pagal norminius aktus, reglamentuojančius socialinių paslaugų apmokėjimą, sudarę sutartį su Socialinės paramos skyriumi. E. G. įstatyminiai atstovai sudarė sutartį tik dėl mokymo paslaugų teikimo ir griežtai atsisako sudaryti sutartį dėl socialinių paslaugų teikimo bei mokėti bet kokias sumas už gaunamas paslaugas. E. G. įstatyminiai atstovai atsisakė pateikti duomenis, būtinus sutarčiai sudaryti, nepateikė pažymų, vengė įvykdyti nustatytus reikalavimus, būtinus atlikti iki sutarties pasirašymo. E. G. tėvams atsisakius sudaryti sutartį, negali būti reikalaujama, kad Centras teiktų paslaugas E. G..

Apeliaciniu skundu pareiškėjo E. G. įstatyminiai atstovai A. G. ir J. G. prašo pakeisti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimo motyvus. Apeliantų nuomone, teismas netinkamai pritaikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias ginčo santykius. Apeliantų nuomone, jų sūnus E. G. neturi mokėti už gaunamas socialines paslaugas. Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 111 „Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ 21.1 punkte nustatyta, kad dienos centruose už teikiamas paslaugas mokama priklausomai nuo asmens (šeimos) pajamų. Socialinę pašalpą gaunančios šeimos ir šalpos (socialinę) pensiją gaunantys asmenys nuo mokėjimo atleidžiami. Kiti paslaugų gavėjai moka iki 80 procentų suteikiamos paslaugos kainos. E. G. yra šalpos pensijos gavėjas nuo vaikystės ir niekada nebus invalidumo (dabar – prarasto darbingumo) pensijos gavėjas. E. G. iki gyvenimo pabaigos gaus tik šalpos pensiją, nes taip numatė įstatymų leidėjas. Todėl Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimo Nr. 111 „Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“ 21.2 punktas negali būti taikomas nagrinėjamu atveju. Teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tarp apeliantų ir Panevėžio miesto savivaldybės turėjo būti sudaryta socialinių paslaugų teikimo sutartis. Socialinę sritį reglamentuojantys įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai numato sutarties sudarymą su savivaldybe tik dėl apmokėjimo už gaunamas socialines paslaugas įstaigoje. Kadangi E. G. neturi mokėti už gaunamas socialines paslaugas, aukščiau nurodyta sutartis neturėjo būti sudaryta. Apeliantai pažymi, kad jie tinkamai atliko savo pareigas siekdami gauti sūnui socialines paslaugas, tinkamai bendradarbiavo su savivaldybe. Dėl kilusio konflikto ir paslaugų teikimo nutraukimo nėra jų kaltės. Apeliantai taip pat pažymi, kad įstaigos teikiamų socialinių paslaugų teikimą turi teisę nutraukti tik įstaigos direktorius. Socialinės paramos skyriaus vedėjas tokios kompetencijos neturi. Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-7-12 patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 47 punkte nustatyta, kad sprendimą dėl socialinių paslaugų asmeniui (šeimai) sustabdymo ir nutraukimo priima socialines paslaugas teikiančios įstaigos direktorius pagal įstatymų ir įstaigoje nustatytą tvarką. Apie socialinių paslaugų nutraukimą įstaigos direktorius turi informuoti Socialinės paramos skyrių per 7 darbo dienas. Apeliantai taip pat nurodo, kad paduodami skundą pirmosios instancijos teismui jie prašė panaikinti ir Panevėžio specialiojo ugdymo centro direktoriaus 2008 m. lapkričio 4 d. sprendimą Nr. 1-12-227. Tačiau teismas savo nutartimi skundo šioje dalyje nepriėmė, nes nebuvo išnaudotos visos apskundimo ikiteismine tvarka galimybės. Nepaisant to, Panevėžio specialiojo ugdymo centras byloje buvo paliktas kaip atsakovas. Apeliantų nuomone, šiuo atveju Panevėžio specialiojo ugdymo centras neturėjo būti įtraukiamas į procesą kaip atsakovas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio specialiojo ugdymo centras prašo patenkinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą.

Atsiliepimu į pareiškėjo E. G. įstatyminių atstovų A. G. ir J. G. apeliacinį skundą atsakovas Panevėžio miesto savivaldybės administracija prašo atmesti A. G. ir J. G. apeliacinį skundą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija k o nstatuoja:

IV.

Apeliaciniai skundai atmestini, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, papildant teismo sprendimo motyvus.

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimo Nr. PAG1-183, kuriuo nuo 2008 m. lapkričio 4 d. nutrauktos dienos socialinės globos paslaugos E. G., teiktos Panevėžio specialiojo ugdymo centre, teisėtumo ir pagrįstumo. Minėtame sprendime nurodyta, kad jis priimtas įvertinus socialinių paslaugų poreikį, tačiau tėvams atsisakius mokėti už teikiamas dienos socialinės globos paslaugas ir nesusitvarkius reikiamų dokumentų paslaugoms gauti. Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. kovo 13 d. įsakymu Nr. A1-67 ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-7-12 (t. 1, b. l. 15).

Skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėjai taip pat prašė panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus Asmens (šeimos) socialinių paslaugų skyrimo komisijos 2008 m. spalio 27 d. protokolą Nr. V₂-42. Teismas sprendimu bylą dalyje dėl šio reikalavimo nutraukė, pagrįstai pripažinęs, kad komisijos protokolas nėra administracinis aktas, betarpiškai sukeliantis pareiškėjui kokias nors teises ar pareigas. Ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis iš esmės apeliaciniais skundais neginčijama.

Socialinės apsaugos ir darbo ministro 2006 m. balandžio 5 d. įsakymu Nr. A1-94 (2007 m. kovo 13 d. įsakymo Nr. A1-67 redakcija) patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos aprašo 45 punkte nustatyta, kad sprendimas dėl socialinių paslaugų asmeniui (šeimai) skyrimo, sustabdymo ir nutraukimo priimamas socialinio darbuotojo, nustačiusio asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikį, teikimu savivaldybės institucijos nustatyta tvarka. Sprendimas dėl socialinės globos asmeniui skyrimo, sustabdymo ir nutraukimo priimamas per 30 kalendorinių dienų nuo socialinių darbuotojų asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio vertinimo išvadų pateikimo savivaldybei dienos (48 p.). Pagal Tvarkos aprašo 49 punktą socialinių paslaugų teikimas gali būti sustabdytas arba nutrauktas paaiškėjus, kad asmuo, besikreipiantis dėl socialinių paslaugų (vienas iš suaugusių šeimos narių, jo globėjas, rūpintojas), sąmoningai pateikė neteisingą informaciją socialinių paslaugų poreikiui nustatyti arba dirbtinai pablogino sąlygas, norėdamas gauti socialines paslaugas. O pagal Tvarkos aprašo 51 punktą socialinės paslaugos gali būti nutraukiamos, kai asmeniui, gaunančiam socialines paslaugas socialinių paslaugų įstaigoje, reikia keisti paslaugų rūšį. Tuo atveju priimamas sprendimas skirti kitas socialines paslaugas. Jokių kitų asmeniui (šeimai) teikiamų socialinių paslaugų nutraukimo pagrindų (sąlygų) šis teisės aktas nenumato.

Panašiai sprendimo dėl socialinių paslaugų nutraukimo priėmimo klausimai nustatyti ir Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2007 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. 1-7-12 patvirtinto Asmens (šeimos) socialinių paslaugų poreikio nustatymo ir skyrimo tvarkos apraše. Šio dokumento 47 punkte nurodyta, kad sprendimą dėl socialinių paslaugų asmeniui (šeimai) sustabdymo ir nutraukimo priima socialines paslaugas teikiančios įstaigos direktorius pagal įstatymų ir įstaigoje nustatytą tvarką. Apie socialinių paslaugų nutraukimą per 7 darbo dienas informuoja Socialinės paramos skyrių (t. 1, b. l. 94-100).

Nei vienas iš ginčijamame administraciniame akte nurodytų teisės aktų nenustato galimybės Panevėžio miesto savivaldybės administracijai nutraukti socialinių paslaugų teikimą vaikui invalidui, jo tėvams atsisakius mokėti už teikiamas dienos socialinės globos paslaugas ar nesusitvarkius reikiamų dokumentų paslaugoms gauti.

Savivaldybių administravimo subjektams, kaip viešojo administravimo subjektams taikomi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai.

Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis (galiojusi ginčijamo administracinio akto priėmimo metu) numatė, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Vadinasi, akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Pažymėtina, kad motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus. Nagrinėjamu atveju Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimas Nr. PAG1-183 nurodytų reikalavimų neatitinka. Jame faktinės aplinkybės, įrodymai bei konkrečios materialinės teisės normos, įgalinantys apriboti asmens subjektines teises socialinių paslaugų teikimo teisiniuose santykiuose, neišdėstyti ir neanalizuoti. Atsakovas priimtame administraciniame akte nenurodė argumentų ir teisinio pagrindimo, kodėl E. G. tėvai turi mokėti už pareiškėjui teikiamas socialinės globos paslaugas bei kokius konkrečiai dokumentus, kokiais teisės aktais nustatytus turėjo susitvarkyti, bet nesusitvarkė. Šios aplinkybės pakankamai aiškiai ir išsamiai neišdėstytos ir socialinių paslaugų skyrimo komisijos posėdžio protokole (t. 1, b. l. 14). Todėl jau vien šiuo pagrindu ginčijamas Panevėžio miesto savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėjo 2008 m. spalio 30 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu, ir pirmosios instancijos teismo sprendimu panaikintas visiškai pagrįstai.

Socialinių paslaugų sampratą, tikslus ir rūšis apibrėžia, socialinių paslaugų valdymą, skyrimą ir teikimą, socialinės globos įstaigų licencijavimą, finansavimą, mokėjimą už socialines paslaugas reglamentuoja Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas ( 1 str.). Socialinės paslaugos yra paslaugos, kuriomis suteikiama pagalba asmeniui (šeimai), dėl amžiaus, neįgalumo, socialinių problemų iš dalies ar visiškai neturinčiam, neįgijusiam arba praradusiam gebėjimus ar galimybes savarankiškai rūpintis asmeniniu (šeimos) gyvenimu ir dalyvauti visuomenės gyvenime (Įstatymo 3 str.). Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje išskiriamos dvi socialinių paslaugų rūšys: 1) bendrosios, 2) specialiosios. Specialiosioms paslaugoms priskiriama socialinė priežiūra ir socialinė globa (Įstatymo 8 str. 2 d.). Socialinė priežiūra yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui (šeimai) teikiama kompleksinė pagalba, kuriai nereikia nuolatinės specialistų priežiūros (8 str. 3 d.), o socialinė globa yra visuma paslaugų, kuriomis asmeniui teikiama kompleksinė pagalba, kuriai reikia nuolatinės specialistų priežiūros (8 str. 5 d.). Įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl socialinių paslaugų, kurių teikimą finansuoja savivaldybė iš savo biudžeto lėšų ar iš valstybės biudžeto specialių tikslinių dotacijų savivaldybių biudžetams, skyrimo asmuo (vienas iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjas, rūpintojas raštišku prašymu kreipiasi į asmens (šeimos) gyvenamosios vietos savivaldybę. Asmens socialinių paslaugų poreikis nustatomas individualiai pagal asmens nesavarankiškumą bei galimybes savarankiškumą ugdyti ar kompensuoti asmens interesus ir poreikius atitinkančiomis socialinėmis paslaugomis (Įstatymo 16 str. 1 d.). Socialinės paslaugos vaikui su negalia teikiamos sudarant sąlygas jam gyventi šeimoje, augti sveikoje ir saugioje aplinkoje ir organizuojant pagalbą, suderintą su švietimu ir ugdymu, asmens sveikatos priežiūra ir specialiosios pagalbos priemonėmis (Įstatymo 18 str. 3 d.).

Vaiko su sunkia negalia sąvoka pateikiama Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punkte: tai asmuo, kuriam pagal šį įstatymą nustatytas visiško nesavarankiškumo lygis ir pagal Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymą pripažintas sunkaus neįgalumo lygis.

Iš bylos duomenų matyti, kad E. G., g. 1998 metais, yra nustatytas sunkus neįgalumo lygis (Panevėžio apygardos administracinio teismo adm. byla Nr. I-42-379-2009, b. l. 53). E. G. į Panevėžio vaikų habilitacinio ugdymo centrą buvo priimtas nuo 2005 m. kovo 7 d., atsižvelgus į jo tėvo A. G. 2005 m. kovo 3 d. prašymą (ta pati byla, b. l. 131, 130). Panevėžio specialiojo ugdymo centro darbuotojo 2008 m. rugsėjo 1 d. surašytame Vaiko su negalia socialinės globos poreikio vertinime Nr. 1-12-173 E. G. pripažintas nesavarankišku, dėl ko jam rekomenduojama dienos socialinė globa dienos socialinės globos centre (ta pati byla, b. l. 88-90). Taigi, institucijos socialinis darbuotojas pripažino specialiųjų socialinių paslaugų poreikį pareiškėjui E. G..

Socialinių paslaugų įstatymo 26 straipsnyje, kuris yra Įstatymo VII skirsnyje, nustatyta, kad mokėjimo už socialines paslaugas dydis nustatomas atsižvelgiant į teikiamų asmeniui (šeimai) socialinių paslaugų rūšį ir į asmens (šeimos) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas (1 d.). Asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintu mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašu (3 d.). Šiame Įstatymo skirsnyje esančios normos taip pat reglamentuoja ir asmens (šeimos) finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimo, mokėjimo už specialiąsias socialines paslaugas dydžio klausimus. Tačiau atkreiptinas dėmesys į Įstatymo 38 straipsnio 3 dalį, kurioje nurodyta, kad šio įstatymo septintojo skirsnio nuostatos, susijusios su mokėjimu už socialines paslaugas asmenims, pradėjusiems gauti šias paslaugas iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2006 m. liepos 1 d.), netaikomos, išskyrus tuos atvejus, kai mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmeniui pagal teisės aktus, galiojusius iki 2006 m. liepos 1 d., buvo didesnis, negu nustatytas šiame įstatyme.

Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 14 d. nutarimu Nr. 583 patvirtintų Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą, kuris reglamentuoja asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžių nustatymo, pagalbos pinigų mokėjimo, asmens (šeimos narių) finansinių galimybių mokėti už socialines paslaugas vertinimo klausimus, 4 punktą konkretų asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydį nustato savivaldybė, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymu, šiuo Aprašu ir kitais teisės aktais. Mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmeniui (šeimai) nustatomas individualiai, atsižvelgiant į asmens (šeimos narių) finansines galimybes mokėti už socialines paslaugas ir asmeniui (šeimai) teikiamų socialinių paslaugų rūšį (5 p.). Asmens (šeimos) ir savivaldybės tarpusavio teisės ir pareigos, susijusios su asmens (šeimos) mokėjimu už socialines paslaugas, nustatomos rašytine socialines paslaugas gaunančio asmens (vieno iš suaugusių šeimos narių) ar jo globėjo (rūpintojo) ir savivaldybės sutartimi. Sutartyje privalo būti nustatyti konkretūs asmens (šeimos) mokėjimo už socialines paslaugas dydžiai pinigine išraiška ir mokėjimo tvarka (8 p.). šio Vyriausybės nutarimo 2 punkte nustatyta, kad pagal šį nutarimą nustatomas mokėjimo už socialines paslaugas dydis asmenims, pradėjusiems gauti socialines paslaugas po 2006 m. liepos 1 d. Gi asmenys, pradėję gauti socialines paslaugas iki 2006 m. liepos 1 d., už socialines paslaugas moka pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimą Nr. 111 ,,Dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo“, išskyrus tuos atvejus, kai jiems nustatytas mokėjimo už socialines paslaugas dydis yra didesnis už nustatytąjį pagal šiuo nutarimu patvirtintą Mokėjimo už socialines paslaugas tvarkos aprašą.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintos Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos 21 punkte nurodyta, kad už specialiąsias socialines paslaugas, teikiamas dienos globos įstaigose, mokama šia tvarka: 21.1 - dienos centruose – už teikiamas paslaugas mokama priklausomai nuo asmens (šeimos) pajamų. Socialinę pašalpą gaunančios šeimos ir šalpos (socialinę) pensiją gaunantys asmenys nuo mokėjimo atleidžiami. Kiti paslaugų gavėjai moka iki 80 procentų suteikiamos paslaugos kainos; 21.2 - asmenų su negalia dienos centruose – paslaugų gavėjas moka iki 50 procentų invalidumo pensijos už buvimą dieninėje grupėje, iki 80 procentų – už savaitinę grupę priklausomai nuo teikiamų paslaugų kainos ir rūšies.

Pareiškėjo E. G. įstatyminis atstovas A. G. tvirtina, kad jo sūnus nuo vaikystės yra šalpos (socialinę) pensiją gaunantis asmuo, ir pagal savo negalią būtent šalpos (o ne invalidumo) pensiją gaus iki gyvenimo pabaigos, todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomas minėtos Tvarkos aprašo 21.2 punktas.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas iš esmės šiuo klausimu sprendime nepasisakė, tik nurodė, kad vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais ir sudarydamas sutartį bei spręsdamas paslaugų teikimo rūšį ir jos apmokėjimo sąlygas, atsakovas gali išspręsti apmokėjimo už pareiškėjui teikiamas socialines paslaugas ginčus su jo tėvais. Teismas padarė išvadą, kad atsižvelgiant į neįgalaus vaiko interesus nutraukti jam paslaugų teikimą dėl iškilusių ginčų nėra pagrindo.

Byloje esančioje 2009 m. birželio 2 d. pažymoje apie A. G. pajamas (t. 1, b. l. 44) išvardintos nuo 2009 m. kovo 1 d. iki 2009 m. birželio 1 d. paskirtos išmokėti šalpos pensijos neįgaliam vaikui iki 18 metų, transporto išlaidų kompensacijos ir slaugos išlaidų tikslinės kompensacijos sumos ir nurodyta, kad A. G. išmokos paskirtos iki 2016 m. liepos 1 d. Tačiau duomenų, kokios išmokos buvo mokamos pareiškėjui E. G. (ar kuriam nors iš jo tėvų) ginčijamo administracinio akto priėmimo metu, byloje nėra. Todėl teisėjų kolegija šiuo atveju neturi galimybės vienareikšmiškai pasisakyti dėl Vyriausybės 1998 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 111 patvirtintos Tvarkos 21.1 punkto taikymo.

Dėl išdėstytų aplinkybių teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti apeliacinių skundų ir naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo, o šalys, spręsdamos ginčytinus klausimus, susijusius su specialiųjų socialinių paslaugų teikimu pareiškėjui E. G., kuriam pripažintas sunkus neįgalumo lygis, turi vadovautis aukščiau nurodytų bei kitų teisės aktų, reglamentuojančių tokių socialinių paslaugų skyrimo, teikimo bei mokėjimo už šias paslaugas klausimus, nuostatomis. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad priimant sprendimus išskirtinai turi būti atsižvelgiama į sunkią negalią turinčio E. G. interesus ir teisės aktuose numatytą jo teisę gauti socialines paslaugas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n utaria:

apeliacinius skundus atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus BaranovasArtūras DrigotasVaida Urmonaitė-Maculevičienė