Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016-02-26 sprendimu ieškovo ieškinį atmetė. Priteisė iš ieškovo atsakovei 1 150 Eur bylinėjimosi išlaidų. Nurodė įsiteisėjus sprendimui panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015-04-02 nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Teismas nustatė, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-798-826/2013, pripažino ieškovo H. V. nuosavybės teisę į 1/2 dalį ginčo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kaip į statybines medžiagas. IĮ „Garažas“ savininkas K. M. 1996-01-10 perleido UAB „Ūkas“ ginčo pastato dalį. Ieškovas kurį laiką veiklos nevykdė, todėl K. M., gavęs patalpas, siekė jas įteisinti, tačiau VĮ Registrų centro Klaipėdos filialas 2010-12-14 sprendimu Nr. (4.7.11.) KS-404 prašymą įrašyti gamybinio pastato kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą netenkino, o 2010-12-29 sprendimu Nr. (4.6.10.)RS-1002 netenkino prašymo įregistruoti nuosavybės teises. Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2011-02-10 sprendimu Nr. 42 teritorinio registratoriaus sprendimus paliko galioti. Akcentavo, jog Klaipėdos rajono Lėbartų valstybinis ūkis perdavė nurašytus pastatus nusigriauti, t. y. kaip statybines medžiagas. Iš 2013-02-15 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. 65/13/04 nustatė, jog ginčo negyvenamąsias patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), 2012-01-01 nuomos sutartimis iš UAB „Ūkas“ nuomojasi D. D., V. S., F. I. (F. I.), R. V., A. Š., K. K., A. A., o pagal 2012-01-01 panaudos sutartis patalpomis naudojasi A. R. (A. R.) ir A. R. (A. R.) (t. 2, b. l. 14–54). Įvertinęs šiose sutartyse pateiktų nuomos kainų ir nuomojamų patalpų ploto santykį, teismas padarė išvadą, kad sutarties kaina yra šalių susitarimas. 2013-04-29 UAB „Ūkas“ įsakymą (pateiktą tik jo kopiją), kuriuo bendrovės nuspręsta neimti nuomos mokesčio, kol vyksta šalių teisminiai ginčai, teismas vertino kaip leistiną ir tinkamą įrodomą (CPK 176 str. 1 d., 177, 197 str.), pateiktas 2015 m. nuomininkų patvirtinimas, kad pagal minėtą įsakymą bendrovei „Ūkas“ nuomos mokesčio jie nemoka. Argumentavo, jog žalos išraiška – nuostoliai, kurių dydis tūri būti realus, o ne tikėtinas, todėl sprendė, jog nesivadovauti nustatyta sutarties kaina nėra teisinio pagrindo. Motyvavo CK 4.48 str. 2 d. ir įvertinęs aplinkybę, jog visos nuomos ir panaudos sutartys savaime prieštarauja 1992-11-30 pastato perdavimo–priėmimo akto tikslui, – pastatas perduodamas tik nugriauti, padarė išvadą, jog UAB „Ūkas“ įgijo daugiau teisių, nei jų galėjo įgyti, tuo pažeidė CK 4.48 str., įvertinęs ir aplinkybes, jog Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimu ieškovui buvo pripažinta 1/2 dalis nuosavybės teisės į statybines medžiagas. Motyvavo CK 6.477 str. 2 d., reglamentuojančia, jog nuomos sutarties dalykas gali būti bet kokie nesunaudojamieji daiktai, ir sprendė, jog statybinės medžiagos į šią kategoriją nepatenka, todėl atmetė ieškovo argumentą, kad asmenys gali išnuomoti bet kokį daiktą. Teismas pritarė Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2011-02-10 sprendimo Nr. 42 motyvams, jog buvo atiduoti ne nekilnojamieji daiktai, o tik statybinės medžiagos, todėl daiktinės teisės ir neregistruotinos. Remdamasis išdėstytomis aplinkybėmis, teismas padarė išvadą, kad jokios pajamos nuomojant statybines medžiagas negali būti gaunamos, kadangi tai – sunaudotini daiktai, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškovo reikalavimo priteisti negautas nuomos pajamas.

Žemesnės instancijos teismas

Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2013-10-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-798-826/2013, pripažino ieškovui nuosavybės teisę į 1/2 dalį pastato kaip į statybines medžiagas, sprendimas įsiteisėjo tik 2014-03-17. Pastatas buvo įsigytas tik nusigriauti 1992 m. Nuo pastato įgijimo iki dabar praėjo 23 m. Pastatas buvo be pertvarų, į jį įdėta daug lėšų. Ieškovas nieko nėra padaręs, kad šį pastatą būtų galima nuomoti ir gauti pajamas, taigi turi teisę tik į statybines medžiagas. Pastatu nuo 1996 m. naudojasi, valdo, juo rūpinasi tik atsakovė. Ieškovas niekada nesinaudojo tuo pastatu kaip savininkas, o netgi nuomojosi patalpas iš atsakovės kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vienas iš akcininkų. Įstatymo leidėjas nustatė, jog bendraturtis turi teisę tik į duodamas pajamas, o ne į mistines ar išgalvotas, tačiau privalo tuo daiktu rūpintis ir jį išlaikyti (CK 4.76 str.). Pastatą iš pradžių pertvarkė K. M. IĮ „Garažas“, o po to UAB „Ūkas“. Pastate buvo sudarytos 7 nuomos ir 2 patalpų panaudos sutartys. Vienintelis nuomininkas D. D. per mėnesį mokėjo po 200 Lt (57,92 Eur), o R. V., V. S., A.Ž., A. A., K. K. ir F. I. mokėjo po 100 Lt nuomos mokesčio (28,96 Eur). Su dviem neįgaliais asmenimis, t. y. A. R. (A. R.) ir A. R. (A. R.) buvo sudarytos patalpų panaudos sutartys. Bendrai per mėnesį už patalpas buvo gaunama 800 Lt (231,70 Eur) nuomos mokesčio. Nuomininkai papildomai už elektrą nemokėdavo. Ieškovas apie šias nuomos sutartis žinojo. Nurodytos pajamos buvo gaunamos nuo 2012-04-01 iki 2013-05-01. Kai ieškovas pradėjo bylinėtis ir gąsdinti nuomininkus, jog prisiteis iš jų nuostolius, atsakovė priėmė 2013-04-29 įsakymą, jog nuomos mokesčio neims, kol baigsis teismo procesas. Laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2013-05-01 buvo gauta 10 400 Lt (800 Lt x13 mėn.) arba 3 012,05 Eur nuomos pajamų, jas dalijant pusiau išeitų 1 506,02 Eur. Tačiau laikotarpiu nuo 2012-04-01 iki 2015-04-01 ieškovas nemokėjo mokesčių už elektrą. Už UAB „Georamas“ atliktus pastato kadastrinius matavimus atsakovė sumokėjo 1 780,01 Lt (515,53 Eur), po to dar 600 Lt (173,77 Eur). Dar 1997 m. atsakovė įdėjo 8 metalines duris, už jas sumokėjo 40 000 Lt (11 584,80 Eur), 8 medines duris ir 30 langų, už tai sumokėjo 25 000 Lt (72 40,50 Eur). Ieškovo skundo pagrindu mokesčių inspekcija atlikusi atsakovės patikrinimą jokių pažeidimų nenustatė. Ieškovas teiginių, jog atsakovė neteisėtai ir nepagrįstai praturtėjo jo sąskaita, neįrodė. Atsakovė ieškovo pateiktos turto vertinimo ataskaitos neginčijo, nes byloje yra pateiktos rašytinės nuomos ir panaudos sutartys, kurių ieškovas neprašė pripažinti negaliojančiomis. Tik 2011 m. ieškovas pradėjo reikalauti iš nuomininkų sudaryti nuomos sutartis su juo, sakydamas, jog metus laiko neims nuomos mokesčio. Teismo padarytą išvadą, kad nuomos sutarties kaina yra tik šalių susitarimo reikalas, vertina kaip teisingą ir atitinkančią ginčo padėtį.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str.).

Dėl ginčo esmės (ne) atskleidimo, šalių ginčo santykių kvalifikavimo ir kt.

Pagal CPK 263 str. teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas nepažeidus ir tinkamai pritaikius materialiosios bei proceso teisės normas, pagrįstu – jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Tik teisminio nagrinėjimo metu ištyrus ir įvertinus įrodymus, remiantis įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklėmis, suformuluotomis CPK 176–185 straipsniuose, bei tinkamai nustačius turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti aplinkybes galima prieiti prie išvados, ar suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą teisminės gynybos yra pagrįstas, t. y. ar konstatuotinas teisės arba teisėto intereso pažeidimas ir ar jis gintinas.

Teisėjo vadovavimo procesui principas įtvirtina teisėjo pareigą jam, laikantis teisės į tinkamą teismo procesą, rungimosi ir kitų civilinio proceso principų, užtikrinti tinkamą bylos išnagrinėjimą, rūpintis, kad būtų nustatytos esminės bylos aplinkybės, esant pagrindui patikslinti šalių pareigą įrodinėti, nurodyti, kokias aplinkybes būtina nustatyti, kad būtų teisingai išnagrinėta byla, pasiūlyti pateikti įrodymus ir pagrįsti įrodinėjamas aplinkybes, pateikti klausimus šalių pozicijai byloje kylančiais klausimais išsiaiškinti (CPK 159, 179 str.).

Žemesnės instancijos teismas

Bendrosios nuosavybės teisė yra dviejų ar kelių savininkų teisė valdyti, naudoti jiems priklausantį nuosavybės teisės objektą bei juo disponuoti (CK 4.72 str. 1 d.). Jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios (CK 4.73 str. 3 d.). Bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti kiekvienas daiktas ar kitas turtas, jeigu įstatymai nenustato ko kita (CK 4.74 str.). Kiekvienas iš bendraturčių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro daikto (turto) duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru daiktu (turtu), taip pat privalo apmokėti išlaidas jam išlaikyti ir išsaugoti, mokesčiams, rinkliavoms ir kitoms įmokoms (CK 4.76 str.). Kadangi bendrosios nuosavybės teisės objektu gali būti labai įvairus turtas, tai gali egzistuoti pirmiau nurodytoje normoje nustatytų bendraturčio teisių įgyvendinimo bei pareigų vykdymo ypatumai, priklausomai nuo objekto paskirties, savybių, panaudojimo galimybių ir kitų reikšmingų veiksnių.

Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės. Prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims. Pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtu reikšmingas abiejose bylose. Nagrinėjamu atveju faktas dėl ieškovo nuosavybės teisės į daiktą pripažinimo buvo įrodinėjimo dalykas minėtoje civilinėje byloje Nr. 2-798-826/2013. Dėl šio fakto nėra ginčo ir šioje byloje (CPK 182 str. 2 p.).

Išanalizavusi ir įvertinusi bylos duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šalys faktiškai yra ginčo pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendraturtės. Ieškovui nuosavybės teisė į 1/2 dalį šio pastato, kaip statybines medžiagas, pripažinta Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. 2-798-826/2013 (sprendimas įsiteisėjo 2014-03-17, LITEKO, CPK 179 str. 3 d.). Šiame sprendime konstatuota aplinkybė, jog H. V. ir K. M. ginčo daiktą įsigijo po 1/2 dalį, turi teisinę reikšmę nagrinėjant šį ginčą, t. y. apskaičiuojant konkrečiu laikotarpiu konkrečiomis nuomos sutartimis už daikto nuomą (ne) gautų pajamų dydį, nustatant ir vertinant, kiek šių pajamų (ne) priteisti ieškovui ir kt.

Kita vertus, teismas, spręsdamas dėl (ne) gautų pajamų už daikto nuomą priteisimo klausimą, turėtų įvertinti laikotarpio, iki buvo priimtas ir įsiteisėjo minėtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2013-10-30 sprendimas, bylos duomenis, jų visetą ir atsižvelgti į CK 4.73 str. 3 d. normą, reglamentuojančią, jog, jeigu bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkretus kiekvieno bendraturčio dalių dydis nenustatytas, tai preziumuojama, kad jų dalys yra lygios. Juolab kad minėtas teismo sprendimas pavirtina nurodytą prezumpciją.

Byloje pateiktos daikto nuomos sutartys, šalių paaiškinimai apie nuomos veiklą leidžia pagrįstai manyti, jog atsakovė realiai nuomojo ginčo daiktą tretiesiems asmenims ieškovo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2012-04-01 iki 2015-04-01, už kurį ieškovas prašo priteisti 36 256,59 Eur negautų nuomos pajamų bei 2 787,67 Eur palūkanų (e. b. l. 40–80). Atsakovė yra juridinis asmuo, privalantis įstatymų nustatyta tvarka tvarkyti buhalterinę įmonės turto ir pajamų apskaitą. Atsižvelgiant į tai, teismui siūlytina pareikalauti iš atsakovės ir kitų asmenų buhalterinės apskaitos duomenų, kurie patvirtintų, kiek už daikto nuomą buvo gauta iš nuomininkų, kaip šie pinigai buvo įtraukti į bendrovės buhalterinę apskaitą ir pan.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ginčo pobūdį, ieškinio reikalavimų dydį, vadovaudamasi protingumo principu, siūlo bylą iš naujo nagrinėsiančiam teismui kritiškai vertinti aplinkybę, jog atsakovė nepateikė teismui 2013-04-29 įsakymo, kuriuo atsakovės ir penkių nuomininkų pasirašyta, jog nuomos mokesčio atsakovė iš jų neims, kol vyksta šalių teisminiai procesai, originalo bei nuomininkų patvirtinimo, jog jie nemoka jokių mokesčių atsakovei, nes mokėjimo ar nemokėjimo faktas visu pirma turi būti patvirtintas tinkamais rašytiniais įrodymais (e. b. l. 104, 105). Jeigu buhalterinė apskaita buvo vykdoma netinkamai, svarstytina dėl daikto nuomininkų kaip liudytojų apklausos teisme ar jų įtraukimo dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų (CPK 46 str.). Nuomininkų buhalterinės apskaitos duomenys ir paaiškinimai neabejotinai svarbūs, nes padėtų teismui nustatyti teisinę reikšmę byloje turinčią aplinkybę, o būtent tai, kokio ploto patalpas (-ą) atsakovė nuomojo (nuomoja), nes byloje esančiose daikto nuomos sutartyse nuomojamas plotas įvardijamas ne konkrečiai, o „apie 100 m²“/„apie 300 m²“.

Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, priešingai, nei vertino pirmosios instancijos teismas, atsakovei (ginčo daikto bendraturtei) pajamas generavo (ir, tikėtina, generuoja) daikto (pastato, įgyto nugriovimui, kaip statybinių medžiagų) nuoma. Ginčo pastatas liko faktiškai nenugriautas, nors 1992-11-30 Perdavimo–priėmimo akte IĮ „Garažas“ įsipareigojo tai atlikti iki 1993-12-31 (e. b. l. 20). Pastatas stovi iki šiol, jame vykdoma ūkinė veikla, pastato patalpos naudotos ir naudojamas nuomos, panaudos veiklai vykdyti (e. b. l. 20, 40–80, 82, 85) (CPK 185 str.).

Remdamasi anksčiau išdėstytomis ir įvertintomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija vertina kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįstas pirmosios instancijos teismo išvadas, jog: atsakovė, nuomodama daiktą, įgijo daugiau teisių, nei jų galėjo įgyti, taip pažeidė CK 4.48 str. 2 d., nes pastatas buvo perleistas nugriauti, o 1996-01-10 atsakovė iš K. M. įgijusi ginčo pastato dalį įgijo nuosavybės teisę į pastato statybines medžiagas; jokios pajamos nuomojant statybines medžiagas negali būti gaunamos, kadangi tai – sunaudotini daiktai (CPK 185 str., CK 4.74 str.).

Apeliantas pagrįstai argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog daiktas pagal savo savybes visgi yra konkretus pastatas, kuris buvo ir yra tvarkomas, remontuojamas, nuomojamas, eksploatuojamas kaip nekilnojamasis daiktas, o ne yra sunaudojamos statybinės medžiagos. Byloje sprendžiama ne apie tai, teisėtai ar ne pajamos gautos, teisėtai ar ne stovi ir naudojamas nugriovimui skirtas daiktas. Pažymėtina, kad valstybė nereikalavo nugriauti daiktą jau beveik 13 metų, nebuvo sprendžiama dėl UAB Ūkas“ galbūt neteisėtos veiklos nutraukimo, neteisėtai gautų pajamų išreikalavimo ir pan.

Pirmosios instancijos teismas sprendime iš esmės tik fragmentiškai paminėta aplinkybę dėl daikto nuomos kainos, jos dydžio, buvo pritarta atsakovės pozicijai, jog daikto nuomos kaina – šalių susitarimas. Tačiau šių aplinkybių teisinės reikšmės šalių ginčui išsamiau nenagrinėjo ir nevertino.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, jeigu dėl tirtinų aplinkybių apimties ir pobūdžio yra pagrindas išvadai, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reiškia, jog yra pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Minėti sprendimo trūkumai negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme, be to, šalys prarastų galimybę į apeliaciją.

Apibendrinusi išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šios bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Dėl šios priežasties apeliacinis skundas tenkinamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 str. 1 d. 4 p., 327 str. 1 d. 2 p., 329 str. 1 d.).