Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Nijolės Čekanauskienės, Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Dalytės Zlatkuvienės,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas T. B. yra individualią veiklą nuo 2016 metų vykdantis asmuo, tuo pat metu jis taip pat pagal darbo sutartį dirba Pasvalio sporto mokykloje (b.l.35). Byloje nėra ginčo, kad už 2016 metus pareiškėjas deklaravo 3770,69 Eur individualios veiklos apmokestinamų pajamų, nuo kurių priskaičiuota 537,32 Eur VSD įmokų ir 169,68 Eur PSD įmokų. Byloje taip pat nekeliamas ginčas dėl nurodytų įmokų dydžio apskaičiavimo teisingumo. Pagal T. B. prašymą Fondo valdybos Panevėžio skyrius 2017-05-09 sprendimu Nr.KA-SP1-248 pareiškėjui, kaip vykdančiam individualią veiklą atidėjo VSD ir PSD įmokų įsiskolinimo sumokėjimą ir jų mokėjimą išdėstė sprendime nurodytais terminais iki 2017-10-25 (b.l.28). Pareiškėjas minėtame Fondo valdybos 2017-05-09 sprendime nurodytais terminais įmokų įsiskolinimą sumokėjo (b.l.32). Pareiškėjas 2017-12-18 prašymu grąžinti jam už 2016 metus sumokėtas PSD įmokas (169,68 Eur) kreipėsi į Panevėžio teritorinę ligonių kasą, kuri šį jo prašymą pagal kompetenciją persiuntė nagrinėti Fondo valdybos Panevėžio skyriui (b.l.9). Fondo valdybos Panevėžio skyrius nagrinėjamojoje byloje skundžiamu 2018 m. sausio 17 d. sprendimu Nr. (7.16) 3-2194 atsisakė grąžinti pareiškėjui už 2016 metus sumokėtas PSD įmokas, konstatavęs, kad PSD permokos nėra, o teisės aktai nenumato galimybės individualią veiklą vykdantiems asmenims nemokėti PSD įmokų tais atvejais, jeigu jie tuo pačiu metu draudžiamu ir pagal darbo sutartį (b.l.5-66). Sprendimą apskundus išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, Fondo valdyba pripažino, kad Fondo valdybos Panevėžio skyrius Sprendimu pagrįstai ir teisėtai atsisakė pareiškėjui grąžinti PSD įmokas (b.l.7).

Pareiškėjas, prašydamas panaikinti Sprendimą, savo skundą iš esmės grindžia argumentu, kad individualios veiklos vykdymo metu jis dirbo pagal darbo sutartį, ir sveikatos draudimu jau buvo draudžiamas kaip asmuo, dirbantis pagal darbo sutartį, o skaičiuojant PSD įmokas nuo jo gaunamų papildomų pajamų (šiuo atveju- nuo iš individualios veiklos gaunamų pajamų), jo gaunamų sveikatos priežiūros paslaugų apimtis bei kokybė nepasikeičia. Pareiškėjo nuomone, taip pažeidžiamas teisingumo principas.

Ginčo teisiniams santykiams taikytinos iki 2017-01-01 galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo (toliau- ir VSD įstatymas) bei Lietuvos Respublikos sveikatos draudimo įstatymo (toliau- ir Sveikatos draudimo įstatymas) nuostatos. Pagal VSD įstatymo 3 straipsnį, viena iš socialinio draudimo rūšių-sveikatos draudimas, kai draudėjas draudžia sveikatos priežiūros paslaugoms ir kompensacijoms, numatytoms Sveikatos draudimo įstatyme. Sveikatos draudimas vykdomas Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka (3 straipsnio 5 punktas). Asmenų, kurie privalo mokėti arba už kuriuos mokamos sveikatos draudimo įmokos, kategorijos bei privalomojo sveikatos draudimo įmokų dydžiai yra nustatyti Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnyje (redakcija, galiojusi iki 2017-01-01). Pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalį (redakcija, galiojusi iki 2017-01-01), fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla, moka 9 procentų dydžio privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos socialinio draudimo įmokos.

Nei VSD įstatymas, nei Sveikatos draudimo įstatymas ar kiti teisės aktai nenumato išimties, kad individualią veiklą vykdantis asmuo galėtų būti atleidžiamas nuo privalomojo sveikatos draudimo įmokų mokėjimo tuo atveju, jeigu jis tuo pačiu metu laikomas apdraustuoju pagal Sveikatos draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalies 1 punktą (asmenys, už kuriuos šio Įstatymo nustatyta tvarka mokamos privalomojo sveikatos draudimo įmokos, nustatytos šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalyje). Vienintelis ribojimas numatytas 17 straipsnio 11 dalyje, nustatančioje, kad šio straipsnio 4 dalyje nurodytų fizinių asmenų, kurie verčiasi individualia ne žemės ūkio veikla, metinė privalomojo sveikatos draudimo įmoka nuo individualios veiklos pajamų skaičiuojama nuo sumos, ne didesnės kaip 48 Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydžių suma. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, laikytina, kad pareiškėjas, 2016 metais vykdęs individualią veiklą ir iš šios veiklos gavęs pajamų, privalėjo mokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas, kurios skaičiuojamos Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka (nuo sumos, nuo kurios skaičiuojamos jų socialinio draudimo įmokos). Pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2014-02-28 įsakymu Nr.V-149 patvirtinto Draudėjų permokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir palūkanų grąžinimo tvarkos aprašo 5 punktą, permokos grąžinamos, kai draudėjas suklydo ir sumokėjo per dideles valstybinio socialinio draudimo įmokų, baudų, delspinigių ir (ar) palūkanų sumas; draudėjas apskaičiavo ir sumokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas, baudas, delspinigius ir (ar) palūkanas, tačiau pagal Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo, kitų norminių teisės aktų, tarptautinių sutarčių nuostatas jų neturėjo mokėti. Pareiškėjas sumokėjo teisės aktais nustatytas privalomas sveikatos draudimo įmokas, apskaičiuotas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl jo sumokėtos įmokos nelaikytinos permoka ir jų grąžinti nėra teisinio pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

Pareiškėjas prašė, o šį prašymą teismo posėdyje patikslino pareiškėjo atstovė, sustabdyti bylą kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau- ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau- ir Konstitucija) 48 straipsniui.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, kad teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškindamas šią proceso teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad klausimas dėl teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija ir pagrindu teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstos teisinės abejonės (pagrįstas manymas) dėl taikytino teisės akto atitikimo Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, kad teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą); ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą, teismas sprendžia, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį (LVAT nutartys ir sprendimai: 2012-07-02 administracinėje byloje Nr. A662-2007/2012, 2013-09-13 administracinėje byloje Nr. A520-500/2013, 2014-11-19 administracinėje byloje Nr. A525-1648/2014 ir kt.). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo atstovės prašoma ištirti Sveikatos priežiūros įstatymo 17 straipsnio 2 dalis nagrinėjamojoje byloje nėra taikoma. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kaip nagrinėjamojoje byloje taikytinos Sveikatos draudimo įstatymo nuostatos galėtų prieštarauti Konstitucijos 48 straipsniui, o ir teismui nekyla jokių abejonių dėl šio įstatymo atitikimo Konstitucijai. Abstraktūs ir deklaratyvūs pareiškėjo teiginiai nepagrindžia būtinybės šioje byloje kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Sveikatos draudimo įstatymo normų konstitucingumo ištyrimo tam, kad byla būtų teisingai išnagrinėta. Todėl prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 133 straipsniu,

nusprendžia:

pareiškėjo T. B. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.