Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-14 · Administracinė byla Nr. I-1299-484/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-14
Bylos Nr.
I-1299-484/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-05680-2013-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
D. G., D. B.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, Laisvės atėmimo vietų ligoninei
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-1299-484/2016(Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05680-2013-8)Procesinio sprendimo kategorija 1.16.5; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 14 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. G. ir D. B. skundus atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, ir Laisvės atėmimo vietų ligoninei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja D. G. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2014-01-26 ir prašė priteisti iš atsakovų už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-09-30 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už turimą kvalifikacinę kategoriją – 7699,46 Lt, kas atitinka 2229,92 Eur (b. l. 1-2, 32).

Pareiškėjas D. B. kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino 2014-02-17, ir prašė priteisti iš atsakovo už laikotarpį nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 teisėtai priklausančią neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 9545,75 Lt, kas atitinka 2764,64 Eur (b. l . 51-52,76-77).

Pareiškėjai skunduose nurodė, kad yra statutiniai valstybės tarnautojai. Konstitucinis Teismas 2013 m. liepos 1 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto nuostatos, kuriomis vadovaujantis buvo sumažintas valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines klases, statutinių valstybės tarnautojų priedų už kvalifikacines kategorijas dydis, iš esmės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui. Apie tai sužinoję, pareiškėjai kreipėsi į Laisvės atėmimo vietų ligoninę dėl susidariusios darbo užmokesčio nepriemokos išmokėjimo ir informacijos apie šią nepriemoką pateikimo. Laisvės atėmimo vietų ligoninė prašymus atsisakė tenkinti, motyvuodama tuo, kad nėra nustatytas dėl neteisėtai sumažinto darbo užmokesčio patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas.

Atsiliepimas

Atsakovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė (toliau – LAVL), atstovaudama ir atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepimuose į skundus (b. l. 7-13, 58-63), sutiko, kad pareiškėjams turi būti kompensuota darbo užmokesčio nepriemoka, susidariusi dėl neproporcingai sumažintų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientų ir sumažinto priedo už kvalifikacinę kategoriją dydžio, tačiau nurodė, kad nesant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, atsakovas neturi objektyvių galimybių atlikti tikslių skaičiavimų, koks konkretus neišmokėto darbo užmokesčio dydis turėtų būti kompensuotas. Atsakovas teigė, kad darbo užmokestį pareiškėjams mokėjo vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, kurių nevykdyti negalėjo. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo, todėl neišmokėta darbo užmokesčio dalis pareiškėjams turėtų būti priteista iš Lietuvos valstybės, o ne iš Laisvės atėmimo vietų ligoninės. Vadovaujantis Darbo kodekso (toliau –DK) 27 straipsnio 2 dalimi, nurodė, kad pareiškėjai praleido 3 metų senaties terminą daliai reikalavimų, todėl prašo taikyti ieškinio senatį.

Proceso dalyviai į teismo posėdį neatvyko. Jiems apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymo nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Skundai atmestini.

Byloje ginčas kilo dėl statutinio valstybės tarnautojo darbo užmokesčio dalies, susidariusios dėl Konstitucijai prieštaraujančio reglamentavimo taikymo, priteisimo.

Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad pareiškėjai D. G. ir D. B. yra statutiniai valstybės tarnautojai (b. l. 15, 67). Statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos Valstybės tarnybos įstatymo nuostatos, reglamentuojančios darbo užmokesčio apmokėjimą (4 straipsnio 2 dalis). Taip pat nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad LAVL, vadovaudamasi tuo metu galiojusiais teisės aktais, ginčo laikotarpiu pareiškėjams mokėjo sumažintą darbo užmokestį. Pareiškėjai, manydami, kad jų teisė gauti teisingą atlygį už atliktą darbą yra pažeista, kreipėsi į teismą ir prašo jiems priteisti visą darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį dėl sumažinto pareiginės algos koeficiento. Atsakovas LAVL daliai pareiškėjų reikalavimų prašo taikyti ieškinio senaties terminą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos suformuotoje praktikoje konstatuota, jog teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu 3 metų ieškinio senaties terminu, nustatytu DK 27 straipsnio 2 dalyje (LVAT 2011-11-14 nutartis administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011). DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatos. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas nagrinėjamu atveju prašo taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinio senaties terminas šioje byloje taikytinas. Pareiškėja D. G. prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau į teismą kreipėsi 2013-10-22, t. y. praleidusi terminą kreiptis į teismą iki 2010-10-22. Pareiškėja nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjos skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Pareiškėjas D. B. prašo teismo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką nuo 2009-08-01, tačiau į teismą kreipėsi 2013-11-04, t. y. praleidęs terminą kreiptis į teismą iki 2010-11-04. Pareiškėjas nepateikė teismui prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir objektyvių įrodymų dėl termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Tokių aplinkybių nenustatė ir teismas, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo skundo reikalavimas nurodyta apimtimi atmestinas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis; žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-01-15 nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas toliau pasisako tik dėl tų pareiškėjų skundo reikalavimų, kuriems pareikšti ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

Šioje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimas, kuriame buvo konstatuota, kad teisinis reguliavimas, kuriuo buvo neproporcingai nustatyti sumažinti pareiginių algų koeficientai, prieštaravo Konstitucijai, taip pat konstatuota, kad, valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai ir dėl to valstybei negalint visa apimtimi vykdyti prisiimtų įsipareigojimų visuomenės nariams, konstitucinis socialinio solidarumo principas suponuoja proporcingą dėl tokios padėties patiriamų praradimų paskirstymą visuomenės nariams. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, be kita ko, nurodė, kad Konstituciniam Teismui pripažinus teisinį reguliavimą, kuriuo buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų sumažinimo mastas, prieštaraujančiu Konstitucijai, iš Konstitucijos 23 str. įstatymų leidėjui kyla reikalavimas be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.

Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje A669-602/2016, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį. Pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas 2014-12-22 nutarime nustatė analogišką įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą. Todėl teisingas kompensavimas yra siejamas su kompensavimu tiek, kiek patirtieji praradimai buvo neproporcingi.

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – ir Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį 2015-09-01.

Teismas, atsižvelgęs į paminėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, Grąžinimo įstatymo nuostatas, daro išvadą, kad pareiškėjų dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patirti praradimai turėtų būti kompensuojami pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą. Pareiškėjų patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui jau esant nustatytam įstatyme, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu, nes sumažintą darbo užmokestį mokėjusiai institucijai – LAVL – Grąžinimo įstatyme yra nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti pareiškėjų patirtus praradimus. Toks neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmo taikymas atitinka ir LVAT formuojamą praktiką nagrinėjamu klausimu administracinėse bylose Nr. A668-602/2016, A669-602/2016, kuriose LVAT nurodė, kad, įstatyme esant nustatytam patirtų praradimų kompensavimo mechanizmui, nėra pagrindo tenkinti reikalavimą priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį teismo sprendimu. Nagrinėjamu atveju nukrypti nuo tokios LVAT suformuotos praktikos nėra jokio pagrindo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad, galiojant nepagrįstai sumažinto darbo užmokesčio dalies grąžinimo mechanizmui, pareiškėjų reikalavimai priteisti neišmokėtas darbo užmokesčio dalis teismo sprendimu negali būti tenkinami.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendė:

Pareiškėjų D. G. ir D. B. skundus atmesti kaip nepagrįstus.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Ina Kirkutienė