Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Boleslovo Kalainio, teisėjų Nijolės Matuzevičienės, Virginijos Žindulienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. J. gynėjo advokato Arūno Koskaus apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžio, kuriuo V. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu trims mėnesiams. Pritaikius Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams. Paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoka į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (sąsk. Nr. (duomenys neskelbtini)), įpareigojant ją sumokėti per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, ir paskirtas įpareigojimas – bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos. Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią nuspręsta skaičiuoti nuo 2011 m. rugpjūčio 9 d.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. J. nuteistas už tai, kad 2011 m. gegužės 4 d. apie 21 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia kumščiu sudavė savo mažamečiui sūnui S. Š., g. (duomenys neskelbtini), du smūgius į nosį, padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistojo gynėjas advokatas Arūnas Koskus prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendį ir bylą nutraukti, atleidžiant V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant motinai E. E. be užstato. Nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonių ir civilinio ieškinio palikti galioti. Nuosprendį prašoma panaikinti ir bylą nutraukti Lietuvos Respublikos BPK 327 straipsnio 2 punkto pagrindu, nes nuteistasis visiškai atlygino nusikalstama veika padarytą žalą, sumokėjo teismo paskirtą įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, visiškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teisme dėl gynėjo nekompetencijos ir nepaaiškinimo šios būtinos sąlygos nesuprato ir prisipažino, kad sudavė smūgius, bet nurodė, kad tai padarė netyčia, anksčiau neteistas, gerai charakterizuojamas, ir tai leidžia manyti, kad V. J. laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą nukentėjusiojo atstovė pagal įstatymą D. Š. prašo apeliacinį skundą atmesti, nuosprendį palikti nepakeistą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas prašė atleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato, prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti, neatleisti V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, nukentėjusysis, jo atstovė pagal įstatymą, Radviliškio rajono vaiko teisių apsaugos skyriaus vedėja L. Paurienė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas tenkinamas.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus ir, nustatęs pavojingos veikos, atitinkančios BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtį, teisingai konstatavo, kad V. J. nežymiai sutrikdė sveikatą mažamečiui S. Š..

Apylinkės teismas svarstė V. J. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą, tačiau padarė išvadą, kad atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali būti taikomas, nes nėra sąlygų, numatytų įstatyme: V. J. nevisiškai pripažįsta kaltę, neatlygino žalos.

Iš tikrųjų, Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje yra numatyta galimybė asmenį, padariusį baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu yra šio straipsnio 2 dalyje numatytos sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų. Teismų praktikoje nustatyta, kad tam, jog asmuo būtų atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, turi būti nustatyta BK 40 str. 2 d. numatytų sąlygų visuma. Kolegijos nuomone, taikyti minėtą institutą V. J. atžvilgiu kliūčių nėra.

Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punkte esanti sąlyga imperatyviai nurodo, kad asmuo turi „visiškai pripažinti savo kaltę ir gailėtis padarius nusikalstamą veiką“. Toks visiškas kaltės pripažinimas neatsiejamas nuo to, kad kaltininkas besąlygiškai pripažįsta teismo nustatytus nusikalstamos veikos faktus, duoda teisingus parodymus, kurie sutampa su teismo nustatytomis esminėmis pripažintos įrodyta nusikalstamos veikos aplinkybėmis. Tačiau visiškas kaltės pripažinimas ir gailėjimasis neturi būti siejamas su kaltininko pareiga detaliai patvirtinti visas kaltinime esančias aplinkybes, pačiam duoti savo veikos teisinį įvertinimą. Negali būti preziumuojamas kaltės nepripažinimas, jei kaltininkas nemano savo veiksmais padaręs baudžiamajame įstatyme numatytą veiką ar savo veiksmams teikia kitokio pobūdžio kvalifikaciją.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje ir bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme V. J. pripažino visas kaltinime suformuluotas faktines nusikaltimo aplinkybes. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme, jis nurodė, kad norėjo sūnų pagąsdinti, todėl ir sudavė. Neapskaičiavo atstumo iki sūnaus, todėl taip ir išėjo. Pripažįsta, kad sužalojo sūnų, kaltina save kasdien (109 b. l.). Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, kad buvo suklaidintas gynėjo, todėl ir nurodė, kad sudavė netyčia, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, savo kaltę pripažino visiškai. Apeliantas savo elgesio nelaikė nusikalstamu, tačiau apeliacinės instancijos teisme savo elgesį įvertino kaip netinkamą, pripažino, kad padarė nusikalstamą veiką. Vadinasi, V. J. subjektyviai suvokė visuotinai priimtinoms elgesio normoms priešingą savo elgesio pobūdį ir bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose reiškė apgailestavimą dėl savo veiksmų. Aptarti apelianto parodymai, jo atgaila, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad jis prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl savo elgesio.

Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustato, kad atleistinas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo turi visiškai ar bent iš dalies atlyginti ir pašalinti žalą, jei ji buvo padaryta, arba įsipareigoti ją atlyginti. Kartu su apeliaciniu skundu teismui buvo pateikti įrodymai apie Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu priteistos 1500 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Todėl kolegija konstatuoja, kad ši atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlyga įvykdyta.

Sprendžiant klausimą dėl siūlomos laiduotojos, E. E., kolegijai nekyla abejonių dėl galimybes daryti nuteistajam teigiamą įtaką. E. E. yra nuteistojo motina ir, nors ji ir negyvena kartu su apeliantu, palaiko su juo glaudų ryšį, yra pradinių klasių vyr. mokytoja, turinti 39 metų pedagoginio darbo stažą, darbe charakterizuojama tik teigiamai, aktyviai dalyvaujanti visuomeninėje veikloje, niekada nebuvo įtariama, kaltinama ar nuteista už nusikalstamų veikų padarymą. Pirmosios instancijos teisme E. E. parodė, kad su sūnumi susiskambina kasdien, sutaria dėl moralinių vertybių. Iš apeliacinės instancijos teisme duotų E. E. parodymų matyti, kad ji suvokia savo sūnaus elgesio neteisėtą pobūdį ir garantuoja, kad daugiau V. J. įstatymų nepažeis. Visuma paminėtų aplinkybių rodo, kad E. E. supranta savo atsakomybę, gerai pažįsta savo sūnų ir yra pajėgi kontroliuoti V. J. elgesį, todėl kolegija mano, kad E. E. atitinka laiduotojams keliamus reikalavimus.

Esant Lietuvos Respublikos BK 40 straipsnyje numatytų sąlygų visumai ir teismo pasitikėjimo vertai laiduotojai, atsižvelgus į V. J. padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą), veikos padarymo aplinkybes, kaltininko asmenybę (jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, dirba, charakterizuojamas teigiamai), kolegija daro išvadą, kad V. J. nedarys naujų nusikalstamų veikų, ir yra pagrindas jį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą be užstato. Taigi skundžiamas nuosprendis panaikinamas ir byla nutraukiama (BPK 327 straipsnio 2 punktas).

Lietuvos Respublikos BK 67 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė nuteistajam, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės Baudžiamojo kodekso VI skyriuje numatytais pagrindais, skirti baudžiamojo poveikio priemones. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde prašoma palikti galioti nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonių ir civilinio ieškinio. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos nuomone, atleidus V. J. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jam skirtina baudžiamojo poveikio priemonė – 5 MGL dydžio įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą (BK 67 straipsnio 2 dalies 4 punktas (2010-12-02 įstatymo Nr. XI-1199 redakcija), 71 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 40 straipsniu, V. J. atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės perduodant jį E. E., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančiai (duomenys neskelbtini), atsakomybei pagal laidavimą be užstato, nustatant 1 metų ir 6 mėnesių laidavimo terminą, ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Skirti baudžiamojo poveikio priemonę – 5 MGL (650 Lt) dydžio įmoką į Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.

Nuosprendžio dalį dėl neturtinės žalos priteisimo nukentėjusiojo atstovei pagal įstatymą D. Š. palikti nepakeistą.