- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-02-04
- Bylos Nr.
- e2-193-370/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01290-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Danguolė Martinavičienė
- Ieškovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, VSDFV Vilniaus skyriaus
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „A.D.N.E.S.“
- Trečiasis asmuo
- VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.14.4Ieškinio priėmimas
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau VSDFV Vilniaus skyrius) atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutarties, kuria pasiūlyta ieškovui per nustatytą terminą įmokėti lėšas į teismo depozitinę sąskaitą, civilinėje byloje Nr. eB2-5205-823/2015 pagal ieškovo VSDFV Vilniaus skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „A.D.N.E.S.“ iškėlimo, trečiasis asmuo VMI prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas 2015-06-25 teisme gautame pareiškime prašė iškelti atsakovei bankroto bylą. Nurodė, kad atsakovė nesilaiko teisės aktų nustatytos Valstybinio socialinio draudimo įmokų mokėjimo tvarkos ir nemoka įmokų nuo 2009 m. 3 ketvirčio, 2009-10-01 atsakovė ieškovui buvo skolinga 1 214,93 Eur, skolos tik didėjo ir 2015 m. 2 ketvirtį atsakovės skolos siekia 3 835,29 Eur, iš jų – 320,58 Eur delspinigių. Nors ieškovas, siekdamas išieškoti įmokų įsiskolinimą, taikė atsakovei priverstinio poveikio priemones, tačiau lėšų negavo, ieškovo priverstinio vykdymo sprendimai antstolio buvo grąžinti. Pagal Juridinių asmenų registrui pateiktą atsakovės paskutinį balansą, t. y. balansą už 2008 metus, matyti, kad įmonė turėjo turto už 11 502 Eur, o mokėtinos sumos ir įsipareigojimai siekė 14 007,76 Eur. Registrų duomenimis atsakovė nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi. Ieškovo nuomone, atsakovė yra nemoki, todėl keltina bankroto bylą.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi pasiūlė ieškovui per nustatytą terminą sumokėti 2 000 Eur į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą. Teismas, vadovaudamasis Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) normomis, įvertinęs ieškovo nurodytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus, taip pat faktus, jog atsakovės atsiliepimo ir duomenų iš atsakovės pagal ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalį negauta, paskutinės atsakovės finansinės atskaitomybės Juridinių asmenų registro duomenys yra tik už 2008 m., o atlikus procedūrinius veiksmus (keturis kartus vykdžius bankroto administratoriaus atrankos procedūrą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 647 patvirtintas Bankroto administratorių atrankos taisykles) visi administratoriai atsisakė administruoti įmonę, konstatavo prielaidą, jog įmonė faktiškai neveikia, turto neturi ir jo nepakaks nei kreditorių reikalavimams, nei teismo ir administratoriaus išlaidoms apmokėti, todėl padarė išvadą, jog yra pagrindas taikyti ĮBĮ 10 straipsnio 10 dalies 1 punktą ir pasiūlyti ieškovui sumokėti 2 000 Eur dydžio pinigų sumą, kuri būtų naudojama teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, o jam įvykdžius šį nurodymą, spręsti klausimą dėl supaprastinto bankroto proceso taikymo.
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskirajame skunde ieškovas (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 28 d. nutartį. Apeliantas nurodė, kad tokia teismo nutartis pažeidžia teisingumo ir protingumo principus, nes dar labiau padidintų Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau Fondas) nuostolius. Apeliantas yra išlaikomas iš Fondo ir jo veikloje nėra numatyta lėšų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Toks pasiūlymas pažeidžia ir viešąjį interesą, nes atsisakius priimti ieškinį bei atsakovei iškelti bankroto bylą, suteikiama galimybė toliau pažeisti kreditoriaus interesus. Kreditorius savo teises gali apginti tik įmonei iškėlus bankroto bylą, nes priverstinio poveikio priemonės, taikytos atsakovei, buvo neveiksmingos, skola Fondo biudžetui nesumokėta. Apelianto nuomone, bylos aplinkybės neleido padaryti vienareikšmės prielaidos, kad atsakovo turimo turto nepakaktų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti. Pagal bylos aplinkybes, įmonė neteikė finansinės atskaitomybės nuo 2009 m., tačiau darbuotojai, išskyrus bendrovės vadovą, iš įmonės buvo atleisti 2011 m. sausio mėnesį, todėl darytina prielaida, kad įmonė veiklą vykdė ir realiai nustatyti, ar laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2015 m. įmonės turtas sumažėjo ar padidėjo, nėra galimybės, nes įmonės vadovas ieškovui informacijos neteikė, nors buvo įpareigotas tai padaryti. Įmonės vadovui ieškovo dokumentai dėl kreipimosi į teismą ir priminimas dėl vadovui pareigos pateikti teismui dokumentus vykdant ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalyje nurodytą pareigą buvo įteiktas 2015-06-15. Šios aplinkybės bei įstatymo nuostatos dėl vadovo atsakomybės laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir administratoriaus teisė pareikšti ieškinį įmonės vadovui dėl žalos atlyginimo, apelianto nuomone, leidžia manyti, kad lėšų teismo ir administravimo išlaidoms gali būti gauta ir tokiu atveju šios išlaidos bus apmokamos ne iš administravimo išlaidų. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo padavė valstybės institucija, teismas galėtų taikyti supaprastintą bankroto procesą, ir tai neprieštarautų teisminei praktikai. ĮBĮ normos yra viena iš rinkos ekonomikos priemonių, kuria siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir iš rinkos pašalinti nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas netenkintinas.
Iš atskirojo skundo argumentų matyti, kad nagrinėjamoje byloje ieškovas iš esmės teigia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos aplinkybes ir įrodymus bei nepagrįstai pasiūlė ieškovui užtikrinti bankroto bylos iškėlimo ir nagrinėjimo supaprastinto proceso tvarka galimybę, įnešant piniginę sumą į teismo depozitinę sąskaitą.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria pasiūlyta ieškovui sumokėti lėšų sumą į teismo depozitą, yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos padarytu bylos aplinkybių bei įrodymų įvertinimu ir nemato jokio pagrindo padaryti priešingos išvados, nes pirmosios instancijos teismas nepažeisdamas įrodymų vertinio taisyklių (CPK 185 str.) bei įmonių bankroto teisės normų, reglamentuojančių bankroto bylos iškėlimo procedūrą, padarė pakankamai pagrįstą prielaidą, jog įmonė neveikia ir neturi turto, kurio užtektų teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti ( ĮBĮ 10 str. 10 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto pozicija, jog šioje byloje pažeistas ir turėtų būti ginamas viešasis ar valstybinės institucijos interesas. Asmenų (neišskiriant ir valstybės ar jos institucijų) turtinių ar neturtinių interesų, kartu ir viešojo interesų gynimas gali būti realizuojamas tik įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo atveju ieškovas kreipėsi į teismą įstatymo nustatyta tvarka ir teismas įvykdęs visus įstatymo numatytus procesinius veiksmus bei remdamasis įstatymu (išimčių šiam ieškovui numatyta nėra) padarė išvadą, jog yra pakankama prielaida, kad atsakovė neturi turto. Su tokia išvada sutiktina. Aplinkybės, jog atsakovė nuo 2009 m. neteikė Juridinių asmenų registrui savo veiklos finansinės atskaitomybės, nuo 2011 m. yra atleidusi darbuotojus, nevykdė jokių ieškovo privalomųjų nurodymų, o priverstinio vykdymo priemonės taip pat nebuvo veiksmingos (antstolis dar 2012 m. grąžino visus ieškovo sprendimus dėl priverstinio skolų išieškojimo su Turto neradimo aktais) yra pakankamai akivaizdžios ir pagrįstos paties ieškovo įrodymais. Aplinkybė, jog atsakovės vadovas priėmė siųstus ieškovo dokumentus ir remiantis teisės normomis dėl vadovo atsakomybės už nesavalaikį kreipimąsi į teismą galima daryti prielaidą, jog gali atsirasti lėšų įmonei administruoti, vertintina kaip nepagrįsta. Be to, ir apeliacinės instancijos teismui nepateikta įrodymų, jog atsakovė realiai turi turto, darbuotojų, vadovą.
Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teismo nutarties naikinti nėra jokio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 336-339 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nustatyti naują 5 dienų terminą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. nutartimi nustatyto pasiūlymo įvykdymui.