- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-06-23
- Bylos Nr.
- eI-974-583/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-63-3-00426-2017-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Remigijus Arminas, Laimutė Jokubauskaitė, Vida Stonkuvienė
- Pareiškėjas
- A. L.
- Suinteresuotas asmuo
- Rietavo savivaldybės administracijai, R. J., S. G.
- Advokatai
- Domicelė Baltrušaitienė
Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės, Vidos Stonkuvienės,
2017 m. birželio 20 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. L. prašymą suinteresuotiems asmenims Rietavo savivaldybės administracijai, R. J. ir S. G. dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi prašymu į teismą prašydama atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui J. K.priklausiusį nekilnojamąjį turtą: gyvenamąjį namą, du svirnus, tris tvartus, kluoną, buvusius (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje ir į Lietuvos Respublikos valstybės išmokas už juos, pateikiant nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku pavirtinančius dokumentus.
Pareiškėja prašyme nurodo, jog jos tėvas J. K., gyvenęs (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje buvo okupacinės valdžios neteisėtai represuotas ir nuo 1945 m. sausio 22 d. iki jo mirties (duomenys neskelbtini), buvo laikomas laisvės atėmimo vietoje Archangelsko srityje. Teigia, kad jos tėvui priklausė nekilnojamasis turtas – vienas gyvenamasis namas, du svirnai, trys tvartai ir vienas kluonas, buvęs (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje. Anksčiau nurodytas aplinkybes patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1990 m. birželio 6 d. pažymėjimas Nr. 8-1519/90, Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017 m. sausio 11 d. pažyma Nr. R4-45 ir Šiaulių apygardos teismo 1928 m. liepos 19 d. liudijimas Nr. 10429. Nurodo, kad 1952 m. visa pareiškėjos šeima buvo priversta išsikraustyti iš namų ir apsigyventi pas kitus žmones. Pareiškėjos tėvų turėti pastatai buvo griaunami ir nugriauti, o iš griaunamų pastatų likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti Žemaitės kolūkio, vėliau vadinamo kolūkio „Banga“ vardu, pastatai (pareiškimo 2 puslapio 2 pastraipa). Pareiškėja taip pat akcentuoja, kad jos seseriai S. G. buvo atkurtos nuosavybes teises į jų tėvui nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausiusią žemę, kuria pretendentės pasidalino, tačiau ji buvo priversta parduoti jai priklausiusio žemės sklypo dalį, kadangi dėl sunkios sveikatos būklės neturėjo galimybės jos dirbti.
Pareiškėja nurodo, kad per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus nesikreipė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui J. K. priklausiusį nekilnojamąjį turtą dėl sunkios sveikatos būklės. Pažymi, jog jai atlikta eilė operacijų, diagnozuotas cukrinis debetas, širdies ligos, nuolatos prastai jaučiasi, ne kartą gydėsi ligoninės stacionare. Taip pat pareiškėja teigia, jog neturėjo žinių kada ir kur kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui priklausiusius, tačiau vėliau ne dėl jos šeimos kaltės, nugriautus pastatus. Atkreipia dėmesį, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, teismas piliečiams kurie dėl svarbių priežasčių praleido terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, gali atnaujinti praleistą terminą. Pareiškėjos nuomone nurodytos termino praleidimo priežastys yra laikytinos svarbiomis, todėl yra pagrindas atnaujinti praleistą terminą.
Teismo posėdžio metu pareiškėjos atstovė advokatė Domicelė Baltrušaitienė nurodė, kad palaiko prašymą jame nurodytais argumentais ir prašo jį tenkinti.
Teismo posėdžio metu pareiškėja A. L. nurodė, jog palaiko prašymą jame nurodytų argumentų pagrindu ir prašo jį tenkinti.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Rietavo savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjos prašymą nurodo, kad jam neprieštarauja ir sutinka, jog pareiškėjai būtu atnaujintas terminas paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.
Suinteresuoti asmenys R. J. ir S. G. su pareiškėjos prašymu sutinka.
Suinteresuoti asmenys bei jų atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Šios administracinės bylos nagrinėjimo dalyku yra pareiškėjos A. L. prašymo, kuriuo prašoma atnaujinti terminą paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises (kompensuojant valstybės išmokomis) į buvusio savininko J. K. nuosavybės teise valdytą nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, du svirnus, tris tvartus, kluoną buvusius (duomenys neskelbtini), Telšių apskrityje (pagal dabartinį administracinį suskirstymą - (duomenys neskelbtini), Rietavo rajono savivaldybėje) bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryši su savininku patvirtinančius dokumentus, pagrįstumo klausimas.
Administracinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad J. K., miręs (duomenys neskelbtini), iki nacionalizacijos (duomenys neskelbtini), Rietavo rajono savivaldybėje valdė nekilnojamąjį turtą – gyvenamąjį namą, du svirnus, tris tvartus ir kluoną, o pareiškėja yra J. K. dukra.
Pareiškėja prašyme nurodo, jog per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnyje nustatytą terminą nesikreipė į kompetentingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvui priklausiusius pastatus dėl sunkios sveikatos būklės. Pareiškėja teigia, kad daug metų yra prastos sveikatos būklės, patyrusi eilę operacijų, serga cukriniu debetu, širdies ligomis, ne kartą gydyta ligoninės stacionare. Taip pat pareiškėja akcentuoja, jog neturėjo reikiamų žinių savarankiškai pradėti nuosavybės teisių atkūrimo procedūros.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą skirtingu laikotarpiu reguliavęs 1991 m. birželio 18 d. Aukščiausiosios Tarybos įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas apibrėžė asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, ratą, šios nuosavybės atkūrimo sąlygas ir tvarką. Pastarajai priskiriami ir terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams, patvirtinantiems nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku, paduoti. Terminai prašymams atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą bei dokumentams pateikti buvo prailginami, taip sudarant galimybę visiems pretendentams realizuoti įstatymo nustatytą teisę susigrąžinti visą ar dalį išlikusio nekilnojamojo turto, prarasto dėl jo nacionalizavimo. Apie terminus prašymams paduoti buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, todėl suinteresuoti asmenys turėjo šiuos terminus žinoti. Galutinį terminą prašymams paduoti nustatė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, numatęs, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turėjo būti paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai tiems, kurie prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą padavė laiku – iki 2003 m. gruodžio 31 d. Nustatydamas galutinį terminą, įstatymas nustatė galimybę piliečiams, praleidusiems terminą prašymams paduoti, jį atnaujinti, tačiau tik tuo atveju jei toks terminas praleistas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Tai reiškia, jog asmenys, turėję teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, prašymus galėjo paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o padavę prašymus – iki 2003 m. gruodžio 31 d. paduoti dokumentus. Būtent šiems asmenims, minėtos galimybės nerealizavusiems įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių, terminas paduoti prašymą gali būti atnaujinamas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-858-2286/2013). Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, kad teisės normų, reglamentuojančių nuosavybės teisių atkūrimą, visuma leidžia daryti išvadą, kad terminas prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir įstatymo nustatytiems dokumentams paduoti, gali būti atnaujinamas tik tiems asmenims, kurie turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir galimybę paduoti prašymą, bet nerealizavo šios galimybės įstatymo nustatytu terminu dėl svarbių priežasčių. Prašymo padavimas, jo terminas ir šio termino atnaujinimas tarpusavyje susiję. Neįgijus teisės paduoti prašymą, neįgyjama ir teisė prašyti atnaujinti terminą tokiam prašymui paduoti, o nustačius, kad pareiškėjas vertinamu atveju neturi teisės atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, argumentai dėl teisės aktų nustatytų terminų praleidimo priežasčių nėra teisiškai reikšmingi, todėl nevertinami (pvz. žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-130/2008; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-858-904/2013). Todėl pirmiausia būtina įvertinti ar pareiškėja pagal teisinį reguliavimą turi subjektinę teisę paduoti prašymą į pareiškime įvardijamo turto nuosavybės teisių atkūrimą.
Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis numato, jog nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą: 1) žemę; 2) miškus; 3) vandens telkinius; 4) ūkinės – komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius; 5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, jog nuosavybės teisės atkuriamos ir į neišlikusį šio straipsnio 1 dalies 1, 2 ir 3 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą. Nuosavybės teisės atkuriamos ir į tą šio straipsnio 1 dalies 4 bei 5 punktuose nurodytą nekilnojamąjį turtą, kuris 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikęs, tačiau po to jo neliko dėl valstybės, savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reguliavimą darytina išvada, kad asmeniui nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik į išlikusius iki 1991 m. rugpjūčio 1 d. ūkinės - komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius ir gyvenamuosius namus bei jo priklausinius, išskyrus atvejus kai šie pastatai 1991 m. rugpjūčio 1 d. buvo išlikę, tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų.
Pareiškėja skunde nurodo, kad jos tėvo nuosavybės teise valdytas gyvenamasis namas ir jo priklausiniai – du svirnai, trys tvartai ir kluonas, buvę (duomenys neskelbtini), Rietavo rajono savivaldybėje, buvo nugriauti kolūkinės santvarkos laikotarpiu, o iš griaunamų pastatų likusių statybinių medžiagų buvo pastatyti Žemaitės kolūkio, vėliau vadinamo kolūkio „Banga“ vardu, pastatai (pareiškimo 2 puslapio 2 pastraipa). Paminėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra jokių archyvinių ar kitų duomenų leidžiančių paneigti pačios pareiškėjos pareiškime nurodytas aplinkybes, kad pastatai dėl kurių nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėja siekia pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, yra išlikę arba buvo išlikę 1991 m. rugpjūčio 1 d., tačiau vėliau jų neliko dėl valstybės ar savivaldybės institucijų priimtų sprendimų. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, nurodytą teisinį reguliavimą, suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, konstatuotina, jog J. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos priklausę pastatai nepatenka į objektų, numatytų Atkūrimo įstatymo 3 straipsnyje, į kurios gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, sąrašą, todėl pareiškėja neturi subjektinės teisės paduoti prašymo dėl nuosavybės teisių į juos atkūrimo. Remiantis aukščiau nurodytu darytina išvada, kad pareiškėja iš vis negali būti laikoma praleidusia Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nustatytus terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises bei pateikti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Konstatavus šią aplinkybę ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegija neturi pagrindo svarstyti praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo klausimo iš esmės, todėl pareiškėjos prašymas atmestinas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo
Teisme gautas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Klaipėdos skyriaus prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo. Prašyme nurodyta, kad teikiant antrinę teisinę pagalbą A. L. pagal 2017 m. kovo 17 d. sprendimą Nr. 2.3-(NTP-2)-16-T-662-6338 antrinės teisinės pagalbos išlaidos yra 138, 96 Eur.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 42 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu proceso šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, teismas savo iniciatyva, gavęs iš valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą organizuojančios institucijos duomenis apie apskaičiuotas teisinės pagalbos išlaidas, išsprendžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą, mutatis mutandis taikydamas šio įstatymo 40 ir 41 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr. LVAT 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr.AS822–485/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 20, 2010 m.). Įvertinus tai, kad pareiškėjos prašymas visa apimtimi atmetamas kaip nepagrįstas, prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teismas,
nusprendžia:
Pareiškėjos A. L. prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Klaipėdos apygardos administracinį teismą arba tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui.