Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutarimo A. S. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

A. S. kaltinamas tuo, kad, būdamas UAB „Voluktė“ vadovu, nevisiškai įvykdė 2009 m. lapkričio 24 d. Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – VDI) Kauno skyriaus reikalavimą Nr. R1 0759-0107, įpareigojantį iki 2009 m. gruodžio 28 d. pašalinti reikalavime nurodytus pažeidimus, t.y. iki 2009 m. gruodžio 28 d. visiškai atsiskaityti su atleistu iš darbo darbuotoju A. B. (apskaičiuoti ir sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laiką, darbo užmokestį už viršvalandinį darbą ir darbą naktį ir kt., t.y. įvykdyti VDI Kauno skyriaus reikalavimo Nr. 0759-0107 3, 4 p.) ir taip pažeidė ATPK 41² straipsnio 1 dalį.

Kauno miesto apylinkės teismas 2010 m. balandžio 26 d. nutarimu nutarė nutraukti administracinio teisės pažeidimo bylą, kadangi nebuvo padaryto administracinio teisės pažeidimo. Teismas pažymėjo, kad darbo ginčų nagrinėjimas neįeina į VDI Kauno skyriaus kompetenciją, taip pat nurodė, kad tarp UAB „Voluktė” ir buvusio darbuotojo A. B. kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, jau yra nagrinėjamas teisme (Kauno miesto apylinkės teismo civilinė byla Nr. L2-9100-638/2010).

Apeliaciniu skundu VDI Kauno skyrius prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutarimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė bylos nagrinėjimo kompetencijos (žinybingumo) ribas, taip pat nemotyvavo, kodėl laiko, jog A. S. nuobauda neskirtina už VDI Kauno skyriaus reikalavimo Nr. R1 0759-0107, įpareigojančio suskaičiuoti ir sumokėti darbuotojui darbo užmokestį už darbą naktį, nevykdymą.

2010 m. birželio 8 d. atsiliepime į apeliacinį skundą A. S. nurodo, kad tarp šalių yra kilęs darbo ginčas, kurio nagrinėjimas neįeina į VDI Kauno skyriaus kompetenciją.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

II.

Lietuvos Respublikos darbo kodekso 32 straipsnyje nustatyta, kad kaip darbdaviai laikosi kodekso, darbo įstatymų, kitų norminių teisės aktų bei kolektyvinių sutarčių normatyvinių nuostatų, pagal įstatymų nustatytą kompetenciją kontroliuoja ir jų pažeidimų prevenciją vykdo Valstybinė darbo inspekcija ir kitos institucijos. Iš šios teisės normos matyti, jog Valstybinei darbo inspekcijai pavesta atlikti šiuos veiksmus: kontroliuoti kaip laikomasi darbo teisinius santykius reguliuojančių normų bei vykdyti pažeidimų šioje srityje prevenciją.

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1768 redakcija) 4 straipsnyje taip pat nustatyta, kad pagrindinis šios institucijos uždavinys – vykdyti prevenciją pažeidimų, kurie gali atsirasti darbo teisinių santykių srityje, bei nurodyta, kad ši prevencija vykdoma, kontroliuojant, kaip laikomasi teisės aktų, ir konsultuojant darbuotojus bei darbdavius. Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją, vykdant pastarajai pavestus uždavinius, nustato Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 6 straipsnis. Iš šio straipsnio matyti, kad šiai institucijai nėra suteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio darbo ginčų ir priiminėti dėl jų sprendimus. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką analogiškos kategorijos bylose taip pat darytina išvada, jog Valstybinei darbo inspekcijai Valstybinės darbo inspekcijos įstatymo 4 straipsniu priskirto uždavinio turinį sudaro prevencija ir kontrolė tų darbo įstatymo pažeidimų, kurie tiesiogiai atima ar apriboja įstatymų nustatytas darbuotojų teises turėti tam tikras darbo ir poilsio sąlygas, t. y. iš esmės bendro pobūdžio materialines teises, kurios skirtos užtikrinti visų darbuotojų teises ir kurių pažeidimas yra akivaizdus. Paprastai tokios teisės yra įstatymo aiškiai suformuluotos ir reikalavimai jų laikytis nustatyti imperatyvia forma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugsėjo 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8 – 727/2003).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė spręsti darbo ginčus pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 286 straipsnį yra suteikta darbo ginčus nagrinėjantiems organams – darbo ginčų komisijai ir teismui. Šių institucijų kompetencijai pavesta spręsti darbo ginčus, kurie Lietuvos Respublikos darbo kodekso 285 straipsnyje apibrėžiami kaip nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo. Iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad darbo ginčų nagrinėjimas, t. y. nustatymas faktinių aplinkybių, jų teisinis įvertinimas bei sprendimų dėl darbo ginčo esmės priėmimas, nepatenka į Valstybinės darbo inspekcijos kompetenciją. Kaip matyti iš pateikto apibrėžimo, individualus darbo ginčas tarp konkretaus darbuotojo ir darbdavio gali kilti ir dėl tam tikrų faktinių aplinkybių buvimo ar nebuvo (jų vertinimo), ir dėl darbo santykiams taikytinos teisės turinio (jo aiškinimo ir taikymo).

Iš bylos duomenų matyti, kad tarp A. S. ir A. B. buvo kilęs individualaus pobūdžio darbo ginčas dėl išmokų, susijusių su darbo užmokesčiu, ir dėl šio ginčo 2010 m. spalio 20 d. Kauno miesto apylinkės teismas priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. L2-9100-638/2010 (b. l. 2, b. l. 5). Šiuo atveju ginčas buvo kilęs ir dėl faktinių aplinkybių ir dėl teisės normų taikymo. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybinei darbo inspekcijai nesuteikta teisė spręsti individualaus pobūdžio ginčus, todėl VDI Kauno skyriaus reikalavimas Nr. R1 0759-0107 šioje dalyje negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.

Apibendrinusi išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, teismas išsamiai ir tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatytas aplinkybes, teisingai konstatavo, kad tarp A. S. ir A. B. buvo kilęs darbo ginčas, kuris šiuo metu yra išnagrinėtas Kauno miesto apylinkės teisme civilinėje byloje Nr. L2-9100-638/2010, todėl pakeisti ar panaikinti teismo nutarimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas netenkinamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2010 m. balandžio 26 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.