Panevėžio apylinkės teismo sprendimas

Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjas Virginijus Skaraitis

viešame teisiamajame posėdyje pagreitinto proceso tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, kurioje

V. Ž. , a. k. (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, vedęs, vidurinio išsilavinimo, bedarbis (registruotas darbo biržoje) gyv. (duomenys neskelbtini), gyvenamąją vietą deklaravęs ten pat, neteistas (2012 m. kovo 28 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis, kuriuo V. Ž. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 1 d., neįsiteisėjęs) ,

kaltinamas nusikalstamomis veikomis, numatytomis Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d., 145 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Kaltinamasis V. Ž. 2012 m. kovo 28 d. apie 20:30 val. (duomenys neskelbtini), L. Ž. gyvenamajame name, tyčia vieną kartą sudavė savo žmonai D. Ž. į veido sritį, tokiais savo veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą.

Kaltinamasis V. Ž. kaltu dėl fizinio smurto prisipažino visiškai bei parodė, jog 2012 m. kovo 28 d. kilusio konflikto tarp jo ir sutuoktinės D. Ž. galėjo suduoti smūgį žmonai į veidą, tačiau įvykio aplinkybių nepamena. Dėl to, kas atsitiko, gailisi.

Motyvuojamoji dalis

Be kaltinamojo kaltės pripažinimo, jo kaltė įrodyta šiais teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais:

Nukentėjusioji D. Ž. parodė, jog 2012 m. kovo 28 d. po to, kai iš jų namų išvyko policijos pareigūnas A. B. , pareikalavęs, kad V. Ž. išsikeltų iš namų, V. Ž. ją iškoliojo ir išėjo. V. Ž. į namus grįžo jau vakare, visas girtas. Grįžęs sudavė jai kartą į veidą, grasino padegti namus, juos išžudyti. Dėl smūgio ji juto fizinį skausmą, dėl sužalojimo į sveikatos įstaigą nesikreipė.

Liudytoja L.Ž. parodė, jog V. Ž. yra jos sūnus, turintis elgesio problemų tuomet, kai išgeria alkoholio. Tą 2012 m. kovo 28 vakarą girdėjo sūnų konfliktuojant su savo žmona D. Ž. , tačiau kai sūnus smūgiavo žmonai, nematė, tik vėliau D. Ž. sakė, kad jai sūnus sudavė vieną smūgį į veidą.

Liudytoja J. Ž. parodė, jog 2012 m. kovo 28 d. tėvas girtas parėjo namo ir tik įėjęs pro duris smogė jos mamai į veidą. Tai pamačiusi, ji išbėgo ir apie konfliktą pranešė policijai.

Iš protokolo-pareiškimo (b.l. 4) matyti, jog D. Ž. į policiją kreipėsi 2012-03-28 21:10 val., pareiškime nurodė, jog 2012-03-28 apie 20:30 val. į namus grįžęs jos vyras V. Ž. kumščiu smogė jai į veidą; pareiškime taip pat nurodė, jog tą pačią dieną apie 17 val. vyras žadėjo uždegti namus, išžudyti visą šeimą. Iš ataskaitos (b.l. 5-8) matyti, jog į policiją 2012-03-28 dėl V. Ž. elgesio kreipėsi J. Ž. , pranešimas policijoje gautas 20:45. Iš reikalavimo (b.l. 12) matyti, jog prokurorės reikalavimus, įvertinus tą aplinkybę, kad smurtauta artimoje nukentėjusiajam aplinkoje, ikiteisminis tyrimas tęsiamas ir pagal BK 140 str. 1 d. Iš blaivumo testo šaknelės (b.l. 23) matyti, jog V. Ž. 2012-03-28 21:16 val. nustatyta 2.57 promilės etilo alkoholio koncentracija. Visi šie tyrimo veiksmai atlikti laikantis įstatymo reikalavimų, jais gauti duomenys turi reikšmės bylai teisingai išspręsti, todėl vadovaujantis BPK 20 str., jie laikomi įrodymais.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma neginčytinai įrodyta, kad kaltinamasis V. Ž. tyčia sudavė ranka D. Ž. vieną kartą į veidą, taip sukeldamas jai fizinį skausmą, todėl V. Ž. veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 140 str. 1 d.

Kaltinamasis V. Ž. buvo kaltinamas ir tuo, jog 2012-03-28, laikotarpiu nuo 16 val. iki 17 val. (duomenys neskelbtini), L. Ž. gyvenamajame name, grasino nužudyti D. Ž. ir visą šeimą, sakydamas, kad uždegs namus, nužudys šeimos narius, tai yra buvo kaltinamas nusikalstama veika, numatyta BK 145 str. 1 d. Šio nusikaltimo sudėties objektyviosios pusės požymis – grasinimas nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Prokurorė, grįsdama kaltinimą dėl šios nusikalstamos veikos padarymo, nurodė, jog nukentėjusioji D. Ž. turėjo pagrindą manyti, jog kaltinamasis V. Ž. gali įgyvendinti savo grasinimą, kadangi kaltinamasis yra ūmaus charakterio, ypač jis paūmėja, kada kaltinamasis V. Ž. yra neblaivus. Visgi teismas įvertinęs, jog kaltinamasis ir nukentėjusioji yra sutuoktiniai, jau ne vienerius metus tarpusavyje konfliktuojantys, ypač, kai kaltinamasis išgeria alkoholio, nemano, jog grasinimas vien žodžiais „užmušiu“ ar „padegsiu“ yra realus ir nukentėjusioji turėjo realų pagrindą manyti, kad jis bus įgyvendintas. Visų pirma, išklausius nukentėjusiosios paaiškinimus ir liudytojos J. Ž. parodymus teisme, nėra aiškus veikos, kuria V. Ž. yra kaltinamas, padarymo laikas. Nors nukentėjusioji pareiškime nurodė, jog grasinimus V. Ž. pavartojo 2012-03-28 laikotarpiu nuo 17 iki 18 val., tačiau nukentėjusioji teisme teigė, kad grasinimai buvo pavartoti apie 20:30 val., kai kaltinamasis į namus grįžo neblaivus. To, kad V. Ž. D. Ž. grasino 2012-03-28 tarp 16 ir 17 val., nepatvirtino ir liudytoja apklausta jų dukra J. Ž. . Ji tik paaiškino, jog tėvas išėjo iš namų „koliodamasis“. Iš šio žodžio, kuris lietuvių kalboje atitinka keikimąsi, negalima daryti išvados, jog tai yra grasinamojo pobūdžio teiginiai, kurių reikėtų išsigąsti. Nustatyta, jog tarp kaltinamojo ir sutuoktinio vyksta konfliktai, kurių metu pavartojami ne patys švelniausi epitetai. Tačiau tai jokiu būdu nereiškia visais atvejais realų grasinimą nužudyti ar susidoroti su jam artimu asmeniu. Iš kaltinamojo ir nukentėjusiosios, liudytojų, pateiktos baudžiamosios bylos medžiagos akivaizdu, kad konfliktai šeimoje vyksta nebe trumpą laiką ir tokio pobūdžio grasinimai, kurie inkriminuoti 2012-03-28, buvo ir anksčiau. Antra vertus, negalima nesutikti su kaltinamojo gynėjo argumentais, jog kaltinamasis, sakydamas tokio turinio žodžiu, nebuvo pasiėmęs nei vieno įrankio, kuriuo savo garsinimą galėjo įgyvendinti. Pavyzdžiui pasiėmęs peilį, jei jau būtų grasinęs papjauti, ar degtukus, kad galėtų padegti. Atvirkščiai, teismo nustatytos aplinkybės (į policiją J. Ž. paskambino tik po to, kai kaltinamasis smogė nukentėjusiajai į veidą), o ne po tariamų realių grasinimų, jeigu jie buvo tą dieną tarp 17 ir 18 valandos, tik patvirtina, kad grasinimai nebuvo tokie, kad nukentėjusiajai buvo pagrindas manyti, jog bus įvykdyti. Tuo labiau, jog pati prokuratūra dar 2011-12-28 nutraukdama ikiteisminį tyrimą prieš V. Ž. dėl BK 145 str. 1 d. padarymą, pripažino, jog V. Ž. grasinimai nėra realūs (b.l. 55-56), tai yra dėl analogiško pobūdžio grasinimų prieš kelis mėnesius buvo pripažinta, kad V. Ž. grasinimai neužtraukia baudžiamosios atsakomybės pagal BK 145 str. 1 d. Tai, kad yra ūmaus charakterio, neneigia ir pats kaltinamasis, nurodęs, jog konflikto metu galėjęs išsakyti grasinamo pobūdžio žodžius, tačiau teismas mano, jog nėra įrodyta, kad nukentėjusiajai dėl šių žodžių būtų buvęs pakankamas pagrindas manyti, jog tas grasinimas bus įgyvendintas, todėl kaltinamasis V. Ž. dėl veikos, numatytos BK 145 str. 1 d. padarymo nenustačius jo veikoje nusikalstamos veikos požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Kita vertus, prokurorė, aprašydama nusikalstamos veikos aplinkybes, šią veiką traktavo kaip idealiąją sutaptį su BK 140 str. 1 d., nors akivaizdu, jog veikas (grasinimus ir smūgio sudavimą), bent surašytame įtarime ir kaltinamajame akte, skiria beveik 4 valandų laiko tarpas, šių veikų nesieja vieninga tyčia, todėl net ir kvalifikuojant V. Ž. veikas pagal baudžiamojo proceso ir baudžiamosios teisės reikalavimus reikėjo inkriminuoti kaip dvi atskiras nusikalstamas veikas, sudarančias realiąją sutaptį.

Kaltinamojo V. Ž. atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad iš esmės sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajai pripažįsta ir dėl jo gailisi (BK 59 str. 1 d. 2 p.), sunkinanti aplinkybė yra tai, jog nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir ši aplinkybė turėjo įtakos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Teismas, skirdamas kaltinamajam V. Ž. bausmę dėl šios nusikalstamos veikos padarymo atsižvelgia į jo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį ir pobūdį: padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, šia veika pasikėsinta į kito asmens fizinę sveikatą, smūgių skaičių (vienas smūgis), smurtauta prieš šeimos narį – sutuoktinę. Taip pat atsižvelgia į kaltinamojo asmenybę – yra neteistas (2012 m. kovo 28 d. apkaltinamasis nuosprendis nėra įsiteisėjęs), nebaustas administracinėmis nuobaudomis (b.l. 48-49), charakterizuojamas patenkinamai (b.l. 40), yra viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, viena – atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Tačiau byloje yra duomenų, jog smurtas prieš nukentėjusiąją galėjo būti naudojamas ir anksčiau, 2012 m. kovo 28 d. priėmus apkaltinamąjį nuosprendį ir paskyrus kardomąją priemonę – įpareigojimą laikinai išsikelti, šio įsipareigojimo nesilaikė, tą pačią dieną, kai policijos pareigūnas pareikalavo išeiti iš namų, sugrįžo į namus ir smurtavo prieš nukentėjusiąją. Akivaizdu, kad švelniomis bausmėmis bausmei keliamų tikslų nebus galima pasiekti. Todėl siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį, įvertinant tai, kad bausmės tikslai yra ne tik nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, bet ir jį paveikti, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, siekiant įgyvendinti teisingumo principą, tikslinga jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 str. 1 d., padarymą skirti sankcijoje numatytą arešto bausmę, bausmės dydį parinkti sankcijos ribose. Nors kaltinamojo gynėjas advokatas prašo taikyti BK 37 str. nuostatas ir atleisti kaltinamąjį dėl veikos mažareikšmiškumo, šis prašymas nepagrįstas. BK 37 str. numatyta, jog padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Šio instituto taikymo esmė yra tame, jog nors veika ir atitinka nusikalstamos veikos požymius, tačiau iš esmės nedaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti. Visgi kaltinamojo V. Ž. veiksmai, įvertinus jo santykių su nukentėjusiąja pobūdį, elgesį, net ir dėl vieno smūgio sudavimo nukentėjusiajai kaltinamojo veika negali būti pripažįstama mažareikšme. Apskritai, smurtinio pobūdžio veikos dėl savo pavojingumo negali būti vertinamos mažareikšmėmis, tuo labiau, jeigu jos yra padaromos nukentėjusiajam artimoje aplinkoje, smurtą vartoja asmenys, kurie giminystės ar santuokos saitais susiję su nukentėjusiuoju. Tuo pagrindu ir buvo priimtas Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas (2011 m. gegužės 26 d. įstatymo Nr. XI-1425), tuo pagrindu, jog smurtauta prieš sutuoktinį, kuris turi ribotas galimybes (labiau - psichologines) gintis nuo smurtaujančio asmens, prokurorė priėmė reikalavimą dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (tęsimo) pagal BK 140 str. 1 d., tuo labiau, jog nustatyta, kad tai nėra pirmas atvejis, kuomet kaltinamasis galėjo naudoti smurtą prieš nukentėjusiąją. Todėl taikant BK 37 str. nuostatas būtų netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-303 str., teismas

nusprendžia:

V. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 140 str. 1 d. ir nubausti 35 (trisdešimt penkių) parų areštu.

Paskirtą arešto bausmę atlikti areštinėje.

Į bausmės laiką įskaityti laikiną sulaikymą nuo 2012-03-28 iki 2012-03-30 įskaitytinai.

Kardomąją priemonę – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje, iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

V. Ž. dėl Lietuvos Respublikos BK 145 str. 1 d. numatytos veikos padarymo išteisinti, kadangi nepadaryta veika, turinti baudžiamojo nusižengimo ar nusikaltimo požymių.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, paduodant skundą bylą nagrinėjusiam teismui.