Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2016-08-16 · Administracinė byla Nr. A-2278-502/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2016-08-16
Bylos Nr.
A-2278-502/2016
Teisminio proceso Nr.
3-62-3-00416-2015-3
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Dalia Višinskienė (pirm.), Artūras Drigotas (pran.), Stasys Gagys
Pareiškėjas
D. N.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų, Lietuvos valstybė atstovaujama Pravieniškių PN-AK
Kategorijos
  • 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A-2278-502/2016Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00416-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugpjūčio 16 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Stasio Gagio ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. N. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas D. N. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 18?19) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau – ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN), 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2008 m. birželio 28 d. atvyko į Pravieniškių PN atlikti bausmę. Į šią įkalinimo įstaigą jis atvyko sveikas. Pareiškėjas 2009 m. balandžio 15 d. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, kadangi jam buvo nustatytas (duomenys neskelbtini) židinys, o 2009 m. birželio 3 d. buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninės Pravieniškių padalinį. Į tą patį padalinį buvo paguldytas kitas nuteistasis, sergantis atvira (duomenys neskelbtini) forma, su kuriuo pareiškėjas atliko bausmę neizoliuotoje teritorijoje, todėl dėl Pravieniškių PN administracijos aplaidumo, jis užsikrėtė, kadangi pareiškėjui buvo nustatyta tik pradinė (duomenys neskelbtini) stadija, o kitam asmeniui – užkrečiama (duomenys neskelbtini) forma. Pažymėjo, kad besigydant patyrė didelį dvasinį sukrėtimą, gydymas dėl komplikacijų buvo nutrauktas, kadangi pareiškėjas serga (duomenys neskelbtini), todėl pilnai nebuvo išgydytas. Dėl to patyrė emocinę depresiją, dvasinius išgyvenimus, nes liga ateityje gali atsinaujinti. Pareiškėjui buvo suteiktas ilgalaikis pasimatymas su artimaisiais, todėl nežinodamas visų aplinkybių, galėjo juos užkrėsti. Pareiškėjas patiria nepatogumus, kadangi sumažėjo bendravimo galimybės su artimaisiais, draugais ir pažįstamais, nes jie jaučia realų pavojų savo sveikatai. Dėl ligos jis negali niekur įsidarbinti, jaučia reputacijos pablogėjimą.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 26?29) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Pravieniškių PN atvyko 2008 m. birželio 26 d., o 2009 m. balandžio 15 d. buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę. Apie savo diagnozę pareiškėjas sužinojo 2009 metais, todėl jo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą prašė taikyti ieškinio senatį. Pareiškėjas be pateisinamų priežasčių praleido nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą, jis turėjo visas galimybes kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo per nustatytą terminą. Jokių duomenų, kad jo teisės kreiptis dėl galimai pažeistų teisių būtų suvaržytos, pareiškėjas nepateikė.

Atsakovė atsiliepime teigė, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad (duomenys neskelbtini) susirgo būdamas Pravieniškių PN. Duomenų, kad jis turėjo kontaktą su sergančiais asmenimis (sergančiais (duomenys neskelbtini) forma), nėra, todėl pareiškėjo buvimas Pravieniškių PN neturėjo tiesioginės įtakos jo susirgimui (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, kaip nurodė, serga (duomenys neskelbtini), turi (duomenys neskelbtini) problemų, todėl tai kelia abejonių, ar jis atvykdamas į Pravieniškių PN nesirgo (duomenys neskelbtini).

Šalies argumentai

Pažymėjo, kad Pravieniškių PN ar įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo) nenustatyta, pareiškėjas savo skunde nurodė tik bendrą prašomos priteisti neturtinės žalos dydį, tačiau neįvardijo iš ko konkrečiai susideda jo prašoma atlyginti žala, savo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą nepagrindė jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, todėl pareiškėjo skundas nepagrįstas.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN neteisėtų veiksmų, t. y. jam 2009 metų viduryje būnant Pravieniškių PN, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas užsikrėtė (duomenys neskelbtini), atlyginimo.

Teismas nurodė, kad valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Valstybės civilinė atsakomybė pagal atsiranda esant 3 būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams; 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos; 3) teisės pažeidimu padarytai žalai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, jog asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir, kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Teismas nustatė, kad atsakovė prašė pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Vadovaudamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis Civilinio kodekso normomis, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie savo diagnozę sužinojo 2009 metų viduryje, kai buvo etapuotas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę, vėliau į specializuotus pataisos namus. Pareiškėjas ne kartą buvo apžiūrėtas gydytojų ir jų išvadas objektyviai turėjo žinoti. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, jog po galimo režimo (izoliacijos) pažeidimų ir diagnozės nustatymo nuo 2009 metų neturėjo galimybės dėl savo galimai pažeistų teisių kreiptis teisminės gynybos.

Teismas vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo objektyvią galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl užsikrėtimo (duomenys neskelbtini) nuo šios ligos diagnozės nustatymo 2009 metų viduryje. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjui būtų buvę suvaržytos teisės susipažinti su diagnoze, teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš pataisos namų ar laisvės atėmimo vietų ligoninės administracijos. Kadangi atsakovė pareiškėjo reikalavimui prašė taikyti ieškinio senatį, o teismas nenustatė aplinkybių, dėl kurių ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, teismas konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią jis patyrė 2009 metais, taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas taip pat pabrėžė, kad Laivės atėmimo vietų ligoninės pateikti duomenys (b. l. 38) patvirtina aplinkybę, jog po 5,5 mėnesio gydymo (gydytas iki 2009 m. spalio 14 d.) pareiškėjas buvo išgydytas nuo šios ligos, šią išvadą paneigiančių duomenų pareiškėjas nepateikė. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikė ieškinio senaties terminą ir skundą atmetė. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose pažymėjo, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje dėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu, todėl kitų pareiškėjo skundo argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė.

III.

Pareiškėjas D. N. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą skundui dėl neturtinės žalos atlyginimo paduoti. Akcentavo, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio termino šiam pažeidimui konstatuoti. Pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo anksčiau kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) nutarimai nėra išversti į lietuvių kalbą, pareiškėjas moka tik lietuvių ir rusų kalbas, todėl ilgą laiką negalėjo susipažinti su EŽTT praktika. Pažymėjo, kad Pravieniškių PN administracija nesuteikė jam jokių žinių apie pareiškėjo teisių pažeidimus, todėl jis negalėjo anksčiau sužinoti apie savo teisių pažeidimą.

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kadangi sprendimas priimtas neišreikalavus iš atsakovo įrodymų, kiek dar asmenų su kokiomis diagnozėmis buvo atvykę į Pravieniškių PN ir kitų.

Atsiliepimas

Atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovė atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas privalo vadovautis imperatyvia nuostata, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Atsakovės teigimu, pirmosios instancijos teismas įvertino visas su ginču susijusias aplinkybes ir vadovaudamasis teisės aktais bei teismų suformuota praktika, priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė jokių argumentų, dėl kurių sprendimas turėtų būti panaikintas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Pravieniškių PN veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, dėl kurių jis užsikrėtė (duomenys neskelbtini), priteisimo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Pirmosios instancijos teismas sprendimu pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu taikė 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir konstatavo, jog senaties terminas praleistas dėl nesvarbių priežasčių ir nėra pagrindo praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nurodydamas, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis jokių senaties terminų nenumato, be to, pareiškėjas ilgai negalėjo susipažinti su EŽTT praktika, kadangi moka tik lietuvių ir rusų kalbas. Taip pat nurodo, kad teismas sprendimą priėmė neišreikalavęs iš atsakovo įrodymų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per 3 metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261- 98/2013).

CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, teisėjų kolegija pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su EŽTK 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš galimai neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų, neužtikrinant pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų jo buvimo Pravieniškių PN, laikotarpiu nuo 2008 m. birželio 26 d. iki 2009 m. balandžio 15 d., kuomet jis užsikrėtė (duomenys neskelbtini). Skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. balandžio 1 d. (b. l. 8). Atsakovas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė buvimo Pravieniškių PN laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. balandžio mėn., prašė taikyti ieškinio senatį (b. l. 26–29).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui išsiuntė 2015 m. balandžio 1 d., priežastys, dėl kurių į teismą dėl patirtos neturtinės žalos nesikreipė per įstatymo nustatytą terminą, nėra svarbios, taip pat nenustatęs aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą, tinkamai aiškindamas ir taikydamas ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai vertino, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo laikotarpiu nuo 2008 m. birželio mėn. iki 2009 m. balandžio mėn.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1090/2013). Teisės normose, reguliuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos būtų galima spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-1037/2009). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-2364/2013).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodė objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sutrukdžiusių jam per įstatymo nustatytą terminą įgyvendinti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012, 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su įrodymų išreikalavimu ir jų vertinimu, yra nepagrįsti. Aplinkybė, kad pareiškėjas negalėjo anksčiau kreiptis dėl galimai pažeistų teisių gynimo, kadangi negalėjo susipažinti su EŽTT praktika, nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Kaip pagrįstai sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo teisė kreiptis į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo nuo 2009 metų niekaip nebuvo ribojama.

Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. N. (D. N.) apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras DrigotasStasys GagysDalia Višinskienė