Panevėžio apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jolanta Raščiuvienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi V. Š. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-23 nutarimu V. Š. pripažintas kaltu padarius pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 181³ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas 60 Lt bauda už tai, kad 2014 m. kovo 8 d., apie 17.00 val. (duomenys neskelbtini), kvietė P. A., gim. 2004 m., eiti kartu su juo į (duomenys neskelbtini), dvyliktą aukštą, vėliau norėdamas suteikti tariamą pagalbą, persekiojo vaikus: P. A., gim. (duomenys neskelbtini), G. P., gim. (duomenys neskelbtini), V. B., gim. (duomenys neskelbtini), A. K., gim. (duomenys neskelbtini), taip savo netinkamu elgesiu V. Š. sukėlė mažamečiams vaikams nemalonius pojūčius, pažeidė vaikų teisę į saugią aplinką ir pažeidė Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 str. 1 p.

V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-23 nutarimą ir bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, kad būtų iškviesti teisme dar neliudiję su įvykiu susiję asmenys: E. A., N. B., K. M., sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) namo, kuriame vaikai ieškojo pagalbos, gyventoja, byloje minima vaikų klasiokė M. G. S. nurodo, jog 2014 m. kovo 9 d. vakare iš (duomenys neskelbtini) stadiono ėjo į sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esantį tėvų sodą. Teisme vaikai parodė, jog apie 17 val. minėtame stadione jis neva vijosi tris išsigandusius dešimtmečius, bėgančius nuo jo ne pas mamas namo, tačiau sodų bendrijos (duomenys neskelbtini) kryptimi ieškoti pagalbos pas nepažįstamus žmones. Paprastai vaikai išsigandę rėkia „mama“ ir lekia namo, o ne į svetimus sodus, esančius už kilometro nuo namų. Yra geros fizinės formos sportuojantis žmogus, todėl būtų nelogiška, jog jis būtų nesugebėjęs pasivyti dešimtmečių, kurie neva bėgdami nuo jo dar rado laiko slėptis po tilteliu, paskambinti savo tėvams, pasikalbėti su praeiviais apie gatvės pavadinimą, patikrinti, ar namų varteliai užrakinti, surasti tiltelį, kad galėtų persikelti per upelį ir t. t. L. T. S. teisme teisingai parodė, jog vyriškis (t. y. jis) vaikšto po sodų bendriją (duomenys neskelbtini), o ne vaikosi mažamečius. Aistė K. teisme parodė bijanti eiti į (duomenys neskelbtini) stadioną, kai jame sėdi dėdė Vaidas. Sėdėjo stadione, tačiau ji, praėjusi pro jį, atsisėdo ant tolimesnio suoliuko ir valgė traškučius. Tuo metu stadione buvo (duomenys neskelbtini) progimnazijos prezidentė, daugybė mokinių (G. M., D. R., A., E. V. ir kt.), tėvelių su mažais vaikučiais.

Nurodo, kad Kniaudiškių gatvėje gyvena nuo vaikystės. Tad nieko keisto, jog kai kuriuos kaimynystėje gyvenančius žmones pažįsta asmeniškai, kitus tik iš matymo. O byloje minimus P. A. ir G.P. pirmą kartą pamatė tik teismo posėdyje. 2012 metais dienraštis „Sekundė“ paskelbė foto-robotą vyriškio, kuris (duomenys neskelbtini) gatvėje išprievartavo mažametę. Mano, jog šis straipsnis tėvams galėjo sukelti baimės jausmą dėl jų vaikų saugumo kieme. Byloje minimus vaikus išgąsdino ne jis (V. Š.), bet klasiokės M. pasakojimas apie tai, jog dėdė V. 13 aukšte jai bandė numauti sijoną.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo apelianto V. Š. skundą atmesti ir Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014-05-23 nutarimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad apelianto teiginys, jog 2014 m. kovo 9 d. vakare jis ėjo iš (duomenys neskelbtini) progimnazijos stadiono į sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini) esantį tėvų sodą yra tik siekimas išvengti administracinės atsakomybės. Medžiagos tyrimo metu V. Š. paaiškino, kad jis persekiojo vaikus, nes norėjo mergaitei vardu V. perduoti jos brolio prašymą sugrįžti į namus, bendravo su namo, į kurį įbėgo mažamečiai vaikai, gyventojais, paaiškino jiems savo elgesį. V. Š. į kolektyvinį sodą (duomenys neskelbtini) nenuėjo, o sugrįžo į Panevėžio (duomenys neskelbtini) progimnazijos stadioną skaityti knygos. Apie tai, kad V. Š. ėjo ne į kolektyvinį sodą, o persekiojo vaikus, liudija mažamečių vaikų apklausos, patrulės I. G. ir vyr. patrulio T. S. tarnybiniai pranešimai. Nepilnamečiai vaikai paliudijo, kad jie V. Š. bijo, nes jis stengiasi bendrauti su mergaitėmis, jiems tai atrodo keista. V. Š. kviesdamas mažametį eiti kartu su juo į Projektuotojų g. 12 namo dvyliktą aukštą norėdamas suteikti tariamą pagalbą mergaitei vardu Viltė, nesikreipė pagalbos į policijos pareigūnus, persekiojo vaikus, savo netinkamu elgesiu sukėlė mažamečiams vaikams nemalonius pojūčius, tokiu būdu pažeidė vaikų teisę į saugią aplinką.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

ATPK 257 str. nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš šios teisės normos galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais, nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas.

Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į minėtą teisės normą, patikrino byloje esančius įrodymus ir daro išvadą, jog apylinkės teismas išsamiai ir tinkamai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino bei įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog V. Š. padarė jam inkriminuotą ATPK 181³ str. 1 d. numatytą administracinį teisės pažeidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, V. Š. viso proceso metu savo kaltės dėl jam inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo padarymo nepripažino ir iš esmės keitė savo parodymus, vis keldamas naujas įvykio versijas, kurias pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kritiškai, nes jas paneigė kiti bylos įrodymai, t. y. mažametės nukentėjusiosios G. P. ir jos atstovės L. N., mažamečio nukentėjusiojo P. A. ir jo atstovės J. A., mažametės nukentėjusiosios V. B. ir jos atstovės I. B., mažametės nukentėjusiosios A. K. ir jos atstovės B. P. parodymai, kuriais apylinkės teismui nebuvo pagrindo netikėti, nes minėtų asmenų parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs ir tarpusavyje dėl esminių įvykio aplinkybių sutapo.

Iš pirmiau paminėtų mažamečių paaiškinimų bei jų teisme duotų parodymų matyti, kad jie visi V. Š. žinojo ir jo bijojo, nes, pasak jų, apeliantas vienai mergaitei M. G. gyvenamojo namo viršutiniame aukšte bandė numauti sijoną, taip pat V. Š. lenda prie vaikų, kviečia juos eiti į dvylikaaukštį. Įvykio dieną mažamečiai nukentėjusieji P. A., V. B., A. K. ir G. P. buvo mokyklos stadiono gale, o V. Š. sėdėjo ant suoliuko. Jis atsistojo nuo suoliuko ir pradėjo eiti link jų (mažamečių). V. Š. kvietė P. A. į (duomenys neskelbtini) esančio namo dvyliktą aukštą. Vaikai išsigando, pradėjo bėgti, V. Š. P. A., V. B. ir A. K. vijosi iki sodų. Jie pasislėpė po tilteliu, tačiau pamatę atbėgantį V. Š., bėgo toliau ir pasibeldė pas visai nepažįstamus jiems žmones. Tokius mažamečių parodymus patvirtino ir jų įstatyminiai atstovai. Mažametė nukentėjusioji G. P. parodė, kad ji bėgo į namus, tačiau V. Š. apsuko dviratį ir ją sekė. Tada ji nubėgo pas draugę Kameliją ir paskambino mamai. Šiuos nukentėjusiosios paaiškinimus patvirtino ir įstatyminė atstovė L. N., kuri parodė, kad jai paskambino dukra, kuri buvo labai išsigandusi, ir pasakė: „Mamyte, jis važiuoja ir sako: „Tu nuo manęs nepabėgsi. Persigandusi nubėgo pas savo klasiokę.“ Mažamečių parodymus patvirtina ir policijos pareigūnų I. G. ir T. S. tarnybiniai pranešimai bei T. S. parodymai, kuriuos jis davė teisme.

Panevėžio miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė, dalyvavusi teisminio bylos nagrinėjimo metu, paaiškino, jog šeimos, kurių vaikai davė parodymus teisme, nėra įrašytos į socialinės rizikos šeimų apskaitą, vaikų parodymai yra įtikinami. Visos paminėtos aplinkybės patvirtina, kad V. Š. P. (duomenys neskelbtini) progimnazijos stadione, kur žaidė mažamečiai vaikai, kvietė mažametį P. A. eiti kartu su juo į (duomenys neskelbtini) esančio namo dvyliktą aukštą, taip pat persekiojo mažamečius vaikus: P. A., G. P., V. B. ir A. K., ir tokiais savo neteisėtais veiksmais jiems sukėlė išgąstį, įtampą ir stresą, pavojingą vaikų psichikai, normaliam jų vystimuisi, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai skundžiamame nutarime nurodė, kad toks V. Š. elgesys pažeidžia Lietuvos Respublikos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 8 str. 1 p., reikalavimus ir sudaro administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 181³ str. 1 d., sudėtį.

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, tai yra pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257, 284 straipsniai) ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, kurio naikinti skunde nurodytais argumentais ir motyvais pagrindo nėra.

Apeliantas prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. ATPK 302¹⁰ str. 2 d. nuostatos numato, kad bylos dėl apeliacinių skundų administracinių teisės pažeidimų bylose nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, jeigu teisėjas ar teisėjų kolegija, įvertinę bylos aplinkybes, nenusprendžia kitaip. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, kad tokių aplinkybių ar kitų svarių argumentų nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka nenurodė ir pats apeliantas, todėl V. Š. prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas. V. Š. skunde išdėstyti motyvai apklausti nurodomus liudytojus nepagrindžia jo tokio prašymo. Tokią išvadą apeliacinės instancijos teismas daro dėl to, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir priėmė teisingą procesinį sprendimą, o iš ATPK normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės ir kad to nepadarius pažeidžiamos asmens procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutarimą palikti nepakeistą ir V. Š. apeliacinio skundo netenkinti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.