Kauno apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Svetlanos Jurgaitienės, teisėjų Ramūno Antanavičiaus ir Gyčio Večersko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, dalyvaujant prokurorei Gabijai Večerinskienei, gynėjams advokatams Vidai Kabečienei, Dariui Karabinui, Kęstučiui Dobilui, nuteistajam T. M., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų Ž. K., V. B., T. M. gynėjo advokato Ričardo Girdziušo bei nukentėjusiojo E. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. B. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieneriems metams,

pagal BK 138 str. 1 d. - laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos griežtesnei apimant švelnesnę ir galutinė bausmė paskirta - 1 (vieni) metai laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 7 p., 8 p., paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieniems) metams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje; neišeiti iš namų nuo 24 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu; neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 9 p., 72² str., V. B. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – per 3 mėnesius po nuosprendžio įsiteisėjimo jis įpareigotas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

T. M. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 146 str. 2 d. – laisvės atėmimu vieniems metams trims mėnesiams,

pagal BK 138 str. 1 d. – laisvės atėmimu vieniems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė bausmė paskirta 1 (vieni) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Ž. K. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 146 str. 2 d. laisvės atėmimu vieniems metams trims mėnesiams,

pagal BK 138 str. 1 d. - laisvės atėmimu vieniems metams.

Vadovaujantis BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. paskirtos bausmės subendrintos griežtesne apimant švelnesnę ir galutinė bausmė Ž. K. paskirta 1 (vieni) metai 3 (trys) mėnesiai laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir iš Ž. K., V. B. ir T. M. solidariai priteista 199,31 Eur žalos atlyginimo už nukentėjusiojo E. K. gydymą Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

T. M., Ž. K. ir V. B. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupėje, nesunkiai sužalojo E. K. ir neteisėtai atėmė jam laisvę, o būtent,

T. M., Ž. K. ir V. B., veikdami bendrininkų grupėje, 2013 m. rugsėjo 4 d. E. K. esant nugabentam nenustatytomis aplinkybėmis iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), į namo esančio (duomenys neskelbtini), rūsį bei ten užrakinus paliktam iki 2013-09-05 nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 18.00 val., išsivedė E. K. iš rūsio, įsodino į automobilį VW Golf, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą V. B. ir nuvežė link (duomenys neskelbtini), ir vežimo metu T. M. sudavė E. K. 2 kartus į veidą, po ko atvežus į nenustatytą vietą miške netoli (duomenys neskelbtini), išlipus iš automobilio, T. M. kumščiu sudavus į veidą E. K., ko pasėkoje E. K. nukritus ant žemės, T. M. kirvuku sudavus eilę smūgių per kojas E. K. bei rankas, tuo pačiu metu Ž. K. plaktuku sudavus eilę smūgių per kojas E. K. bei rankas, taip bendrais veiksmais E. K. padarė odos nubrozdinimus veide, galvoje, dešiniame dilbyje, veido, nugaros dešinio dilbio ir dešinės šlaunies sumušimus, lengvą galvos smegenų sukrėtimą bei kirstines žaizdas blauzdose, įspaustinį kairio blauzdikaulio lūžį, kas atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko baigus mušti ir įsodinus į tą patį automobilį E. K. bei nuvežus jį į (duomenys neskelbtini), Ž. K. su V. B. ištempus iš automobilio E. K., jį tokiu būdu praradusį sąmonę paliko gatvėje.

Be to, T. M., Ž. K. ir V. B., tuo pačiu metu toje pačioje vietoje, E. K. esant nenustatytomis aplinkybėmis iš buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), nugabentam į namo esančio Raudondvario pl. 184, Kaune, rūsį bei ten užrakintą paliktam iki 2013-09-05 nenustatyto laiko, bet ne vėliau kaip iki 18.00 val., išsivedę E. K. iš rūsio, įsodino į automobilį VW Golf, v/n Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamą V. B. ir nuvežė link (duomenys neskelbtini), kur nenustatytoje vietoje miške išlipus iš automobilio ir T. M. kartu su Ž. K. panaudojus fizinį smurtą E. K. atžvilgiu, taip padarant jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, po ko vėl jį įsodinus į tą patį automobilį bei nuvežus į (duomenys neskelbtini), Ž. K. su V. B. ištempė iš automobilio E. K. ir jį, praradusį sąmonę, paliko gatvėje.

Nukentėjusysis E. K. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendį ir prašo nuteistuosius Ž. K., T. M. ir V. B. išteisinti. Teigia, kad jį sumušė kiti asmenys, kurių pareigūnai taip ir nenustatė.

Nuteistasis Ž. K. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendį ir prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka dalyvaujant jam ir jo gynėjui; atlikti dalinį įrodymų tyrimą bei išreikalauti ir ištirti naujus įrodymus, apklausti nukentėjusįjį E. K., vadovaujantis BPK 194 str. parodyti E. K. atpažinimui ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktas asmenų nuotraukas ir/ar vaizdo įrašų kartotekas bei paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, tikslu patikrinti E. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir konkrečiai nustatyti, kokie kūno sužalojimai E. K. buvo padaryti prieš jį nugabenant į rūsį, rūsyje , ir kokie padaryti po 2013-09-05 18 val.

Skunde nurodo, kad jis apie E. K. sumušimą nieko nežino, teisminio nagrinėjimo metu davė išsamius parodymus. Apelianto nuomone nukentėjusysis juos apkalbėjo nenorėdamas grąžinti V. B. skolos už parduotą automobilį. Be to, teisiamajame posėdyje E. K. paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pareikšdamas, kad ankstesni jo parodymai yra melagingi. Nukentėjusysis E. K. teisiamajame posėdyje visiškai paneigė suformuluoto kaltinimo aplinkybes, nurodė visiškai naujas, skirtingas nei kaltinime sumušimo aplinkybes. Tokiu atveju teismas privalėjo vadovautis BPK 194 str. nuostatomis ir bent jau parodyti jam atpažinimui ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktas asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekas. Tačiau teismas ne tik to nepadarė, bet netgi neapklausė E. K. apie tų asmenų individualius požymius, išvaizdą, drabužius, veido bruožus, amžių, kitus požymius, pagal kuriuos nukentėjusysis gali juos atpažinti. E. K. nurodė, kad turėjo nuo slėptuvės, kurioje rastas jo kraujas, raktus, tačiau teismas raktų neišreikalavo, ir nepatikrino šios nukentėjusiojo versijos.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo E. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, padarė nepagrįstą išvadą, kad jie melagingi. Nei liudytojas T. A., nei liudytoja V. P. nepatvirtino, kad tą dieną matė kaltinamuosius bendraujant su E. K., o tai visiškai atitinka E. K. duotų parodymų teisme esmę. Konstatuodamas faktą, kad E. K. teisme davė melagingus parodymus, apelianto teigimu, teismas faktiškai konstatavo, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 235 str. 1 dalyje, o baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui nuosprendyje naudoti formuluotes, bylojančias apie asmenų, nepatrauktų baudžiamojon atsakomybėn, kaltę. Be to, tokiu atveju teismas privalėjo vadovautis baudžiamojo proceso įstatymu - BPK 257 str. imperatyviomis nuostatomis, ir priimti motyvuotą nutartį, kuria turėjo pranešti prokurorui apie tai, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Arba taikyti jam sankcijas už vengimą duoti parodymus. Tokios nutarties teismas nepriėmė, sankcijų nukentėjusiajam netaikė, tuo, apelianto teigimu, pažeidė teisingumo, lygybės prieš įstatymą, sąžiningo teismo proceso principus. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad jis vadovaujasi nukentėjusiojo E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o tai, apelianto teigimu, yra esminis BPK 20 str. nuostatų pažeidimas. Šioje byloje E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklaustas. Skundžiamame nuosprendyje tik formaliai nurodyta, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, posėdyje perskaityti BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka, tačiau nenurodyta, kokius kitus parodymus siekiama patikrinti perskaitant nukentėjusiojo parodymus, nenurodyta, kokias konkrečias faktines aplinkybes jais siekiama patvirtinti, ar kokią reikšmę jo parodymai turi teismo vidinio įsitikinimo formavimui. Skunde taip pat pažymėta, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas ar kiti kaltinamieji ar kokie nors kiti su jais susiję asmenys darė įtaką E. K..

Skunde taip pat nurodoma, kad liudytoja J. S. nurodė tik E. K. suradimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes. Ji nematė E. K. išvedimo iš rūsio fakto, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad jos parodymai patvirtina šią aplinkybę. Ji (duomenys neskelbtini) matė automobilį VW GOLF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užsirašė jo numerį, matė, kad juo važiavo trys jaunuoliai. Tačiau ji nenurodė, kad tame automobilyje važiavo kaltinamieji, tų jaunuolių neatpažino, taigi, jos parodymai nepatvirtina jo kaltės, o visiškai patvirtina nukentėjusiojo E. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Liudytoja L. M. nematė nei E. K. išvedimo iš rūsio aplinkybių, nei išmetimo iš automobilio aplinkybių, ji tik patvirtino sužaloto E. K. suradimo faktą, bet nematė jokių asmenų, kurie jį galėjo vežti ar sužaloti. Jos parodymai nepatvirtina apelianto kaltės, bei nepatvirtina E. K. parodymų apie jo išvedimą iš rūsio, vežiojimą automobiliu ir mušimą miške. Liudytojai V. K. ir A. S. įvykio nematė, apie įvykį sužinojo praėjus kelioms dienoms iš paties E. K., jie teisme tik atkartojo, kokius parodymus davė E. K. ir jo parodymus užrašė. Jie patvirtino tik E. K. apklausos aplinkybes, o ne įvykio aplinkybes. Liudytoja V. P. paneigė E. K. ikiteisminio tyrimo metu nurodytą aplinkybę apie tai, kad jis buvo jos bute, kad tarp jo ir E. K. buvo ginčas, kad jis E. K. smogė į veidą. Ji pasakė, kad apelianto niekada nėra mačiusi, todėl jos parodymai visiškai paneigia jo kaltę, be to, visiškai atvirtina E. K. parodymus duotus teisiamajame posėdyje. Liudytojo T. A. parodymai visiškai atitinka E. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Apie E. K. sužalojimo aplinkybes jis nieko nežino, nieko nematė. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina E. K. padarytų kūno sužalojimų lokalizaciją, pobūdį, sveikatos sutrikdymo mastą. Ši išvada, apelianto teigimu, iš dalies paneigia E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui: jis nurodė, kad būdamas rūsyje pajuto, kad pakaušio srityje yra žaizda, kuri kraujavo. Tačiau specialisto išvadoje toks sužalojimas neužfiksuotas, apie jokio pakaušio kraujuojančią žaizdą išvadoje nepasakyta. Priešingai, išvadoje nurodyta, kad kraujavimo požymių nėra. Atkreiptinas dėmesys, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, jog E. K. į rūsį buvo nugabentas nenustatytomis aplinkybėmis 2013 m. rugsėjo 4 dieną. Byloje objektyviai nustatyta, kad rūsyje rasta jo kraujo. 2013-09-21 objektų apžiūros protokolu nustatyta, kad nukentėjusiojo kelnių kairės kojos klešnė gausiai sutepta rusvos spalvos dėmėmis, kurios gali būti kraujo, dešinės klešnės apatinė dalis sutepta rusvos spalvos dėmėmis, kurios gali būti kraujo, marškinėliai gausiai sutepti purvu bei rausvomis dėmėmis panašiomis į kraują. Kojinės purvinos bei suteptos rusvomis dėmėmis, panašiomis į kraują. Grunto tyrimo specialisto išvadose nurodyta, kad nuokritose nuo E. K. drabužių (džinsinių kelnių, marškinėlių ir kojinių ir tirti pateiktame slėptuvės grindų dangos pavyzdyje yra tos pačios statybinės medžiagos - tinko dalių. Iš patalpų apžiūros protokolo matyti, jog slėptuvės patalpoje ant grindų rastos rusvos spalvos dėmės, paimti jų pavyzdžiai (t. 1, b. l. 19-22), specialisto išvadoje nurodyta, kad tai E. K. kraujas (t. 1, b. l. 87-88).Tai, apelianto teigimu, objektyviai patvirtina, kad E. K. buvo arba sumuštas prieš jį nugabenant į rūsį, kuriame voliojosi ant grindų, arba buvo sumuštas rūsyje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad inkriminuota nusikalstama veika buvo pradėta 2013 m. rugsėjo 5 d. 18 val., išsivedant E. K. iš rūsio. Tačiau kaltinime nenurodyta, kad kaltinamieji rūsyje prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą. Apelianto teigimu, teismas privalėjo nustatyti, kokie sužalojimai E. K. buvo padaryti iki to momento, kai jis buvo išvestas iš rūsio, ir koks sužalojimų sunkumo laipsnis - nežymus, nesunkus ar kitas, ir tuos sužalojimus atriboti nuo sužalojimų, kuriuos tariamai padarė jis su kitais kaltinamaisiais. Be to, ikiteisminio tyrimo metu E. K. parodė, kad norėdamas ištrūkti iš rūsio, spardė duris bei šaukėsi pagalbos. Taigi, jis spardydamas duris, daužydamas jas rankomis, galėjo pats susižaloti, apsibrozdinti. Tačiau teismas visus specialisto išvadoje nurodytus E. K. kūno sužalojimus inkriminavo suformuluotame kaltinime.

Apeliantas pažymi, kad daktiloskopinio tyrimo specialisto išvada kaltės neįrodo, nes ant tiriamo maišo jokių apelianto pėdsakų nerasta; biologinio tyrimo specialisto išvados taip pat kaltės neįrodo, nes nerasta jo jokių biologinių pėdsakų. Be to, rūsyje rasto grunto pavyzdžių nerasta ant jo batų ir drabužių.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tyrimo metu pas kaltinamuosius nebuvo surasti E. K. sužalojimo įrankiai - plaktukas, kirvukas, nurodyti skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Be to, nesurastas automobilis, kuriuo buvo vežiojamas E. K., neužfiksuoti pėdsakai. Nenustatyta ir neapžiūrėta E. K. sumušimo miške vieta, siekiant surasti nusikaltimo pėdsakus - E. K. kraują, jį sumušusių asmenų batų pėdsakus, automobilio ratų pėdsakus ir kitus įrodymus. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių bent vieną aplinkybę apie jo dalyvavimą nusikaltime, išskyrus nukentėjusiojo E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurių jis vėliau atsisakė, pareikšdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis melavo, tyčia apkalbėjo jį ir kitus kaltinamuosius. Atkreipiamas ypatingas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. parodymus davė ne savo gera valia, o su tam tikromis išlygomis. Apelianto teigimu, gali būti, kad policijos pareigūnai V. K. ir A. S. turi prieš jį surinkę žvalgybinę informaciją apie jo dalyvavimą darant nusikaltimus, ir už tai, kad jis apkalbės kaltinamuosius, ir jo parodymų pagrindu jie bus nuteisti, pareigūnai nerealizuos turimos kriminalinio pobūdžio informacijos prieš jį. Skunde pažymėta, kad po organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnų apklausos E. K. atsisakė toliau su jais bendrauti, atsisakė atvykti į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vengė atvykti ir į teisiamąjį posėdį. Tokie jo veiksmai, įrodo jo intelektualinį ir valinį apsisprendimą dėl savo parodymų vertinimo, t.y. jis nenorėjo daugiau meluoti ir klaidinti teisėsaugos institucijų, o teisiamajame posėdyje tokią savo valią išreiškė, įtikinamai paaiškino, kodėl melavo ikiteisminio tyrimo metu. Todėl jo parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nėra pagrindo abejoti, o jo parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui iš viso negali būti vertinami.

Taip pat skunde nurodoma, kad byloje ištirti įrodymai ir jais nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro nuoseklios ir logiškos grandinės, jų visuma neginčytinai ir neabejotinai nepatvirtina jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Išanalizavus nuosprendžio esmę, teismo atliktus įrodymų tyrimo ir vertinimo veiksmus, akivaizdu, kad šią bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Taigi, apelianto teigimu, šioje byloje teismas neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių (neištirta, kada, kas nugabeno E. K. į rūsį, kokie jam buvo padaryti sužalojimai prieš nugabenant į rūsį ir pačiame rūsyje). Teismas procesiniais veiksmais nepatikrino E. K. versijos apie tai, kad jį sužalojau ne jis su V. B. ir T. M., o kiti asmenys, kuriuos jis pažįsta iš matymo ir gali juos atpažinti. Jo kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiojo E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuos jis visiškai motyvuotai paneigė teisme. Esminės išvados dėl jo kaltės nepagrįstos konkrečiais įrodymais, o yra tik teismo spėjimai ir prielaidos. Tokie teismo veiksmai ir sprendimai sudaro nuoseklią logišką faktų grandinę, leidžiančią daryti išvadą, kad teismas šališkai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, visiškai ignoravo gynybos poziciją, aklai vadovavosi prokuroro kaltinamuoju aktu ir kaltinimo pozicijai demonstravo akivaizdų išankstinį palankumą.

Nuteistasis V. B. skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendį ir prašo minėtą nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį; bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka dalyvaujant jam ir jo gynėjui; atlikti dalinį įrodymų tyrimą bei išreikalauti ir ištirti naujus įrodymus, apklausti nukentėjusįjį E. K., vadovaujantis BPK 194 str. parodyti E. K. atpažinimui ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktas asmenų nuotraukas ir/ar vaizdo įrašų kartotekas bei paskirti pakartotinę teismo medicinos ekspertizę, tikslu patikrinti E. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ir konkrečiai nustatyti, kokie kūno sužalojimai E. K. buvo padaryti prieš jį nugabenant į rūsį, rūsyje , ir kokie padaryti po 2013-09-05 18 val.

Skunde nurodo, kad jis kaltu neprisipažįsta, teisminio nagrinėjimo metu davė išsamius parodymus, jo duotus parodymus patvirtino ir kitų kaltinamųjų parodymai. Apelianto nuomone nukentėjusysis jį apklabėjo nenorėdamas grąžinti jam skolos už parduotą automobilį VW Golf, kurio valstybinis Nr. 895. Teisiamajame posėdyje E. K. paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, pareikšdamas, kad ankstesni jo parodymai yra melagingi. Tokiu atveju teismas privalėjo vadovautis BPK 194 str. nuostatomis ir bent jau parodyti jam atpažinimui ikiteisminio tyrimo įstaigoje surinktas asmenų nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekas. Tačiau teismas ne tik to nepadarė, bet netgi neapklausė E. K. apie tų asmenų individualius požymius, išvaizdą, drabužius, veido bruožus, amžių, kitus požymius, pagal kuriuos nukentėjusysis gali juos atpažinti. E. K. nurodė, kad turėjo nuo slėptuvės, kurioje rastas jo kraujas, raktus, tačiau teismas raktų neišreikalavo, ir nepatikrino šios nukentėjusiojo versijos.

Pirmosios instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiojo E. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje, padarė nepagrįstą išvadą, kad jie melagingi. Nei liudytojas T. A., nei liudytoja V. P. nepatvirtino, kad tą dieną matė kaltinamuosius bendraujant su E. K., o tai visiškai atitinka E. K. duotų parodymų teisme esmę. Konstatuodamas faktą, kad E. K. teisme davė melagingus parodymus, apelianto teigimu, teismas faktiškai konstatavo, kad jis padarė nusikaltimą, numatytą BK 235 str. 1 dalyje, o baudžiamojo proceso įstatymas draudžia teismui nuosprendyje naudoti formuluotes, bylojančias apie asmenų, nepatrauktų baudžiamojon atsakomybėn, kaltę. Be to, tokiu atveju teismas privalėjo vadovautis baudžiamojo proceso įstatymu - BPK 257 str. imperatyviomis nuostatomis, ir priimti motyvuotą nutartį, kuria turėjo pranešti prokurorui apie tai, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo. Arba taikyti jam sankcijas už vengimą duoti parodymus. Tokios nutarties teismas nepriėmė, sankcijų nukentėjusiajam netaikė, tuo, apelianto teigimu, pažeidė teisingumo, lygybės prieš įstatymą, sąžiningo teismo proceso principus. Teismas skundžiamame nuosprendyje pažymėjo, kad jis vadovaujasi nukentėjusiojo E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo pareigūnui, o tai, apelianto teigimu, yra esminis BPK 20 str. nuostatų pažeidimas. Šioje byloje E. K. ikiteisminio tyrimo teisėjo nebuvo apklaustas. Skundžiamame nuosprendyje tik formaliai nurodyta, kad nukentėjusiojo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, posėdyje perskaityti BPK 276 str. 4 d. nustatyta tvarka, tačiau nenurodyta, kokius kitus parodymus siekiama patikrinti perskaitant nukentėjusiojo parodymus, nenurodyta, kokias konkrečias faktines aplinkybes jais siekiama patvirtinti, ar kokią reikšmę jo parodymai turi teismo vidinio įsitikinimo formavimui. Skunde taip pat pažymėta, kad byloje nėra jokių duomenų, kad apeliantas ar kiti kaltinamieji ar kokie nors kiti su jais susiję asmenys darė įtaką E. K..

Skunde taip pat nurodoma, kad liudytoja J. S. nurodė tik E. K. suradimo (duomenys neskelbtini) aplinkybes, o jo išvedimo iš rūsio fakto nematė. Ji (duomenys neskelbtini) matė automobilį VW GOLF valst. Nr. (duomenys neskelbtini) užsirašė jo numerį, matė, kad juo važiavo trys jaunuoliai. Tačiau ji nenurodė, kad tame automobilyje važiavo kaltinamieji, tų jaunuolių neatpažino, taigi, jos parodymai nepatvirtina jo kaltės, o visiškai patvirtina nukentėjusiojo E. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Liudytoja L. M. nematė nei E. K. išvedimo iš rūsio aplinkybių, nei išmetimo iš automobilio aplinkybių, ji tik patvirtino sužaloto E. K. suradimo faktą. Liudytojai V. K. ir A. S. įvykio nematė, apie įvykį sužinojo praėjus kelioms dienoms iš paties E. K., jie teisme tik atkartojo, kokius parodymus davė E. K. ir jo parodymus užrašė. Jie patvirtino tik E. K. apklausos aplinkybes, o ne įvykio aplinkybes. Liudytoja V. P. pasakė, kad apelianto niekada nėra mačiusi, todėl jos parodymai visiškai paneigia jo kaltę, be to, visiškai patvirtina E. K. parodymus duotus teisiamajame posėdyje. Liudytojo T. A. parodymai visiškai atitinka E. K. parodymus, duotus teisiamajame posėdyje. Apie E. K. sužalojimo aplinkybes jis nieko nežino, nieko nematė. Teismo medicinos specialisto išvada patvirtina E. K. padarytų kūno sužalojimų lokalizaciją, pobūdį, sveikatos sutrikdymo mastą. Ši išvada, apelianto teigimu, iš dalies paneigia E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui: jis nurodė, kad būdamas rūsyje pajuto, kad pakaušio srityje yra žaizda, kuri kraujavo. Tačiau specialisto išvadoje toks sužalojimas neužfiksuotas, apie jokio pakaušio kraujuojančią žaizdą išvadoje nepasakyta. Priešingai, išvadoje nurodyta, kad kraujavimo požymių nėra.

Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje konstatavo, jog E. K. į rūsį buvo nugabentas nenustatytomis aplinkybėmis 2013 m. rugsėjo 4 dieną. Byloje objektyviai nustatyta, kad rūsyje rasta jo kraujo. Liudytojas A. S. parodė, kad rūsyje buvo rasta kraujo. 2013-09-21 objektų apžiūros protokolu nustatyta, kad nukentėjusiojo kelnių kairės kojos klešnė gausiai sutepta rusvos spalvos dėmėmis, kurios gali būti kraujo, dešinės klešnės apatinė dalis sutepta rusvos spalvos dėmėmis, kurios gali būti kraujo, marškinėliai gausiai sutepti purvu bei rausvomis dėmėmis panašiomis į kraują. Kojinės purvinos bei suteptos rusvomis dėmėmis, panašiomis į kraują. Grunto tyrimo specialisto išvadose nurodyta, kad nuokritose nuo E. K. drabužių (džinsinių kelnių, marškinėlių ir kojinių ir tirti pateiktame slėptuvės grindų dangos pavyzdyje yra tos pačios statybinės medžiagos - tinko dalių. Iš patalpų apžiūros protokolo matyti, jog slėptuvės patalpoje ant grindų rastos rusvos spalvos dėmės, paimti jų pavyzdžiai (t. 1, b. l. 19-22), specialisto išvadoje nurodyta, kad tai E. K. kraujas (t. 1, b. l. 87-88).Tai, apelianto teigimu, objektyviai patvirtina, kad E. K. buvo arba sumuštas prieš jį nugabenant į rūsį, kuriame voliojosi ant grindų, arba buvo sumuštas rūsyje.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad inkriminuota nusikalstama veika buvo pradėta 2013 m. rugsėjo 5 d. 18 val., išsivedant E. K. iš rūsio. Tačiau kaltinime nenurodyta, kad kaltinamieji rūsyje prieš nukentėjusįjį vartojo smurtą. Apelianto teigimu, teismas privalėjo nustatyti, kokie sužalojimai E. K. buvo padaryti iki to momento, kai jis buvo išvestas iš rūsio, ir koks sužalojimų sunkumo laipsnis - nežymus, nesunkus ar kitas, ir tuos sužalojimus atriboti nuo sužalojimų, kuriuos tariamai padarė jis su kitais kaltinamaisiais. Be to, ikiteisminio tyrimo metu E. K. parodė, kad norėdamas ištrūkti iš rūsio, spardė duris bei šaukėsi pagalbos. Taigi, jis spardydamas duris, daužydamas jas rankomis, galėjo pats susižaloti, apsibrozdinti. Tačiau teismas visus specialisto išvadoje nurodytus E. K. kūno sužalojimus inkriminavo suformuluotame kaltinime.

Apeliantas pažymi, kad daktiloskopinio tyrimo specialisto išvada kaltės neįrodo, nes jis iki įvykio E. K. buvo pardavęs automobilį VW Golf, kuriame buvo likę ir jo daiktų, tarp jų galėjo likti ir maišas, ant kurio rasta jo pirštų pėdsakų.

Skunde taip pat atkreipiamas dėmesys, kad tyrimo metu pas kaltinamuosius nebuvo surasti E. K. sužalojimo įrankiai - plaktukas, kirvukas, nurodyti skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje. Be to, nesurastas automobilis, kuriuo buvo vežiojamas E. K., neužfiksuoti pėdsakai. Nenustatyta ir neapžiūrėta E. K. sumušimo miške vieta, siekiant surasti nusikaltimo pėdsakus - E. K. kraują, jį sumušusių asmenų batų pėdsakus, automobilio ratų pėdsakus ir kitus įrodymus. Apelianto teigimu, byloje nėra jokių kitų įrodymų, patvirtinančių bent vieną aplinkybę apie jo dalyvavimą nusikaltime, išskyrus nukentėjusiojo E. K. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurių jis vėliau atsisakė, pareikšdamas, kad ikiteisminio tyrimo metu jis melavo, tyčia apkalbėjo jį ir kitus kaltinamuosius. Atkreipiamas ypatingas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo metu E. K. parodymus davė ne savo gera valia, o su tam tikromis išlygomis. Apelianto teigimu, gali būti, kad policijos pareigūnai V. K. ir A. S. turi prieš jį surinkę žvalgybinę informaciją apie jo dalyvavimą darant nusikaltimus, ir už tai, kad jis apkalbės kaltinamuosius, ir jo parodymų pagrindu jie bus nuteisti, pareigūnai nerealizuos turimos kriminalinio pobūdžio informacijos prieš jį. Skunde pažymėta, kad po organizuoto nusikalstamumo tyrimo tarnybos pareigūnų apklausos E. K. atsisakė toliau su jais bendrauti, atsisakė atvykti į apklausą pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vengė atvykti ir į teisiamąjį posėdį. Tokie jo veiksmai, įrodo jo intelektualinį ir valinį apsisprendimą dėl savo parodymų vertinimo, t.y. jis nenorėjo daugiau meluoti ir klaidinti teisėsaugos institucijų, o teisiamajame posėdyje tokią savo valią išreiškė, įtikinamai paaiškino, kodėl melavo ikiteisminio tyrimo metu. Todėl jo parodymais, duotais teisiamajame posėdyje, nėra pagrindo abejoti, o jo parodymai ikiteisminio tyrimo pareigūnui iš viso negali būti vertinami.

Skunde pažymima, kad jo veiksmai dėl nukentėjusiajam E. K. padarytų kūno sužalojimų kvalifikuoti kaip padaryti bendrininkų grupe, be nuorodos į BK 24 - 26 str. str., normas, t.y. kvalifikuoti kaip tiesioginio vykdytojo. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje, aprašant BK 138 str. 1 d. numatytos veikos faktines aplinkybes, nurodyta, kad smūgius E. K. sudavė Ž. K. ir T. M.. Nustatomojoje dalyje nenurodytas nei vienas jo veiksmas, kuriuo tiesiogiai realizuojama BK 138 str. 1 d. numatyto nusikaltimo sudėtis. Apelianto teigimu, esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, teismas negalėjo jo veiksmų kvalifikuoti kaip tiesioginio vykdytojo, o nustatyti jo konkretų kaip bendrininko vaidmenį, apibrėžti bendros tyčios turinį vadovaujantis BK 24 ir 25 str. nuostatomis. Toks pažeidimas nulėmė neteisingą baudžiamojo įstatymo taikymą – apelianto teigimu, jis neteisingai nuteistas pagal BK 138 str. 1 d., ir toks neteisingas nuteisimas nulėmė neteisingos bausmės skyrimą. Apeliantas taip pat teigia, kad iš veikos aprašymo matyti, kad jis nepadarė jokių nusikalstamų veiksmų, atitinkančių BK 146 str. numatytos veikos sudėtį. Nuosprendyje nenurodytas jo, kaip bendrininko vaidmuo, veika aprašyta abstrakčiai.

Taip pat skunde nurodoma, kad byloje ištirti įrodymai ir jais nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro nuoseklios ir logiškos grandinės, jų visuma neginčytinai ir neabejotinai nepatvirtina jo kaltės padarius inkriminuotą nusikalstamą veiką. Išanalizavus nuosprendžio esmę, teismo atliktus įrodymų tyrimo ir vertinimo veiksmus, akivaizdu, kad šią bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Taigi, apelianto teigimu, šioje byloje teismas neištyrė visų reikšmingų bylos aplinkybių (neištirta, kada, kas nugabeno E. K. į rūsį, kokie jam buvo padaryti sužalojimai prieš nugabenant į rūsį ir pačiame rūsyje). Teismas procesiniais veiksmais nepatikrino E. K. versijos apie tai, kad jį sužalojo ne jis su Ž. K. ir T. M., o kiti asmenys, kuriuos jis pažįsta iš matymo ir gali juos atpažinti. Apelianto kaltė grindžiama vien tik nukentėjusiojo E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kuriuos jis visiškai motyvuotai paneigė teisme. Esminės išvados dėl jų kaltės nepagrįstos konkrečiais įrodymais, o yra tik teismo spėjimai ir prielaidos. Tokie teismo veiksmai ir sprendimai sudaro nuoseklią logišką faktų grandinę, leidžiančią daryti išvadą, kad teismas šališkai vertino įrodymus, nesiėmė priemonių išsamiai ištirti visas bylos aplinkybes, visiškai ignoravo gynybos poziciją, aklai vadovavosi prokuroro kaltinamuoju aktu ir kaltinimo pozicijai demonstravo akivaizdų išankstinį palankumą.

Nuteistojo T. M. gynėjas advokatas Ričardas Girdziušas skundžia Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendį ir prašo nuosprendžio dalį, kuria teismas pripažino T. M. kaltu padarius nusikaltimus, numatytus BK 146 str. 2 d. ir 138 str. 1 d., panaikinti ir priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

Gynėjas skunde nurodo, jog apylinkės teismas nekonstatavo, kad 2013 09 04 bent vienas iš nuteistųjų buvo atėjęs į (duomenys neskelbtini)esantį butą, jog ten E. K. būtų buvęs mušamas, kad kuris nors iš nuteistųjų sąmonės netekusį nukentėjusįjį būtų nugabenęs į po namu (duomenys neskelbtini) esantį rūsį ir užrakinęs patalpos duris būtų jį palikęs iki kitos dienos 18 val. Kita vertus, apylinkės teismas padarė išvadą, kad ne kas nors kitas, bet nuteistieji 2013 09 05 išsivedė E. K. iš rūsio, įsodinę į automobilį, nuvežė nukentėjusįjį į netoli (duomenys neskelbtini) esantį mišką, ten vartodami prieš jį fizinį smurtą nesunkiai sutrikdė pastarojo sveikatą, o vėliau, atvežę (duomenys neskelbtini), išmetė E. K. iš transporto priemonės ir praradusį sąmonę paliko gatvėje. Skunde pažymėta, jog teismas nenustatė, kad nuteistieji nusikalstamus veiksmus, susijusius su E. K. nugabenimu į rūsį bei jo laikymu tose patalpose, atliko veikdami grupe su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis. Kitaip tariant, teismas nekonstatavo, jog apskritai nukentėjusysis rūsyje atsirado ir ten buvo laikomas prievarta.

Skunde taip pat pažymėta, kad bylos medžiaga rodo, jog rūsio patalpos, kuriose neva prievarta buvo laikomas E. K., priklausė S. V., jog pastarasis nė vienam iš kaltinamųjų nebuvo leidęs tomis patalpomis naudotis. Tiesa, S. V. turimais raktais nebuvo galima atrakinti rūsyje esančių patalpų durų, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad bent vienas iš įtariamųjų būtų turėjęs raktus, kuriais būtų buvę galima atrakinti rūsio patalpų spynas. Ši aplinkybė svarbi, nes apžiūrint tas patalpas nebuvo rasta jokių spynų laužimo žymių. Gynėjas teigia, kad nepaisydamas tokių akivaizdžių faktų teismas kažkodėl padarė išvadą, kad T. M., Ž. K. ir V. B. išvedė nukentėjusįjį iš rūsio. Maža to, nusprendė, jog būtent jie privertė E. K. sėsti į automobilį „VW Golf, valst, reg. Nr. (duomenys neskelbtini) ir prieš pastarojo valią vežiojo jį bei vartojo prieš nukentėjusįjį fizinį smurtą bei taip neteisėtai atėmė jam laisvę. Beje, teismas laikė, kad T. M., kaip ir kiti du nuteistieji, padarė nusikaltimą, numatytą BK 146 str. 2 d., tai reiškia, jog teismas laikė, kad nuteistųjų veiksmuose yra neteisėtą laisvės atėmimą kvalifikuojantys požymiai.

Advokato teigimu, ir teismas sutiko su tuo, jog byloje nėra faktinių duomenų, liudijančių T. M. veiksmuose buvus BK 146 str. 2 d. numatytus požymius, todėl nuosprendyje nurodė, kad nukentėjusysis buvo iš pradžių sužalotas ir apie parą laiko laikytas užrakintame rūsyje (slėptuvėje), ir tik po to trys kaltinamieji liepė jam sėsti į automobilį, o tai, anot nuosprendžio, sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad pasipriešinti kaltinamųjų nurodymui sėsti į automobilį E. K. neturėjo galimybės, t. y. buvo įsodintas ir vežiojamas prieš savo valią panaudojus psichologinį smurtą, o vėliau - ir fizinį, kol buvo iš transporto priemonės iškeltas ir paliktas gatvėje. Skunde teigiama, jog akivaizdu, kad nurodytos išvados tam tikra prasme rodo nuosprendžio prieštaringumą, nes pirmiausiai apylinkės teismas iš kaltinimo T. M. pašalino kaltinamajame akte jam inkriminuotus veiksmus, susijusius su nukentėjusiojo mušimu bute ir jo patalpinimu rūsyje, bet vėliau tomis pačiomis aplinkybėmis pagrindė apkaltinamojo nuosprendžio išvadas, neva parodančias, kad T. M. veiksmuose vis dėlto yra BK 146 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymiai.

Neteisėto žmogaus laisvės atėmimo epizode teismas, gynėjo manymu, esmingai pažeidė baudžiamojo proceso normų reikalavimus.

BPK 255 str. 2 d. pabrėžiama, jog kaltinamasis negali būti nuteistas pagal kitą baudžiamąjį įstatymą, numatantį sunkesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta.

Kaltinamajame akte buvo tvirtinama, kad nukentėjusysis T. M. ir kitų kaltinamųjų pastangomis rūsyje neteisėtai buvo laikomas iki 2013 09 05, 20 val. Tuo tarpu teismas, remdamasis liudytojų J. S. ir L. M. parodymais, nustatė kaltinamieji nukentėjusįjį iš rūsio išvedė ne vėliau kaip 18 val. Tai rodo, kad teismas, iš anksto neperspėjęs apie tokį veiksmą, esmingai pakeitė vieną iš faktinių aplinkybių - nusikaltimo padarymo laiką.

Gynėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas sutiko, kad nukentėjusysis, kurio parodymais ir buvo grindžiami kaltinimo teiginiai, nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nenurodė, jog kaltinamieji, išvedę jį iš rūsio, konkrečiais veiksmais būtų vertę E. K. prieš jo valią sėsti į V. B. priklausantį automobilį, tačiau įvykio aplinkybės, neva rodo, kad nukentėjusiajam vis dėlto buvo atimta laisvė. Advokato nuomone, teismas nuteistąjį kaltinančią išvadą iš tikrųjų pagrindė spėjimu. Tuo tarpu baudžiamojo proceso principai tokios teisės teismui nesuteikia. Skunde pažymėta, jog nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ne tik neparodė, kad T. M. ar kuris nors kitas iš nuteistųjų prievarta jį įsodino į automobilį, priešingai, jis paminėjo, jog pats išėjo iš rūsio, jog jam buvo pasakyta, kad bus vežamas nusiprausti. E. K., ikiteisminio tyrimo pareigūnui pasakodamas apie atsisėdimo į transporto priemonę aplinkybes, nė karto neužsiminė, jog prieš sėdant į automobilį jam buvo grasinama ar pan. Dėl šios priežasties, gynėjo teigimu, vargu ar yra pagrindas manyti, kad buvo padaryta BK 146 str. 2 d. numatyta nusikalstama veika prieš asmenį, kuris pats išėjo iš rūsio, be jokios prievartos atsisėdo į automobilį ir važiavo į nenustatytą vietą. Skunde teigiama, jog net jeigu jis vėliau ir buvo mušamas, tai nereiškia, jog jam neteisėtai buvo atimta laisvė, nes fizinio smurto vartojimas gali sudaryti jau visiškai kito nusikaltimo sudėtį, ypatingai jeigu kaltininko tyčia buvo nukreipta ne į neteisėtą laisvė atėmimą, o į kūno sužalojimo padarymą.

Skunde pažymėta, jog baudžiamosios bylos medžiaga rodo, kad iš esmės tik nukentėjusysis E. K. ikiteisminio tyrimo metu davė T. M. kaltinančius parodymus. Iš kitų įrodymų šaltinių gauta informacija nesuteikia galimybės manyti, jog T. M. galėtų būti susijęs su E. K. sužalojimu. Atrodo, kad apylinkės teismas šioje byloje be teise paremto pagrindo nukentėjusiojo parodymams, kuriuos užrašė ikiteisminio tyrimo pareigūnas, suteikė pernelyg svarbią reikšmę, nors jau tada jie buvo prieštaringi, nelogiški ir nesutapo su informacija, gauta iš kitų šaltinių. Skunde pažymėta, kad pats apylinkės teismas nutarė dalimi jų nesiremti, todėl iš kaltinimo pašalino kai kuriuos nusikalstamus veiksmus, kurie T. M. buvo inkriminuoti kaltinamajame akte.

Gynėjas pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rastas nė vienas įnagis, kuriuo buvo sužalotas nukentėjusysis. Dar daugiau, nebuvo gauta jokios informacijos, jog tokie įrankiai kada nors buvo V. B. naudotame automobilyje. Negana to, teismas neatsižvelgė į pakankamai svarbią aplinkybę, leidžiančią itin kritiškai vertinti ikiteisminio tyrimo metu duotus E. K. parodymus. Nukentėjusysis 2013-09-06 tyrėjui papasakojo apie įvykio aplinkybes, iš nuotraukų atpažino Ž. K., V. B. ir T. M., 2013-09-09 jam buvo pasiūlyta parodyti tas vietas, apie kurias jis papasakojo apklausos metu, tačiau procesinis veiksmas buvo nutrauktas, nes E. K. nesugebėjo parodyti, kur jis buvo nuvežtas ir sumuštas, 2013-09-11 jis buvo apklaustas papildomai ir nurodė tokius dalykus, kurie nepasitvirtino bei nebuvo inkriminuoti įtariamiesiems, tolesnis nukentėjusiojo bendravimas su policijos pareigūnais nutrūko. Kaip paaiškėjo teisiamajame posėdyje, E. K. ėmė vengti policijos darbuotojų, kurie norėjo jį nuvesti pas ikiteisminio tyrimo teisėją, kad tas užfiksuotų nukentėjusiojo parodymus.

Gynėjo teigimu, apylinkės teismo išvardyti įrodymai galbūt patvirtina, kad E. K. buvo nesunkiai sužalotas, tačiau jie neleidžia teigti, jog tai padarė T. M.. Liudytojas T. A. su nukentėjusiuoju išsiskyrė tuo metu, kai jokie nusikalstami veiksmai prieš jį nebuvo padaryti, liudytoja J. S. matė gatvėje paliktą E. K., užsirašė automobilio valstybinės registracijos numerį, matė automobiliu nuvažiuojančius vaikinus, tačiau ji nepasakė, kad tarp jų buvo T. M., liudytoja L. M. taip pat nepapasakojo nieko, kas leistų manyti, jog T. M. dalyvavo padarant nusikalstamus veiksmus prieš E. K.. Liudytojai V. K. ir A. S. įvykio nematė, jų suteikta informacija yra išvestinė iš nukentėjusiojo E. K. parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, kurių teisiamajame posėdyje nukentėjusysis išsižadėjo ir nurodė, kad siekdamas išvengti turtinės prievolės apkalbėjo kaltinamuosius. Beje, liudytojas A. S. teisme nurodė, jog iš nukentėjusiojo kalbų paaiškėjo, kad jis iš tikrųjų buvo skolingas kaltinamiesiems. Apie tai, jog norėdamas išvengti skolos grąžinimo apkalbėjo kaltinamuosius, teisme, kaip minėjau, akcentavo ir E. K.. Taigi įrodymų visetas patvirtina, kad nukentėjusiojo nurodytoji priežastis, kodėl ikiteisminio tyrimo metu jis davė neteisingus parodymus, pasitvirtino teisminio bylos nagrinėjimo metu. Gynėjas pažymi, jog nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme nebuvo nustatyta, kas po įvykio bendravo su nukentėjusiuoju ir ar T. M. kaip nors su tuo susijęs, todėl nuosprendyje esantys samprotavimai apie galimai E. K. padarytą poveikį taip ir lieka spėjimais, kurių neturėtų būti apkaltinamajame nuosprendyje.

Gynėjas pažymi, kad nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu iš nuotraukų atpažino T. M. kaip asmenį, kuris jį sužalojo, tačiau šio procesinio veiksmo metu gauti rezultatai iš esmė nieko nepakeičia, nes, kaip nustatyta, E. K. buvo pažįstamas su T. M., kadangi jie anksčiau yra bendravę. Be to, ant iš automobilio iškritusio maišelio buvo rasti dviejų T. M. pirštų pėdsakai, bet ir šie įrodymai neleidžia daryti kategoriškos išvados, jog klientas sužalojo nukentėjusįjį.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis T. M. ir jo gynėja V. Kabečienė prašė nuteistojo T. M. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo Ž. K. gynėjas advokatas K. Dobilas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. B. gynėjas advokatas D. Karabinas prašė jo ginamojo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašė nukentėjusiojo E. K., nuteistųjų Ž. K., V. B., T. M. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliacinius skundus atmesti.

Nukentėjusiojo E. K., nuteistųjų Ž. K., V. B., T. M. gynėjo advokato R. Girdziušo apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada dėl Ž. K., V. B. ir T. M. kaltės padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 146 str. 2 d., nepagrįsta bylos įrodymais, todėl jie nepagrįstai pripažinti kaltais ir nuteisti pagal BK 146 str. 2 d.

BK 2 str. 4 d. nustatyta, kad pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį.

Pagal BK 146 str. 2 d. atsako tas, kas padarė šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką panaudodamas smurtą arba sukeldamas pavojų nukentėjusio asmens gyvybei ar sveikatai, arba laikydamas nukentėjusį asmenį nelaisvėje ilgiau nei 48 valandas. Minėti veikos požymiai suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šiame BK straipsnyje nurodytų veikų.

Kolegija pažymi, kad šio baudžiamojo įstatymo saugoma vertybė – fizinė žmogaus laisvė. Fizinės žmogaus laisvės atėmimas kaip veika gali būti padaroma: žmogų sulaikant jo buvimo vietoje ir suvaržant jo judėjimo laisvę (uždarant patalpoje, kurioje asmuo buvo, neleidžiant išeiti grasinimo būdu ir pan.); fiziškai suvaržant žmogaus judesius (surišant, surakinant, laikant jį rankomis ir pan.); žmogų pagrobiant, t. y. jį perkeliant iš vienos vietos į kitą ir laikant nelaisvėje šioje vietoje. Neteisėtas laisvės atėmimas gali būti padaromas tiek naudojant fizinę jėgą, grasinimus, tiek apgaulės būdu. Neteisėto laisvės atėmimo sudėtis laikoma formaliąja, todėl nusikaltimo baigtumas sietinas su nelaisvės būklės sudarymu arba su šios būklės pradžia. Nesvarbu, suvokia tai nukentėjusysis ar ne. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. šį nusikaltimą darantis asmuo suvokia, jog kitam žmogui laisvę jis atima be jokio įstatyminio pagrindo, t. y. neteisėtai, ir to siekia. Motyvai ir tikslai gali būti įvairūs: savanaudiškumas, kerštas, pavyduliavimas, chuliganiškos paskatos, siekis sutrukdyti nukentėjusiajam kur nors būti arba turint tikslą palengvinti kito nusikaltimo padarymą ar pan.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas dalį aplinkybių dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d. padarymo iš kaltinimo pašalino, konstatavęs, jog nenustatyta, kad nuteistieji nukentėjusiajam neteisėtai buvo atėmę laisvę nuo 2013-09-04 12.00 val. iki jis kaltinamųjų buvo išvestas iš rūsio. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nuteistieji laisvę nukentėjusiajam buvo atėmę nuo nukentėjusiojo iš vedimo iš rūsio iki išmetimo gatvėje. Tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad visi nuteistieji nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamojo posėdžio metu kaltais neprisipažino.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas nukentėjusysis E. K. parodė, kad 2013 m. rugsėjo 5 d. į rūsį atėjo Ž. K., V. B. ir pažįstamas vardu T., pravarde „Dzūkas“. Jie jį išsivedė iš rūsio į namo kiemą. Tuo metu galėjo būti apie 20-21 val. Būdamas kieme iš kiemo ir daugiabučio namo bendro vaizdo suprato, kad tikrai buvo daugiabučio namo rūsyje, kur gyvena Ž. K.. Kieme stovėjo juodos spalvos automobilis VW Golf, kuris priklauso V. B.. Jį pasodino ant galinės sėdynės, šalia atsisėdo T.. V. B. sėdo už automobilio vairo, o Ž. K. šalia vairuotojo. Jie pasakė, kad veš jį nusiprausti. Automobiliu jie važiavo prie kažkokio miškelio, esančio kažkur netoli (duomenys neskelbtini). Važiuojant jį kaltino kad jiems yra skolingas. Jam pradėjus neigti skolą T. jam ranka du kartus sudavė į veidą. Prie miškelio jis buvo išlaipintas iš mašinos, kur T. dar sudavė į veidą. Jam nukritus T. ir Ž. K. plaktuku ir kirvuku jį pradėjo mušti. Mušė per kojas, rankas ir kitas kūno vietas. Mušė apie 10 minučių. V. B. stovėdamas šalia ragino jį mušti. Po to, V. B. pasakė gana ir visi nutarė jį nuvežti išmesti prie netoliese esančio greitosios medicinos pagalbos punkto.

Teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. K. pakeitė parodymus ir parodė, kad jį sužalojo ne kaltinamieji, o kiti asmenys. Jis kaltinamuosius apkalbėjo, pykdamas dėl nepasisekusio biznio, t.y. prekybos detalėmis bei, neorėdamas grąžinti dalies pinigų už automobilį, kurį įsigijo iš V. B..

Teisėjų kolegija pažymi, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai tik tada, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti.

Šiuo atveju konstatuojama, jog byloje nėra objektyvių, neginčytinų įrodymų, galinčių patvirtinti buvus nusikalstamą sumanymą apriboti nukentėjusiojo laisvę. Iš nukentėjusiojo E. K. parodymų nėra aišku ar einat iš rūsio jo atžvilgiu buvo vartoja kokia nors prievarta ar smurtas. Byloje nustatyta, kad tuo metu buvo dar šviesus paros metas, vieša vieta – daugiabučio namo kiemas. Be to, nukentėjusysis parodė, kad jie ketino važiuoti nusiprausti. Taip pat nėra nustatyta ar nukentėjusysis E. K. į automobilį buvo įsodintas prievarta. Taigi, šie duomenys neduoda pagrindo išvadai, kad kaltinamieji V. B., Ž. K. bei T. M. tyčia siekė atimti laisvę nukentėjusiajam E. K..

Teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis nekaltumo prezumpcijos principu, pareiga įrodyti nusikaltimo padarymą tenka baudžiamąjį persekiojimą vykdančioms institucijoms. Kaltinamasis savo nekaltumo įrodinėti neprivalo, bet kokios abejonės turi būti vertinamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Šis principas įpareigoja išnaudojus visas galimybes abejonėms pašalinti ir nepavykus to padaryti, visas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia, esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių, priimti apkaltinamąjį nuosprendį (kasacinės nutartys Nr. 2K-510/2012, 2K-315/2012, 2K-205/2012, 2K-177/2009).

Taigi kolegija įvertinus byloje esančių duomenų visumą, daro išvadą, kad nepagrįstai pripažinta, jog Ž. K., V. B. bei T. M. veiksmuose buvo BK 146 str. 2 d. įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėtis, todėl skundžiamas nuosprendžio dalis dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 146 str. 2 d., naikinama dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, ir šioje dalyje priimamas naujas – išteisinamasis nuosprendis (329 str. 1 p.).

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 1 d.

Nors apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs Ž. K., V. B., T. M. kaltę įvykdžius BK 138 str. 1 d. numatytą nusikalstamą veiką, išanalizavo tiek nukentėjusiojo, tiek liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, ir padarė teisingas ir pagrįstas išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių bei baudžiamojo įstatymo taikymo. Pirmosios instancijos teismas savo išvadas dėl nuteistųjų Ž. K., V. B., T. M. kaltės pagrindė byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visetu. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su nuosprendyje padarytomis išvadomis nėra pagrindas teigti apie nepagrįstą ir neteisėtą nuosprendį.

Kaip jau buvo minėta, nuteistieji Ž. K., V. B. bei T. M. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme kaltais neprisipažino. V. B. parodė, kad 2013 m. vasaros pabaigoje E. K. pardavė automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) Buvo sutarta kaina 14 000 Lt, E. K. sumokėjo tik dalį pinigų (2000 Eur.), likusią dalį žadėjo atiduoti vėliau. Minėtas automobilis buvo registruotas jo draugės vardu. Pirkimo pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. K. išsamiai ir nuosekliai parodė, kad jį pasodino ant galinės automobilio sėdynės, šalia jo atsisėdo T.. V. B. sėdo už automobilio vairo, o Ž. K. šalia vairuotojo. Jie pasakė, kad veš jį nusiprausti. Automobiliu jie nuvažiavo prie kažkokio miškelio, esančio kažkur netoli (duomenys neskelbtini). Važiuojant V. B., Ž. K. ir T. jį kaltino, kad yra jiems skolingas. Jis pasakė, kad niekam neskolingas ir tada T. jam ranka du kartus sudavė į veidą. Atvykus prie minėto miškelio jis buvo išlaipintas iš mašinos. Tada T. jam smogė ranka į veidą. Nuo smūgio jis nugriuvo ant žemės. Tada T. ir Ž. K. plaktuku ir kirvuku jį pradėjo mušti. Mušė per kojas, rankas ir kitas kūno vietas. Mušė apie 10 min. ir vis jį kaltino, kad yra skolingas pinigų. V. B. visą laiką stovėjo šalia ir Ž. K. su Tomu ragino jį mušti. Po to V. B. pasakė „gana“ ir visi nutarė jį nuvežti išmesti prie netoliese esančio greitosios medicinos pagalbos punkto. Jis buvo išmestas ant gatvės. Tuo metu prarado sąmonę. Sąmonę atgavo, kaip buvo vežamas greitosios pagalbos automobiliu į gydymo įstaigą.

Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu nukentėjusysis E. K. pakeitė parodymus ir parodė, kad jį sužalojo ne nuteistieji, o kiti asmenys, kuriuos pažysta iš matymo. Tačiau pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį vadovavosi nukentėjusiojo E. K. parodymais duotais ikiteisminio tyrimo metu. Su tokiais pirmosios instancijos teismo argumentais sutinka ir apeliacinės instancijos teisėjų kolegija. Iš nukentėjusiojo E. K. apklausos teisme matyti, kad jis logiškai ir įtikinamai negalėjo paaiškinti parodymų keitimo aplinkybių. E. K. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys. Be to, teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojais V. K. bei A. S. parodė, kad jie nukentėjusįjį apklausė ligoninėje, kur nukentėjusysis E. K. laisva valia nurodė kas jį sužalojo, taip pat buvo atlikti atpažinimai iš nuotraukų, kurių metu jis atpažino kaltinamuosius kaip jį sumušusius asmenis.

Nors nuteistasis V. B. parodė, kad E. K. pardavė automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tačiau byloje šią aplinkybę patvirtinančių duomenų nėra. Nukentėjusysis E. K. tik teisiamojo posėdžio metu parodė, kad pirko iš V. B. automobilį, už kurį tik dalį buvo sumokėjęs.

Specialisto išvadoje E. K. konstatuota kirstinės žaizdos blauzdose, padarytos aštriu, kertančių savybių daiktais, keturių ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis ir atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą. Įspaustinis kairio blauzdikaulio lūžis, padarytas kietu buku, riboto paviršiaus daiktu, vieno ar daugiau trauminių poveikių pasėkoje, galimai užduotyje nurodytu klaiku bei aplinkybėmis ir atitinka nesunkų sveikatos sutrikdymą. Odos nubrozdinimai veide, galvoje, dešiniajame dilbyje, veido, nugaros, dešinio dilbio ir dešinės šlaunies sumušimai, lengvas galvos smegenų sukrėtimas padaryti kietais bukais daiktais, galimai užduotyje nurodytu laiku bei aplinkybėmis. Trauminių poveikių skaičiaus šiuo atveju nustatyti negalima. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis E. K. asmens parodymo atpažinti pagal nuotrauką metu atpažino kaltinamuosius Ž. K., V. B. bei T. M..

Liudytojos J. S. parodymais nustatyta, kad 2013-09-05 apie 17.56 val. ji matė juodos spalvos automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) į kurį įsėdo trys vaikinai ir dideliu greičiu nuvažiavo, važiuodami dairėsi. Jiems išvažiavus pamatė gulintį vaikiną, kuris nejudėjo. Šalia vaikino mėtėsi juodos spalvos polietileninis maišas. Pribėgus medikams vaikinas pradėjo judėti. Analogiškas aplinkybes apie E. K. radimą patvirtina ir liudytojos L. M. parodymai.

Daktiloskopinio tyrimo specialisto išvada patvirtina, kad septyniolika rankų pėdsakų ant juodos spalvos polietileninio maišo, paimto 2013-09-05 daiktų, dokumentų pateikimo protokolu, tinkami asmens identifikavimui. Taip pat daktiloskopinio tyrimo specialisto išvada Nr. 140-(1149)-IS1-1220, patvirtina, kad keturiolika rankų pėdsakų (žr. 2 pav., 3 pav., 4 pav., 5 pav., 6 pav., 7 pav., 8 pav., 9 pav. ir 10 pav., iš 2013-10-21 specialisto išvados Nr. 140-(4548)-IS1-5336) yra palikti V. B. ir T. M..

Teisėjų kolegija įvertinusi duomenų visumą konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatydamas faktines aplinkybes rėmėsi nukentėjusiojo E. K. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Tai, kad teismas nesiėmė priemonių inicijuoti nukentėjusiajam baudžiamąjį persekiojimą dėl melagingų parodymų teisme davimo, nėra pagrindas laikyti nukentėjusiojo parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nepatikimais, tai nėra priemonė vertinti parodymų patikimumą, nes parodymų patikimumas nustaT. juos vertinat ir lyginant su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais. Taip pat atsižvelgiant į aptartus motyvus konstatuojama, jog teismas teisingai nustatė įvykių faktines aplinkybes bei pagrįstai pripažino Ž. K., V. B. bei T. M. kaltais dėl nesunkaus E. K. sveikatos sutrikdymo. Nuteistųjų veika pagal BK 138 str. 1 d. kvalifikuota teisingai.

Nepagrįsti nuteistojo V. B. apeliacinio skundo motyvai dėl bendrininkavimo.

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkavimas yra ypatinga tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis (BK 24 str. 1 d.). Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant konkrečios rūšies nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota ne tik nusikalstamos veikos, dėl kurios padarymo yra sujungiamos kelių asmenų pastangos, sudėtis, numatyta konkrečiame BK specialiosios dalies straipsnyje, bet kartu ir tos veikos darymo formos – bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma (bendrininkavimo sudėtis), numatyta atitinkamose BK 24, 25 straipsnių nuostatose. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir pan. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad būtų konstatuotas bendrininkų susitarimas. Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį būtiną bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-2018/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011).

Pagal baudžiamąjį įstatymą bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamą veiką daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iš jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.s). Būtinas bendrininkų grupės požymis yra tas, kad joje turi būti bent du vykdytojai, t. y. mažiausiai du bendrininkai turi įvykdyti objektyviuosius bendros nusikalstamos veikos sudėties požymius (ar jų dalį). Nustačius asmenų susitarimą veikti bendrai, jų suvokimą, kad kėsinasi į tą patį objektą bei kitus bendrininkavimo subjektyviuosius požymius, taip pat konstatavus, kad bendrais veiksmais asmenys realizavo bent dalį bendros nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų požymių, laikoma, kad tokie asmenys veikė kaip bendravykdytojai (BK 24 str. 3 d.).

Iš nustatytų aplinkybių matyti, kad nuteistasis V. B. vairavo automobilį VW Golf, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) kur nukentėjusiajam T. M. du kartus sudavė į vaidą, nuvažiavus į miškelį nukentėjusiajam tiesiogiai smūgius sudavė Ž. K. bei T. M., tačiau iš nukentėjusiojo E. K. parodymų matyti, kad tokiems kitų nuteistųjų veiksmams V. B. pritarė, nebandė jų sustabdyti , nurodė kiek mušti ir kada baigti smurtinius veiksmus. Esant tokioms aplinkybėms nuteistieji veikė bendrininkų grupe kaip bendravykdytojai ir privalo atsakyti už kilusius padarinius, t. y. E. K. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

Taigi kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nuteistieji Ž. K., V. B. bei T. M. nukentėjusįjį sužalojo veikdami bendrininkų grupe ir tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe. Kolegija pažymi, kad tokiu atveju atskirai kvalifikuoti nuteistųjų veikas pagal BK 25 str. 2 d. nereikia, nes tai būtų perteklinis BK bendrosios dalies normų, reglamentuojančių bendrininkų formas nurodymas.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs priimto nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą dėl BK 138 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos, pripažįsta, kad vertindamas įrodymus, pirmosios instancijos teismas klaidų nepadarė, įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek kaip visumą kartu su kitais bylos duomenimis, todėl teisingai nustatė nusikaltimo padarymo faktines aplinkybes ir padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistųjų Ž. K., V. B. bei T. M. kaltės. Kaip ne kartą nurodyta teismų praktikoje, tai, kad teismo išvados neatitiko apeliantų lūkesčių, savaime nėra pagrindas teigti, jog teismas nesigilino ar nevertino nuteistojo parodymų. Nenustatyta, kad pirmos instancijos teismas vadovautųsi neleistinais ar nepatikimais įrodymais, juos vertintų šališkai, ignoruotų kokias nors svarbias bylos aplinkybes.

2015-03-4 įsigaliojo nauja BK 75 str. 1 d. redakcija, pagal kurią asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Ž. K., V. B. bei T. M. pagal BK 146 str. 2 d. išteisinami, bei, kad nors Ž. K. ir T. M. anksčiau teisti, pastarasis dirba, yra vedęs, sprendžia, jog šiuo atveju Ž. K. ir T. M. bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. bus pasiekti taikant bausmės vykdymo atidėjimą (BK 75 str.). Kolegija sprendžia , kad pritaikius BK 75 str. nuostatas, nebus pažeista bausmės paskirtis ir teisingumo principas.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p., 4 d., 329 str. 1 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžio dalį dėl Ž. K., V. B. ir T. M. pripažinimo kaltais pagal BK 146 str. 2 d. ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį.

Ž. K. dėl kaltinimo pagal BK 146 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( LR BPK 303 str. 5d.1p.).

V. B. dėl kaltinimo pagal BK 146 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( LR BPK 303 str. 5d. 1p.)..

T. M. dėl kaltinimo pagal BK 146 str. 2 d. išteisinti, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių ( LR BPK 303 str. 5d. 1p.).

Ž. K., V. B. ir T. M. panaikinti LR BK 63 str. 1 d., 2 d., 5 d. 1 p. taikymą.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 7 p., 8 p., Ž. K., Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., vykdymą atidėti vieniems metams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 24 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 6 p. paskirti Ž. K. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,6 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo šio nuosprendžio gavimo dienos.

Vadovaujantis BK 75 str. 1 d., 2 d. 6 p., 7 p., 8 p., T. M. Kauno apylinkės teismo 2015 m. kovo 2 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės, už nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 str. 1 d., vykdymą atidėti vieniems metams, įpareigojant dalyvauti elgesio pataisos programoje, neišeiti iš namų nuo 24 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu, neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 67 str. 1 d., 2 d. 6 p. paskirti T. M. baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL (376,6 Eur) dydžio įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą, kuri turi būti sumokėta per 2 mėnesius nuo šio nuosprendžio gavimo dienos.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.