Šiaulių apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Bronius Zalaga Baudžiamoji byla Nr. 1A-890-135/2014

Teisėjas M. G. Teisminio proceso Nr. 1-41-1-02042-2013-1 Procesinio sprendimo kategorija: 2.4.2; 2.4.6; 1.2.14.1.2.2; 1.2.9.4

2014 m. gruodžio 3 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Broniaus Zalagos,

teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. gynėjos advokatės Sofijos Kručienės ir nuteistojo L. M. apeliacinius skundus dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. liepos 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 3 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimu. Be to, L. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 159 straipsnį ir nuteistas 1 metams 6 mėnesiams laisvės atėmimu.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas 3 (trims) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmė pradžia nustatyta nuo sulaikymo dienos vykdant įsiteisėjusį nuosprendį.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas R. M., tačiau jo atžvilgiu apeliacinių skundų negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. M. nuteistas už tai, kad su R. M., veikdamas bendrininkų grupėje, 2013-11-01, laike nuo 13.40 val. iki 14.20 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bendrais tyčiniais veiksmais, pasinaudojant prieš tai pagrobtu raktu, įsibrovė į patalpą - G. I. priklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kur pagrobė svetimą, nukentėjusiajai G. I. priklausantį turtą - nešiojamą kompiuterį „HP“ 400 Lt vertės, televizoriaus priedėlį su distancinio valdymo pultu ir pajungimo laidu ,,Homecast“ 50 Lt bendros vertės, iš viso pagrobė svetimo turto už 450 Lt.

Be to, L. M. nuteistas už tai, kad 2013-11-01 apie 13:00 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), palenkdamas vaiką - R. M. dalyvauti nusikalstamos veikos padaryme, tai yra nurodydamas R. M., pagrobti nukentėjusiosios G. I. buto durų spynos raktą, po to tęsdamas savo nusikalstamą veiką, veikdamas vieninga tyčia, 2013-11-01, laike nuo 13.40 val. iki 14.20 val., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), nurodydamas R. M. grįžti į nukentėjusiosios G. I. butą, su pagrobtu raktu atsirakinus butą, iš jo pagrobti kompiuterį „HP“ ir televizoriaus priedėlį su distancinio valdymo pultu ir pajungimo laidu „Homecast“, po ko R. M., raktu atsirakino buto (duomenys neskelbtini), duris bei iš buto pagrobė nukentėjusiajai G. I. priklausančius kompiuterį „HP“ ir televizoriaus priedėlį su distancinio valdymo pultu ir pajungimo laidu „Homecast“, tokiu būdu įtraukė vaiką - R. M., gim. (duomenys neskelbtini), į nusikalstamos veikos, svetimo turto vagystės įsibraunant į patalpą padarymą.

Teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus bei padarė motyvuotas išvadas dėl L. M. kaltės padarius jam inkriminuotus BK 178 str. 2 d., BK 159 str. numatytus nusikaltimus, taip pat, laikydamasis baudžiamojo įstatymo reikalavimų, L. M. už padarytas nusikalstamas veikas paskyrė teisingą bausmę.

Apeliaciniu skundu nuteistasis L. M. ginčija žemesnės instancijos teismo įrodymų, kuriais pagrįsta jo kaltė, vertinimą. Tačiau kolegija pažymi, kad byloje surinktų įrodymų vertinimas – išimtinė teismo teisė ir pareiga. Kiekvienu atskiru atveju teismas, kurio žinioje yra byla, sprendžia klausimą, kuriuos faktinius bylos duomenis laikyti įrodymais, o kuriuos atmesti (BPK 20 str. 2 d.). Pagal BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apylinkės teismas byloje esančius įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. 5 d. įtvirtinto reikalavimo įrodymus vertinti vadovaujantis įstatymu pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu ir padarė pagrįstas išvadas, kad nuteistasis L. M. padarė jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, o tuo tarpu apeliaciniame skunde išdėstyti apelianto samprotavimai apie neva netinkamą įrodymų vertinimą ir teiginiai, kad jis nepadarė nusikalstamų veikų, yra paneigti byloje surinktų ir teismo ištirtų įrodymų visetu – nukentėjusiosios G. I. parodymais, nuteistojo R. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, liudytojo A. P. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolais, parodymų patikrinimo vietoje protokolu, kita bylos rašytine medžiaga. Įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (paties nuteistojo L. M. paaiškinimus), apkaltinamajame nuosprendyje išdėstyti kaip to reikalauja BPK 305 str. 1 d. 2 p. nuostatos. Teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo kitaip vertinti apylinkės teismo ištirtų įrodymų, abejoti apylinkės teismo padarytomis išvadomis ir su jomis visiškai sutinka.

Nuteistasis L. M. nepripažįsta bendrais veiksmais su R. M. apvogęs nukentėjusiąją įsibraunant į jos butą, taip pat, kad į šią nusikalstamą veiką įtraukė nepilnametį, ir tvirtina, kad jis turi būti išteisintas. Kolegija tokius apelianto skundo argumentus vertina kaip siekimą sušvelninti savo padėtį ir juos atmeta bei konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išsamiai išanalizuoti ir paneigti apelianto paaiškinimai, t. y. tai, kad jis neorganizavo ir nedalyvavo vagystėje iš G. I. buto, kad nenurodė R. M. prieš vagystę pagrobti raktą nuo G. I. buto durų, kad nežinojo, jog R. M. atnešti jam daiktai – nešiojamas kompiuteris ir televizoriaus priedėlis su distancinio valdymo pultu - priklauso G. I., nepilnamečio R. M. neįtraukė į nusikalstamą veiką.

Ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas L. M. savo kaltės nepripažino ir parodė, kad 2013-11-01 svečiavosi pas G. I., vėliau pas ją atėjo ir jo brolis R. M., jis vaikščiojo po G. I. butą ir apžiūrinėjo daiktus, jiems susiruošus išeiti, paaiškėjo, jog buto durys užrakintos iš lauko, spynoje iš vidaus buvo įkištas ne tos spynos raktas, tada jie visi iššoko pro virtuvės langą, G. iš pažįstamų pasiėmė atsarginį raktą, jiems išsiskirsčius po kokių 15 min paskambino G. I. ir pasakė, kad apvogtas butas, paprašė ateiti pas ją, nuėjęs pamatė, jog iš G. I. pavogtas nešiojamas kompiuteris ir televizoriaus priedelis su distanciniu valdymo pultu, atvykus į įvykio vietą policijos pareigūnams, jis buvo pas G. I., o po kelių dienų pas jį atėjo brolis R. M., kuris su savimi turėjo televizoriaus priedėlį su distancinio valdymo pultu, jis paaiškino, jog šiuos daiktus jam atidavė kažkoks draugas ir paprašė užstatyti lombarde, ką jis ir padarė, už daiktus gautus 20 Lt atidavė R. M. (74-75 b. l.). Teisminio nagrinėjimo metu L. M. išdėstė analogiškas aplinkybes papildomai nurodydamas, kad jis su R. M. važiavo į G., kur A. P. pardavė kompiuterį, kompiuterį kuprinėje turėjo R., ir jis kompiuterį pamatė tik G., iki tol R. nesakė, kad turi kompiuterį ir nori jį parduoti, jis neatpažino, kad tai buvo G. I. kompiuteris, R. M. neklausė, iš kur jis jį gavo (2 t., 36 b. l.). Tuo tarpu kitas nuteistasis R. M., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo, parodė, jog 2013-11-01 atėjo pas G. I., kur buvo ir ji brolis, jiems būnant bute L. M. parašė trumpąją žinutę, kad jis apkeistų buto raktą, jis tą ir padarė, bute raktą nešiojosi su savimi, į duris įkišo kitą raktą, durys liko užrakintos, jie visi trys išlipo pro langą, G. I. nuėjo pas draugę, o jis su broliu namo, G. I. būnant pas draugę L. M. liepė nueiti pas G. I. ir paimti kompiuterį bei priedėlį, jis taip ir padarė, su daiktais grįžo pas L. M. ir jam viską padavė, kompiuterį nuvežė į G., G. I. buto raktą įmetė į lifto šachtą (1 t., 134-135 b. l.). Iš įtariamojo R. M. parodymų patikrinimo vietoje protokolo matyti, kad nuvykus adresu (duomenys neskelbtini), R. M. nurodė buto duris, paaiškindamas, kad čia yra G. I. butas, į kurį jis pateko atsirakindamas buto duris prieš tai pavogtu raktu, po to R. M. nurodė vykti adresu (duomenys neskelbtini), kur parodė pirmą namo laiptinę ir paaiškino, kad šios laiptinės lifte jo brolis L. M. išmetė G. I. buto durų raktą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ liftų elektromechanikams atidarius ir išėmus lifto duris, lifto šachtos duobėje buvo rastas ir paimtas balto metalo raktas, nuvykus į (duomenys neskelbtini), R. M. parodė namą Nr. 14 ir paaiškino, jog jo brolis šiame name gyvenančiai V. nunešė iš G. I. pavogtą nešiojamą kompiuterį (1 t., 116-127 b. l.).

Be to, apklaustas liudytoju A. P. parodė, kad 2013 metų rudenį, vidurnaktį, po 00.00 val., gal 00.30 val. adresu (duomenys neskelbtini), atvažiavo pas jį L. M. su R. M. ir atvežė kompiuterį. Jis nesidomėjo, neklausė, iš kur tas kompiuteris, nes jam reikėjo kompiuterio dalimis, jam paskambino L. M. ir pasiūlė pirkti kompiuterį, paskambinęs jis paklausė, ar jis namie ir pasakė: „Atvažiuok, turiu kompiuterį, gal nori pirkti?“, atvykus buvo R. M. ir jo draugė, jie susitiko keturiese, jis apžiūrėjo kompiuterį, buvo sugedusi vaizdo plokštė, jis nupirko kompiuterį už 20 litų, jie už kompiuterį norėjo 40 litų, tą sumą siūlė L. M., jis ir atnešė kompiuterį, R. M. nieko nesakė, sėdėjo ir viskas. Iš UAB ,, (duomenys neskelbtini)“ pateiktos sutarties Nr. 8439 kopijos matyti, kad L. M. 2013-11-04 už 20 Lt užstatė televizoriaus priedėlį su distancinio valdymo pultu ir pajungimo laidu (1 t., 24 b. l.).

Taigi, pirmiau aptarti įrodymai kolegijai nepalieka jokių abejonių, kad L. M. padarė jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. organizavo ir bendrais veiksmais su nepilnamečiu apvogė G. I. butą. Taip pat kolegijai nekyla abejonių ir dėl L. M. kaltės įvykdžius BK 159 str. numatytą nusikalstamą veiką, t. y. dėl vaiko įtraukimo į nusikalstamą veiką. Nors apeliantas ir neigia įtraukęs į nusikalstamą veiką brolį R. M., tačiau, tokius jo paaiškinimus paneigia R. M. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, neprieštaraujantys tarpusavyje bei atitinkantys faktines bylos aplinkybes, bei rašytinė bylos medžiaga, todėl kolegija neturi pagrindo jais netikėti. Taigi, visos aptartos aplinkybės rodo, kad L. M., žinodamas, jog R. M., gim. (duomenys neskelbtini), yra nepilnametis, įtraukė jį į nusikalstamą veiką - bendrininkų grupe įvykdyti vagystę iš G. I. priklausančio buto. Atsižvelgusi į šias aplinkybes kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti nuteistojo L. M. ir jo gynėjos advokatės skundų prašymą ir L. M. išteisinti dėl nusikalstamų veikų, už kurias jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu. Ir nors nuteistasis L. M. apeliaciniame skunde nurodo, kad brolis R. M. jį apkalba, tačiau jo nurodytos priežastys, t. y. tai, kad R. M. yra linkęs daryti nusikaltimus ir jau yra teistas, neduoda pagrindo manyti, jog tai lėmė R. M. siekį nepagrįstai apkaltinti ir brolį, juolab, kad ir pats R. M. buvo patrauktas baudžiamojo atsakomybėn ir nuteistas.

Pirmosios instancijos teismas, nuosprendžiu skirdamas L. M. už padarytas nusikalstamas veikas bausmes, vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, numatytais BK 54 str. Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino apelianto padarytų veikų pavojingumo laipsnį ir pobūdį – esant idealiai sutapčiai padarė dvi tyčines, baigtas, nesunkiems ir apysunkiams nusikaltimams priskiriamas veikas. Pirmosios instancijos teismas apelianto atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatė, o atsakomybę sunkinančia aplinkybe pagrįstai pripažino tai, kad BK 178 str. 2 d. numatytą veiką jis padarė veikdamas bendrininkų grupe. Taip pat skundžiamo nuosprendžio motyvuojamoje dalyje pasisakė, kad skirdamas bausmę atsižvelgia į L. M. asmenybę, į tai, kad jis teisiamas devintą kartą (visais ankstesniais nuosprendžiais jis teistas už nusikaltimus nuosavybei), kad teistumas neišnykęs, todėl jis yra recidyvistas (BK 27 str.), kad naujas nusikalstamas veikas padarė praėjus tik keliems mėnesiams po paleidimo iš įkalinimo įstaigos, baustas administracine tvarka, psichikos sveikatos centro bei priklausomybės ligų įskaitoje neįrašytas, Pietinės policijos nuovados ir Šiaulių rajono PK VPS Prevencijos poskyrio pareigūnų charakterizuojamas neigiamai. Šios aplinkybės, kolegijos nuomone, leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis yra socialiai pavojinga asmenybė, kuri nedaro išvadų dėl savo nusikalstamo elgesio, todėl jam už nusikalstamos veikos, numatytos BK 159 str., padarymą paskirta nežymiai mažesnė nei sankcijos vidurkis, o už nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 str. 2 d., padarymą paskirta šiek tiek didesnė nei sankcijos vidurkis laivės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta. Nuosprendžiu L. M. už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir BK 63 str. reikalavimai subendrinant bausmes nepažeisti. Todėl apeliantui paskirta ir galutinė subendrinta bausmė negali būti laikoma per griežta.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti ar keisti jį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo L. M. ir jo gynėjos advokatės Sofijos Kručienės apeliacinius skundus atmesti.