- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-08-09
- Bylos Nr.
- I-1326-764/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-05725-2013-8
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- V. L., S. N., A. M., A. B., I. C., R. S., D. S., A. Ž., A. Š.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Egidija Puzinskaitė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjų V. L. (V. L.), S. N., A. M. (A. M.), A. B., I. C., R. S., D. S., A. Ž. ir A. Š. skundus atsakovams Vilniaus pataisos namams ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai kreipėsi į teismą su skundais (b. l. 1–7, 23–26, 41–44, 59–62, 78–84, 100‑103, 121‑124, 138‑141, 156‑159), prašydami: 1) priteisti pareiškėjams V. L., A. M., I. C. iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei bylinėjimosi išlaidas; 2) priteisti pareiškėjui S. N. iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2011-02-10 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6069(09); 3) priteisti pareiškėjui A. B. iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2013-10-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimą Nr. 9-6002(09); 4) priteisti pareiškėjui R. S. iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009-05-01 iki 2013-10-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimą Nr. 9-5988(09); 5) priteisti pareiškėjui D. S. iš atsakovo laikotarpiu nuo 2011-04-01 iki 2013-10-01 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6119(09); 6) priteisti pareiškėjui A. Ž. iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-10-25 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6070(09); 7) priteisti pareiškėjui A. Š. iš atsakovo laikotarpiu nuo 2009-08-01 iki 2012-12-18 neišmokėtą darbo užmokesčio dalį bei panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-14 sprendimą Nr. 9-6072(09).
Pagrįsdami savo reikalavimus pareiškėjai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu jiems mokamas darbo užmokestis buvo apskaičiuojamas vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančiomis teisės aktų nuostatomis, taip pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą teisę – gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Kreipdamiesi į teismą pareiškėjai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu ir nurodė, kad Vilniaus pataisos namai jų prašymus tenkinti atsisakė, todėl pagal Konstituciją savo pažeistas teises turi teisę ginti teismine tvarka.
Pareiškėjai taip pat nurodė, kad nuo 2010-01-01 buvo sumažinti priedai už rangus, tačiau Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime tokio mažinimo atitiktis nebuvo vertinama, todėl pareiškėjai prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar priedų už rangus sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui.
Atsiliepimas
Atsakovas ir Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai atsiliepimuose į pareiškėjų skundus (b. l. 11–12, 31–32, 50–51, 67–68, 88–89, 109‑110, 129‑130, 147‑148, 164‑165) pripažino, kad pareiškėjams buvo sumokėtas ne visas priklausantis darbo užmokestis, prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Taip pat pažymėjo, kad neturi paskirtų asignavimų sumažintų atlyginimų kompensacijų išmokėjimui, todėl prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą.
Motyvuojamoji dalis
Skundai atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjai siekia apginti savo pažeistas teises ir prašo teismą jiems priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimu Konstitucijai prieštaravusiomis pripažintų teisės aktų nuostatų taikymo, taip pat dėl sumažintų priedų už rangus.
Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime, inter alia, pripažino, kad Valstybės tarnybos įstatymo 1 priedas (2009-07-17 redakcija), kuriame nustatyti sumažinti 11–20 pareigybių kategorijų valstybės tarnautojų pareiginės algos koeficientai, tiek, kiek tokiu teisiniu reguliavimu neproporcingai sumažinti valstybės tarnautojų atlyginimai, Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnio ir 1 priedo pakeitimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos), Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija) tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Specialiųjų tyrimų tarnybos statuto 30 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 ir 2012-12-20 redakcijos), Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio 3 dalis (2009-07-17 redakcija), tiek, kiek joje nustatyti sumažinti priedų už kvalifikacinę kategoriją dydžiai, Valstybės saugumo departamento statuto 43 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22 redakcijos), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 straipsnio 6 dalis (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 41 straipsnio 4 dalis (2009-07-17 redakcija), Tarnybos Kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto pakeitimo įstatymo 1 straipsnio pakeitimo įstatymo 3 straipsnis (2009-07-17, 2010-06-30, 2011-11-22, 2012-12-20 redakcijos) prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas taip pat pažymėjo, kad įstatymų leidėjui iš Konstitucijos 23 straipsnio kyla pareiga be nepagrįsto delsimo nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą.
Konstitucinis Teismas 2014-04-16 priėmė sprendimą Nr. KT14-S-9/2014 dėl Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo nuostatų išaiškinimo, kuriame pažymėjo, kad: 1) įstatymų leidėjas, laikydamasis konstitucinio atsakingo valdymo principo, gali atidėti dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmo nustatymą ir (ar) jo įgyvendinimą protingam laikotarpiui, kuris nustatytinas įvertinus valstybėje susiklosčiusią ekonominę, finansinę padėtį, atsižvelgus į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, įskaitant ir įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia, susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu; 2) praradimus dėl neproporcingo atlyginimų sumažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę šiuos praradimus, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Konstitucinis Teismas 2015-11-19 nutarime pažymėjo, kad asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patirtų praradimų teisingas kompensavimas pagal Konstituciją, inter alia, konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrintas tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais. Praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo patyrusių asmenų teisė į tokių praradimų kompensavimą turėtų būti įgyvendinama pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį; įstatymų leidėjui nepagrįstai delsiant nustatyti patirtų praradimų kompensavimo mechanizmą arba jį nustačius neteisingą (kompensacijų mokėjimo terminų ir (ar) jų dydžių požiūriu), asmenys, patyrę praradimus dėl neproporcingo atlyginimų mažinimo, savo pažeistas teises gali ginti teismine tvarka.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju yra pagrindas remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016-02-15 sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. A-668-602/2016 ir Nr. A-669-602/2016, suformuota praktika iš esmės analogiškose bylose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgusi į Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarimo, 2014-04-16 sprendimo ir 2015-11-19 nutarimo nuostatas, padarė išvadą, kad pripažinęs, jog įstatymų nuostatos, kuriomis buvo nustatytas neproporcingas asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, atlyginimų mažinimo mastas, prieštarauja, inter alia, Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą“, Konstitucinis Teismas nustatė konkretų šio prieštaravimo pasekmių šalinimo būdą – įpareigojimą įstatymų leidėjui nustatyti mechanizmą, kuris užtikrintų teisingą kompensavimą per protingą laikotarpį.
Po pareiškėjų kreipimosi į teismą, Lietuvos Respublikos Seimas 2015-06-30 priėmė Lietuvos Respublikos asmenų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės ar savivaldybės biudžeto lėšų, dėl ekonomikos krizės neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio (atlyginimo) dalies grąžinimo įstatymą (toliau – Grąžinimo įstatymas), įsigaliojusį (su tam tikra išimtimi) 2015-09-01. Taigi teisiniai santykiai (kompensavimo dydžiai, terminai ir kt.), susiję su dėl neproporcingai sumažinto darbo užmokesčio valstybės tarnautojų patirtais praradimais, yra sureguliuoti įstatymu.
Vadinasi, Lietuvos Respublikos Seimas yra įvykdęs Konstitucinio Teismo 2013-07-01 nutarime ir 2014-04-16 sprendime nurodytą pareigą, – nustatyti teisinį reguliavimą, pagal kurį pašalinamos neigiamos teisinės pasekmės, kilusios taikant teisės aktą (jo dalį), kurį Konstitucinis Teismas savo sprendimu pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal Grąžinimo įstatymą, Vilniaus pataisos namams nustatyta pareiga jame įtvirtintomis sąlygomis kompensuoti valstybės tarnautojų patirtus praradimus. Esant tokioms aplinkybėms, pagrindo tenkinti pareiškėjų reikalavimus ir priteisti dėl Konstitucijai prieštaravusių teisės aktų nuostatų taikymo susidariusią darbo užmokesčio dalį nėra, todėl šie reikalavimai atmestini kaip nepagrįsti.
Netenkinus pareiškėjų reikalavimo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, kaip išvestiniai atmetami ir pareiškėjų reikalavimai panaikinti Vilniaus pataisos namų 2013-10-11 sprendimus Nr. 9-5988(09) ir Nr. 9-6002(09) bei 2013-10-14 sprendimus Nr. 9-6069(09), Nr. 9-6070(09), Nr. 9-6072(09), Nr. 9-6119(09).
Teismas taip pat pažymi, kad pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymą ir kreipti į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar priedų už rangus sumažinimas neprieštarauja Konstitucijos 29 str. 1 d., 48 str. 1 d. ir konstituciniam teisinės valstybės principui, nėra, nes pagal nuo 2010-01-01 įsigaliojusias Tarnybos kalėjimų departamente statuto 41 str. 3 d. nuostatas, priedai už rangus nebuvo sumažinti. Darbo užmokesčio skirtumas galėjo susidaryti dėl to, kad pareiginės algos priedai už rangus skaičiuojami taikant sumažintą bazinį dydį. Konstitucinis Teismas 2013-07-01 nutarime pripažino, kad bazinio dydžio mažinimas Konstitucijai neprieštaravo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 88 str. 1 p., 132–134 str. teisėja
nusprendžia:
Pareiškėjų V. L., S. N., A. M., A. B., I. C., R. S., D. S., A. Ž. ir A. Š. skundus atmesti kaip nepagrįstus.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.