Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl patikrinimo išvados dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos esminis dalykas – atsakovo Šiaulių AVPK 2015 m. kovo 31 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 40-IS3-15 pagrįstumas ir teisėtumas.

Atsakovo Šiaulių AVPK 2015 m. kovo 31 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje Nr. 40-IS3-15 nustatyta, kad pareiškėjas (Šiaulių AVPK Joniškio rajono policijos komisariato Kriminalinės policijos skyriaus specialistas) patyrė traumą tarnyboje, t. y. 2015 m. sausio 16 d. įgyvendindamas Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatyme numatytus uždavinius ir atlikdamas jam priskirtas funkcijas apie 4.29 val. Joniškio pietvakariniame aplinkkelyje, apžiūrėdamas eismo įvykio vietą, paslydo ir patyrė kojos traumą, t. y. sveikatos sutrikdymą: dešinės čiurnos išorinės kulkšnies lūžį su pėdos panirimu (dešinio šeivikaulio lūžimas). Atsakovas pripažino, kad pareiškėjo sveikatos sutrikdymas įvyko tarnybos metu, vykdant tarnybines pareigas, tačiau padarė išvadą, jog pareiškėjo sveikatos sutrikdymas nepriskirtinas nei vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, kurių konstatavimas yra sąlyga mokėti Statuto 40 straipsnyje nurodytą kompensaciją. Pareiškėjas šioje byloje būtent ir ginčija šią atsakovo išvadą, teigdamas, kad jo tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė, kad jis veikė siekdamas jo tarnybos funkcijomis apibrėžto tikslo (atliko neatidėliotinus ikiteisminio tyrimo veiksmus, kad nekiltų grėsmė prarasti dalį arba visus faktinius duomenis), veikė ekstremaliomis, normalioms gyvenimo sąlygoms neįprastomis (nebūdingomis) aplinkybėms, o tai jam kėlė padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką sveikatai ar gyvybei. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais ir įrodytais bei laikėsi pozicijos, kad atsakovo išvada yra pagrįsta ir teisėta, nes įvykio vietos apžiūra, įvykio vietoje paliktų pėdsakų fiksavimas negali būti vertinamas kaip Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų funkcijų vykdymas padidėjusio pavojaus sąlygomis. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija, apeliaciniame skunde teigia, kad jo skundas turėjo būti tenkinamas, t. y. turėjo būti nustatyta, jog jo patirtas sveikatos sutrikdymas yra įvykęs Statuto 40 straipsnio 3 dalyje numatytomis padidėjusio pavojaus gyvybei ar sveikatai sąlygomis.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi 2015 m. sausio 16 d.) nurodyta, jog pareigūnui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, arba kai jo sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso, išmokama nuo vieno mėnesio iki 5 metų (nuo 1 mėnesio iki 60 mėnesių) jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Aptariamoje teisės normoje nustatyti trys alternatyviai galimi nurodytos kompensacijos išmokėjimo atvejai: 1) kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 2) kai pareigūno sužalojimas, susižalojimas ar sveikatos sutrikdymas yra susijęs su jo tarnybinių pareigų atlikimu, jei tarnybinių pareigų atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai; 3) kai pareigūno sveikata sutrikdyta dėl tarnybinių pareigų atlikimo ar pareigūno statuso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010; kt.).

Iš pareiškėjo skunde nurodomų aplinkybių, kuriomis grindžiami skundo reikalavimai, ir suformuluotų reikalavimų matyti, jog pareiškėjas siekia, kad jo sveikatos sutrikdymas būtų priskirtas vienam iš Statuto 40 straipsnio 3 dalyje nurodytų atvejų, bei akcentuoja, jog jo sveikata buvo sutrikdyta, jam atliekant tarnybines pareigas, kurių atlikimas buvo susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1509/2010; 2010 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-145/2010; 2010 m. vasario 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-193/2010; kt.) pažymėjo, kad Statuto 40 straipsnio 3 dalies nuostatos apie tarnybinių pareigų atlikimo sąsają su padidėjusiu pavojumi ar rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai išdėstymas (šios nuostatos konstrukcija) leidžia daryti išvadą, kad joje nurodyti pavojus ir rizika (kaip faktoriai, lemiantys šios teisės normos taikymą) yra skirti ne apskritai visai pareigūno tarnybai, o tik konkrečiai tarnybos pareigų atlikimo situacijai, kai pareigūnas buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta. Tai reiškia, kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant aptariamos nuostatos (kartu ir Statuto 40 straipsnio 3 dalies) taikymo klausimą yra būtina išaiškinti: pirma, ar pareigūno sužalojimas, susižalojimas arba jo sveikatos sutrikdymas atsirado tuo metu, kai jis ėjo savo tarnybines pareigas; antra, ar šie reiškiniai (pareigūno sveikatai arba gyvybei) atsirado tuo metu, kai tarnybinių pareigų atlikimas buvo lydimas padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai. Aiškinant antrąją iš nurodytų aplinkybių (situacijoje, kai pareigūno veikla pripažįstama jo tarnybinių pareigų atlikimu), būtina nustatyti, ar padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai faktoriai (kurie ir nulėmė pareigūno susižalojimo atsiradimą arba jo sveikatos sutrikdymą) gali būti siejami su tiesioginiu pareigų vykdymu, t. y. nustatyti, ar nurodyti faktoriai pagal pareigūno atliekamų (tuomet, kai buvo patirtas sveikatos sužalojimas ar kitoks sveikatos sutrikdymas) pareigų pobūdį pripažintini įprastais šių pareigų atlikimą lydinčiais faktoriais, ar, priešingai, tokių pareigų atlikimas savaime nėra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai bei kad atliekamų tarnybinių pareigų sąsajos su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai buvimas ar nebuvimas priklauso nuo konkrečių faktinių aplinkybių, kurios susiklosto atliekant atitinkamą tarnybos funkciją.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1346/2014, apibendrinęs šio teismo jurisprudenciją, padarė išvadą, kad tarnybinių pareigų atlikimui, kuris yra susijęs su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, priskirtinos tokios situacijos, kai pats atliekamų pareigų pobūdis yra nulemtas didesnės rizikos ir pavojaus žmogaus sveikatai ir gyvybei, pavyzdžiui, nusikaltusių asmenų sulaikymas, persekiojimas, įvairių konfliktinių situacijų malšinimas, ir pan. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šioje nutartyje konstatavo, kad paprastai tai yra išskirtinės ir trumpalaikio pobūdžio situacijos, į kurias patenka pareigūnas, vykdydamas jam priskirtas funkcijas ar pavestas konkrečias užduotis, o šios situacijos kyla, kai atsiranda aplinkybės, susijusios su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai. Ir priešingai, kol tokios aplinkybės neatsiranda, pareigūno atliekamos tarnybinės funkcijos, nepriklausomai nuo jų pobūdžio, paprastai nepatenka į Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies veikimo sritį, o patirti tokio pobūdžio tarnybos metu sveikatos sužalojimai kompensuojami Vidaus tarnybos statuto 49 straipsnio tvarka ir sąlygomis.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodomus padidėjusio pavojaus ar rizikos faktorius sieja su tiesioginiu Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 bei 5 punktuose nustatytų pagrindinių policijos uždavinių vykdymu, teigdamas, jog jis privalėjo surasti ir tinkamai užfiksuoti visus materialius pėdsakus, ištirti ir užfiksuoti įvykio situaciją, ir tai atliko ekstremaliomis, normalioms gyvenimo sąlygoms neįprastomis (nebūdingomis) aplinkybėmis, kurios būtent kėlė padidėjusį pavojų ar padidėjusią riziką sveikatai. Pareiškėjas, kritikuodamas pirmosios instancijos teismo išvadą, kad tarnybinių pareigų atlikimas nebuvo susijęs su padidinta rizika ar padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai, o pareiškėjo patirta trauma vertintina kaip nelaimingas atsitikimas tarnyboje, akcentuoja atvykimą į įvykio vietą, kuri jam buvo nepažįstama, naktį, nepalankias meteorologines sąlygas, tai, kad įvykio vieta apėmė apie 200 m kelio ruožą, kuriame buvo konstatuota vieno asmens mirtis, kitas asmuo (užsienietis) dėl patirtų sužalojimų buvo išgabentas į gydymo įstaigą.

Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo nurodytas jo pareigybės aprašyme įtvirtintas tarnybos funkcijas, tai, kad pareiškėjas jas vykdė, kai ėmėsi kvalifikuotai atlikti įvykio vietos apžiūrą, surinkti su įvykiu susijusią medžiagą, kad būtų operatyviai ir išsamiai ištirta nusikalstama veika, vykdė neatidėliotinus proceso veiksmus, užduotis ir kt., bei aplinkybes, kurioms esant jis patyrė traumą (pareiškėjo teigimu, jis, apžiūrinėdamas šalikelės griovyje ant šono gulinčio vilkiko kabiną, lipo į vilkiko kabiną, paslydo ir nukrito ant žemės iš maždaug 2 m aukščio), neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta ir neteisėta. Pirmosios instancijos teismo išvada pagrįsta įtikinamais argumentais, o apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, susijusios su eismo įvykio vieta, pareiškėjo vykdytomis funkcijomis, kurios šiuo atveju nebuvo specifinės ar išskirtinės, neleidžia abejoti išvados pagrįstumu ir teisėtumu.

Nagrinėjamu atveju svarbu tai, kad pareiškėjas byloje nėra pateikęs įrodymų, jog jis privalėjo ypač skubėti atlikti tarnybos funkcijas, t. y. apžiūrėti vilkiko kabiną. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal pirminę pareiškėjo versiją jis privalėjo skubiai apžiūrėti vilkiko kabiną, t. y. skubiai išsiaiškinti, ar nėra daugiau žuvusių ar sužalotų asmenų, tačiau bylos nagrinėjimo metu pareiškėjas atsisakė šios versijos, bei buvo nustatyta, kad pirmi į įvykio vietą buvo atvykę patruliai, įvykio vietoje dirbo ir Priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos pareigūnai, kurių vienas iš pagrindinių uždavinių yra surasti ir išlaisvinti eismo įvykyje dalyvavusius asmenis, be to, pareiškėjas į įvykio vietą atvyko 0 val. 38 min., o sužalojimą patyrė 4 val. 29 min. Akivaizdu, kad oro sąlygos bei įvykusios avarijos aplinkybės ir jos pasekmės taip pat nesudaro pagrindo konstatuoti, jog vykdytos pareiškėjo tarnybos funkcijos buvo susijusios su padidinta rizika ar padidėjusiu pavojumi pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Pažymėtina, kad teismų praktikoje, vertinant patrulio tarnybos funkciją – įvykio vietos apsaugos užtikrinimą, buvo konstatuota, jog įvykio vietos apsaugos užtikrinimas įprastinėmis sąlygomis laikytinas įprasta patrulio veikla nesant padidėjusio pavojaus ar padidėjusios rizikos pareigūno gyvybei ar sveikatai, o vien oro sąlygų faktorius negali būti laikomas keliančiu didesnį pavojų ar didesnę riziką pareigūno vykdomai veiklai, kadangi toks pavojus ar rizika turi būti susiję išimtinai su specifinių tarnybinių funkcijų vykdymu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2341/2013).

Teisėjų kolegija, atmesdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, atkreipia dėmesį, jog teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose (Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Taigi teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą). Pažymėtina ir tai, kad teismo precedentu būtina vadovautis tik tokioje byloje, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Precedentinę reikšmę turi tie sprendimai, kuriuose sprendžiamas ginčas ne dėl faktų, o dėl teisės, privalomą galią turi tik tokia teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė, kuri buvo priimta remiantis esminėmis faktinėmis aplinkybėmis ir lėmė teismo sprendimą, t. y. privalomą galią turi ne abstrakti teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė sprendime, bet tokia, kuri priimta pagal faktines aplinkybes ir kurias teismas laikė esminėmis, priimant sprendimą ankstesnėje byloje. Privalomą galią teisės taikymo ir aiškinimo taisyklė vėlesnėje byloje turi tik tada, jeigu ankstesnės ir vėlesnės bylos faktinės aplinkybės sutampa. Be to, netgi nustačius, kad ankstesnės ir vėlesnės bylos aplinkybės yra iš esmės panašios, ne visi teisės normos išaiškinimai yra privalomi, o tik tie, kurie buvo pagrindas teismui priimti atitinkamą sprendimą. Kiti teismo motyvai ir pasisakymai dėl teisės nėra privalomi sprendžiant vėlesnę analogišką bylą, tačiau gali būti laikomi teisės taikymo ir aiškinimo šaltiniu, t. y. teisės normos prasmę padedančių atskleisti teisės taikymo ir aiškinimo metodu arba kaip pagalbinė medžiaga teisėjams įgyvendinti samprotavimo pagal analogiją principą ar nustatant teismo sprendimo ratio decidendi (lot. – sprendimo pagrindas, motyvacija).

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir materialiosios teisės normų taikymo aspektais, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nukrypta nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, o šios išvados nepaneigia pareiškėjo nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A438-1641/2008, Nr. A556-263/2009 bei Nr. A822-142/2010. Šių bylų faktinės aplinkybės nepatvirtina pareiškėjo argumentų, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo konstatuoti, jog pareiškėjo pareigų atlikimas operatyvinėje grupėje, išvykus į įvykio vietą, laikytinas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A438-1641/2008 analizuota situacija, kai pareiškėja patyrė traumą vykdydama nurodymą atiduoti surašytus administracinių teisės pažeidimų protokolus vyresniajam tyrėjui, t. y. vykdydama atitinkamą institucijos, kurioje tarnavo, įgalioto atstovo nurodymą bei patvarkymą.

Iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 18 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A556-263/2009 matyti, jog pareiškėjas patyrė traumą patruliuodamas, kai susigrūmė su kitu asmeniu, kuris pareiškėjui sukėlė įtarimą, kad jis gali slėpti nusikaltimo įrankius ar pagrobtą daiktą. Šioje byloje įvertinus susiklosčiusią situaciją buvo konstatuota, kad pareiškėjo veiksmas patikrinti asmens dokumentus vykdant tarnybines pareigas, padidino pavojų pareigūno sveikatai ar gyvybei, nes jis jau nebegalėjo numatyti nuspręsto patikrinti asmens atsako, t. y. išorinių nuo pareigūno valios nepriklausančių veiksnių.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. sausio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-142/2010 nurodė, kad pareiškėjo pareigų atlikimas operatyvinėje grupėje, išvykus į įvykio vietą, laikytinas susijusiu su padidėjusiu pavojumi ar padidėjusia rizika pareigūno gyvybei ar sveikatai, nes pareigūnas jau nebegalėjo numatyti visų išorinių nuo pareigūno valios nepriklausančių veiksnių, tačiau ši išvada padaryta, išnagrinėjus konkrečias įvykio aplinkybes, t. y. kad pareiškėjas dirbo operatyvinėje grupėje ir pagal iškvietimą išvyko į įvykio vietą, kur asmenys, keliantys triukšmą, nepakluso policijos pareigūnų reikalavimams, plūdo policijos pareigūnus ir kitus asmenis, o pareiškėjas susižalojo, kai bandė atidaryti duris prieš buto savininko valią.

Apibendrinant tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė teisiškai reikšmingus faktus ir juos kvalifikavo, tinkamai pritaikydamas materialiosios teisės normas bei nenukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų dėl atsakovo Šiaulių AVPK 2015 m. kovo 31 d. tarnybinio patikrinimo išvados Nr. 40-IS3-15 pagrįstumo ir teisėtumo. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.