Utenos apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. N. ir A. N. ieškinį atsakovei B. T. dėl sutarties pripažinimo iš dalies negaliojančia ir nuosavybės teisės pripažinimo arba teisės naudotis gyvenamąja patalpa pripažinimo ir įkeldinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Dėl reikalavimo pripažinti iš dalies negaliojančiais susitarimą ir sutartį bei nuosavybės teisės pripažinimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad, aiškinant ir taikant teisės normas, reglamentuojančias valstybės (savivaldybės) gyvenamųjų patalpų privatizavimą, būtina atsižvelgti į gyvenamųjų patalpų privatizavimo tikslus ir teisinių santykių, susiklostančių privatizuojant tokias patalpas, specifiką. Gyvenamųjų patalpų privatizavimas – tai ne tik sudėtinė valstybės (savivaldybės) turto privatizavimo proceso dalis, bet ir viena valstybės socialinės-ekonominės politikos krypčių, kurios tikslas – sudaryti sąlygas fiziniams asmenims įsigyti gyvenamąsias patalpas privačion nuosavybėn. Specialus gyvenamųjų patalpų privatizavimą reglamentavęs Butų privatizavimo įstatymas suteikė Lietuvos gyventojams, nuomojantiems iš valstybės (savivaldybės) gyvenamąsias patalpas, galimybę įsigyti vieną gyvenamąją patalpą privačion nuosavybėn lengvatine tvarka (BPĮ 4 straipsnio 4 dalis). Gyvenamųjų patalpų privatizavimas, kurio teisinis padarinys – fizinių asmenų įgyta nuosavybės teisė į gyvenamąsias patalpas, yra ne vienkartinis aktas, bet tam tikras procesas, užtrunkantis trumpesnį ar ilgesnį laiko tarpą. Tai lemia teisinių santykių, susiklostančių dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, sudėtingumą ir specifiką. Dėl to teismas, spręsdamas šalių ginčus dėl gyvenamųjų patalpų privatizavimo, turi aiškinti bei taikyti teisės normas ne formaliai, bet įvertindamas kiekvienos konkrečios situacijos individualias aplinkybes, taip pat vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 1 d. nutartis Nr. 3K-3-192/2008; 2008 m. gegužės 19 d. nutartis Nr. 3K-3-278/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis Nr. 3K-3-548/2009).

Buto, esančio (duomenys neskelbtini), privatizavimo metu galiojusio 1991 m. gegužės 28 d. Butų privatizavimo įstatymo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir BPĮ) 5 straipsnio 1 dalis reikalavo, kad prieš perkant butą, nuomininkas ir jo šeimos nariai susitartų dėl jo pirkimo bei kieno vardu bus sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis ir kas taps perkamo buto savininku (bendrasavininkiais). Nesutarus pirkti buto, pirkimo-pardavimo sutartis negalėjo būti sudaroma (BPĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad susitarimas pirkti butą yra sandoris, todėl šio sandorio šalys gali jį nuginčyti bendrais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Sandoris yra sąmoningi laisva valia atliekami asmens (asmenų) veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato. Asmens valiai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai. Nuo tikslo priklauso sandorio teisinė prigimtis. Todėl nagrinėjant ginčus dėl sandorio teisėtumo būtina įsitikinti, ar išoriškai išreikšta asmens valia atitiko jo vidinę valią, ar konkrečiu sandoriu buvo pasiektas tikslas, kurio asmuo siekė.

Vadovaujantis CK 1.90 straipsnio 1 dalimi, iš esmės suklydus sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal klydusios šalies ieškinį. Laikoma, kad suklydimas yra esminis, kai yra neteisingai suvokiamas pats sudaromas sandoris, kai asmuo, sudarantis sandorį, neteisingai suvokia sudaromo sandorio aplinkybes.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sudaryto sandorio neteisėtumui suklydimo pagrindu konstatuoti reikia nustatyti patį suklydimo faktą, o po to vertinti, ar suklydimas buvo esminis. Tam, kad konstatuoti suklydimą buvus esminį, reikia nustatyti, kokia buvo sandorį sudariusios, o dabar jį ginčijančios, šalies valia sandorio sudarymo metu. Tik esminis suklydimas ir šio suklydimo įtakoje atsiradusi sandorį sudariusios šalies valios yda gali būti pagrindu sandorį pripažinti negaliojančiu. Vertinant ar suklysta, taikytinas protingumo kriterijus (CK 1.5 str.), t.y. šalies, teigiančios, jog ji suklydo, elgesį būtina vertinti atsižvelgiant į apdairaus, atidaus, protingo žmogaus elgesį tokiomis pat aplinkybėmis. Suklydimo faktą galima konstatuoti tik tuo atveju, jeigu buvo suklysta dėl esminių sandorio elementų, egzistavusių sandorio sudarymo metu, o ne dėl aplinkybių, atsiradusių po jų sudarymo. Dėl to, asmuo suklydo ar ne, turi būti vertinama pagal sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, o ne pagal tą, kuri yra praėjus tam tikram laikui po sandorio sudarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-10-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2009). Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas, jeigu ta sandorio šalis būtų žinojusi ir supratusi tikrąją padėtį ir tikrąsias aplinkybes, ji tokios sau nenaudingos sutarties nebūtų sudariusi. Protingumo principas reiškia, kad esant sutarties laisvės ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir interesais. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą asmuo turi apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Jeigu asmuo elgėsi neapdairiai ir neatidžiai, tai pats ir prisiima galimus neigiamus savo veiksmų rezultatus. Kai suklydimas yra tik sandorio subjekto neapgalvotos rizikos, neatsargumo rezultatas, pripažinti sandorį negaliojančiu nėra teisinio pagrindo, nes tokiu atveju suklydimo negalima pateisinti. Kadangi tokiu atveju suklystama dėl pačios šalies kaltės, tai sandorio pripažinimas negaliojančiu prieštarautų kitos sandorio šalies interesams, kuri pasikliovė priešingos šalies ketinimais, pagrįstai tikėdamasi, jog tie ketinimai atspindi tikrąją šalies valią (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001-12-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1325/2001). Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes. Vertinant, ar asmuo sąžiningai klydo sudarydamas sandorį, svarbu išsiaiškinti, kokiomis sąlygomis formavosi asmens valia sudaryti tokį sandorį, taip pat ar paties galimai klydusio asmens veiksmai lėmė jo tikrosios vidinės valios neatitikimą sandoryje išreikštai valiai, ar tokiam asmens valios neatitikimui padarė poveikį kita sandorio šalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. sausio 14 d. nutartis Nr. 3K-3-33/2004; 2005 m. spalio 19 d. nutartis 3K-7-378/2005; 2008 m. spalio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis Nr. 3K-3-531/2009).

Taip pat nagrinėjamu atveju nustatyta, kad už minėtą butą buvo sumokėta 1553 rublių grynais pinigais ir 11178 rublių investiciniais čekiais. Ne viena iš šalių nepateikė įrodymų, kad pinigus ir čekius už butą mokėjo būtent ji, todėl teismas remiasi Susitarimo 3 punkto 2 papunktyje nurodytais duomenimis, kad už perkamą butą bus panaudotos B. T. lėšos. Pažymėtina, kad ieškovai iš esmės šios aplinkybės nenuginčijo, įrodymų apie mokesčių mokėjimą nepateikė (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 185 str.). Be to, suklydimo klausimą ieškovai iškėlė praėjus 26 metams po buto B. T. vardu privatizavimo, kai atsakovė 2018 m. rugsėjo 4 d. pateikė Utenos rajono savivaldybės administracijos (duomenys neskelbtini) seniūnijai prašymą panaikinti ieškovų bei jų dukters gyvenamosios vietos deklaraciją ginčo bute.

Taip pat teismas atsižvelgia į tą aplinkybę, kad buto privatizavimo metu galiojęs teisinis reglamentavimas nedraudė privatizuoti butą kelių asmenų vardu, tačiau Susitarimo pasirašymo ir Sutarties sudarymo metu ieškovas A. N. jau buvo gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo „(duomenys neskelbtini)“ narys. Abu ieškovai posėdžio metu neneigė, kad jie norėjo gerinti gyvenimo sąlygas ir planavo statyti kooperatinį butą, todėl ir buvo nuspręsta, jog ginčo butas bus privatizuotas atsakovės vardu. Taigi, pasirašydami Susitarimą jie suprato, kad buto savininkė bus nurodyta tik viena atsakovė, nes patys planavo pasinaudoti kita valstybės suteikiama lengvata. Tokiu būdu ieškovai sąmoningai ir laisva valia apsisprendė dėl to, kieno vardu bus privatizuotas butas ir kas taps jo savininku, pasirašys pirkimo-pardavimo sutartį bei užregistruos savo vardu viešajame registre. Tai, kad ieškovų valia vėliau pasikeitė ir šiuo metu jie siekia būti ginčo buto bendrasavininkiai arba, kad jie neįvertino teisinių pasekmių ir rizikos, negali būti pagrindas pripažinti esą sandoris buvo sudarytas dėl suklydimo.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas konstatuoja, kad pasirašant Susitarimą, kuris buvo tinkamai patvirtintas, privatizuoti butą B. T. vardu suklydimo nebuvo. Nesant pagrindo Susitarimą privatizuoti ginčo butą pripažinti negaliojančiu, nėra pagrindo pripažinti ieškovams nuosavybės teises į 2/3 dalį ginčo buto bei pirkimo-pardavimo sutarties dalį pripažinti negaliojančia, pripažįstant ieškovus pirkėjais pagal ją.

Tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teismo posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad ieškovai praleido šiam ginčui įstatymu nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškė reikalavimą dėl ieškinio senaties termino taikymo ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Teismo posėdžio metu ieškovai bei jų atstovė prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo nepateikė (CK 1.131 str.), laikėsi pozicijos, kad jis nėra praleistas, nes ieškovų vertinimu, jie apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2018 m. rugsėjo 4 d.

Pažymėtina, kad susitarimo dėl buto privatizavimo ir buto pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis nustatė bendrą trejų metų ieškinio senaties terminą. 1964 m. Civilinio kodekso 86 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė įtvirtinta ir 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio naujojo CK 1.127 str. 1 d. CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. nustatyta, kad jei pagal anksčiau galiojusius įstatymus numatyti ieškinio senaties terminai nepasibaigė iki naujojo CK įsigaliojimo, taikomi jame nustatyti ieškinio senaties terminai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra pasisakęs, kad teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista.

Ieškovai nurodo, kad laiko sužinojimo apie savo teisių pažeidimą, tai yra, kad jie nėra buto bendrasavininkiai, 2018 m. rugsėjo 4 d., kai atsakovė kreipėsi dėl jų gyvenamosios vietos deklaracijos ginčo bute panaikinimo. Atsižvelgiant į tai, kad susitarimas privatizuoti butą atsakovės B. T. vardu ieškovų buvo pasirašytas 1992 m. gegužės 11 d., ieškovai apie savo teisių pažeidimą (jeigu jų teigimu pažeidimas buvo) sužinojo arba turėjo sužinoti po buto pirkimo-pardavimo sutarties privatizavimo būdu sudarymo momento. Atsižvelgiant į tai, kad nuomojamų gyvenamųjų patalpų pirkimo-pardavimo sutartys pagal Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymą turėjo būti pasirašytos iki 1998 m. birželio 30 d. (1998 m. liepos 1 d. nustojo galios šis įstatymas), akivaizdu, kad ieškovai apie ieškininiame pareiškime nurodytą jų teisės privatizuoti ginčo butą pažeidimą turėjo sužinoti iki 1998 m. birželio 30 d. Taip pat pažymėtina, kad byloje yra 1997 m. spalio 22 d. Utenos rajono 2-o notarų biuro notarės J. N. liudijimas, kuriame nurodyta, kad 1997 m. spalio 11 d. ieškovams buvo įteiktas atsakovės pareiškimas su reikalavimu išsikelti ir išsiregistruoti iš ginčo buto, po kurio netrukus ieškovai išsikėlė į kooperatinį butą. Teismo manymu, ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad ieškovai dar iki 1998 m. birželio 30 d. jau turėjo suprasti, kad atsakovė laiko save vienintele buto savininke.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymą (toliau – Įstatymas) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, galiojančio nuo 2001 m. liepos 1 d., nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo (Įstatymo 10 str. 1 d.). Kadangi apie ieškininiame pareiškime nurodytą pažeistą teisę privatizuoti ginčo butą ieškovai turėjo sužinoti iki 1998 m. birželio 30 d., turi būti taikomas CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 1964 metų Civilinio kodekso 84 straipsnyje nurodytas trijų metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 2001 m. birželio 30 d. Ieškinį dėl pažeistų teisių atstatymo ieškovai pareiškė tik 2019 sausio 10 d., todėl įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą praleido. Pagal CK 84, 90 straipsnius (1964 m. įstatymo redakcija) asmuo, praleidęs ieškininės senaties terminą, prarandą teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą. Nustačius aplinkybę, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, nesant ieškovų bei jų atstovės prašymo atnaujinti šį terminą bei praleidimą pateisinančių aplinkybių, teismas taiko ieškinio senatį ir tai sudaro savarankišką pagrindą ieškinį dalyje dėl reikalavimų pripažinti 1992 m. gegužės 11 d. susitarimą pirkti privatizuojamą butą ir 1992 m. lapkričio 4 d. sutartį, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), dalyje dėl 2/3 dalių 2 kambarių buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalies ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), atmesti.

Dėl teisės neterminuotai naudotis ginčo butu pripažinimo ir ieškovų įkeldinimo į ginčo butą.

Ieškovai taip pat reiškia alternatyvų reikalavimą pripažinti G. N. ir A. N. teisę neterminuotai naudotis 2 kambarių butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalimi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei įkeldinti G. N. ir A. N. į 2 kambarių butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)su rūsiu, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalį ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).

Šį savo reikalavimą grindžia BTĮ 12 straipsnio 1 dalimi, kur buvo numatyta, jog nuomininkas ar jo šeimos nariai, neįgiję nuosavybės teisės į privatizuotąjį butą, juo naudojasi kaip savininko (bendrasavininkio) šeimos nariai. Byloje nėra ginčo, kad ieškovai yra B. T. šeimos nariai.

Kasacinis teismas suformavo praktiką, kad asmenys, Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka neįgiję nuosavybės teisės į privatizuojamą butą (nes tokią teisę perleido kitiems Būtų privatizavimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nurodytiems asmenims), pripažintini atsisakiusiais nuo nuosavybės teisės į butą įgijimo ir atitinkamai nesiekiančiais teisių ir pareigų, kurias sukuria nuosavybės turėjimas, bet jie negali būti pripažinti atsisakiusiais teisės naudotis privatizuoti butu (2003 m. spalio 7 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 3K-7-816/2003).

Taigi būtų pagrindas pripažinti, kad ieškovai turi teisę reikalauti pripažinti jiems teisę naudotis privatizuoti butu. Tačiau atsakovės atstovas prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti ir šioje dalyje. Nurodė, kad ieškovai praleido šiam ginčui įstatymu nustatytą 10 metų ieškinio senaties terminą, kadangi apie savo teisių pažeidimą turėjo sužinoti (duomenys neskelbtini), kai jiems per notarą buvo įteiktas atsakovės B. T. pranešimas ir reikalavimas išsikelti iš ginčo buto ir išsiregistruoti. Teismo posėdžio metu ieškovai bei jų atstovė nurodė, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas, kadangi minėto pranešimo jie nėra gavę, todėl apie savo teisių pažeidimą sužinojo tik 2018 m. rugsėjo 4 d. Prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo ieškovai nepateikė (CK 1.131 str.).

CK 1.124 straipsnyje yra nurodyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymo nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 1 dalimi ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Analogiška taisyklė buvo įtvirtina ir 1964 m. Civilinio kodekso 86 straipsnio 1 dalyje.

Ieškovai teigia negavę 1997 m. spalio 22 d. Utenos rajono 2-o notarų biuro notarės J. N. liudijime nurodyto pareiškimo. Jų atstovė teigia, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog šis pareiškimas nustatyta tvarka tikrai buvo įteiktas, todėl negali būti laikoma, kad jos atstovaujamieji tikrai žinojo apie šį pranešimą. Su tokia ieškovų atstovės pozicija nesutiktina.

CPK 182 straipsnio 4 punkte yra numatyta, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka. Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog pripažįstama, kad notarine forma patvirtintuose dokumentuose esantys faktai yra nustatyti ir neįrodinėjami, iki šie dokumentai (jų dalys) įstatymų nustatyta tvarka nėra pripažinti negaliojančiais. Taigi, atsakovė neturi pareigos įrodinėti, kad jos pareiškimas buvo įteiktas ieškovams, kadangi ši aplinkybė yra nurodyta ir patvirtinta notarės liudijime, kuriame aiškiai yra nurodyta, jog B. T. pareiškimas G. N. ir A. N. buvo notarės persiųstas paštu ir įteiktas 1997 m. spalio 11 d. Notarės išduotas liudijimas nėra pripažintas negaliojančiu, taip pat nėra nuginčytas, todėl teismas sprendžia, jog byloje nustatyta, kad atsakovės pareiškimas ieškovams dėl išsikėlimo ir išsiregistravimo iš ginčo buto pastariesiems buvo įteiktas 1997 m. spalio 11 d. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir tai, kad ieškovai išsikėlė iš ginčo buto į kooperatinį butą (duomenys neskelbtini), netrukus po pranešimo įteikimo.

Pagal suformuotą praktiką, teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek kitą kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant, kada asmuo turėjo sužinoti apie pažeistą teisę, reikia išsiaiškinti, kada rūpestingas ir apdairus žmogus, esant tokioms aplinkybėms, turėjo ir galėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms konstatuotina, kad apie savo teisių pažeidimą, tai yra atsakovės reikalavimą išsikelti ir išsiregistruoti iš ginčo buto, ieškovai sužinojo 1997 m. spalio 11 d. ir būtent nuo šios dienos turi būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas.

Kadangi apie ieškininiame pareiškime nurodytą pažeistą teisę – reikalavimą išsikelti iš ginčo buto, ieškovai sužinojo 1997 m. spalio 11 d., šioje dalyje taip pat turi būti taikomas CK, galiojusio iki 2001 m. liepos 1 d., 84 straipsnyje nurodytas trijų metų ieškinio senaties terminas, kuris pasibaigė 2000 m. spalio 11 d. Ieškinį dėl pažeistų teisių gynimo ieškovai pareiškė praėjus 21 metams, tai yra 2019 sausio 10 d., todėl įstatymo nustatytą ieškinio senaties terminą praleido. Vadovaujantis 1964 m. Civilinio kodekso 84, 90 straipsniais asmuo, praleidęs ieškininės senaties terminą, prarandą teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą, todėl nustačius, kad ieškovai praleido ieškinio senaties terminą, nesant ieškovų bei jų atstovės prašymo atnaujinti šį terminą bei praleidimą pateisinančių aplinkybių, ir dėl šio ieškininio reikalavimo taikytina ieškinio senatis bei ieškinys dalyje dėl reikalavimų pripažinti ieškovams teisę neterminuotai naudotis 2 kambarių butu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), su rūsiu, esančiu (duomenys neskelbtini), ir 1/10 dalimi ūkinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), bei įkeldinti juos į minėta butą, taip pat atmestinas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų.

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Ieškovų ieškinį atmetus visiškai, spręstinas atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas. Atsakovei, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Panevėžio skyriaus 2019 m. sausio 31 d. sprendimu Nr. 2.4.(NTP-2)-19-T-190-1842 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo buvo teikiama šimtą procentų apmokama antrinė teisinė pagalba, kurios išlaidos sudaro 276,51 EUR. Iš ieškovų priteistinos išlaidos už antrinę teisinę pagalbą (CPK 96 straipsnio 1 dalis).

Taip pat iš ieškovų valstybės biudžeto naudai priteistinos teismo turėtos procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, kurios šioje byloje sudaro 8,66 EUR (CPK 79 straipsnis, 80 straipsnis, 88 straipsnis, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta ir vadovaudamasis CPK 259 straipsniu, 263-265 straipsniais, 268- 270 straipsniais,

nusprendžia:

Ieškovų ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), solidariai 276,51 EUR (du šimtus septyniasdešimt šešis eurus ir 51 ct) bylinėjimosi išlaidų (už antrinę teisinę pagalbą) valstybės naudai, kurios turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos sąskaitą, nurodant įmokos kodą 5630.

Priteisti iš ieškovų G. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), ir A. N., asmens kodas (duomenys neskelbtini), solidariai į valstybės biudžetą 8,66 EUR (aštuonis eurus 66 centus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios sumos turi būti įmokėtos Valstybinei mokesčių inspekcijai į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT 24 7300 0101 1239 4300, esančią Swedbanke, AB įmokos kodas 5660, įmokos kvitas pateiktas teismui.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti 2019 m. vasario 1 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos apylinkės teismo Utenos rūmus.