Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Eduardo Maškevičiaus ir Zigmo Pociaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. R. ir jos gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendžio, kuriuo:

L. R., a. k. (duomenys neskelbtini) pripažinta kalta: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį (dėl 2016 m. birželio 30 d. pasipriešinimo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams) ir nubausta 20 MGL (753,20 Eur) bauda; pagal BK 231 straipsnio 2 dalį (dėl 2016 m. birželio 30 d. trukdymo Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas) ir nubausta 30 MGL (1 129,80 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, skirtos bausmės subendrintos, griežtesne apimant švelnesnę ir paskirta galutinė subendrinta 30 MGL (1 129,80 Eur) bauda, ją sumokant per septynis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Tenkintas Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš L. R. priteista 12,19 Eur žalos atlyginimo Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atmestas nukentėjusiojo A. B. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. R. nuteista už, kad pavartodama fizinį smurtą ir grasindama tuoj pat jį pavartoti, pasipriešino statutiniams valstybės tarnautojams ir tokiu būdu trukdė ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti su baudžiamosios bylos tyrimu susijusias pareigas, o būtent: 2016 m. birželio 30 d., laikotarpiu nuo 14.30 val. iki 16.00 val., Šilutės r., (duomenys neskelbtini), A. ir L. R. priklausančiame gyvenamajame name nevykdė teisėtų Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos ekonominių nusikaltimų tyrimo skyriaus viršininko A. B. ir vyresniojo tyrėjo L. V. reikalavimų netrukdyti atlikti kratą pagal teismo nutartį. Pareigūnui A. B. supažindinant L. R. su teismo nutartimi, ji pareiškė kratos atlikti neleisianti, liepė pareigūnams eiti lauk. A. B. bandant įeiti į kambarį, L. R. užstojo duris ir stumdė jį į krūtinę ir petį, šaukdama, kad pareigūnai išeitų, nes ji už savo veiksmus neatsakys, t. y. panaudos smurtinius veiksmus. A. B. dėl kratos atlikimo dar kartą bandant atidaryti kambario duris, L. R. ranka ne mažiau kaip du kartus sudavė jam į dešinį dilbį. Minėtam pareigūnui kartu su pareigūnu L. V. bandant atitraukti L. R. nuo durų, ji vėl ranka sudavė A. B. ne mažiau kaip tris kartus per rankas ir taip sukėlė jam fizinį skausmą. Tęsdama savo nusikalstamą veiką, pareigūno A. B. prašymu padėti atlikti kratą, atvykus policijos tyrėjams M. Ž. ir G. R., aiškinant L. R., jog krata teisėta ir bus atliekama, ji dar kartą bandė suduoti kumščiu A. B. į galvą, o pastarajam užsidengus galvą ranka, ne mažiau kaip tris kartus sudavė jam į dešinę ranką. Po to ji bandė suduoti A. B. į galvą stikline vaza, pareigūnams bandant ją sulaikyti, ji toliau priešinosi, stumdė, ketino mesti į juos stiklinę, šaukė, jog užmuš. Tokiais veiksmais L. R. padarė nukentėjusiajam A. B. paviršinį odos nubrozdinimą dešinio dilbio proksimaliniame gale ir taip nežymiai sutrikdė jam sveikatą bei sutrukdė atlikti kratą baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-22044-16.

Nuteistoji ir jos gynėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šilutės rajono apylinkės teismo 2017 m. birželio 14 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – apeliantę išteisinti. Argumentuoja, jog apeliantės veiksmuose nėra BK 286 straipsnio taikymui būtino sudėties elemento – tiesioginės tyčios. Paaiškina, jog du neuniformuotus asmenis, atvykusius netarnybiniu automobiliu, nuteistosios sutuoktinis įleido į namus, nes jie pasisakė esą policininkai. Šie asmenys pasakė, jog namuose atliks kratą, parodė apeliantei susipažinti apylinkės teismo 2016 m. gegužės 19 nutartį. Ši nutartis nebuvo pasirašyta teisėjo, o policijos pareigūno pažymėjimas sukėlė įtarimų dėl atvykusiųjų tapatybės ir ketinimų, nes B. pavarde išduoto pažymėjimo galiojimo terminas buvo pasibaigęs. Apeliantei neleidus šiems asmenims atlikti kratą, pastarieji išsikvietė policijos pareigūnus iš Šilutės, o prieš tai jie stumdė apeliantę, kai ji neleido įeiti jiems į kambarį. Atvykę pareigūnai prieš apeliantę panaudojo dujas, visi keturi puolė ją, draskė, vertė ant sofos, atėmė telefoną ir jį sudaužė. Kadangi apeliantė serga astma, ji pradėjo dusti ir vos liko gyva. Visą tai matė kambaryje buvęs apeliantės vyras ir mažametis jų anūkas. Apeliantei kilo astmos priepuolis, todėl pareigūnai iškvietė medikus ir ji buvo išvežta į Šilutės ligoninę. Nurodo, jog atvykusiems atlikti kratos asmenims pranešė, jog apeliantė ir jos vyras yra neįgalūs, ji šiandien grįžo iš reabilitacijos ligoninės, yra nedarbinga, o kambaryje yra mažametis vaikas. Mano, jog apeliantė elgėsi teisingai, neleisdama asmenims, neturintiems tinkamai įforminto kratos dokumento, atlikti jos namuose kratos. Be to, šie asmenys turėjo turėti atskirą pavedimą iš baudžiamąją bylą tiriančios tyrėjos, išduotą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 175 straipsnio nustatyta tvarka, o A. B. – galiojantį tarnybinį pažymėjimą. Pareigūnų veiksmus vertina kaip perteklinius. Minėtos aplinkybės negalėjo nesukelti apeliantei įtarimų, jog atvykę asmenys yra apsišaukėliai, o ne pareigūnai. Teigia, jog apeliantės elgesys prieš kratą atlikinėjusius pareigūnus buvo išprovokuotas netikėto emocinio susijaudinimo ir nervinio streso. Apeliantė yra nekalta, nes ji neturėjo tyčios pažeminti pareigūnus, įžeisti juos ir trukdyti jiems atlikti kratos, o jos siekis apginti būstą nuo neaiškių ir nepažįstamų asmenų nepagrįstai įvertintas kaip trukdymas atlikti kratą.

Teismo posėdyje nuteistoji ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė – atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Skundu kvestionuojama nuteistosios L. R. kaltė dėl jai inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų BK 286 straipsnyje ir BK 231 straipsnio 2 dalyje, padarymo. Teigiama, jog nuteistosios veiksmuose nėra tiesioginės tyčios pasipriešinti policijos pareigūnams ir ji neturėjo tyčios trukdyti ikiteisminio tyrimo pareigūnams atlikti baudžiamojoje byloje kratą, o tik norėjo apginti būstą nuo neaiškių ir nepažįstamų asmenų, prisistačiusių kaip policijos pareigūnai.

Tokius skundo argumentus apygardos teismas atmeta kaip nepagrįstus.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylos medžiagą, susipažinusi su nuosprendžio motyvais, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrųjų nuostatų, reglamentuotų BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje, priėmė nešališką, objektyvų, pagrįstą ir teisingą procesinį sprendimą. Nuteistosios kaltė įrodyta išsamiai įvertinus faktines ginčijamų veikų situacijos aplinkybes, liudytojų parodymus, specialisto išvadas ir kitus faktinius bylos duomenis, o teismo išvados apie L. R. kaltumą pagrįstos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais.

Paskirta L. R. bausmė individualizuota tinkamai, proporcinga jos padarytoms nusikalstamoms veikoms ir nelaikytina per griežta. Tiek veikų pavojingumas (nusikaltimo dalyko vertingumas, padarymo būdas, žalos dydis, tikslai ir motyvai), tiek kaltės forma (tiesioginė tyčia), nusikaltimų baigtumas, lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimas ir kaltininkės asmenybė įvertintos tinkamai. Gynėjo prašymas sumažinti nuteistajai skirtą baudą per pusę, atsižvelgiant į nuteistosios turimą neįgalumą iki senatvės pensijos sukakties – 65 proc. netektas darbingumas (t. 1, b. l. 200, t. 2, b. l. 23), nesudaro pagrindo manyti, jog per nuosprendžiu nustatytą septynių mėnesių laikotarpį nuteistoji bus finansiškai nepajėgi sumokėti jai skirtos baudos.

Nuteistoji padarė kvalifikuotą nusikaltimą teisingumui (BK 231 straipsnio 2 dalis), priskirtiną apysunkių nusikaltimų kategorijai ir nusikaltimą valstybės tarnautojo funkcijas atliekančio asmens veiklai (BK 286 straipsnis), priskirtiną nesunkių nusikaltimų kategorijai. Kadangi viena veika vienu laiku nuteistoji padarė dvi pavojingas, priešingas teisei ir baudžiamojo įstatymo uždraustas veikas, numatytas skirtinguose BK straipsniuose, toks nusikalstamas elgesys pagrįstai įvertintas kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o už kiekvieną šių veikų paskirtos bausmės pagrįstai subendrintos apėmimo būdu pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą.

Apeliantai akcentuoja neuniformuotų asmenų, prisistačiusių policijos pareigūnais, veiksmų neteisėtumą, nes būtent tai, jų teigimu, išprovokavo nuteistosios gynybą į būsto neliečiamybę, teigiant, jog šių asmenų pateikta susipažinti teismo nutartis dėl kratos atlikimo buvo nepasirašyta, o vieno iš jų tarnybinio pažymėjimo galiojimas pasibaigęs. Tačiau tokia nuteistosios gynybos pozicija vertinama kaip nepakankama įžvelgti tiek dviejų neuniformuotų, tiek dviejų uniformuotų policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų prieš nuteistąją ar jos sutuoktinį A. R. ar kitus asmenis.

Visas abejones dėl neva nepasirašytos teismo nutarties, kuria leista atlikti kratą nuteistosios namuose, teisėtumo išsklaido vien tas faktas, jog ši nutartis, vadovaujantis BPK 8¹ straipsnio 4 dalimi, ikiteisminio tyrimo teisėjo buvo tinkamai pasirašyta elektroniniu parašu. Būtent pastarąją aplinkybę, atvykę atlikti kratą pareigūnai A. B. ir L. V., ne kartą bandė ramiai paaiškinti ir išaiškinti L. R. ir jos sutuoktiniui. Tai patvirtina garso įraše užfiksuoto pokalbio tarp šių pareigūnų ir nuteistosios ir jos sutuoktinio turinys (t. 2, b. l. 2). Be to, šis garsinis įrodymas, kurio turinį patvirtina kiti – objektyvūs, nuoseklūs ir išsamūs liudytojų – policijos pareigūnų L. V., A. B., M. Ž. ir G. R. – parodymai, tik dar labiau sustiprina apygardos teismo įsitikinimą, jog priešingai nei teigia nuteistoji, ji, pamačiusi su sutuoktiniu namuose bendraujančius du asmenis, kurie prisistatę pareigūnais, aiškino atvykimo tikslą, iš karto ėmė elgtis priešiškai ir net nebandė išsiaiškinti neva jai neaiškaus turinio nutarties teisėtumo. Vietoje to, nuteistoji nuolat garsiai šūkavo, o girdint tiek sutuoktiniui, tiek namuose buvusiam mažamečiam anūkui, grasino pareigūnams, vijo juos lauk, skatino sutuoktinį elgtis taip pat ir nesistengė išgirsti ramių, racionalių, protingų pareigūnų paaiškinimų dėl kratos atlikimo sąlygų ir pagrindų, jai kilsiančių pasekmių, neleidus atlikti kratos.

Esant minėtoms, akivaizdžiai nepalankioms ir trukdančioms atlikti kratą aplinkybėms, pareigūnai iškvietė pastiprinimą iš komisariato. Atvykę uniformuoti pareigūnai M. Ž. ir G. R. išvydo agresyviai nusiteikusią nuteistąją, kuri toliau neleido atlikti kratos, stumdė pareigūnus, įdrėskė pareigūnui V. B. į ranką, nuolatos rėkė, užstojo duris, o pradėjus jai mėtyti į pareigūnus stiklinius daiktus, M. Ž. papurškė jai dujų. Tačiau nuteistoji toliau aktyviai priešinosi, todėl pareigūnai panaudojo prieš ją kovinių imtynių veiksmus ir uždėjo antrankius. Tik išvedus nuteistąją į lauką ir pasodinus į tarnybinį automobilį, toliau buvo netrukdomai atlikta krata.

Nuteistoji neginčijo ir neginčija, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėja bei (duomenys neskelbtini) kaimo bendruomenės „(duomenys neskelbtini)“ pirmininkė prašė jos pateikti reikšmingus tyrimui finansinius dokumentus, metinių ataskaitų, deklaracijų, turto pirkimo–pardavimo ir kt. dokumentus. Taigi nuteistoji žinojo, jog ji, kaip anksčiau buvusi bendruomenės pirmininkė, turi įvykdyti teisėtus dabartinės pirmininkės ir tyrėjos nurodymus, būti pilietiška ir netrukdyti tyrimui bei pateikti prašomus dokumentus. Elgdamasi priešingai, nuteistoji turėjo suprasti, kad pareigūnai tą dieną į jos namus atvyko ne šiaip sau, o turėdami tikslą savanoriškai jos neperduotus dokumentus surasti ir paimti, panaudojus leistiną procesinę prievartos priemonę – kratą.

Beje, iš minėto garso įrašo aiškiai girdėti, jog nuteistoji pripažino žinanti, kad turi pateikti dokumentus tyrėjai, tačiau tai, jos teigimu, ji padarysianti pati, kai suruoš dokumentus. Pažymėtina, jog priešingai, nei pareigūnams aiškino nuteistoji įvykio metu, jos dalyvavimas priimant nutartį nebuvo būtinas, o kratai atlikti jokia prokuroro sankcija ar skunde nurodomas atskiro pavedimo išdavimas nebuvo reikalingi.

Aptartos įvykio situacijos aplinkybės leidžia nesutikti su gynėjo pozicija, jog nuteistoji yra „žmogus iš kaimo“, todėl neva ji klaidingai įvertinusi pareigūnų veiksmus. Tokie gynėjo argumentai nesumenkina nuteistosios padarytų nusikaltimų pavojingumo ir nesudaro pagrindo abejoti tuo, jog jos veiksmai prieš pareigūnus buvo vedami suvoktos nusikalstamos tiesioginės tyčios. Nuteistoji suprato, kad veikia nusikalstamai, t. y. priešinasi būtent policijos pareigūnams, turėdamas rimtą ketinimą nuslėpti namuose laikomus dokumentus nuo tyrimo, ir norėjo taip veikti.

Iš įvykio situacijos aplinkybių matyti, jog jokio neteisėto įsibrovimo į nuteistosios namus pareigūnai nevykdė. Beje, nuteistosios sutuoktiniui A. R. atitinkamų abejonių pareigūnų ketinimai ar jų asmens tapatybės nesukėlė. Be to, jis jokių būsto gynimo veiksmų neatliko, nors įvykio metu buvo šalia žmonos bei pirmasis pasitiko, įleido ir bendravo su neuniformuotais pareigūnais. Todėl nuteistosios argumentai dėl neva gynimosi nuo apsišaukėlių ar įsibrovėlių atmestini kaip nepagrįsti. Kiti nuteistosios skundo argumentai, t. y. dėl emocinio susijaudinimo ir nervinio streso įtakos jos elgesiui su pareigūnais, vertinami kaip jos pačios neadekvataus, priešingo teisei ir pavojingo elgesio rezultatas, todėl nėra ir negali būti aplinkybė, savaime šalinanti jos tyčinę kaltę iš jai inkriminuotų nusikaltimų sudėčių.

Apibendrinusi išdėstytas ir įvertintas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, jog byloje surinktų ir teisminio nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto skundžiamo nuosprendžio. Apeliantų nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas naikinti teismo nuosprendį ir nuteistąją L. R. išteisinti BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. pripažinti, jog jos veikoje nėra jai inkriminuotų nusikaltimų (ar kurio iš jų) sudėties.

Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas pagrįstai. Civilinės ieškovės pateikti dokumentai patvirtina, jog pareigūnui A. B. už gydymą išmokėta 12,19 Eur Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų (t. 1, b. l. 57, 58–59). Todėl apylinkės teismas pagrįstai vadovavosi Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir minėtą sumą kaip žalą priteisė iš nuteistosios Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistosios L. R. ir jos gynėjo advokato Vaclovo Janušausko apeliacinį skundą atmesti.