Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovų Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Trastas“ atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutarties administracinėje byloje pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą atsakovams Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Trakų rajono savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai, uždarajai akcinei bendrovei „Trakų autobusai“, uždarajai akcinei bendrovei „Trastas“, uždarajai akcinei bendrovei „NTVALDA“ dėl įsakymo, akto ir sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, Prokuroras), 2017 m. balandžio 28 d. per EPP sistemą padavė teismui skundą (teisme gautas 2017 m. gegužės 2 d.), kuriame prašė: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Kultūros paveldo departamentas) Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. vasario 9 d. aktą Nr. KPD-RM-627/1; 2) panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. P2-636 “Dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo keitimo”; 3) panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S1-232 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimo tvirtinimo“; 4) panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. P2-1320; (iš pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog skundžiamas ne sprendimas, o įsakymas); 5) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Trakų skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 46SK-244-(14.46.110) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“.

Kartu su skundu pareiškėjas pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti skundžiamų administracinių aktų galiojimą.

II.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutarties dalies, kuria taikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, 2017 m. balandžio 28 d. per EPP sistemą padavė teismui skundą (teisme gautas 2017 m. gegužės 2 d.), kuriame prašė: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. vasario 9 d. aktą Nr. KPD-RM-627/1; 2) panaikinti Trakų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2016 m. birželio 15 d. įsakymą Nr. P2-636 “Dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), naudojimo būdo keitimo”; 3) panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S1-232 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimo tvirtinimo“; 4) panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. P2-1320; 5) panaikinti NŽT Trakų skyriaus vedėjo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą Nr. 46SK-244-(14.46.110) „Dėl žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), nustatytų kadastro duomenų patvirtinimo“.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 10 d. nutartimi priėmė Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą. Taikė reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdė skundžiamų aktų galiojimą. Nurodė, kad nutartis taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra skubaus vykdymo.

Paduodamas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pareiškėjas siekė, kad būtų pritaikyta laikinoji apsauga administraciniame ginče, t. y. siekė, kad būtų sustabdytas ginčijamų administracinių aktų galiojimas.

Pagal ABTĮ (redakcija, galiojanti nuo 2016 m. liepos 1 d.) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių paduodamas raštu arba teisingumo ministro nustatyta tvarka elektronine forma elektroninių ryšių priemonėmis. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Europos Tarybos Ministrų Komiteto 2003 m. rugsėjo 9 d. Rekomendacijoje Nr. Rec (2003)16 „Dėl administracinių ir teismo sprendimų vykdymo administracinės teisės srityje“ nurodyta, kad jei įstatyme nenumatyta, kad skundo dėl sprendimo padavimas automatiškai sustabdo sprendimą, privatūs asmenys turi turėti galimybę prašyti administracinės institucijos ar teismo sustabdyti ginčijamo sprendimo įgyvendinimą, siekiant apsaugoti jų teises ir interesus.

Europos Tarybos Ministrų Komitetas 1989 m. rugsėjo 13 d. Rekomendacijoje Nr. R (89) 8 „Dėl laikinosios teismo apsaugos administraciniuose ginčuose“, atsižvelgdamas, be kita ko, į tai, kad neatidėliotinas administracinio akto, kuris yra arba bus ginčijamas, vykdymas atitinkamomis aplinkybėmis gali neatitaisomai paveikti asmens interesus tokiu būdu, kurio dėl teisingumo interesų turi būti kiek įmanoma vengiama, rekomendavo Europos Tarybos valstybėms narėms suteikti pareiškėjams galimybę prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones administracinio akto atžvilgiu. Europos Tarybos Ministrų Komitetas šioje rekomendacijoje nurodė, kad, spręsdamas dėl laikinosios apsaugos skyrimo, teismas turi įvertinti visus reikšmingus faktorius ir interesus. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos, jei administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas, ir yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo.

ABTĮ 70 straipsnio 3 dalies 3 punktu, kuris suteikia teismui teisę laikinai sustabdyti ginčijamo individualaus administracinio akto galiojimą, yra įgyvendinta asmenų teisė prašyti laikinosios apsaugos administraciniuose ginčuose. Šios normos paskirtis suponuoja tai, kad paprastai ji taikoma šalies, kuri, įgyvendindama dispozityvumo principą, prašo laikinosios apsaugos, prašymu bei kartu suponuoja šalies, teikiančios tokį prašymą, pareigą įrodyti savo prašymo pagrįstumą, t. y. pareigą įrodyti, kad neatidėliotinas administracinio sprendimo įvykdymas gali nepataisomai paveikti asmens interesus (ABTĮ 56 str.).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, bet yra sprendžiamas klausimas dėl laikinosios apsaugos į teismą besikreipiančiam asmeniui taikymo, šiuo atveju – dėl ginčijamų administracinių aktų laikino galiojimo sustabdymo. Sprendžiant klausimus dėl laikinosios apsaugos skyrimo administraciniuose ginčuose, be kita ko, vertintini prima facie argumentai dėl skundžiamų aktų galiojimo. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės jokių argumentų dėl akivaizdaus ginčijamų aktų teisėtumo, nepateikia. Pareiškėjo nurodomi argumentai dėl ginčo žemės sklypų patekimo į Trakų senamiesčio ribas (atsakovai su minėtais teiginiais nesutinka), bus apsvarstyti įvertinus visą byloje esančią medžiagą, t. y. nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi, susipažinus su pareiškėjo nurodytais argumentais dėl skundžiamų sprendimų neteisėtumo, spręstina, kad aplinkybių, kurios nagrinėjamu atveju akivaizdžiai rodytų juos esant neteisėtus, nėra.

Pirmosios instancijos teismas, šiuo aspektu pagrįsdamas priimtą nutartį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, pažymėjo tik tai, kad skundžiami aktai priimti galimai pažeidžiant imperatyvias teisės aktų nuostatas. Teismas nenurodė, kokias imperatyvias normas priimti aktai galimai pažeidžia, kaip pasireiškia minėtas pažeidimas. Be to, pabrėžtina, jog pareiškėjas ginčija penkis skirtingus administracinius aktus, tačiau nei teismas, nei pareiškėjas pareiškime nenurodė, kokie pažeidimai padaryti priimant kiekvieną iš jų. Pareiškėjas pareiškime nurodo argumentus iš esmės tik dėl Kultūros paveldo departamento Pirmosios nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2016 m. vasario 9 d. akto Nr. KPD-RM-627/1, tačiau ir šie argumentai nelaikytini pakankamais, kurie rodytų akivaizdų priimto akto neteisėtumą. Teisėjų kolegija įvertina ir tai, jog nagrinėjamu atveju susiklostė tokia situacija, kai keturios skirtingos valstybės institucijos (Kultūros paveldo departamento Pirmoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba, Trakų rajono savivaldybės administracijos direktorius, Trakų rajono savivaldybės taryba, NŽT Trakų skyriaus vedėjas) išdavė reikiamus leidimus investicinio projekto ginčo sklypuose vykdymui. Taigi ši aplinkybė niekaip nepagrindžia teiginio dėl akivaizdaus priimtų administracinių aktų neteisėtumo.

Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas pareiškime, be kita ko, prašo panaikinti Trakų rajono savivaldybės tarybos 2016 m. spalio 4 d. sprendimą Nr. S1-232 „Dėl Trakų miesto bendrojo plano sprendinių koregavimo tvirtinimo“. Taigi šiuo atveju prašoma panaikinti sprendimą dėl Trakų miesto bendrojo plano pakeitimo. Toks sprendimas nėra individualus administracini aktas, kuris gali būti ginčijamas nagrinėjant individualią bylą, tačiau yra norminis teisės aktas, kurio priėmimui, bylos iškėlimui ir teisėtumo tyrimui taikomos specialios ABTĮ nustatytos taisyklės (ABTĮ 112–119 str.). Pagal ABTĮ 113 straipsnio 3 dalį, kai nėra pagrindo atmesti prašymą arba kai nagrinėdamas individualiąją bylą pats administracinis teismas suabejoja norminio administracinio akto, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, teisėtumu, teismas nutartimi sustabdo individualiosios bylos nagrinėjimą ir, jeigu tokio akto teisėtumo tyrimas priskirtas jo kompetencijai, nusprendžia pradėti tyrimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, tinkamai neišsprendus bylos dėl minėto norminio administracinio akto teisėtumo tyrimo iškėlimo klausimo, apskritai negali būti sprendžiamas klausimas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių, susijusių su tokiu sprendimu, taikymo.

Kaip minėta, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika patvirtina, kad prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai <...> privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais (pavyzdžiui, duomenimis apie rinkos situacijos pokyčius, vykdomos ekonominės veiklos tolesnio vystymosi perspektyvas bei tendencijas), iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo ir pirmosios instancijos teismo nurodyti argumentai dėl galimos žalos kultūros paveldo kompleksams, aplinkai nesudaro pagrindo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjas minėtos žalos nekonkretizavo, teismas taip pat dėl šio aspekto pasisakė labai lakoniškai, tik bendrai nurodydamas, jog tokia žala gali kilti. Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog galimai ateityje bus priimti nauji aktai, kuriuos taip pat reikės ginčyti teisme, negali būti prilyginama galinčiai kilti žalai. Taigi konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepagrindė teiginio, jog ginčijamų sprendimų vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nei tikėtinai pagrindė reikalavimo pagrįstumą, nei įrodė, kad ginčijamų sprendimų vykdymas sukels neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą, todėl nebuvo pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, reglamentuojančias reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymą, teismas priimtos nutarties dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo iš esmės nemotyvavo. Atsižvelgiant į tai, pateikti atskirieji skundai tenkintini, o pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria pritaikyta reikalavimo užtikrinimo priemonė, naikintina.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovų Kultūros paveldo departamento, Trakų rajono savivaldybės administracijos ir trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Trastas“ atskiruosius skundus tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 10 d. nutarties dalį dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo panaikinti.

Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – laikino skundžiamų aktų galiojimo sustabdymo, atmesti.

Nutartis neskundžiama.