Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Aloyzo Kruopio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. gegužės 9 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte, 178 straipsnio 1 dalyje, 302 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:

pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punktą – laisvės atėmimu iki gyvos galvos;

pagal Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams;

pagal Lietuvos Respublikos BK 302 straipsnio 1 dalį - laisvės atėmimu dvejiems metams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnes ir subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1, 3 ir 5 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su 2000-11-20 nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme iš dalies jas iš dalies sudedant ir galutinė subendrinta bausmė R. Ž. paskirta – laisvės atėmimas iki gyvos galvos.

Iš R. Ž. priteista 3076 litai nukentėjusiajai L. Č. turtinės žalos atlyginimui.

Iš R. Ž. priteista 10000 litų nukentėjusiajai L. Č. neturtinei žalai atlyginti ir 10000 litų nukentėjusiajai R. Š. neturtinei žalai atlyginti.

Daiktinius įrodymus - didelę rudą dėžę, kurioje yra R. Ž. marškiniai, kelnės, batai, sportiniai bateliai ir kiti daiktai, nuspręsta nuosprendžiui įsiteisėjus sunaikinti kaip menkaverčius.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. Ž. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 5 d., 8.30-13.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tyčia plaktuku sudavė ne mažiau 10 smūgių J. A. į galvos sritį ir dešinę plaštaką, padarydamas poodinę kraujosrūvą dešinėje plaštakoje bei daugybinius atvirus įspaustinius skeveldrinius kaktikaulio, dešinio smilkinkaulio, pakauškaulio lūžius, pleištakaulio lūžį, galvos smegenų dešinės smilkininės – kaktinės, momeninių – pakaušinių skilčių sumušimus, kraujo išsiliejimą į smegenų skilvelius, kas komplikavosi galvos smegenų pabrinkimu ir nuo sunkios smegenų traumos J. A. mirė.

Be to, R. Ž. nuteistas už tai, kad tame pačiame bute tuo pačiu laiku tyčia sudavė kietu buku daiktu ne mažiau trijų smūgių R. A. į įvairias kūno vietas, padarydamas kairės pusės VII-XI šonkaulių lūžius, dešinės alkūnės ir kryžkaulio sričių odos nubrozdinimus, plaktuku ne mažiau 10 smūgių į viršugalvio ir pakaušio sritis, padarydamas galvos plaukuotosios dalies abieju momeninių - pakaušinių sričių muštines žaizdas, kraujosrūvas minkštuosiuose galvos audiniuose, įspaustinius skeveldrinius abiejų momenkaulių lūžius, kas komplikavosi išoriniu kraujavimu ir šoku po nukraujavimo, nuo ko R. A. mirė,

t. y. tyčia nužudė du žmones, J. A. ir R. A..

Be to, R. Ž. nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 5 d., 8.30-14.00 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), po J. A. ir R. A. nužudymo, pagrobė J. ir R. A. priklausančius daiktus: televizorių – 200 litų vertės, suvenyrą „velniuką“ – 30 litų vertės, krištolinę vazą – 20 litų vertės, stiklinę vazą – 10 litų vertės, dekoratyvinę vazą – 10 litų vertės, dvi krištolines žvakides – bendros 60 litų vertės, tuo padarydamas nukentėjusiesiems 630 litų turtinę žalą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą patenkinti, o nukentėjusioji ir prokuroras prašė šį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegijos nuomone, apelianto kaltė padarius jam inkriminuotus nusikaltimus įrodyta. Pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktais bei teisiamajame posėdyje betarpiškai ištirtais įrodymais, kurių visetu pagrįstos teismo nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Visa tai leidžia teigti, kad teismas bylą ištyrė nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų.

Apeliantas apeliaciniame skunde neneigia nužudęs J. A., tačiau tvirtina tai padaręs gindamasis nuo pastarojo mėginimų jam suduoti plaktuku. Jis teigia ir tai, kad R. A. nužudė jos vyras.

Pirmosios instancijos teismas tokį R. Ž. aiškinimą atidžiai analizavo ir motyvuotai paneigė. Ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, kad abu žmones nužudė nuteistasis. Jo kambaryje rasti nužudytųjų R. ir J. A. dokumentai, plaktukas, kuriuo, kaip nustatyta specialistų tyrimais, galėjo būti nužudyti abu A. Ant apelianto kelnių ir plaktuko rastas J. A. kraujas. R. ir J. A. bute rasta apelianto pirštų pėdsakų ir dirvožemio, kuris yra siauro grupinio priklausomumo su dirvožemiu, rastu ant R. Ž. batų. Šie materialūs pėdsakai patvirtina, kad apeliantas lankėsi R. ir J. A. bute jų nužudymo laiku.

To neneigia ir jis pats, tačiau, kaip minėta, savo kaltę dėl J. A. nužudymo neigia iš dalies, o dėl R. A. nužudymo – visiškai. Tačiau ikiteisminio tyrimo metu jis davė kitokius parodymus.

Parodymų patikrinimo vietoje metu jis parodė, Kauno m. Vinčų g. 2-77 esančio buto duris ir paaiškino, kad 2004 m. rugpjūčio pradžioje apie 12 val. atėjo į šį butą pas R. ir J. A. Patekęs pas juos į butą paprašė paskolinti plaktuką. Kai J. A. plaktuką padavė, juo J. A. sudavė 3 smūgius į galvą ir iš virtuvės nuvedęs į kambarį, pastūmė. J. A. nuvirto ant grindų prie spintos. Palikęs J. A., laikydamas rankoje plaktuką, grįžo į virtuvę ir sutiko iš vonios kambario išėjusią R. A. Jai tuo pačiu plaktuku sudavė 3 smūgius, nuo kurių ši nukrito aukštielninka ant grindų. Po to iš buto jis paėmė televizorių, nuotolinio valdymo pultą, 2 vazas ir dar kažkokią lėkštę. Šiuos daiktus tikėjosi parduoti ir pinigus pragerti. Iš sekcijos lentynos paėmė ir nužudytųjų pasus bei J. A. pensininko pažymėjimą. Daiktus sudėjo į maišelį, be to, ten įdėjo ir nužudymui panaudotą plaktuką. Viską iš buto nusinešė į savo butą, to pačio namo 12 bute (14-15, t. 2).

Ginčydamas šiuose protokoluose esančių duomenų teisingumą, apeliantas teigia, kad buvo neatsižvelgta į jo prašymą pakeisti ikiteisminio tyrimo tyrėją, kadangi jis ja nepasitikėjo, todėl iš pradžių davė neteisingus parodymus. Toks paaiškinimas nėra logiškas ir įtikinamas. Visiškai nesuvokiama, kodėl reikia duoti neteisingus, save labai sunkiu nusikaltimu kaltinančius parodymus pareigūnui, kuriuo nepasitikima.

Kad parodymų patikrinimo vietoje metu duoti apelianto parodymai yra teisingi, patvirtina ir jo apklausų protokolai, kurie buvo ištirti pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalis numato, kad byloje esantiems įrodymams patikrinti gali būti perskaitomi ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai.

Apklaustas kaip įtariamasis 2004-08-06 jis parodė, kad būnat namuose jam užėjo pyktis ir nutarė abu A. nužudyti. Nuėjęs pas juos į butą paprašė paskolinti plaktuką. Kai J. A. plaktuką padavė, juo J. A. sudavė 4-5 smūgius į galvą ir nuvedęs į kambarį, pastūmė. J. A. nuvirto ant grindų prie spintos. Palikęs J. A., grįžo į virtuvę ir sutiko iš vonios kambario išėjusią R. A. Jai tuo pačiu plaktuku sudavė 3, o gal ir daugiau smūgių, nuo kurių ši nukrito aukštielninka. Po to iš buto jis paėmė televizorių, nuotolinio valdymo pultą, saldaininę ir dar kažkokią lėkštę. Šiuos daiktus tikėjosi parduoti ir pinigus pragerti. Iš sekcijos lentynos paėmė ir nužudytųjų pasus. J. A. pase buvo ir jo pensininko pažymėjimas. Daiktus sudėjo į maišelį, be to, ten įdėjo ir nužudymui panaudotą plaktuką. Viską iš buto išsinešė (b. l. 12-13, t. 2). Papildomai apklaustas kaip įtariamasis 2005-02-17 R. Ž. nurodė iš esmės tas pačias R. ir J. A. nužudymo aplinkybes (b. l. 18-19, t. 2). Visuose cituotuose proceso veiksmuose dalyvavo R. Ž. gynėjas; nenustatyta jokių procesinių pažeidimų, kurie būtų padaryti R. Ž. apklausų bei parodymų patikrinimo vietoje metu. Jau bylą perdavus teismui, R. Ž. rašė prokurorui skundą, teigdamas, kad minėti parodymai išgauti smurtu, tačiau tai, kaip matosi iš nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą, nepasitvirtino (b. l. 3-4, t. 3). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi R. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokole užfiksuotus duomenis laikė jo kaltės įrodymu. Šio įrodymo pagrįstumą patvirtina ir minėti R. Ž. parodymai, duoti apklausiant jį kaip įtariamąjį. Atkreiptinas dėmesys, kad R. Ž. savo kaltę dėl dviejų asmenų nužudymo pripažino ne tik tyrėjai, kuria teigia nepasitikėjęs, bet ir teismui. 2004-08-06 teisme svarstant jo suėmimo klausimą, R. Ž. pasakė, kad „negaliu paaiškinti, kodėl su plaktuku užmušiau“ (b. l. 24, t. 2). Jo aiškinimą teisme, kuris kartojamas ir apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino kaip R. Ž. siekį palengvinti savo padėtį, nes jį paneigia aukščiau minėti įrodymai. Šie įrodymai yra pakankami konstatuoti jo kaltę dėl visų 3 apeliantui inkriminuotų veikų. Nei iš apeliacinio skundo, nei iš apelianto paaiškinimų apeliacinės instancijos teisme nėra aišku kokią reikšmę turi R. A. šonkaulių lūžio laiko tikslinimas. Iš specialisto išvados matyti, kad 3 šonkaulių lūžiai įtakos mirčiai neturėjo. Šie lūžiai padaryti prieš pat mirtį (b. l. 39-45, t. 1). Sąvoka „prieš pat“ motyvuota raumenų kraujosruvų nebuvimu, todėl aišku, kad nuo šonkaulių lūžių iki R. A. mirties galėjo praeiti labai nedaug laiko ir tai negalėjo būti padaryta diena anksčiau, todėl apeliacinio skundo prielaida apie tai nėra pagrįsta.

Nuteistojo padarytos veikos kvalifikuotos teisingai. Tyčinis dviejų žmonių nužudymas atitinka Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytą nusikaltimą. Pagrobdamas nužudytų asmenų dokumentus R. Ž. padarė BK 302 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą, pagrobdamas jų daiktus, padarė Lietuvos Respublikos BK 178 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą. R. Ž. neigia pagrobęs televizorių, teigdamas, kad bandė parduoti ne pagrobtą iš R. ir J. A., bet savo televizorių. Tačiau tokį tvirtinimą paneigia jau minėti ikiteisminio tyrimo metu ne kartą duoti ir parodymų patikrinimo vietoje patvirtinti jo parodymai. Tai patvirtina ir liudytojos V. Č. parodymai apie iš R. ir J. A. buto dingusius daiktus, tarp kurių buvo ir televizorius.

Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visumą tam reikšmingų bylos aplinkybių. Pagrįstai nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjęs kaltininko apsvaigimas nuo alkoholio. Ginčydamas tokią būseną, apeliantas teigė, kad tai gali paneigti V. U. parodymai. Tačiau apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdyje V. U. parodė, kad su apeliantu kažkurią dieną gal 8 val. ryto gėrė alų, bet ar tai buvo 2004-08-05, ar kitą dieną, negali tiksliai pasakyti. Taigi, šis liudytojas nepatvirtino apelianto aiškinimo, kad 2004-08-05 matė blaivų nuteistąjį.

Pas apeliantą 2004-08-05 po to, kai jis 19 val. 30 min. buvo sulaikytas, nustatytas sunkus girtumo laipsnis (b. l. 20, 38, t. 2). Pirmosios instancijos teisme ir apeliaciniame skunde apeliantas teigia, kad pasigėrė jau po įvykių R. ir J. A. bute, tačiau apklaustas kaip įtariamasis 2004-08-06 jis parodė, kad pyktis A. ir mintis juos nužudyti kilo po to, kai 2004-08-05 jis išgėrė butelį alaus (b. l. 12-13, t. 2), kitu atveju, apklaustas 2005-02-17 – nurodė, kad prieš kylant minčiai nužudyti, be butelio alaus išgėrė dar ir 250 gramų „pilstuko“ (b. l. 18-19). Šie duomenys leidžia daryti išvadą, kad nužudymo metu R. Ž. buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kauno apskrities ligoninės padalinio psichiatrijos ligoninės konsultacinė poliklinika 2005-11-04 raštu patikslino, kad R. Ž. į ligoninės dispanserinį skyrių pirmą kartą kreipėsi 1989-11-24, o ne 1988-11-28, kaip buvo nurodyta ankstesnėje pažymoje (b. l. 57, t. 2). Ši techninė klaida jokios įtakos apelianto atsakomybei neturi ir jo apeliacinio skundo argumentas, kad tuo buvo siekta pasunkinti jo padėtį, atmestinas.

Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių pagrįstai nenustatyta. Jis padarė tris tyčinius nusikaltimus, tarp jų ir labai sunkų, tyčia nužudydamas du žmones. Pirmosios instancijos teismas teisingai atsižvelgė ir į neigiamą nuteistojo asmenybę, gyvenimo būdą, jo teistumus už vis sunkesnius nusikaltimus ir įvertinęs visumą aplinkybių, pagrįstai R. Ž. už nužudymą paskyrė pačią griežčiausią laisvės atėmimo bausmę, kuri nepripažintina per griežta ir nešvelnintina.

Pirmosios instancijos teismas ir pagal nuosprendžių sutaptį apeliantui paskyrė laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę, nes Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 5 dalis numato, kad jei už vieną iš padarytų nusikaltimų buvo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, bausmės subendrinamos apėmimo būdu ir subendrinta bausmė yra laisvės atėmimas iki gyvos galvos. Taigi, teismas pačią bausmę paskyrė teisingai, tik per klaidą nurodė, jog skirtingais nuosprendžiais paskirtas bausmes subendrina dalinio sudėjimo, o ne apėmimo būdu. Ši klaida pačio bausmės dydžio neįtakoja, todėl dėl klaidingo bausmių subendrinimo būdo nurodymo nuosprendis nekeičiamas.

Nėra pagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl civilinių ieškinių. Pirmosios instancijos teismas pasielgė gyvenimiškai ir logiškai, priteisdamas L. Č. 3076 litų laidojimo išlaidų atlyginimą, nors išlaidų dydį patvirtinantys dokumentai pateikti ir ne visai sumai. Priteista laidojimų išlaidų suma aiškiai nėra per didelė.

Priteista neturtinė žala – po 10000 litų nužudytojo J. A. seserims, taip pat nėra didelė. Atsižvelgiant į nusikaltimo pobūdį, pasekmes, kaltės formą, į Lietuvos Respublikos teismų praktiką tuo klausimu, priteistas neturtinės žalos, padarytos tyčiniu nužudymu sunkinančiomis aplinkybėmis, atlyginimas, kuris iš viso sudaro 20000 Lt, nelaikytinas per dideliu ir nemažintinas, nes tuo būtų pažeisti nukentėjusiųjų asmenų interesai.

Pirmosios instancijos teisme R. Ž. pareiškė, kad savo daiktų nepageidauja atsiimti (b. l. 5, t. 3). Iš jo kelnių, marškinių ir avalynės aprašymų matyti, kad šie daiktai naudoti, nešvarūs, sportiniai batelių užkulniai nupjauti (b. l. 109, 114-115, 124, t. 1). Todėl šiuos daiktus pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė menkaverčiais ir atsižvelgęs į kaltinamojo R. Ž. atsisakymą atgauti šiuos daiktus, nutarė juos sunaikinti. Toks sprendimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktui, numatančiam, kad priimant nuosprendį daiktai, kurie yra menkaverčiai ir negali būti sunaudoti, sunaikinami arba gali būti atiduodami suinteresuotoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms ar fiziniams asmenims, jeigu jie to prašo. Todėl ir dėl daiktinių įrodymų pirmosios instancijos teismo nuosprendis nekeistinas.

Dėl nurodytų motyvų apeliacinis skundas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.