Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Dalios Bajerčiūtės (pranešėjas),

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo S. Č. skundą dėl Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutarties, kuria Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 362¹ straipsnio tvarka Kauno apygardos teismo 1999 m. vasario 22 d. nuosprendžiu nuteisto S. Č. nusikalstama veika iš senojo Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 118 straipsnio 4 dalies perkvalifikuota į naujojo BK 149 straipsnio 2 dalį ir BK 135 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nustatyta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams.

Aprašomoji dalis

nustatė:

S. Č. nuteistas 1999 m. vasario 22 d. Kauno apygardos teismo nuosprendžiu pagal 1961 m. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 118 straipsnio 4 dalį.

Kauno apygardos teismas, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau –BPK) 362¹ straipsnio tvarka išnagrinėjęs nuteistojo S. Č. prašymą perkvalifikuoti veiką pagal naują BK, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi, vadovaudamasis 2002 m. spalio 29 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. IX-1162 (su pakeitimais ir papildymais pagal 2003 m. birželio 19 d. įstatymą Nr. IX-1638) dėl naujojo BK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos, 10 straipsniu, perkvalifikavo nuteistojo S. Č. nusikalstamą veiką iš senojo BK 118 straipsnio 4 dalies į naujojo BK, įsigaliojusio po nuosprendžio priėmimo, 149 straipsnio 2 dalį ir 135 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) ir nustatė mažesnę bausmę – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, vietoj nuosprendžiu paskirtų 10 (dešimties) metų.

Skunde nurodoma, kad spręsdamas naujo baudžiamojo įstatymo taikymo klausimą, teismas turėjo vadovautis įstatymo nuostatomis, pagal kurias būtina atsižvelgti ir į perkvalifikuojamojo straipsnio dispoziciją, kurioje nurodyta, jog asmuo atsako tik tuo atveju jeigu yra nukentėjusiojo asmens skundas.

Nuteistasis S. Č. teigia, kad po nuosprendžio priėmimo 1999 m., legaliai išvyko į Voronežą pas savo motiną, kuri išlaikė jo dvi nepilnametes dukras (žmona buvo mirusi). Atvykęs užsiregistravo Migracijos tarnybos skyriuje, tikėjosi grįžti į Kauną iki nuosprendžio įsigaliojimo, tačiau 2006 m. buvo sulaikytas ir laikomas Voronežo kalėjime. Šiuo metu motina (S. Č. ) mirusi, dukros liko vienos. Nuteistas pirmą kartą, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, administracine tvarka nebaustas, nuoširdžiai gailisi dėl padarytos veikos, sulaikymo vietoje taip pat nuobaudų neturėjo. Prašo įvertinti išdėstytas aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. Č. skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl bylos nutraukimo (arba baudžiamojo proceso galimumo)

Nuteistojo abejonės apie jo patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrįstumą (kai asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas), visiškai nepamatuotos. Kolegija pažymi, kad S. Č. nusikalstama veika atitinka naujojo BK 149 straipsnio 2 dalį, o ne to paties straipsnio 1 dalį, todėl nėra pagrindo taikyti šio straipsnio 5 dalį, kurioje nurodyta, kad už BK 149 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusio asmens skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, ar prokuroro reikalavimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad 1996 m. rugsėjo 4 d. V. J. pateikė pareiškimą-paaiškinimą dėl 1996 m. rugpjūčio 25 d. įvykdyto nusikaltimo jos atžvilgiu (t. 1, b. l. 11-12), tuo pagrindu Kauno miesto apylinkės prokuratūra iškėlė baudžiamąją bylą dėl išžaginimo. Be to, naujojo BPK 407 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos, dėl kurių privataus kaltinimo tvarka baudžiamųjų bylų procesas pradedamas tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo skundas ar jo teisėto atstovo pareiškimas, tačiau BK 149 straipsnio 2 dalyje ir BK 135 straipsnio 1 dalyje numatyti nusikaltimai (pagal šiuos naujojo BK straipsnius perkvalifikuota nuteistojo veika), neįeina į naujojo BPK 407 straipsnyje išvardintų veikų sąrašą. Tuo pačiu pagrindu negalimas bylos nutraukimas už S. Č. padarytą nusikaltimą ir pagal anksčiau galiojusių BK bei BPK nuostatas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

S. Č. skunde išdėstytos faktinės nusikaltimo, už kurį jis nuteistas, aplinkybės, šio proceso metu negali būti ginčijamos, iš naujo tiriamos, vertinamos ir nustatinėjamos, nes jos jau nustatytos įsiteisėjusiame 1999 m. vasario 22 d. Kauno apygardos teismo nuosprendyje. Taigi byloje nustatyta, kad S. Č. nuteistas už tai, kad 1996 m. rugpjūčio 26 d., apie 2 val., veikdamas bendrininkų grupe (su V. G. ), grasinant pavartoti fizinį smurtą bei jį pavartojant, palaužiant nukentėjusiosios V. J. pasipriešinimą ir atimant galimybę priešintis, ją išžagino – lytiškai santykiavo prieš nukentėjusiosios valią. Tą pačią dieną, apie 7-8 val., S. Č. , pavartodamas V. J. atžvilgiu fizinį smurtą (rankomis suduodamas į galvą), grasindamas peiliu jei nukentėjusioji priešinsis, išžagino ją, atlikdamas prievartinį lytinį aktą. Po to V. J. , gelbėdamasi nuo žaginimo bei smurto, iššoko iš trečiame aukšte esančio buto balkono, to pasekoje jai buvo padarytas sunkus kūno sužalojimas, t. y. išžaginimo pasekmės itin sunkios. Tokiu būdu, S. Č. įvykdė nusikaltimą, numatytą veikos padarymo ir nuosprendžio priėmimo metu galiojusio BK 118 straipsnio 4 dalyje. Pagal faktines aplinkybes padaryta veika atitinka naujojo BK 149 straipsnio 2 dalyje bei BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų sudėtį. Kadangi sunkaus kūno sužalojimo pasekmių (itin sunkios pasekmės) neapima naujojo BK 149 straipsnio dispozicija, pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką pagal du naujojo BK straipsnius (nusikaltimų sutaptis).

S. Č. atžvilgiu taikomas po nuosprendžio priėmimo, t. y. nuo 2003 m. gegužės 1 d., įsigaliojęs baudžiamasis įstatymas, nes tiek naujojo BK 149 straipsnio 2 dalyje, tiek ir BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytos bausmės yra švelnesnės, nei senojo BK 118 straipsnio 4 dalyje (Lietuvos Respublikos 2002 m. spalio 29 d. įstatymo Nr. IX-1162 bei 2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1638 dėl 2000 m. BK, 2002 m. BPK įsigaliojimo ir įgyvendinimo tvarkos 4 straipsnis, 10 straipsnis, naujųjų BK 3 straipsnis, BPK 362¹ straipsnis).

Dėl bausmės dydžio

Taikydamas minėtų įstatymų nuostatas teismas iš naujo nenustatinėja aplinkybių, turinčių reikšmės bausmės dydžiui, bet jas įvertina remdamasis įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu (šiuo atveju – Kauno apygardos teismo 1999 m. vasario 22 d. nuosprendžiu).

Teismas mano, kad pagal naująjį baudžiamąjį įstatymą S. Č. nustatyta 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė yra savo dydžiu teisinga ir ne per griežta. Tai, kad pagal senojo BK 118 straipsnio 4 dalį nuteistajam teismas skyrė bausmę, artimą minimaliai (laisvės atėmimą 10 (dešimčiai) metų), iš esmės buvo nulemta labai griežtos tuo metu galiojusio įstatymo sankcijos (numatyta bausmė laisvės atėmimas nuo 8 (aštuonerių) iki 15 (penkiolikos) metų). Naujasis baudžiamasis įstatymas už atitinkamą veiką numato žymiai švelnesnę žemiausią bausmės ribą (laisvės atėmimas iki 10 (dešimties) metų), todėl bausmės vidurkis taip pat žymiai mažesnis. Vienok švelninti bausmę, tik formaliai ir besąlygiškai atsižvelgus į baudžiamojo įstatymo nustatytų sankcijų ribas – negalima. Vadovaujantis BK 54 straipsnyje įtvirtintais bausmės skyrimo pagrindais, būtina visapusiškai įvertinti visas reikšmingas bausmės paskyrimui aplinkybes – šiuo atveju – jau nustatytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Taigi, iš bylos matyti, kad S. Č. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą, kurio pasekmės – taip pat sunkios, nukentėjusioji tapo II grupės invalide, neteko 35 proc. darbingumo, žala neatlyginta. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistasis, kaip pažymėta nuosprendyje, buvo aktyvus nusikaltimo vykdytojas (kitam mažiau aktyviam bendrininkui V. G. buvo paskirta 9 metų atėmimo bausmė, o pritaikius naująjį BK sušvelninta 2 metais – iki 7 metų). Nustatyta S. Č. atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra. Skunde nurodytos aplinkybės, jog nuteistasis turi dukras, šiuo atveju nėra pagrindas švelninti bausmę, juo labiau, kad jos gyveno atskirai ir tik pradėjęs slapstytis po apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo, S. Č. išvyko iš Lietuvos į šalį, kurioje gyvena jo dukros.

Įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą bei vadovaujantis BK 61 straipsnio reikalavimais (jog teismas nustato bausmės dydį skaičiuodamas nuo jos vidurkio) S. Č. turi būti nustatyta bausmė, didesnė negu vidurkis, numatytas baudžiamojo įstatymo už padarytą nusikaltimą. Daroma išvada, kad 8 (aštuonerių) metų laisvės atėmimo bausmė atitinka BK 54 straipsnio reikalavimus, yra adekvati padarytiems nusikaltimams bei nuteistojo asmenybei, ir ją švelninti nėra pagrindo.

Tačiau kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai perkvalifikavęs nusikalstamą veiką bei nustatęs teisingą bausmės dydį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes sutinkamai su naujojo BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, privalėjo už kiekvieną padarytą nusikalstamą veiką skirti po atskirą bausmę, o po to jas subendrinti ir nustatyti galutinę bausmę. Apeliacinės instancijos teismas keičia nutartį, nustatydamas S. Č. bausmes už kiekvieną nusikalstamą veiką numatytą naujojo BK 149 straipsnio 2 dalyje ir 135 straipsnio 1 dalyje atskirai, po to šias bausmes subendrina BK 63 straipsnio pagrindu. Taikytinas bausmių apėmimo būdas, kadangi yra idealioji nusikaltimų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalis).

Dėl suėmime ir sulaikyme išbūto laiko įskaitymo į bausmės laiką

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad S. Č. buvo sulaikytas 1996 m. gruodžio 2 d. (t. 2, b. l. 61), Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. gruodžio 4 d. nutartimi paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kurio terminas vėliau buvo tęsiamas. Kauno apygardos teismo 1999 m. vasario 22 d. nuosprendžiu nuteistajam S. Č. įskaitytas kardomajame kalinime – suėmime išbūtas laikas į paskirtos bausmė laiką. Tačiau po šio nuosprendžio priėmimo S. Č. pasislėpė, todėl nuosprendis šio nuteistojo atžvilgiu nebuvo vykdomas. Iš byloje esančių dokumentų matyti, kad S. Č. buvo sulaikytas Rusijoje ir iš Rusijos į Lietuvą perduotas pagal Europos arešto orderį 2007 m. spalio 4 d., tačiau šiuo metu byloje nėra gauti tikslūs duomenys apie S. Č. sulaikymo trukmę Rusijoje. Sulaikymo (ir suėmimo) įskaitymo laikas nebuvo spręstas skundžiama nutartimi. Esant tokioms aplinkybėms šis klausimas, kuris yra susijęs su nuosprendžio vykdymu, vadovaujantis BPK 362 ir 364 straipsniais spręstinas bylą išnagrinėjusio ir nuosprendį priėmusio pirmosios instancijos teismo, t. y. Kauno apygardos teismo, bendra tvarka.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 362¹ straipsnio 6 dalimi, 364 straipsnio 8 dalies 3 punktu,

nutarė:

pakeisti Kauno apygardos teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį:

nuteistajam S. Č. pagal naujojo BK 149 straipsnio 2 dalį nustatyti laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, pagal BK 135 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams. Remiantis BK 63 straipsnio 1 ir 5 dalimis, šias bausmes subendrinus apėmimo būdu, galutinę bausmę nustatyti – laisvės atėmimą 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kitos nutarties dalies nekeisti.

Nutartis neskundžiama.