Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės G. M. ir trečiojo asmens J. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4-486/2010 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovei G. M. dėl normatyvinių statybos techninių dokumentų pažeidimo bei gaisro padarytos turtinės žalos atlyginimo, tretieji asmenys L. K. ir J. M. bei pagal atsakovės G. M. priešieškinį ieškovui A. K. dėl neteisėtos statybos ir pažeistų teisių gynimo, tretieji asmenys L. K., J. M., M. N., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į G. M. priešieškinį, prašydamas Vilniaus apskrities viršininko administraciją pakeisti į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos, nurodydamas, jog palaiko Vilniaus apskrities viršininko administracijos išreikštą poziciją.

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010-03-23 rezoliucija nutarė trečiąjį asmenį Vilniaus apskrities viršininko administraciją pakeisti į Valstybinę teritorijų planavimo ir statybos inspekciją prie Aplinkos ministerijos (2 t., b.l. 171).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Rezoliucinė dalis

Vilniaus miesto 4 apylinkės teismas 2010-10-27 sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas nusprendė:

- Įpareigoti G. M. per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dalį statinio, esančio 3 metrų atstumu nuo A. K. žemės sklypo (duomenys neskelbtini), nugriauti;

- A. K. ieškinį dalyje dėl gaisro padarytos turtinės žalos atlyginimo atmesti, kaip nepagrįstą;

- G. M. priešieškinio reikalavimus atmesti, kaip nepagrįstus;

- Priteisti iš G. M. A. K. naudai 100 Lt sumokėto žyminio mokesčio, priteisti iš G. M. 186,64 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą. Nurodė, kad Liudytojas V. M. parodė, kad atsakovė G. M. yra jo sesuo. Liudytojas dažnai būdavo pas seserį kai buvo statomas sodo namas su garažu. Kad vyksta statybos, matė ir ieškovas A. K., kuris dažnai būdavo kaimyniniame žemės sklype, tačiau jokių pretenzijų dėl vykstančių statybų A. K. nereiškė. Po to, kai 2003 metais įvyko gaisras, A. K. pradėjo reikšti pretenzijas, prasidėjo ginčai. Liudytojas S. M. parodė, kad jis yra trečiojo asmens J. M. brolis. Liudytojas padėjo J. M. statyti sodo namą su garažu. Kai vyko statybos, kaimyninio žemės sklypo savininkas buvo savo žemės sklype ir matė, kad vyksta statybos darbai, tačiau jokių pretenzijų dėl to nereiškė. Kodėl ieškovas šiuo metu ginčija pastatytų statinių teisėtumą, liudytojas nieko nežino. Liudytojas G. C. parodė, kad jis pažįsta J. M., o jis pats yra statybininkas pagal profesiją, todėl patardavo J. M. statybos reikaluose. Liudytojui matant atsakovė G. M. tarėsi su kaimynu A. K., rodė jam savo statinių projektą bei kitus dokumentus, tačiau jokių pretenzijų iš ieškovo pusės nebuvo ir jis neprieštaravo dėl M. sodo namo su garažu statybos. Teismas nustatė, kad atsakovė G. M. ir trečiasis asmuo J. M. pagal 2001-04-19 suderintą projektą savo sodo namą ir su juo sublokuotu garažu pastatė ant A. K. priklausančios žemės sklypo ribos. G. M. ir J. M. savo statybos teisėtumą grindžia ieškovo motinos L. K., prisistačiusios tuomet žemės sklypo savininke, duotu raštišku sutikimu statyti statinį ant A. K. žemės sklypo ribos. Pagal projekto suderinimo metu galiojusio LR Statybos ir urbanistikos ministerijos 1992-12-15 įsakymo Nr. 243 „Miestų ir gyvenviečių sodybos (duomenys neskelbtini)“ sodo namui ir su juo sublokuotam garažui statyti buvo reikalingas gretimo sklypo savininko raštiškas sutikimas. Žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininku nuo 1994-08-24 yra ieškovas A. K., kuris jokių sutikimų nebuvo ir nėra davęs. Kad tokį sutikimą davė ieškovo motina L. K., tai negali pakeisti teisės aktuose numatyto privalomo duoti žemės sklypo savininko raštiško sutikimo. Esant šioms aplinkybėms, žemės sklypo savininkas A. K. kreipėsi skundu į teismą dėl jo motinos duoto sutikimo panaikinimo bei Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005-12-16 sprendimu panaikino 2001-04-19 suderintą sodo namo su garažu ir ūkinio pastato, esančių sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini), statybos projektą dalyje dėl statybos ant kaimyninio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. K., ribos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-12-16 sprendimą paliko nepakeistu. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-12-16 sprendimas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-06-20 nutartis yra įsiteisėję bei paminėti teismų priimti procesiniai dokumentai neginčijimai įrodo, kad G. ir J. M. pastatytas sodo namas su garažu ir ūkio pastatu yra pastatyti nesilaikant įstatymo numatytų reikalavimų, t.y. paminėtų statinių statyba yra nelegali. Teismas pažymėjo, jog ši civilinė byla nagrinėjama Vilniaus miesto 4 apylinkės teisme nuo 2006-07-19. Pasirengimo nagrinėti bylą bei bylos nagrinėjimo metu buvo išnagrinėtos visos galimybės išspręsti šį ginčą taikiai, tačiau ieškovas A. K. tvirtai palaiko savo reikalavimus bei prašo teismo įpareigoti G. M. neteisėtai pastatytą dalį statinio, esančio 3 metrų atstumu nuo jo žemės sklypo, nugriauti. Nors bylos nagrinėjimo metu atsakovės atstovė paminėjo, kad nuo 2010-10-01 pasikeitė Statybos įstatymo 28 str., kuris vėl leidžia pašalinti nukrypimus ne tik griaunant statinį, bet ir iš naujo derinti, rengti statinio projektą ir toliau tęsti statybos darbus, tačiau nepaisant paminėto įstatymo pakeitimų, išliko teisės norma, numatantį, kad dėl sodo namo ir sublokuotu su juo garažu statybai, arčiau negu 3 metrų atstumu nuo gretimo žemės sklypo galimi tik esant gretimo žemės sklypo savininko raštiškam sutikimui, o gretimo žemės sklypo savininkas A. K. tokį sutikimą atsisako išduoti. Teismas padarė išvadą, kad, remiantis ieškovo pateikta statybos darbų sąmata, spręsti turtinės žalos dydžio klausimą nėra pagrindo. UAB „Priemiestis“ statybos remonto darbų sąmata buvo sudaryta 2007 metais, kai A. K. sodo namo dalis nebuvo įteisinta, reiškia sąmata buvo sudaryta didesnei neįteisintai ieškovo sodo namelio daliai. Pateiktoje sąmatoje visiškai neatsižvelgta į ieškovui priklausančio sodo namelio nusidėvėjimą, kas yra reikšminga, sprendžiant žalos dydžio klausimą. Be to, UAB „Priemiestis“ pagal pareikalavimą pateikė teismui pažymą, iš kurios matyti, kad UAB „Priemiestis“ neturi teisės ir niekada nevertino nekilnojamam turtui padarytos žalos, todėl pateikta sąmata negali būti vertinama, kaip padarytos žalos dydį ar pobūdį fiksuojantis dokumentas (1 t., b.l. 192). Padaryta gaisro metu žala turi būti paskaičiuota bei nustatyta kvalifikuoto specialisto, o tokių duomenų ieškovas į bylą nepateikė. Įstatymas reglamentuoja sąlygas, kurioms esant, atsiranda civilinė atsakomybė. Tam, kad atsirastų civilinė atsakomybė turi būti neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005-12-16 sprendimu patenkino A. K. skundą ir panaikino 2001-04-19 suderintą su savivaldybės vyriausiuoju architektu G. M. sodo namo su garažu ir ūkinio pastato statybos projektą, kuris buvo parengtas esant L. K. sutikimui, dalyje dėl statybos ant kaimyninio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. K., ribos. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-06-20 nutartimi Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeista. Teismas padarė išvadą, kad G. M. ir J. M. sodo namas sublokuotas su garažu yra pastatytas ant ieškovui A. K. priklausančio žemės sklypo ribos, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, t.y. nesant žemės sklypo savininko sutikimo. Ieškovas atsisako duoti sutikimą tokiai statybai ir tai yra A. K., kaip kaimyninio žemės klypo Nr. (duomenys neskelbtini) savininko teisė. Be to, pagal formuojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką kaimyninio žemės sklypo savininkas, prieštaraujantis dėl statybų, nukrypstant nuo teisės aktuose numatytų atstumų, neprivalo motyvuoti atsisakymo duoti sutikimą (2010-07-08 nutartis bylos Nr. 3K-7-230/2010, LR CK 4.103 str. 1 d., 2 d., 6.246 str., 6.247 str., 6.248 str.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovė G. M. ir trečiasis asmuo J. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydami:

I. Panaikinti iš dalies Vilnius miesto 4 apylinkės teismo 2010-10-27 sprendimą:

- Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškinys buvo patenkintas, įpareigojant nugriauti statinį, ir šioje dalyje ieškinį atmesti;

- Panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria priešieškinis dėl pripažinimo teisės be ieškovo A. K. sutikimo rengti bei derinti sodo pastato ir ūkio paskirties pastato statybos dokumentus buvo atmestas ir šioje dalyje priešieškinį patenkinti, likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą;

- Priteisti iš ieškovo A. K. atsakovės G. M. bei trečiojo asmens J. M. naudai bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme;

II. Apeliacinės instancijos teismui nusprendus, jog Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-10-27 sprendimas iš esmės turi būti paliktas nepakeistas, prašo pakeisti šį teismo sprendimą, nustatant, jog statinys turi būti nugriautas kaltų asmenų lėšomis, bei pakeisti bylinėjimosi išlaidų, turėtų pirmosios instancijos teisme, paskirstymo dalyje - atsakovei G. M. iš ieškovo A. K. priteisiant 750 Lt išlaidų, turėtų advokato pagalbai apmokėti, iš atsakovės G. M. priteisiant 3/4 dalis teismo turėtų pašto išlaidų, o iš ieškovo - 1/4 dalį teismo turėtų pašto išlaidų. Nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, t.y. vertino pavienes byloje nustatytas aplinkybes, tačiau neatsižvelgė į įrodymų visetą, neįvertino visų byloje surinktų įrodymų. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2005-12-16 sprendimu, kuris buvo paliktas nepakeistas 2006-06-20 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, panaikino 2001-04-19 suderintą projektą dalyje dėl statybos ant A. K. priklausančio žemės sklypo ribos, tačiau nenurodė šios neteisėtomis tapusių statybų padarinių šalinimo būdo. Vadovaujantis ginčijamo teismo sprendimo priėmimo metu galiojusia ir šiuo metu galiojančia Statybos įstatymo redakcija (28¹ str. 2 d., 3 d.), neteisėto statinio nugriovimas yra išimtinė priemonė, taikytina nesant galimybės taikyti kitų neteisėtos statybos padarinių šalinimo priemonių. Neteisėtas statinys yra griautinas tik tokiu atveju, jei statyba negalima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais jiems prilygintus teritorijų planavimo dokumentus, taip pat bendruosius ar specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, statyba neprieštarauja aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino, ar statyba negalima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, ar statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog statybos ženkliai pažengusios, tai yra statinys nuo 2002-2003 m. yra visiškai pastatytas, tik iškilus ginčui su ieškovu, neįrengtas ir neįteisintas, todėl atsakovė ir trečiasis asmuo J. M. patirs labai daug neigiamų padarinių, griaudami visiškai pastatytą pastatą. Pirmosios instancijos teismas neįvertino to, jog apeliantė, vykdydama statybas, buvo sąžininga ir tame, jog buvo suderintas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis projektas, visiškai nėra apeliantų kaltės. Atsakingos yra valstybės įgaliotos institucijos, o taip pat ieškovas bei jo motina L. K., kurie esamą situaciją sąlygojo savo aplaidžiu, nerūpestingu ir neatsakingu elgesiu. Sutikimas statybai ant žemės sklypo ribos buvo patvirtintas pas notarą, kuriame L. K. patvirtino, jog ji yra žemės sklypo savininkė. Apeliantai savo žemės sklypą buvo įsigiję 2000-05-30, o sutikimas buvo pasirašytas 2001-04-24, todėl iki sutikimo pasirašymo apeliantai ir ieškovas nebuvo ilgamečiai kaimynai. Byloje yra įrodymai, patvirtinantys, kad A. K. žinojo apie savo motinos duotą sutikimą ir tam pritarė. Byloje yra nustatyta, jog apeliantų namas, sublokuotas su garažu buvo pradėtas statyti 2001 m., o pastatytas 2002-2003 metais, bet ieškovas statinio teisėtumą teismuose pradėjo ginčyti 2005 m, kai tarp apeliantų ir ieškovo kilo konfliktas dėl įvykusio gaisro. Apeliantės G. M. pareikštas reikalavimas pripažinti jai teisę be ieškovo A. K. sutikimo rengti ir derinti dokumentus pagal architektės R. S. 2005 m. parengtą projekto korektūrą kitos paskirties pastato ir pagalbinio ūkio pastato statybai, jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, atitinka LR CK 1.138 str. nustatytus civilinių teisių gynimo būdus: pripažinti ginamas teises, jas apginti kitais įstatymo nustatytais būdais, bei neprieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai, nagrinėjant panašaus pobūdžio bylas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-58/2008, 2008-02-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2008). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (2009-06-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2009, 2010-02-23 nutartis Nr. 3k-3-93/2010), formuodamas teisės taikymo ir aiškinimo praktiką, yra pasakęs, jog nagrinėdamas bylas teismas taiko ir aiškina teisės normas, kiekvienoje byloje atsižvelgdamas į konkrečias faktines aplinkybes ir jas siedamas su taikytina teise. Pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, nes šioje byloje faktinės aplinkybės nėra tokios pačios. Kita vertus minėtoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, jog atsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, sprendžiant statybos teisėtumo klausimus, būtina vadovautis LR CK 1.5 str. įtvirtintais teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principais (LR CK 1.2 str., 1.5 str., 1.64 str., 1.137 str., 1.138 str., LR Statybos įstatymo 28¹ str. 2 d., 3 d.).

Ieškovas A. K. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, kad A. K. nei žodinio, nei rašytinio sutikimo dėl statybos arčiau nei 3 metrai nuo ieškovui nuosavybės teise nuo 1994-08-24 priklausančio žemės sklypo Nr. 127 ribos projekto derinimo metu nebuvo ir nėra davęs. Su tokia statyba nesutinka. 2001 m. atsakovės G. M. projektas dalyje dėl statybos ant kaimyninio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. K., ribos dar 2005-12-16 Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1992-14/2005 buvo panaikintas. 2006-06-20 nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Teismo kompetencijai nepriskirta piliečiams leisti, uždrausti arba įpareigoti piliečiams duoti bet kada, bet kam ir bet kokius sutikimus savo, ar pagal įgaliojimą atstovaujamų asmenų vardu, tuo labiau duoti bet kokius sutikimus už pilietį.

Trečiasis asmuo Valstybės teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas jį atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010-10-27 sprendimą. Nurodė, kad teismas, priimdamas sprendimą, tinkamai ištyrė visus įrodymus bei pagrįstai nustatė, kad atsakovų vykdomos statybos ant A. K. priklausančios žemės sklypo ribos pažeidžia teisės aktų reikalavimus, todėl statybos laikytinos savavališkomis. Teismas pagrįstai pasisakė, kad, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, kaimyninio sklypo savininkas, prieštaraujantis dėl statybų, nukrypstant nuo teisės aktuose numatytų atstumų, neprivalo motyvuoti atsisakymo duoti sutikimą.

Tretieji asmenys L. K., M. N., Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikė.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Įstatymų leidėjas nustatė, kad apeliacinės instancijos teismas negali bloginti apeliantų padėties. Nagrinėjamoje byloje ieškinys buvo patenkintas iš dalies, o dėl atmesto ieškinio reikalavimo ieškovas įstatymų nustatyta tvarka nepateikė apeliacinio skundo. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija bylą nagrinėja apeliacinio skundo ribose dėl patenkinto ieškinio reikalavimo įpareigoti G. M. per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dalį statinio, esančio 3 metrų atstumu nuo A. K. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), nugriauti ir priešieškinio atmetimo (CPK 313 str.).

Įstatymas draudžia apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Dėl šio įstatyminio draudimo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų reikalavimas, išdėstytas apeliaciniame skunde, - nustatyti, jog statinys turi būti nugriautas kaltų asmenų lėšomis, negali būti nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, nes tai yra naujas reikalavimas, kuris nebuvo pareikštas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 str.).

Įstatymų leidėjas, reglamentuodamas civilinius teisinius santykius, nustatė, kad subjektai, įgyvendindami savo teises bei atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Įstatymų leidėjas nustatė, kad statinio projektas, leidimas statybai reikalingi tiek viešajam interesui, tiek privačių asmenų teisėms nuo galimų pažeidimų apsaugoti.

Tai, kad įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę įpareigoti statytoją statinį nugriauti, atkuriant buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, reiškia, kad kiekvienu atveju, kai statytojas neturi nustatyta tvarka patvirtinto projekto ir negauna statybos leidimo, savavališkai pastatyti statiniai ar jų dalis yra besąlygiškai nugriaunami.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja CK 4.103 straipsnis, kuris 2006-10-17 įstatymu Nr. X-858 buvo pakeistas. Šis pakeitimas įsigaliojo nuo 2006-10-31 ir galiojo iki 2011-01-01 (2010 m. liepos 2 d. įstatymas Nr. XI-993). Byloje nagrinėjami teisiniai santykiai yra atsiradę iki nurodyto CK 4.103 straipsnio pakeitimo. Pagal bendrąsias materialinių teisės normų galiojimo laiko atžvilgiu taisykles ginčui išspręsti turi būti taikomas nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo laiku galiojęs įstatymas – Civilinio kodekso 4.103 straipsnio 2000-07-18 redakcija (įsigaliojusi 2001-07-01). Pagal CK 4.103 straipsnio 3 d. 1 punktą teismas sprendimu gali įpareigoti statytojus reikiamai patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ar pašalinti kitus trūkumus, susijusius su statinio statybos dokumentų tinkamu įforminimu. Kartu su įpareigojimu teismas nustato ir atitinkamą terminą jam įvykdyti. Aiškinant CK 4.103 straipsnio 3 dalies 1 punkto (2000-07-18 įstatymo redakcija) nuostatas, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad galimybė įpareigoti statytoją pašalinti konstatuotus statybos trūkumus bei nustatyti terminą jiems pašalinti gali būti įgyvendinta tik tada, kai objektyviai egzistuoja nustatytų trūkumų pašalinimo galimybė.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių objektyvią galimybę reikiamai patvirtinti projektą, padaryti reikiamus jo pakeitimus, gauti nustatytą leidimą ir ieškovo A. K. sutikimą, todėl pirmosios instancijos teismo nustatytas įpareigojimas atsakovei G. M. per keturis mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos dalį statinio, esančio 3 metrų atstumu nuo A. K. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), nugriauti, yra teisėtas ir pagrįstas pagal CK 4.103 straipsnio 3 dalies 2 punktą (2000-07-18 įstatymo redakcija).

Tai, kad nagrinėjamos bylos apeliacinėje instancijoje metu galiojanti Statybos įstatymo redakcija (28¹ str. 2 d., 3 d.) numato kelis statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimo būdus, nesuteikia apeliantams jokių teisinių privilegijų, nes nagrinėjamai bylai yra teisiškai reikšminga, kad ieškovas A. K. nesutinka dėl to, kad dalis ginčo statinio būtų 3 metrų atstumu nuo A. K. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio sodų bendrijoje „(duomenys neskelbtini). Ši aplinkybė yra esminė, parenkant ir taikant statybos padarinių šalinimo priemones, nes A. K. neturi pareigos įrodinėti, kokių neigiamų padarinių jam sukėlė statybos, nukrypstant nuo teisės aktuose numatytų atstumų tarp kaimyninių sklypų. Dėl to teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-7-230/2010, nes jos išaiškinimai yra susiję su statybomis, nukrypstant nuo teisės aktuose numatytų atstumų tarp kaimyninių sklypų.

Ta aplinkybė, kad 2001 m. atsakovės G. M. statybos projektas dalyje dėl statybos ant kaimyninio žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio A. K., ribos įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-12-16 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-1992-14/2005 buvo panaikintas, o 2006-06-20 nutartimi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį Vilniaus apygardos teismo sprendimą paliko nepakeistą, nagrinėjamai bylai turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 str. 2 p.), nes atsirado teisinis pagrindas taikyti neteisėtos statybos dalies padarinių šalinimo būdą pagal faktinę situaciją.

Teisėjų kolegija nevertina apeliantų argumentų dėl to, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2005-12-16 sprendime ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006-06-20 nutartyje nenurodytas šios neteisėtomis tapusios statybų dalies padarinių šalinimo būdas, nes apeliantai siekia apeliacinio skundo argumentais revizuoti įsiteisėjusius galutinius teismų procesinius sprendimus, kurie yra privalomi visiems subjektams (CPK 18 str.).

Pirmosios instancijos teismas neturėjo vertinti, ar statyba galima pagal galiojančius detaliuosius teritorijų planavimo ar kitus įstatymais specialiuosius teritorijų planavimo dokumentus, ar statyba prieštarauja imperatyviems aplinkos apsaugos, paveldosaugos, saugomų teritorijų apsaugos teisės aktų reikalavimams, nes nagrinėjamai bylai teisiškai reikšminga esminė aplinkybė yra kaimyninio sklypo savininko A. K. nesutikimas dėl to, kad dalis ginčo statinio būtų 3 metrų atstumu nuo A. K. žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančio sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), todėl nėra vertinami apeliantų argumentai dėl to, ar tame, jog buvo suderintas teisės aktų reikalavimų neatitinkantis projektas, yra apeliantų kaltė.

Atsižvelgiant į tai, kad nėra nagrinėjamas apeliantų naujas reikalavimas, išdėstytas apeliaciniame skunde, - nustatyti, jog statinys turi būti nugriautas kaltų asmenų lėšomis, teisėjų kolegija nevertina apeliantų argumentų dėl to, kokie asmenys ar valstybės institucijos yra kalti dėl 2001 m. atsakovės G. M. statybos projekto suderinimo.

Tai, kad apeliantė G. M. mano, kad architektės R. S. 2005 m. parengta projekto korektūra kitos paskirties pastato ir pagalbinio ūkio pastato statybai jai nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype yra atlikta pagal tai, kaip statinys yra faktiškai pastatytas, ir yra tinkamas jos civilinių teisių gynimo būdas, savaime nesudaro teisinio pagrindo tenkinti priešieškinį, nes kaimyninio sklypo savininkas A. K. nesutinka dėl to, kad dalis ginčo statinio būtų 3 metrų atstumu nuo A. K. žemės sklypo Nr. 127. Nagrinėjamu atveju netaikytini Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutarties Nr. 3K-3-58/2008, 2008-02-25 nutarties Nr. 3K-3-133/2008, 2009-06-08 nutarties Nr. 3K-3-252/2009 ir 2010-02-23 nutarties Nr. 3k-3-93/2010 išaiškinimai, nes skiriasi faktinės bylų aplinkybės.

Pirmosios instancijos teismas nepažeidė CPK 185 str., kadangi teismas byloje surinktų įrodymų visumą įvertino tinkamai ir nepažeidė LR CK 1.5 str. įtvirtintų teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai įvertino byloje surinktų įrodymų visumą, bei tinkamai išdėstė, kokiais įrodymais bei argumentais grindė savo padarytas išvadas dėl dalies ieškovo reikalavimų pagrįstumo, įvardindamas, kokiais įstatymais bei teisės aktais rėmėsi, spręsdamas šalių ginčą (CPK 270 str.).

Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė proporcingumo principą, paskirstydamas bylinėjimosi išlaidas tarp šalių, nes bylą iš esmės laimėjo ieškovas, todėl jis neturi atlyginti atsakovei G. M., kurios priešieškinis buvo atmestas, jokių bylinėjimosi išlaidų. Ta aplinkybė, kad priešieškinis buvo atmestas, sudarė teisinį pagrindą priteisti iš atsakovės G. M. 186,64 Lt pašto išlaidų valstybės naudai, nes tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus, įtvirtintus civiliniame procese (CPK 3 str. 1 d.).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti įrodymai, tinkamai įvertintos ir išnagrinėtos bylai reikšmingos aplinkybės. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos iš esmės pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų, kaip teisiškai nereikšmingų bylos nagrinėjimo dalykui (LR CK 1.2 str. 1 d., 1.5 str., CPK 2 str., 5 str. - 8 str., 177 str., 178 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas atmetamas, apeliantams nėra atlyginamos jų patirtos bylinėjimosi išlaidos ir jie neįgijo pareigos atlyginti ieškovui bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, nes teismui ieškovas nepateikė įrodymų, kad jas patyrė (CPK 80 str., 888 str., 93 str., 98 str.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., teisėjų kolegija

nutaria:

Palikti Vilniaus miesto 4 apylinkės teismo 2010 m. spalio 27 d. sprendimą nepakeistą.