Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Molėtų rajono apylinkės teismas 2005 m. vasario 10 d. sprendimu ieškovų J. B. ir A. K. ieškinį atmetė, o atsakovo E. V. priešieškinį patenkino iš dalies:

1) pripažino iš dalies negaliojančiu Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 7 d. įsakymą Nr. 959-41 bei jo priedą „Piliečių, kuriems parduodama asmeniniam ūkiui naudojama žemė, sąrašas“ dėl žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), 1814 kv. m dalies pardavimo I. A. (I. B.), kuria šis sklypas kerta atsakovo E. V. 0,9303 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), (pagal Vilniaus Gedimino Technikos Universiteto Geodezijos Instituto (toliau – VGTU GI) ekspertizės akto priedą – minėtų sklypų ribų persidengimo schemą LKS 94 koordinačių sistemoje). Teismas pripažino iš dalies negaliojančiomis Vilniaus apskrities valdytojo administracijos ir I. A. (I. B.) 1996 m. rugsėjo 20 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį Nr. P41/96-2231, I. A. ir R. R. 1997 m. balandžio 15 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. ML15-2247, R. R. J. B. bei A. K. 1999 m. rugpjūčio 17 d. sudarytą žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį Nr. MLl 5-4575;

2) pritaikė restituciją, priteisė iš atsakovės R. R. ieškovams J. B. ir A. K. lygiomis dalimis 2358,44 Lt, atsakovei R. R. iš atsakovės I. A. - 1213,62 Lt, atsakovei I. A. iš atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos - 278,65 Lt;

3) įpareigojo Vilniaus apskrities viršininko administraciją atitinkamai patikslinti (pakeisti) ieškovams priklausančio žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), planą;

4) likusią E. V. priešieškinio dalį atmetė;

5) priteisė iš ieškovų J. B. ir A. K., atsakovų R. R., I. A., Vilniaus apskrities viršininko administracijos lygiomis dalimis 2800 Lt bylinėjimosi išlaidų atsakovui E. V. ir 223,10 Lt bylinėjimosi išlaidų valstybei.

Teismas nurodė, kad pagal 1996 m. rugsėjo 20 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį I. B. (šiuo metu I. A.) įsigijo 25382 kv. m (2,5382 ha) žemės sklypą, (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (toliau - ieškovų sklypas). Šį sklypą 1997 m. balandžio 15 d. sudaryta žemės pirkimo-pardavimo sutartimi ji pardavė R. R., o pastaroji 1999 m. rugpjūčio 17 d. sutartimi - ieškovams J. B. ir A. K.

Utenos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. įsakymu ir 2000 m. rugsėjo 25 d. sprendimu atsakovei V. S. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 3,33 ha žemės, perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam 2,0603 ha žemės ir miško sklypą dviejuose sklypuose (0,9303 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 1,13 ha – (duomenys neskelbtini)), atsižvelgiant į grąžinamos ir turėtos žemės vertę. Iš sprendimo matyti, kad V. S. yra atkurtos nuosavybės teisės į dalį turėtos žemės, į likusią dalį atkuriant nuosavybės teises vėliau. V. S. 0,9303 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), (nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 4.2 punktas) (toliau - atsakovo sklypas) 2000 m. gruodžio 13 d. sutartimi pardavė atsakovui E. V.

Teismas nurodė, kad iš bylos medžiagos matyti, jog ieškovų ir atsakovo sklypai iš dalies persidengia. Kadangi šalių sklypai yra skirtingose kadastrinėse vietovėse bei skirtinguose administraciniuose teritoriniuose vienetuose, tai, siekiant išspręsti tarp šalių kilusį ginčą, teismo nuomone, visų pirma būtina nustatyti (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) administracinę teritorinę ribą ties (duomenys neskelbtini).

Teismas nustatė, kad (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės 2000 m. žemės reformos žemėtvarkos projekto ištraukoje ir (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (pastarasis paremtas 1994 m. kartografiniu pagrindu) skirtingai nurodyta šių kadastrinių vietovių riba ties (duomenys neskelbtini). Ji skirtingai nurodyta ir kituose atitinkamai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų žemėtvarkos tarnybų naudotuose planuose, pateiktuose byloje. VGTU GI ekspertizės akte nurodyta, kad VĮ Valstybinis žemėtvarkos institutas – vienintelė įmonė Lietuvoje, žinanti administracinių vienetų ribas bei turinti atitinkamų planų originalus, taip pat nurodyta, kad neturima informacijos, leidžiančios nustatyti tikslią (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų ribos vietą. VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto 2003 m. balandžio 29 d. rašte nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės ir (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės bendra riba turi sutapti su (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės riba. Teismas, remdamasis ekspertizės aktu, padarė išvadą, kad nors V. A. IĮ ,,Geokoma“ pagal savo nurodytas koordinates gerai jas pažymėjo ieškovų sklype riboženkliais, tačiau tai nereiškia, kad tos koordinatės teisingos ir atitinka tikrąją ribą. VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto pateiktose 1951, 1979 ir 1994 metų planų kopijose administracinio teritorinio paskirstymo riba ties (duomenys neskelbtini) eina tiesiai. Be to, 2004 m. rugsėjo 23 d. rašte nurodyta, kad 1987 m. plane ši riba, turinti nuokrypį (duomenys neskelbtini) link, yra neteisingai nurodyta. Minima riba 1951 m. plane buvusi kaip riba tarp tuomet buvusių dviejų naudotojų, o LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1960 m. gegužės 19 d. buvo suformuota (duomenys neskelbtini) apylinkė, kuri vėliau buvo perduota (duomenys neskelbtini) rajonui. Nuo 1951 m. ši riba nesikeitė. (Duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte riba ties (duomenys neskelbtini) yra pažymėta neteisingai, kaip ir VĮ Valstybinio žemėtvarkos instituto pateiktame 1987 m. plane. VĮ Registrų centro turimame kadastro žemėlapyje riba tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) kadastrinių vietovių ties (duomenys neskelbtini) pažymėta tiesia linija. VĮ Registro centro pateiktose (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės gyvenamųjų vietovių ribų ir (duomenys neskelbtini) rajono savivaldybės gyvenamųjų vietovių ribų planuose minėta riba taip pat nurodyta tiesiai. Atsakovo sklypo abrise (V. S. nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.1.15) pakrantėje prie (duomenys neskelbtini) pažymėtas senas atpažintas riboženklis su (duomenys neskelbtini) rajono riba, dėl to riba su (duomenys neskelbtini) rajonu ties (duomenys neskelbtini) pažymėta tiesiai. Ekspertizės akte taip pat nurodyta, kad ieškovų sklypas buvo suformuotas pagal planą, kuriame neteisingai nurodyta administracinių vienetų riba. Pagal Teritorijos ir administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo 7 straipsnį (1995 m. rugsėjo 27 d. redakcija) savivaldybių ribas nustato ir keičia Seimas. Byloje nėra duomenų, kad minėta riba būtų keičiama.

Teismas, atsižvelgdamas į nurodytus bei kitus byloje surinktus įrodymus, taip pat į įrodymų pakankamumo taisyklę, grindžiamą tikimybių pusiausvyros principu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-l13/2003, 2003 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-294/2003, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2004 m. gruodžio 30 d. nutarimo Nr. 51 3 punktas), nusprendė, kad faktinė riba, skirianti (duomenys neskelbtini) rajoną ir (duomenys neskelbtini) rajoną ties (duomenys neskelbtini), teisingai yra nurodyta (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte (tiesi linija). Šiuo atveju žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 5 punktas lieka nepažeistas.

Teismas nurodė, kad atsakovo sklypo kadastriniai matavimai yra atlikti ir sklypo ribos kadastro žemėlapyje yra pažymėtos 2000 m. ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Ieškovų sklypo ribos kadastro žemėlapyje pažymėtos tik 2002 m., nors žemės sklypas buvo įregistruotas 1996 m. Antra vertus, kadangi atsakovo sklypo ribos teisingai pažymėtos, aplinkybė, kad ieškovų sklypas buvo įregistruotas anksčiau, neturi šiai bylai įtakos, nes iš ne teisės negali atsirasti teisė. Tai, kad atsakovo žemės sklypo plane yra ne visi būtini parašai, atsižvelgiant į tai, kad jis suformuotas neperžengiant (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės ribas, šios bylos ginčui esminės reikšmės neturi. Kadangi atsakovo sklypas suformuotas teisingai ir neišeina už (duomenys neskelbtini) kadastrinės vietovės ribų, taip pat atsižvelgiant į pirmiau nurodytas aplinkybes, tai ieškovų ieškinį teismas laikė nepagrįstu ir atmestinu.

Teismas taip pat nurodė, kad šioje byloje visi ginčijami sandoriai buvo sudaryti iki 2001 m. liepos 1 d., todėl turi būti taikomas 1964 m. Civilinio kodekso (toliau – 1964 m. CK) nuostatos (2000 m. liepos 18 d. Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (toliau – Įstatymo dėl 2000 m. CK) 9 straipsnis). Pagal Žemės reformos įstatymo (1995 m. lapkričio 30 d. įstatymo Nr. I-1112 redakcija) 17 straipsnio 1 dalį žemės reformą vykdo apskričių valdytojai, o pagal Apskrities valdymo įstatymo (1996 m. gegužės 30 d. įstatymo redakcija) 9 straipsnį apskrities valdytojas įgyvendina žemės reformą. Iš sisteminės pastarojo įstatymo 1, 2, 11, 12 straipsnių analizės darytina išvada, kad apskrities valdytojas veikia pagal savo kompetenciją tiek, kiek tai susiję su jo vadovaujamos apskrities teritorija, t.y. jis negali atlikti jokių veiksmų dėl kitos apskrities ribose esančios žemės perleidimo. Pagal VGTU GI ekspertizės akto išvadą persidengiančios žemės sklypų dalies plotas yra 1814 kv. m. Persidengimo schema byloje pateikta. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus apskrities valdytojo 1996 m. rugpjūčio 7 d. įsakymo bei priedo, 1996 m. rugsėjo 20 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dėl žemės perleidimo I. A. (I. B.) dalys dėl 1814 kv. m, kurie įeina į (duomenys neskelbtini) rajono ribas, yra neteisėti, todėl turi būti panaikinti (1964 m. CK 47 straipsnis). Kadangi I. A. 1814 kv. m žemės buvo parduota neteisėtai, tai ji šios žemės negalėjo perleisti R. R., o pastaroji – ieškovams. Dėl to atitinkamai panaikintinos ir 1997 m. balandžio 15 d., 1999 m. rugpjūčio 17 d. sutarčių dalys dėl 1814 kv. m žemės perleidimo (1964 m. CK 47 straipsnis), nes iš ne teisės negali atsirasti teisė. Tai atitinka ir Įstatymo dėl 2000 m. CK 9 straipsnio 4 dalies nuostatas, nes galiojančio 2000 m. Civilinio kodekso 1.80 straipsnis nustato tokį patį sandorio negaliojimo pagrindą.

Teismas nurodė, kad ieškovai neprašė taikyti ieškinio senaties.

Teismas taip pat nurodė, kad nesąžiningumą turi įrodinėti šalis, prašanti taikyti restituciją (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 178 straipsnis). Šalys nepateikė įrodymų apie R. R., ieškovų J. B. ir A. K. ar atsakovo E. V. nesąžiningumą, todėl jie laikytini sąžiningais įgijėjais. Tačiau netaikant restitucijos, byla nebus išspręsta iš esmės, nes šalių sklypai išliks persidengę ir jie negalės įgyvendinti nuosavybės teisių į juos. Be to, nebus pasiektas CPK įtvirtintas teisinės taikos tikslas. Ribos tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) teismas negali keisti, nes tai gali padaryti tik Seimas. Esama situacija susidarė dėl valstybės institucijų kaltės. Dėl to, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, šioje byloje turi būti nukrypta nuo CK 1.80 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto draudimo išreikalauti turtą iš sąžiningo įgijėjo ir turi būti taikoma restitucija dėl panaikintos sandorių dalies. Nukentėjusi šalis turės teisę patirtus nuostolius reikalauti iš kaltų asmenų, tokiu būdu atkuriant jos pažeistas teises. Atsakovė R. R. ieškovams J. B.ir A. K. 25 382 kv. m žemės sklypą pardavė už 33 000 Lt, todėl pastariesiems iš atsakovės R. R. už 1814 kv. m žemės lygiomis dalimis priteistina 2358,44 Lt. I. A. šį žemės sklypą atsakovei R. R. pardavė už 17 000 Lt, todėl R. R. iš atsakovės I. A. atitinkamai priteistina 1213,62 Lt, o atsakovei I. A. iš Vilniaus apskrities viršininko administracijos – 278,65 Lt.

Teismas taip pat nurodė, kad atitinkamai turi būti patikslintos ieškovų žemės sklypo ribos. Sistemiškai įvertinus Žemės reformos įstatymo (galiojanti redakcija) 16,19-21 straipsnių bei šio įstatymo 20 straipsnio pagrindu žemės ūkio ministro 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 376 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo ir įgyvendinimo metodikos 4, 5 punktų bei kitas nuostatas, darytina išvada, kad žemės projektavimo darbus organizuoja, visą reikalingą medžiagą projektuotojams teikia, parenka projektuotojus ir sudaro su jais sutartis apskrities viršininkai. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius nėra šioje byloje dalyvaujantis asmuo, be to, ši tarnyba yra pavaldi Vilniaus apskrities viršininko administracijai. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus apskrities viršininko administracija įpareigotina atitinkamai patikslinti ieškovų žemės sklypo planą.

Teismas atmetė atsakovo reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1997 m. kovo 17 d. ieškovų žemės sklypo planą, sudarytą V. A. IĮ „Geokoma“, nes šis planas turi būti tik pakoreguotas, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes.

Teismas nurodė, kad pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo (2001 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. IX-391 redakcija) 8 straipsnį nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos registruoja teritoriniai registratoriai, t. y. VĮ Registrų centro atitinkami filialai, todėl VĮ Registrų centras šioje byloje yra netinkamas atsakovas, be to, byla nesusijusi su jo teisėmis ir pareigomis. Pagal minėto įstatymo 5 straipsnio 2 dalies normą nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Šioje byloje nustatyta, kad VĮ Registro centro Vilniaus ir Utenos filialai šių reikalavimų nepažeidė. Be to, pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (2003 m. gegužės 27 d. įstatymo Nr. IX-1582 redakcija) 12 straipsnio 1 dalį valstybinės valdžios ir valdymo institucijos ar teismo sprendimas arba nutartis yra pagrindas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis ar jų pakeitimus į nekilnojamojo turto kadastrą. Taigi atitinkamo teismo sprendimo priėmimas yra privalomas teritoriniam registratoriui ir turi būti vykdomas, nepriklausomai nuo nuorodos jame apie tai buvimo. Dėl to atsakovo E. V. reikalavimas įpareigoti VĮ Registrų centrą ir jo Vilniaus filialą pakeisti nekilnojamojo turto registre duomenis apie ieškovų žemės sklypą bei įpareigoti atitinkamai patikslinti ieškovų žemės sklypo ribas atmestinas. Tai VĮ Registro centro teritoriniai padaliniai turės padaryti ne ginčo tvarka, teisme nėra ginčo dėl jų atsisakymo tai atlikti.

Teismas taip pat konstatavo, kad, atmetus ieškovų ieškinį, jų patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Atsakovas E. V. pateikė teismui įrodymus apie patirtas bylinėjimosi išlaidas – 250 Lt žyminio mokesčio, 475 Lt užstato už ekspertizę bei 2485 Lt išlaidas advokato (advokato padėjėjo) pagalbai apmokėti, iš viso – 3210 Lt. Atsižvelgiant į patenkintą priešieškinio dalį, į tai, kad byla yra sudėtinga ir didelės apimties, atsakovui E. V. iš ieškovų J. B. ir A. K., atsakovų R. R., I. A., Vilniaus apskrities viršininko administracijos lygiomis dalimis priteistina 2800 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 79, 93 straipsniai).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovų J. B. ir A. K. apeliacinį skundą, 2005 m. liepos 8 d. sprendimu Molėtų rajono apylinkės teismo 2005 m. vasario 10 d. sprendimą panaikino:

1) ieškovų J. B. ir A. K. ieškinį patenkino iš dalies, o atsakovo E. V. priešieškinį atmetė;

2) pripažino negaliojančiomis Utenos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo mėn. 25 d. sprendimo Nr. 50172-62-8924 ir 2000 m. rugsėjo mėn. 25 d. įsakymo Nr. 10-05-613 dalis dėl perdavimo neatlygintinai atsakovei V. S. 1814 kv. m žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini);

3) pripažino negaliojančia pirkimo-pardavimo sutarties, pagal kurią atsakovė V. S. 2000 m. gruodžio mėn. 13 d. pardavė atsakovui E. V. 0,9303 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) esantį (duomenys neskelbtini), dalį dėl 1814 kv. m žemės pardavimo; pritaikė restituciją, priteisė atsakovui E. V. iš atsakovės V. S. 975 Lt;

4) priteisė iš atsakovų Utenos apskrities viršininko administracijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos lygiomis dalimis 550 Lt žyminio mokesčio ir 1250 Lt atstovavimo išlaidų ieškovui A. K., ir 1600 Lt atstovavimo išlaidų ieškovams J.B. ir A. K.

Teisėjų kolegija nurodė, kad byloje buvo nustatyta, kad šalių sklypai persidengia dėl Vilniaus bei Utenos apskričių pareigūnų, atsakingų už žemės sklypų formavimą, netinkamų veiksmų, nes 1997 m. formuojant žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabartinį ieškovų sklypą), buvo neteisingai nustatyta riba tarp apskričių, t. y. tarp (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) rajonų, ir dėl to 1814 kv. m žemės, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, buvo priskirta prie I. A. žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) rajone. Formuojant 2000 m. žemės sklypą (duomenys neskelbtini) (dabartinį atsakovo sklypą), jo ribos nebuvo derinamos su gretimų sklypų savininkais, kaip to reikalavo tuo metu galiojantis žemės ūkio ministro 1996 m. kovo 11 d. įsakymas Nr. 98 (kuriuo patvirtinta Žemės sklypo parengimo atliekant geodezinius matavimus metodika). 2000 m. atkūrus atsakovei V. S. nuosavybės teises į žemę ir perduodant jai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės ir miško sklypą dviejuose sklypuose (0,9303 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) ir 1,13 ha – (duomenys neskelbtini)), taip pat buvo perduota 1814 kv. m žemės, priklausančios ieškovams nuosavybės teise.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima padaryti išvadą, kad nurodytų žemės sklypų savininkai, t. y. ieškovai ir atsakovas, žinojo apie šioje byloje nustatytą aplinkybę - žemės sklypų persidengimą, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovai ir atsakovas yra sąžiningi įgijėjai, yra pagrįsta ir teisinga.

Teisėjų kolegija apelianto teiginį, kad atsakovas negali būti laikomas sąžiningu įgijėju, nes, pirkdamas sklypą, turėjo matyti pardavėjos V. S. žemės sklype esančius riboženklius, laikė nepagrįstu, nes šį žemės sklypą atsakovei V. S. neatlygintinai 2000 m. perdavė Utenos apskrities administracija, kuri buvo atsakinga už žemės sklypo ribų formavimą ir nustatymą pagal Apskričių valdymo įstatymą (9, 10 straipsniai).

Teisėjų kolegija nurodė, kad pagal CK 1.75 straipsnio 4 dalį, jeigu tas pačias teises į daiktą įregistravo keli asmenys, tai laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo. Kadangi pirmieji sandorį įregistravo ieškovai, tai teismas nusprendė, kad jie ir įgijo nuosavybės teisę į ginčijamą 1814 kv. m žemės sklypą, kuris persidengė su atsakovo E. V. žemės sklypu.

Teisėjų kolegija konstatavo, kad, esant tokiai įstatymo nuostatai, sprendžiant ginčą šioje byloje, turi būti ginamos ieškovų teisės, todėl ieškovų reikalavimas panaikinti Utenos apskrities viršininko administracijos 2000 m. rugsėjo 25 d. sprendimo bei įsakymo dėl 0,9030 ha sklypo (duomenys neskelbtini) neatlygintino suteikimo V. S. dalis dėl 1814 kv. m žemės, taip pat pripažinti dėl šios dalies negaliojančia 2000 m. gruodžio 13 d. žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovė V. S. nurodytą žemės sklypą pardavė atsakovui E. V., turi būti tenkintinas, nes 1814 kv. m žemės sklypu, priklausančiu ieškovui, nei Utenos apskrities administracija, nei V. S. neturėjo teisės disponuoti. Nors šalių ginčo sandoriai buvo sudaryti galiojant 1964 m. CK, tačiau šiuo atveju galiojančio CK 1.75 straipsnio 4 dalis gali būti taikoma pagal Įstatymo dėl 2000 m. CK 9 straipsnio 2 dalies nuostatas. Atsakovui E.V. šiuo konkrečiu atveju 1814 kv. m žemės vertė turi būti atlyginta pinigais, todėl iš sklypo pardavėjos V. S. jam priteistini 975 Lt ( CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija pripažino nepagrįstu pirmosios instancijos teismo teiginį, kad neturi šiai bylai įtakos aplinkybė, jog ieškovų sklypas buvo įregistruotas anksčiau nei atsakovo. Iš CK 1.75 straipsnio 4 dalies nuostatų matyti, kad įstatymas gina pirmojo sandorį įregistravusio asmens teises be jokių papildomų sąlygų, todėl aiškinti šį įstatymą plačiau teismas neturėjo pagrindo. Teiginys, kad atsakovų sklypas buvo suformuotas teisingai, prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms, kad byloje neginčytinai nustatyta, jog Utenos apskrities administracija neatlygintinai perdavė V. S. 1814 kv. m žemės, priklausančios nuosavybės teise ieškovams.

Spręsdama bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimą, teisėjų kolegija pažymėjo, kad bylinėjimosi išlaidas ieškovams tikslinga priteisti tik iš abiejų apskričių administracijų, nes būtent jų darbuotojų veiksmai sukėlė byloje nustatytas neigiamas pasekmes, dėl kurių atsirado šis teisminis ginčas. Priteisti bylinėjimosi išlaidas ieškovams iš sąžiningų atsakovų V. S. ir E. V. būtų neprotinga, neteisinga ir nesąžininga (CK 1.5 straipsnis).